Dabartiniam žmogui, užaugusiam nepriklausomoje Lietuvoje, galbūt nelogiški atrodo signatarės žodžiai. Bet ji siūlo kartu nusikelti į tą laikotarpį, iš kurios atėjo jos karta.
„Matote, kaip yra, Ilfas ir Petrovas, du labai žymūs rusų rašytojai, kurių vardai turbūt jau niekam nieko nesako, kažkada tarybinius žmones ir visą Tarybų Sąjungą pavadino, kad tai yra „negąsdintų idiotų šalis“. Kada tu gyveni visiškai uždaromis koncentracijos stovyklos sąlygomis, ir pripranti prie jų tvarkos, tai tau net neatrodo, kad gyveni koncentracijos stovykloje“, – sakė N. Oželytė.
Pokalbyje ji prisiminė ją lyg iš sapno pabudinusį pokalbį su anūke, kuri, pažiūrėjusi filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, visiškai rimtai paklausė: „mamyte, tu man taip rimtai pasakoji apie tai, kaip jus ten gaudė ir plaukus karpydavo milicija, ir aš net pavydėjau, kad taip romantiška buvo. (…) Aš pažiūrėjau šitą filmą, ir nejaugi tu nesupratai, kad su jumis elgiasi kaip su daiktais?“. Mergaitei tuo metu buvo šešiolika metų.
„Ji, niekada to nemačiusi, visiškai adekvačiai įvertino, kad elgiasi kaip su daiktais. Aš tada gavau šoką. Tada supratau, ką reiškia Stokholmo sindromas. Tik, kada jis, tas sindromas, tau yra, tai nesupranti, kad psichika adaptuoja bet kokią prievartą, bet kokį neteisingumą. Nes kitaip, jei sąmoningai suvoktum, ką su tavimi daro, tai išprotėtum. Ir, kad ta laisvė kainuos kraują niekada nebuvo atėjusi mintis“, – svarstė N. Oželytė.
Gyveno visiškai kitokioje realybėje
Nuorodos į filmus pokalbio su signatare metu nuskambėjo ne kartą. Didelį įspūdį jai paliko Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“.
„Aš iš viso tik vakar pirmą kartą supratau, kas įvyko. Žiūrėjau tą keturių valandų epopėją, kuri – visai ne apie Landsbergį, kuri sugrąžino mus pačius mums patiems, nes mes dalyvavome, visi buvome šoke.
Būti laisvam yra labai sunku, tai yra baisiausia, kas gali nutikti su žmogumi. Sako: „būk laisvas“. Kaip kanarėlei žiemą atidarai langus, ir sakai: „varyk į laisvę“. Mes statėme, darėme, patys užsimiršome tame daryme, ir aš tik vakar supratau, kas mums nutiko. Tas filmas grąžino mus į pačius save“, – dieną po filmo premjeros, kalbėdama su „Delfi“, sakė N. Oželytė.
Gal dabar sunku įsivaizduoti, bet signatarė priminė, kad tuo metu žmonės gyveno labai uždaroje informacinėje erdvėje, tikros informacijos nebuvo praktiškai apie nieką.
„Nei sakė ką nors apie tai, kad toje Sovietų Sąjungoje yra kažkokie kriminaliniai dalykai, nei sekso buvo, kaip sakė Vladimiras Pozneris, – nieko, nes iš filmų iškarpydavo net bučinių scenas. Tarkime, kad galima žudyti žmogų, atrodė neįsivaizduojama, tik fašistai tarybiniuose filmuose žudydavo tarybinius žmones. Užtai į galvą neatėjo, kad galima tanku pervažiuoti, kad galima žudyti“, – kalbėjo N. Oželytė.
Akimirka, kai nuskambėjo tragiška žinia
Signatarė gyvai prisimena patirtą sukrėtimą, kai į Aukščiausiąją Tarybą atėjo žinia, kad nužudyta Loreta Asanavičiūtė.
„Apskritai tada buvo labai kvaila situacija, tu lauki, kol tavęs ateis užmušti, bet dar yra laiko, ir kur tą laiką dėti? Niekur negali judėti, nes tau bus gėda nenumirti su visais, reiškia, esi Aukščiausioje Taryboje. Kai pasklido ta žinia, kad mergaitę sutraiškė, aš tiesiog vaikščiojau kažkur salėje.
