Nuo praėjusių metų rudens prie Ukrainos sienų ir jos okupuotose teritorijose šimtatūkstantines pajėgas sutelkusi ir jas tebestiprinanti Rusija, kaip vaizdingai išsireiškė buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, įrėmė pistoletą Ukrainai prie smilkinio.
O tada, kaip įkaitui netiesiogiai grasindami sušaudymu rusų diplomatai išvyko į Vakarus derėtis dėl Maskvos iškeltų reikalavimų. Oficialiai Maskvoje tai vadinam „susitarimu dėl saugumo garantijų“, JAV – „strateginiu saugumo dialogu“, o Europoje, ypač rytiniame NATO sparne – net Kremliaus diplomatijai neįprastais ultimatumais, tarp kurių – Aljanso plėtros stabdymas, grįžimas prie 1997 m. NATO sienų, amerikiečių ir kitų sąjungininkų veiksmų laisvės suvaržymai.
Po pirmųjų, daugiau nei 7 valandas trukusių pokalbių su JAV derybininkais Ženevoje, pirmadienį Rusijos atstovai laidė prieštaringas užuominas: rusų delegacijos vadovas Sergejus Riabkovas tikino, kad pokalbiai buvo sunkūs ir neslėpė susierzinimo, kad oriai į „derybas“ atvykusius ir jokių kompromisų nenorinčius girdėti rusus amerikiečiai tiesiog pastatė į vietą.
S. Riabkovas pagrasino, kad jei Vakarai nesutiks su visais Rusijos reikalavimais, ypač NATO atsitraukimu iš Rytų Europos, jie sulauks pasekmių arba „techninių-karinių priemonių“, kurios „keltų grėsmę visai Europai“, vėl nedetalizuodamas, ką Rusija turi omenyje.
Tačiau tokia pozicija, regis, kol kas nedaro didelio įspūdžio Vakarams. Priešingai, Kremliaus tonas, net jeigu tai nėra blefas, jau sulaukė atitinkamų signalų: prieš trečiadienį rengiamą NATO-Rusijos tarybos posėdį – pirmąjį po 2019-ųjų, ženklų, kad Aljansas ar svarbiausia jo narė – JAV būtų linkę atsitraukti nuo savo įsipareigojimų sąjungininkams, nėra.
JAV užuominos, kad Vašingtonas linkęs kalbėtis apie tam tikras detales, bet ne apie visus Rusijos pageidavimus – viskas, ką pozityvaus galėjo išgirsti Kremlius iš amerikiečių.
O iš lietuvių jau gali ir dabar skaityti aiškiai išsakytą poziciją: nebus ne tik jokių kompromisų Lietuvos saugumo sąskaita, bet ir dar daugiau – jei Kremlius toliau vaidins nesukalbamą ir grasinančią pasaulinę galybę, gali tekti prisiminti Maskvai labai nemalonią pamoką iš praeities – 1983-ųjų.
Ukraina patiria tai, ką jau patyrė ir Lietuva
Tai, kad su rusais kalbantis strateginiais klausimais, net jeigu tai pirmiausiai daro vieni amerikiečiai, į viską reikia žiūrėti rimtai, regis, labai aiškiai suvokiama ir Lietuvoje. Net jei rusai į pokalbius su JAV vyko neslėpdami arogancijos, grasinimų ir nuolat kintančių, vis įžūlesnių reikalavimų, JAV derybininkai Rusijos delegaciją pasitiko pasiruošę, o pokalbių netgi nevadino derybomis. Tokia taktika – pradėti kalbėtis su rusais iš esmės, įsiklausyti į reikalavimus, pageidavimus ir tempti kaip galima ilgiau gali pasirodyti, kaip kantrus psichologo pokalbis su nestabiliu grasintoju.
„Į kiekvienas derybas ar pokalbius su rusais reikia žiūrėti rimtai, nes aptarinėjami svarbiausi Europos saugumo klausimai“, – laidoje „Delfi“ tema pripažino KAM Gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis. Tačiau jis pažymėjo, kad su amerikiečiais palaikant nuolatinį kontaktą apie šiuos pokalbius ryškėja aiškus grįžtamasis ryšys: JAV labai atidžiai išklauso ir sąjungininkų nuomonę, įsiklauso į lūkesčius, nerimą ir ypač nuostatas.
