Į Kazachstaną – ne vien kariai: specialus desantas jau ieško „lietuviško“ neramumų pėdsako

Pirma Kolektyvinio saugumo sutarties orgazinacijos (KSSO) operacija – pirmoji invazija į vienos iš savo narių teritoriją „atkurti taiką“. Taip juokauja net patys rusai, kurių pajėgos su šimtais kitų šalių karių plūsta į Kazachstaną. O kartu su jais atvyko ir propagandistai, desperatiškai ieškantys tariamo Vakarų vaidmens, siekiant sukelti „spalvotąją revoliuciją“. Lietuvių „pėdsaką“ jau spėjo įžvelgti.

Sausio mėnuo ir Kremlius siunčia desantininkus „atkurti tvarkos bei užtikrinti strateginių objektų apsaugą“. Toks sutapimas praėjus 31 metams prieš kruvinų Sausio įvykių Vilniuje, kur prieš pat strateginių objektų šturmą panašią misiją vykdyti buvo permesti sovietų desantininkai gali atrodyti kraupokas. Tiesa, šį kartą Kremlius viską vykdo subtiliau.

Kazachstanas nuo Kremliaus jau tris dešimtmečius yra formaliai nepriklausomas, čia išties įsiplieskė neramumai – prasidėję kaip protestai jie greitai pavirto į masines riaušes, plėšikavimus, ginkluotus susirėmimus šalies sostinės ir didžiųjų miestų gatvėse.

O Kazachstano režimas, atrodė, praranda situacijos kontrolę – sausio 5-ąją liepsnose, chaose paskendusiuose Almatoje, Nur Sultane ir kiti miestai šalies saugumo pajėgos, netgi riaušių malšinimo daliniai, dalį kurių, beje ruošė ir lietuvių pareigūnai, svyravo: dalis perėjo į demonstrantų pusę, dalį į nelaisvę paėmė jau nebe protestuojantys, o apsiginklavę režimo priešininkai.

Kas jie ir ko jie siekia? Dėl šių klausimų teorijų netrūksta, tačiau Kazachstanui nusprendus kreiptis pagalbos į KSSO reakcija buvo greita ir nedviprasmiška – jau sausio 6-ąją šalyje pasirodė pirmieji rusų desantininkai, specialiųjų pajėgų kariai, prie jų prisijungs dar šimtai rusų bei kitų KSSO narių – Baltarusijos, Armėnijos, Kirgizijos ir Tadžikistano karių.