O už mano nugaros Česlovas Juršėnas kalbėjosi, kaip su supratau, su Vladislavu Švedu (Lietuvos komunistų partijos (LKP) antruoju sekretoriumi – „Delfi“), na, su tais žmonėmis, Mykolu Burokevičiumi ir ta chunta, kurie skelbėsi, kad jie perėmė visą valdžią, „ir mes viską nuversime, ir mes būsime vadovais“. (…) Tai aš girdžiu kaip man už nugaros Č. Juršėnas kalbasi su tuo V. Švedu, ir ateina ta žinia. Tada Č. Juršėnas padėjo ragelį, aš atsisukau, ir sakau: „staigiai, duok man tą telefono numerį. Jie žmogžudžiai“.
Jis pasimetė, gal nebūtų man jo davęs, bet aš girdėjau, kaip jis šnekėjo. Ir jis man davė tą numerį. Tada aš jam paskambinau. Jis sėdėjo tada ten, kur dar sėdi mūsų Vyriausybė, ten buvo partijos komitetas. Ir aš tikrai nevaidinu, to momento išskirtinumas buvo tas, kad net nemoku pasakyti, buvo ir kaltės jausmas, kad žuvo ta mergaitė, kad mes kažko nepadarėme, išgelbėti negalėjome, – kosmosas. Ir aš jam tiesiog labai buitiškai pasakiau: „aš linkiu, kad tavo vaikai iki tavo gyvenimo galo matytų kraujo dėmę ant tavo kaktos. Tu žmogžudys“, – pasakojo N. Oželytė.
Signatarė prisiminė, kada ta V. Švedas jam pradėjo aiškinti esą visa tai nesąmonė, kad „tavo Landsbergis jau skrenda į Ameriką“, kad esą viską pardavė.
„Jis pasakė tai, ką Kazimiera Prunskienė man vienuoliktą valandą, atėjusi į posėdžių salę, iš kažkur atsiradusi, man pakartojo žodis į žodį“, – sakė N. Oželytė.
Dabar jau signatarė spėja, kad galbūt dėl tų jos suminėtų priežasčių žmonėms ir atrodė, kad toks tiesioginis brutalumas galimas tik kariniuose filmuose.
„Vakar dar kartą pažiūrėjau dokumentinius kadrus, kada ant jų tankai važiuoja, o žmonės sako: „kaip jums negėda?“, žmonės šventas giesmes gieda. Nei vieno politinio lozungo, nei vieno prakeiksmo, tik „Lietuva, būk laisva“ ir maldos“, – kalbėjo N. Oželytė.
Ji spėjo, kad, jeigu tos kartos žmonės jau būtų turėję tiesioginę mūsų naikinimo ir žudymo patirtį, tai būtų buvę baisu.
„ Už tai, kai rudenį atėjo pučas, nuotaika buvo visai kita. Mes jau buvome patyrę, buvo realiai baisu, nes buvo aišku, ką jie gali daryti“, – sakė N. Oželytė.
Gydytojai dirbo kaip dievai
Jau dabar, žvelgdama į to laikotarpio įvykius iš perspektyvos, pašnekovė sako: „ta patirtis buvo kaip iš filmo“.
„Tai buvo neįtikėtina. Mūsų kartos žmonėms atrodė, kad tiesiog – nesąmonė, nes taip negalima“, – pasakojo N. Oželytė.
Paklausta, kaip buvusieji Aukščiausioje Taryboje susižinodavo, kas vyksta, pašnekovė pasakojo, kad apie žuvusiuosius ir sužeistuosius pranešdavo telefonu gydytojai.
„Skambindavo iš greitosios pagalbos. Tą naktį gydytojai dirbo kaip dievai. Visi žmonės buvo paimti ir nuvežti į greitąją pagalbą. Juk su ta pačia Loreta, kaip buvo, ji buvo pilnos sąmonės, ji buvo šoke, ji visą laiką kalbėjo. Apie sužeistuosius ir žuvusius pranešdavo telefonu daktarai“, – sakė N. Oželytė.
Rusai tarpusavyje iš tanko į tanką, pasak jos, bendraudavo primityviomis radijo stotelėmis.
„Kažkas iš mūsų žmonių, kurie saugojo Aukščiausią Tarybą, kurie turėjo (tokią stotelę), pagaudavo bangomis signalą. Pavyzdžiui, pagavo signalą, kad jie jau važiuoja nuo televizijos bokšto į Aukščiausią Tarybą, ir pagavo pokalbį, kai vienas tankistas pasakė, kad „aš negaliu važiuoti“.
