Politologas Bernaras Ivanovas komentavo, kad apskritai Lietuvoje klostosi politinių dinastijų fenomenas, kuris ne visada valstybės valdymui išeina į naudą.
Kaip nurodė pats V. Landsbergis, nuotraukos autorystė priklauso garsiam fotografui Antanui Sutkui ir ji buvo padaryta 2021 m. gruodžio 20 d. Tačiau ja į pensiją išėjęs politikas pasidalijo šį trečiadienį savo feisbuko paskyroje. Taip pat prirašė ir trumpą komentarą: „Pasiųsk jiems šiferio, Gabrieliau!“. Deja, ne visi suprato tokią autoironiją.
„Delfi“ susisiekė su politologu B. Ivanovu ir paprašė jo pakomentuoti, ką jis mano apie tokį viešą Landsbergių šeimyninių ryšių deklaravimą. Nors jis ir į nuotrauką nebuvo įsigilinęs, bet sakė, kad apskritai reikia kalbėti, kas darosi Lietuvoje, kai čia labai daugėja politinių dinastijų.
„Viskas suprantama, kad Lietuvoje yra anūkas ir yra patriarchas. Tačiau tų dinastijų politikoje visada pasitaiko. Mes matėme ir JAV, ir kitur, bet man labiausiai klausimų kelia net ne ši istorija. Bet bendrai pas mus tos dinastijos formuojasi visur. Aš turiu omeny politikoje.
Aišku, specialiai neskaičiavau ir turbūt būtų neblogas žurnalistinis tyrimas sužinoti, kiek iš viso Seime yra giminystės ryšiais susijusių asmenų. Juk nebūtinai turi būti vienodos pavardės. Susijusių pavardėmis politikų turime ir Maldeikių, ir Saudargų, ir Gentvilų, ir pan.“
B. Ivanovo teigimu, tokių politikų yra ir dar daugiau – ir meru dabar dirbantis Mindaugas Sinkevičius yra politiko sūnus.
„Aš pasakysiu taip, kad tokia sistema formavosi vėlyvajame feodalizme. Atrodo, Montesquieu buvo labai nusistebėjęs, kai jis dirbo Bordo miesto parlamentaru. Tai buvo XVIII a. pr. ir jį nustebino tai, kad parlamentas nebuvo panašus į parlamentą, o tame Prancūzijos regione buvo kaip toks klubas.
Aišku, ne naktinis klubas, bet tas parlamentas priminė džentelmenų klubą, kadangi ten postai buvo paveldimi ir dar buvo perkamos vietos. Bordo buvo galima įvairias tarnybas nusipirkti ir paskui tuos pinigus vėl lengvai atgauti. Tiesiog buvo tokia įteisinta korupcija.“
Pasak politologo, todėl klasikiniai Montesquieu tekstai ir buvo apie valdžių atskyrimo principą.
„Bendrai politinės sistemos pertvarkos ir buvo inspiruotos noro tokią korupcinę tvarką griauti. Tiesiog, kad nebūtų tokių dalykų – įteisintos korupcijos, giminysčių, nepotizmo. Taigi, iš to viskas ir prasidėjo. Jeigu mes turime kažkokius ne analogus, o recidyvus, tuomet kažkas negerai su mūsų politine sistema.
Vadinasi, yra kažkoks negerumas viduje, kuriam reikia peržiūros ir reformų. Kaip ir sakau, vienas ar kitas būna, viskas čia tvarkoje, bet tai negali būti masiniu reiškiniu. Jeigu tai tampa masiniu reiškiniu, o mes, drįsčiau sakyti, artėjame prie to, tai nenormalu. To neturėtų būti.“
B. Ivanovas sako, kad jo nenustebintų, jeigu būtų vienas ar du ryškūs valstybės vadovai, kai ateina valdyti broliai ar vaikai.