Tokių turi ir Lietuva, kas fiksuojama susitikimuose bei jų viešame pristatyme: nieko apie mus be mūsų pačių. Amerikiečiai turi savo raudonąsias linijas ir nė nesvarsto tokių Rusijos reikalavimų, kaip, pavyzdžiui, grįžimas prie 1997-ųjų NATO sienų arba Aljanso plėtros klausimai.
„Tos mūsų nuostatos yra labai aiškios: svarbiausia, kad Europos saugumas yra nedalomas, Baltijos šalys, kaip ir bet kuri kita NATO narė turi būti ginamos, mes nesame išskirtinė zona ar konflikto šaltinis, esame saugi NATO šalis, o tokios šalys, kaip Ukraina, gali pačios pasirinkti saugumo kryptis ir Rusija neturi teisės varžyti jų pasirinkimo“, – teigė V. Urbelis.
Jis priminė, kad panašų rusų spaudimą, tik kitomis aplinkybėmis savo laiku jau buvo patyrusi ir Lietuva, tad Kremliaus spaudimas ukrainiečiams – nieko naujo.
„Tą patį, beje, sakėme, kai dar buvome NATO kandidatė, Rusija žaidė tą patį žaidimą, bandė primesti savo sąlygas, siūlė net dvišales saugumo garantijas, kurias atmetėme, nes tai mums nepriimtina“, – priminė V. Urbelis.
Be to, anot kito pašnekovo, Rytų Europos studijų centro Tyrimų programos vadovo Tomo Janeliūno, Rusijos žaidimas ne tik nėra naujas, bet ir labiau panašus į pozavimą, nei realius grasinimus Vakarams.
„Rusija nori parodyti, kad ji nusiteikusi ryžtingai ir ji demonstruoja, kad štai dabar Vakarai turėtų atsižvelgti į jos reikalavimus, Tačiau tų reikalavimų apimtis neįgyvendinama ir net Rusijos vadovai, matyt, nesitiki, kad kas nors galėtų priimti tuos reikalavimus.
Bet tam, kad priverstų amerikiečius pradėti pokalbius, pritraukti dėmesį, būtent tam, greičiausiai, ir pasirodė tie reikalavimai. Dabar, kai pokalbiai jau prasidėjo, jau galima išgirsti, kad Rusija neturi jokio plano pulti Ukrainą ir pan. Kremliui reikia, kad nebūtų pamiršti jo interesai ir iškėlus labai radikalias sąlygas būtų pasistūmėta bent per mažą žingsnelį“, – pažymėjo ekspertas.
Jo manymu, lyginant dabartinio Kremliaus poziciją su kiek panašia situacija praėjusio amžiaus 4-jame dešimtmetyje, kai nacistinė Vokietija taip pat svaidėsi ultimatumais, Rusija nėra tokia galinga ir netgi negali formuoti Europos saugumo darbotvarkės, nes tėra regioninė galia, net jei nori įrodyti esanti pasaulinė galybė. Bet to užtenka atkreipti dėmesiui.
„Rusija gali šantažuoti, suprasdama, kad arba bus atsakyta, arba ne. O amerikiečiai kalbasi ne todėl, kad nori susitarti už mūsų nugarų su rusais, jie sprendžia savo globalius saugumo uždavinius“, – pažymėjo T. Janeliūnas. O kadangi Rusija išties pajėgi ryžtis agresijai prieš Ukrainą, nepaisant visų JAV perspėjimų, būtent todėl amerikiečiai linkę bent jau kalbėtis su šalimi, kuri nuolat reiškia nepasitenkinimą ir kelia įvairias regionines problemas JAV sąjungininkams.
„Rusijai gali būti netgi naudinga pradėti karinius veiksmus, jei matytų, kad jos interesams skiriamas per mažas dėmesys ir bandoma ignoruoti jos keliamus reikalavimus. Gal to rusai ir tikisi – vardan įtampos nedidinimo, kad nebūtų eskalacijos, priversti Vakarus daryti nuolaidas“, – sakė analitikas.
Siekia šantažu išpešti sutartis
Būtent taip galima įvertinti jau viešai išsakytus signalus, kad JAV ant derybų stalo pasiruošusios pakloti dalį svarstytinų klausimų. Pavyzdžiui, JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman, kuri vadovavo amerikiečių delegacijai pokalbiuose su S. Riabkovu, pabrėžė, kad „JAV atviros diskusijoms dėl tam tikrų raketinių sistemų Europoje“, ir „atviros dėl pratybų ribojimų“.