Nes ten, prie televizijos bokšto, žmonės stovėjo susispietę, ir, jei būtų važiavę per juos, tai būtų baisiai daug kraujo. Sakė: „nevažiuosime“, ir nuvažiavo pro šalį. Mes visą tą girdėjome“, – pasakojo N. Oželytė.
Ruošėsi blogiausiam
Signatarė neslėpė, kad jie tuo metu Aukščiausioje Taryboje ruošėsi ir blogiausiam.
„Už tai ir kunigas Robertas Grigas pasakė, kad „atėjo ta valanda“, (…) ir davė paskutinį patepimą. Jis sakė, kad „nesvarbu, kas iš jūsų tikite, o kas ne, bet paskutinis patepimas – jums visiems“, ir buvo aišku, kad – viskas“, – sakė N. Oželytė.
Kartu pašnekovė jau dabar stebisi, kaip keistai tada jų protai veikė.
„Man paskambino iš Norvegijos labai puikus, dabar jau ordiną gavęs ir į kitą pasaulį išėjęs Baltijos šalių palaikymo grupės prezidentas Ingvaldas Godalas. Dirbau tuomet Užsienio reikalų komitete, ir mano sritis buvo diplomatinių santykių mezgimas su Skandinavijos šalimis. Taigi viskas vyksta, kalbame, tada sakau: „atsiprašau, aš nebegaliu kalbėti“.
Sakau: „todėl, kad man reikia eiti į salę ir numirti“. Jis (...) sako: „kaip?“. Sakau: „taip, reikia eiti“. Ginklų pas mus gi nebuvo. Keli vyrai turėjo kažkokius šautuvus. Tada mūsų komiteto kambaryje išgirdo pokalbį, ir sako: „pone Nijole, nebijokite, mes nei vienam rusui neleisime Jūsų išniekinti. Nei vienas prie Jūsų neprisilies. Mes darysime Pilėnus“. Aš supratau, kad mes visi žūsime garbingai kaip žydai Masados tvirtovėje – tikrai ne nuo priešo rankos“, – pasakojo N. Oželytė.
Signatarė prisiminė, kad tada jiems ėmė dalinti dujokaukes.
„Įsivaizduojate, aš imu tą dujokaukę, ir suprantu, kad, jeigu visi ją užsidėsime, tada numirsime skausmingai, sudegsime, nes smalkės tavęs užmigdys. Tada sakau: „Viešpatie, žmonės nesidėkime, nes bus baisu“. Aš nežinau, kur visi dėjo tas dujokaukes, bet aš pasisavinau valstybės turtą, ir iki šiol laikau ją savo miegamajame, čia mano gyvenimo draugė – mano dujokaukė“, – sakė N. Oželytė.
Moteris spėja, kad galbūt tuomet jos psichika kažkaip kitaip veikė dėl dar vienos subtilios priežasties.
„Tada buvau padėty. (…) Nežinojau, kad laukiuosi, buvo ne tas laikas, kad galėtum stebėti savo procesus, bet kažkoks liaudies meistras padirbo mano Elenytei medinį ordiną kaip jaunai Sausio įvykių dalyvei, ir kažkada susiradęs įteikė“, – pasakojo N. Oželytė.
Kaip vežė informaciją į Skandinaviją
Tuo metu rusai pasauliui stengėsi ištransliuoti savo melagienas apie įvykius Vilniuje. Režisierius Aleksandras Nevzorovas padarė melagingą filmą, kaip esą savi žudė savus.
„Paleckis tik kartoja tą kaip beždžionė, kas ten buvo pasakyta. Paskui A. Nevzorovas maldavo būti įleistas į Lietuvą, ačiū Dievui niekas jo neįleido. Dabar jis su žemėmis maišo V. Putiną, būdamas jo patikėtiniu“, – sakė N. Oželytė.
Situacija buvo nepavydėtina. Signatarė prisiminė, kad tas filmas buvo platinamas visose užsienio ambasadose, o mūsų televizijos bokštas buvo užimtas, ir nieko negalėjome ištransliuoti.
Tuo metu gimė planas, kaip tą informaciją paskleisti. Ir signatarė netrukus po kruvinųjų įvykių buvo iškomandiruota į specialiąją misiją – be vizų, bilietų į Norvegiją.