„Tokia ir Clinton dinastija, Kennedy dinastija ir viskas suprantama. Bet tokių dinastijų ten yra kelios, nes politika juk nėra verslas. Pastarajame nėra neįprasta, jeigu įpėdiniai paveldi tą vyresnių šeimos narių kurtą verslą ir tęsia darbus. Politika vis dėlto yra kitas dalykas, mat ji vienaip ar kitaip yra susijusi su rinkimais.
Pasižiūrėkime į mūsų partijas, kuriose, deja, yra nehorizontali sistema kaip Vakarų pasaulyje, bet vertikali. Toks demokratinis centralizmas ir subordinacija. Girdėjome iš kelių partijų ir kai tą patį Gabrielių išrinko, kai kiti kandidatai atmetė savo ketinimus balotiruotis. Tapo aišku, kad tie rinkimai ir su tais kandidatais būtų tokie nelabai. Pasirodo, kad galima tumblerį įjungti ir išjungti, tiesiog pakeisti režimą iš neva demokratijos į nedemokratiją“, – apie susidariusią situaciją Lietuvoje samprotavo jis.
Taip pat pridūrė, kad nereikia galvoti, jog taip vyksta tik vienoje partijoje, mat visose tokia pati padėtis.
„Pasižiūrėkime „bebrų“ istoriją. Dinastija yra ir pas socdemus. Tos politinės dinastijos Lietuvoje jau akį rėžia, bet apskritai pasižiūrėkime, kaip tokia sistema susiformavo. Tai ir sakau, kaip senais gerais laikais prieš kelis šimtus metų Prancūzijoje, ta sistema tam ir tarnauja.
Ji verčia partijas tokiais kaip verslo projektais. Tai nėra normalu ir taip neturi būti. Turi būti horizontalė, turi būti skyriai, turi būti aktyvūs ir kritiški nariai.“
Lietuvos visuomenė yra pasyvi
B. Ivanovas pritarė ir minčiai, kad giminaičiui kilti politinės karjeros laiptais yra lengviau, kadangi didžioji dalis Lietuvos visuomenės yra pasyvi.
„Ji neina į partijas, o giminaičius pritraukti į partijas yra paprasčiau, kai yra pavyzdys: tėvas, mama, dėdė, ar pan. Natūralu, kad taip patogiau ir pati sistema buvo sustyguota taip, jog ji skatina šį reiškinį.
Atrodo, pirmoji Dalia Grybauskaitė rėžė apie Lietuvoje įsišaknijusi nepotizmą, o atėjus valdyti ministrui Rokui Masiuliui, buvo pasakyta, kad „Lietuvos geležinkeliuose“ dirba 60 proc. giminaičių. Tai buvo dar Skvernelio laikai ir tai nėra kažkokios partijos problema, tai mūsų visų problema“, – tikino politologas.
Anot jo, visur yra kažkokie giminystės ryšiai, nepotizmas ir neaiškios istorijos.
„Dar Machiavelli „Valdove“ rašė, kaip su tuo kovoti ir kokiais principais vadovautis, kad šito būtų išvengta, remdamasis romėnų „ranka ranką plauna“. Taigi, jeigu mūsų visuomenė nesugeba formuoti kažkokių pilietinių institutų, gebančių per partijas, per organizacijas, per profsąjungas vis tik mūsų politinius smaližius prižiūrėti, tai turime tai, ką turime.
Tai yra neišvengiama ir negalime tikėti „gera“ valdžia. Tai yra kvailystė. Geros valdžios nebūna, gerų politikų nebūna. Paskaičiuota, kad tų tikrų demokratų yra keli procentai, kurie iš širdies yra vertybininkai. Tokiu galima vadinti Václav Havel. Bet tokių – vienetai, o dauguma yra paprasti žmonės. Jie ir dirba atitinkamai, jeigu nėra priežiūros.“
B. Ivanovas pridūrė, kad neverta tikėtis, jog patys politikai pasisiūs tramdomuosius marškinius, todėl pati visuomenė turėtų aktyviau įsitraukti į politiką, burtis į asociacijas ir rūpintis, jog valstybėje neįsigalėtų nepotizmas ir korupcija.