Vien tai jau gali pasirodyti kaip nuolaida rusams, kurios jie išsireikalavo jėga: grasindami Ukrainai bei NATO „techninėmis-karinėmis priemonėmis“. Tačiau „pasirengimas kalbėti“ dar net nėra nei derybos, nei įsipareigojimas ką nors riboti, nei kontrolės mechanizmas – pačiai Rusijai keliamos konkrečios sąlygos dėl skaidrumo, atvirumo ir kontrolės, ko Kremlius nenori.
Anot V. Urbelio, net jei apie tai dabar kol kas tik pradedama svarstyti, tai dar nereiškia, kad su Rusija pavyks pasiekti kokį nors konkretų susitarimą dėl, pavyzdžiui, ginklų kontrolės. Jis priminė, kad bet kokie susitarimai dėl pratybų, pajėgų ir ginkluotės lubų yra aiški aliuzija į Šaltojo karo pabaigos laikus, kai Europoje įsigaliojo daug tokių sutarčių. Bet būtent Rusija iš jų pasitraukė.
„Mes netgi turėjome dvišales sutartis su Rusija ir Baltarusija dėl papildomos informacijos ir inspekcijų apsikeitimo, o rusai pasitraukė. Vienintelis ginklų kontrolės mechanizmas – Vienos dokumentas“, – priminė V. Urbelis, pažymėjęs, kad pasigirdę signalai atnaujinti kai kuriuos susitarimus, pavyzdžiui, Konvencinių pajėgų Europoje susitarimą, turėtų būti labai rimtai įvertinti. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys prie šios 1990 m. sutarties neprisijungė, o Rusija 2007 m. savo dalyvavimą suspendavo ir 2015 m. pasitraukė.
O jei dabar Rusijai jau pavyko šantažo būdu išsireikalauti kalbėtis su JAV, ar gali būti, kad vėliau pavyks išpešti ne šiaip derybas, bet ir naujas, Lietuvai nenaudingas sutartis, kuriose būtų kalbama apie tam tikras pajėgumų lubas arba pratybų ribojimą?
„Prisiminkime, kad tokiose derybose visada būna, kad kuo daugiau bandai suvaržyti priešininką ir kuo daugiau pasilikti laisvės sau. Rusai norėtų suvaržyti bet kokį NATO pajėgų buvimą ar judėjimą Rytų Europoje, – teigė Urbelis ir čia pat nukirto: – Jei atsirastų tokios sąlygos, kurios ribotų mūsų gynybos galimybes, Lietuva to niekada neleistų“.
Kita vertus, anot V. Urbelio, Lietuva aklai neprieštarautų įtampos mažinimo ir pasitikėjimo didinimo priemonėms, pavyzdžiui, skaidrumo, atvirumo stiprinimui, savo veiklos deklaravimui.
„Tie patys vizitai į karinius dalinius, pratybas, nes dabar rusai mūsų nekviečia net į „Zapad“. O visa kita apie lubas ir regioninius limitus kol kas tėra teorija. Aišku, reikia joms pasiruošti rimtai, turėti kietas derybines pozicijas, bet jei tokios derybos prasidėtų, iš Lietuvos pusės kompromisų dėl mūsų saugumo interesų nebūtų“, – pabrėžė V. Urbelis.
Iš Lietuvos – raketos Kremliui į langus?
Ir atvirkščiai – kol kas Lietuva kol kas nusiteikusi tik stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Apie tai pirmadienį po Valstybės gynimo tarybos posėdžio pripažino ir prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Darius Kuliešius, ir Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, ir kariuomenės vadas gen. Valdemaras Rupšys. Visi jie pažymėjo, kad Lietuva iki 2026-ųjų planuoja su kitomis Baltijos šalimis įsigyti salvinių ugnies sistemų MLRS.
Pirmieji apie tokius ketinimus dar pernai viešai deklaravo estai, kurie nusiteikę turėti amerikietiškas salvinės ugnies sistemas jau 2024-siais.
Pasak Estijos kariuomenės vado, generolo Martino Heremo, Estija turi sau jau nusimačiusi tam biudžetą, juo labiau, kad planuojamo įsigijimo kiekis nėra didelis – baterija, t. y. 6 vnt. , o svarbiausia, anot M. Heremo, kalbama apie „regioninį atgrasymą“ – apie 350 km šūvio nuotolį.