„Profesorius sudėjo juostas, kurias latviai prifilmavo. Pas mus čia daug kas filmavo. (…) Pasodino į Seimo mašiną, ir be jokių vizų, bilietų aš per Rygą, kur švedų ambasadoje gavau vizą ir bilietą į lėktuvą, nuskridau iki Stokholmo. Ten mane sutiko Norvegijos ambasadorius, ir davė bilietą ir vizą į Norvegiją, kur kaip tik M. Gorbačiovas gavo kruvinąją Nobelio taikos premiją“, – pasakojo N. Oželytė.
Norvegijoje ją sutiko Baltijos paramos grupė, ir ten buvo paskleista medžiaga apie tai, kas iš tikrųjų pas mus vyksta.
Išlindo sena meilė
Norvegijoje visiškai netikėtai išlindo ir sena meilės istorija. Viskas irgi pradžiai buvo susiję su tuo melagingu A. Nevzorovo filmu. Paaiškėjo, kad Norvegijoje politikus jo žiūrėti kvietinėja Rusijos ambasados antrasis sekretorius.
Baltijos šalių palaikymo grupės prezidentas I. Godalas paklausė N. Oželytės, ar ji nenorėtų su juo susitikti, ir jo paties paklausti, kodėl jis platiną tą filmą. Susitikimas įvyko.
„Atėjo tas žmogus ir suprato, kad pateko į spąstus, sako: „aš noriu pasakyti, kad Tarybų Sąjungos tautos Baltijos valstybes jaučia, kaip ranka jaučia savo pirštus, ir mes neleisime jų nukapoti“.
Tada aš jam jau rusiškai pradėjau aiškinti, kad buvau aktorė, ir filmavausi giliai Rusijoje, ir žmonės klausdavo, kokie pas mus pinigai. Jie supratimo apie tą Pabaltijį neturėjo. Jie žinojo vienintelį miestą Rygą, nes ten jų buvo prigrūsta galai žino kiek“, – prisiminimais dalinosi N. Oželytė.
Ir tada ji prisiminė, kad to kgb'isto žvilgsnis pasikeitė.
„Ir jis pradėjo man cituoti mano kažkokias jaunystės idėjas, citatas iš mano dienoraščio. Aš nustėrau, nesupratau, kas darosi. I. Godalas irgi nustėro, nesuprato, kas darosi. Tada tas kgb'istas Kukuškinas sako: „ar tu atsimeni mudu prieš dvidešimt metų, kai buvai studentė ir nepatekai į vieną spektaklį Maskvoje?“. Sako: „ir aš nepatekau, ir mes keturias valandas vaikščiojome po Maskvą, aš klausiausi tavo kalbų“, – pasakojo signatarė.
Galiausiai pokalbio tonas pasikeitė. Jis vėl sulaukė klausimo apie filmą.
„Atsakė: „taip, tai kaip jūs įsivaizduojate? Man pavedė rodyti tą filmą, ir aš atsisakau jį rodyti? Ir kas tada?“, – perpasakojo N. Oželytė.
Dabar išeitų ne mažiau žmonių
Signatarė įsitikinusi, kad ir šiandien esame ne blogesni nei tuo metu.
„Esame, žinote kodėl? Kada žmogus įsimyli, jeigu jis visus 25 metus, gyvendamas su savo sutuoktiniu, būtų tokiame įsimylėjimo laipsnyje, tai kas būtų? Nei jis vaikų pagimdytų, nei jis juos užaugintų, jis susprogtų, jam perdegtų smegenys.
Negali būti aukščiausiame savo emociniame, pasiaukojimo, atsakomybės, pareigos suvokimo taške. Tai yra kaip kalno viršūnė alpinistui, kai tu išlipi, iškeli vėliavą ir pamatai, kad gali. Ir visi pamato, kad tu gali.
Nereikia tame gyventi, tu darai savo kasdienius darbus. Ar tai reiškia, kad esi kitoks? Nereiškia, kad tu kitoks, nes tai reiškia, kad tu gali“, – sakė N. Oželytė.
Ji yra įsitikinusi, kad, jeigu mus ištiktų kažkas panašaus, dabar žymiai daugiau žmonių išeitų į gatves.
„Jauni žmonės yra nuostabūs, puikūs. Tada tikrai išėjo ne visi. Vieni sėdėjo ir žiūrėjo, kada viskas baigsis, daug tokių žmonių buvo. Nes rusų okupacijos rezultatas yra moralinis žmonių sužalojimas. Atsimenate sakydavo, kad geras žmogus ne profesija? O tai, kas tada profesija? Geras ir durnas būdavo sinonimai. Bet geras gali būti tik labai stiprus žmogus, kuris neis daryti nusikaltimo, kuris yra tiek stiprus, kad gali jį sustabdyti netausodamas savęs. Tai yra kitos vertybės“, – sakė N. Oželytė.
Jam sovietmečiu gyvenusi karta šiek tiek priminė gyvenimišką situaciją, kai per persitvarkymo laikotarpį ji į Kino sąjungą iš vaikų namų pasikvietė antrokus.
„Jiems buvo po aštuonerius metus. Mes pažiūrėjom filmą, mano vaikai buvo iškepę pyragą, aš juos vaišinau arbata. Aš nedėjau jiems į arbatą cukraus, ir nei vienas iš jų prie arbatos neprisilietė. Sakau: „kas yra?“. Auklėtoja sako: „ojei, jie nesupranta, ką jiems padėjote, nes jie saldžią arbatą gauna iš virtuvės“. Jiems buvo po aštuonerius metus, jie nesuprato, kas yra cukrus. Jie nesuprato, kas yra gyvenimas. Tai yra rusiški vaikų namai“, – pasakojo N. Oželytė.
Lygiai taip pat, jos įsitikinimu, ir jie kaip visuomenė buvo tarsi laikomi rūsyje.
„Ir kada įsivaizdavome laisvę, tai buvo, kad išėjai į laisvę, ir tau viskas spalvota, gražu kaip užsienio filmuose, ir dešrelių jau gali ne pusę kilogramo pasiimti, ir grikių tau jau duoda ne tik vaikui gimus, ir bananų yra ne tik žalių ir nereikia stovėti eilėj.
Ir kada atsidarė rūsys, kada į tą tamsą pateko saulės spinduliai, ir kada pamatėme, kokie mūsų veidai, dar iki šiol kai ką iš mūsų pavadina užsienyje „ruskiu“, nes susiraukę. (…) Daug kas turi priekaištų: „va, kokią čia Lietuvą sukūrėte?“. Jeigu rusai savo okupacijos metu būtų galėję išugdyti žmones, kurie sugebėtų iš karto harmoningai ir tobulai daryti valstybę, kam tada reikėtų tuos rusus iš čia vyti?“, – klausė N. Oželytė.
Pasak jos, viskas – tvarkoje, galėjome kurti.
„Buvome kaip vaikai, paleisti iš vaikų namų, daryk ką nori. O ko tu nori, kai nei moki, nei žinai? Už tai po dviejų metų žmonės, kurie bėgo nuo ruso , išrinko tuos, kurie vykdė ruso valią. Ir tai psichologiškai labai natūralu. Tie žmonės nėra blogi. Tuoj pat įvyko atatranka“, – sakė N. Oželytė.
Sukėlė nuostabą planuojami protestai
Signatarei blogąja prasme sukėlė nuostabą informaciją apie Sausio 13-ąją prie Seimo planuojamus protestus. Jai dėl jų kilo asociacija su jedinstvininkų veiksmais.
„Man tai tokia karikatūra į šias dienas, kur Savickas, štangas prisikilnojęs, žada ateiti Sausio 13-tą daryti maištą, „ir nepakęsti daugiau tironiškos valdžios“. Tai – kažkokia jedinstvos karikatūra, antivalstybininkai, kurie, neturėdami jokio pagrindo, veikė prieš savo valstybę, valdžią, kurią patys išsirinko“, – sakė N. Oželytė.
Jos nuomone, žmonėms, kurie turi sveiką protą ir atsakomybės jausmą, tai labai gera pamoka, ir prog atrasti būdus, kaip tuos žmones socializuoti, kaip jų neatstumti.
„Ir kaip galų gale padaryti taip, kad konstruktyvumas ir žodžiai „taip“, „už“ ir „kurkime“, nugalėtų žodžius „ne“, „griaukime“, „verskime“, – teigė N. Oželytė.
Istorijos nesuklastosi
Signatarė rami, kad laikui bėgant istorijos nesuklastosi, vis tiek liks aišku, kas buvo kuo ir, kuo liko.