„Kiekvienas karinis pajėgumas prisideda prie atgrasymo efektyvumo. Akivaizdu, kad salvinės sistemos pakelia kovinę galią ir siunčia aiškų signalą, kad turime pajėgumus ir valią gintis.
O kalbant apie nuotolį – kuo toliau gali pasiekti, tuo didesnis efektas ir didesnė manevro laisvė. Tai klausimas labai paprastas: rusai kelia strategines dilemas, grasina įvairiais būdais ir frontais, o NATO turi daryti tą patį su strateginėmis dilemomis, kaip ir kur mes veiksime“, – apie lietuviškų raketinių sistemų įsigijimą nedaugiažodžiavo V. Urbelis.
Jis taip pat nesiplėtė apie „New York Times“ užuominas, kad, anot JAV administracijos, Rusijai pradėjus atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą, amerikiečiai Lietuvoje ir visame plačiame regione nuo Talino iki Bukarešto galėtų dislokuoti papildomus kelis tūkst. karių. Rusai esą to labai nepageidauja ir dabartinėmis derybomis siekia užfiksuoti esamą padėtį. Ką tai reiškia?
„Čia tradicinė rusų strategija – prideda „Iskanderų“ aplink Lietuvą ir tada siūlo derėtis. Rusų tikslas paprastas: jie turi daugiau, todėl nori užfiksuoti, kad Baltijos šalys – antrarūšės NATO narės, kad geriau nieko neįsigytų“, – teigė pašnekovas.
Tačiau paklausus apie kitą JAV derybininkų viešai išsakytą užuominą – atvirai kalbėtis su rusais dėl „dėl tam tikrų raketinių sistemų Europoje“, t. y. dėl iš sausumos paleidžiamų 500 – 5,5 tūkst. šūvio nuotolio raketinių sistemų, kurios buvo uždraustos pagal 1987-ųjų sutartį, iš KAM Gynybos politikos direktoriaus lūpų nuskambėjo Rusiją suklusti galintys priversti žodžiai.
„Kaip derybos pasistūmėjo Vakarų Vokietijoje? Kai amerikiečiai dislokavo savo sistemas, kada atsirado pusiausvyra, tada rusai ir pradėjo derėtis, dabar tokios pusiausvyros neturime, apie tai reikia kalbėti“, – užuominomis kalbėjo V. Urbelis, apklaustas, ar Lietuva svarstytų tokių raketų dislokavimo klausimą, jeigu prieš Ukrainą būtų griebtasi atviros agresijos.
Minėtą 1987-ųjų susitarimą – Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF) pasirašė tuometiniai JAV ir Sovietų sąjungos lyderiai – Ronaldas Reaganas ir Michailas Gorbačiovas. Bet ši sutartis neatsirado šiaip sau iš niekur, o kaip tik po įtempto Vakarų ir Kremliaus santykių periodo, kurio metu kelis sykius vos išvengta branduolinio karo.
1979-siais SSRS Rytų Vokietijoje, Lenkijoje ir vakarinėse savo teritorijos dalyse dislokavo vidutinio nuotolio raketas RSD-10 „Pionier“ (SS-20 pagal NATO klasifikaciją), o į tai JAV 1983-siais atsakė savomis vidutinio nuotolio raketomis – balistinėmis „Pershing II“ ir sparnuotomis GLCM (iš sausumos paleidžiama „Tomahawk“ versija).
Šios raketos iš tuometinės Vakarų Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir kitose NATO šalyse buvusių bazių galėjo per labai trumpą laikotarpį be išankstinio perspėjimo pasiekti Maskvą. O to tuometiniai Kremliaus lyderiai paniškai bijojo: vien mintis, kad vieną akimirką Kremliuje valgai tuomet deficitinį bananą ir sriūbčioji diplomatiniu bagažu parsigabentą kavą, o kitą sužinai, jog už 5 minučių pro vieną Kremliaus langų įlėks sparnuotoji „Tomahawk“ su branduoliniu užtaisu, kėlė įvairiausių paranojiškų minčių senstančiam komunistų partijos centriniam komitetui.
Galiausiai po Kremliaus grasinimų, įtakos operacijų ir kitų spaudimo priemonių, kad tik amerikiečiai išsigabentų savo raketas iš Europos, abiejų valstybių lyderiai, pirmiausiai R. Reaganas suprato, kad atėjo metas rimtoms deryboms ir pradėjo dvišalių sutarčių bei nusiginklavimo procesą.