„Galima vėl sulyginti su vedybiniu gyvenimu, kai tu įsimyli ir prisižadi, ir duodi priesaiką, ir gyveni, ir supranti savo atsakomybę, ir ne tik myli tą žmogų, su kuriuo gyveni, bet ir draugauji su juo, bet gyvenimas tau pateikia visokiausių išbandymų. Vieni tuos išbandymus išlaiko. Vieni puola į pagundą, bet paskui supranta, kad nesąmonę padarė, ir atsiprašo, o kiti išdrasko savo lizdą, ir tik paskui supranta, kad naujo jie niekada nesukurs“, – analogiją rado N. Oželytė.
Pasak jos, negalima sakyti, kad kai kurie iš to laikotarpio žmonių išdavė patys save.
„Jeigu mums darytų apklausą: „tu matai skęstantį vaiką, ar pulsi jo tarp ledų gelbėti?“. Visi viešai sakytų: „aš gelbėčiau“. O kada ateitų tas momentas, tai vienas galbūt žiūrėtų į kitą pusę, ir vaidintų, kad nemato. Kitas dar kaip nors pasakytų, kad jam labiau gaila savo vaikų. Trečias galbūt tikrai pultų gelbėti. Lygiai taip pat ir čia tie žmonės, kurie išlaikė save aukščiausios atsakomybės reikalaujančioje pozicijoje, padarė tai, ką jie padarė“, – sakė N. Oželytė.
Paskui, pasak jos, buvo gyvenimas su savo pagundomis, ir jis yra žymiai klastingesnis.
„Gyvenimas yra pamokos. Vienas pamokas žmonės išlaiko, kitas ne, bet aš nelinkusi kaltinti žmonių. Nes jei supranti priežastis, tai nekaltini jų. Kai kurie žmonės iš tų, kurie su manimi balsavo už nepriklausomybę, toks įspūdis, kad dabar jie dirba rusams. Jie yra šitų riaušių ir šitų antivalstybinių maištų inspiratoriai.
Bet dar kartą pažiūrėjus į kai kurių jų veiksmus toje dokumentikoje, tai savo pareigą tą momentą jie įvykdė . O toliau čia jų asmeninis reikalas, kaip jie liks istorijoje, ar jų vaikams bus jų gėda. Aš manau, kad kai kurių bus labai gėda“, – teigė N. Oželytė.
Ypač skausminga tema signatarei yra dėl dabartinio kunigo R. Grigo elgesio. Jis yra rėžęs kalbas per Šeimų maršo protestus.
„Bet tai čia jo pasirinkimas būti su tais, kurie jam atrodo priimtini. Nes vienas dalykas gali tilpti į tavo sąmonę, o kitas – ne, kad kiekvienas turi teisę būti laisvas, nes, jeigu Dievas paleido į pasaulį žmones su visokiomis orientacijomis, tai Dievas žinojo, ką daro, ir galbūt tai pamoka homofobams. Čia yra kiekvieno pasirinkimas. Širdyje man gaila tokio žmogaus, bet iš kitos pusės aš nedirginu nei jo, nei savęs savo priekaištais ir bendravimu su juo“, – sakė N. Oželytė.
Džiaugiasi jaunais žmonėmis
Signatarė džiaugiasi jaunais žmonėmis ir jų mastymu. Ji prisiminė pernai per nuotolį dalyvavusi renginyje su ketvirtokais.
„Aš nemoku bendrauti su visai mažais, nes, ką tu jiems gali papasakoti apie valstybę? Bet negaliu atsakyti. Aš tiesiog vaikams uždaviau tokį klausimą, sakau: „vaikai, prašau man atsakyti, kaip jums atrodo, kas yra svarbiau – žmogus ar valstybė?“. Toks berniukas akis pakėlė, ir sako: „aš galvoju, kad žmogus“.
Sakau tada: „kodėl taip?“. Tada tas vaikas mirktelėjęs atsakė: „todėl, kad žmonės daro valstybę, o ne valstybė daro žmones“, – prisiminė N. Oželytė.
Ji iš esmės su tuo sutinka, tačiau pabrėžė, kad žmogui svarbu suprasti, kad svarbus ne tik jis vienas, bet ir kiti, esantys aplinkui jį. To nesuvokdamas jis nesugebėtų sukurti valstybės.
„Mes vieni be kitų esame totalus niekas. Man nebaisu tą sakyti, kaip mane beužmėtytų akmenimis visi individualistai. Tarkime antivakserizmą aš vertinu kaip tam tikrą asocialumo laipsnį“, – sakė N. Oželytė.