Be amerikietiškųjų „Pershing II“ ir GLCM buvo sunaikinta šimtai sovietų raketų, o kelis dešimtmečius Rusija laikėsi INF sutarties. Bet galiausiai V. Putinui įtvirtinus savo valdžią Rusija šį susitarimą sulaužė, sukūrė naujos kartos sparnuotąsias raketas 9M729 (SS-8 pagal NATO klasifikaciją), o JAV po kelių perspėjimų iš šios sutarties taip pats pasitraukė. Amerikiečiai greitai – nuo 2019-ųjų sukūrė net kelias skirtingas raketines sistemas, kurias nuo 2023-ųjų planavo dislokuoti Europoje. Ir būtent tai sukėlė didelį Rusijos susirūpinimą, ką deklaravo ir pats V. Putinas, pabrėždamas „5 minučių šūvio atstumą iki Maskvos“ – esą tokią grėsmę kels naujosios amerikiečių raketos.
Ir nors Rusijos lyderis kalbėjo apie Ukrainą, kurioje tariamai gali būti dislokuotos JAV raketos, o amerikiečiai, kaip manoma, planavo tik dislokavimą Vokietijoje, vien mintis, kad konfliktą Ukrainoje esakalavusi Rusija gali sulaukti taip nenorimų raketų savo pašonėje, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, gali pakeisti visą saugumo padėtį Europoje, kaip ir 1983-siais.
Žinoma, INF sutarties raketos Lietuvoje kol kas net nėra svarstytinas, netgi ne teorinis variantas, kuriame svarbiausias dėmuo yra ne tiek raketų kovinis panaudojimas, o pusiausvyros išlaikymas. Juo labiau, kad amerikiečiai signalizuoja atvirumą dėl naujos INF sutarties – tokia eliminuotų tiek būsimas amerikiečių, tiek esamas rusų raketas.
Tačiau vien tai, kad į Kremliaus blefą bei ultimatumų kalbą, ypač jei nutrūktų derybiniai pokalbiai ir rusai griebtųsi žadėtų „techninių karinių priemonių“, JAV turėtų savo atsakymą ir jau žino, kur jis būtų sutiktas palankiai – Lietuvoje, yra reikšmingas signalas Maskvai. Ir visa tai suvokiant su tuo susijusias akivaizdžias rizikas – bet kokia tokia smogiamųjų priemonių, net jei jos, kitaip, nei 1983-siais, būtų tik konvencinės, o ne branduolinės, infrastruktūra taptų taikiniu.
Kita vertus, tokiu eskalacijos atveju Rusija ne tik pralaimėtų savo blefavimo žaidimą, ne tik prarastų dabar turimą panašių sistemų pranašumą regione, bet ir susidurtų su pavojinga pusiausvyra dėl atsiradusių raketinių pajėgumų.
„Jei taptume svarbia grandine užtikrinat pusiausvyrą su Rusija, mūsų vaidmuo išaugtų. Jau vien pastaraisiais metais Baltijos šalyse atsiranda papildomų reguliarių pajėgų – nuo NATO priešakinių batalionų iki JAV rotacijų. Mūsų vaidmuo auga ir neabejoju, kad artimiausiu metu nemažės“, – pabrėžė T. Janeliūnas.
Net ir Kremliui dar labiau grasinant bei svaidantis naujais ultimatumais Vakarams galiausiai, kaip ir praėjusio Šaltojo karo metais tokia eskalacija gali baigtis keliais būdais: niekam nereikalinga kariniu konfliktu arba realiais naujais susitarimais – tik jau ne vien Maskvai, bet ir abipusiai palankiomis sąlygomis, kas atitiktų visų šalių, tarp jų ir Lietuvos interesus.
Mat galiausiai Lietuvos interesas yra ne amerikiečių raketos ar kiti smogiamieji arba kitaip atgrasantys pajėgumai, bet taiki kaimynystė, kurioje galima sugyventi su grėsmės nekeliančiais ir pasirinkimo laisvę gerbiančiais kaimynais.
„Jei taptume svarbia grandine užtikrinat pusiausvyrą su Rusija, mūsų vaidmuo išaugtų. Jau vien pastaraisiais metais Baltijos šalyse atsiranda papildomų reguliarių pajėgų – nuo NATO priešakinių batalionų iki JAV rotacijų. Mūsų vaidmuo auga ir neabejoju, kad artimiausiu metu nemažės“, – pabrėžė T. Janeliūnas.
