Tai, kad O. Scholzas ketina jau šį mėnesį susitikti su Rusijos lyderiu ir netgi pasirengęs vadinamajai „reset“ politikai – santykių paleidimui iš naujo, pirmasis paskelbė Vokietijos leidinys „Bild“.

Esą kanclerio patarėjas užsienio politikos ir saugumo klausimas Jensas Plotneris jau aptarė būsimojo susitikimo detales su Kremliaus pareigūnais, o oficialiai tai nevadinama „rest“, tik „kvalifikuota nauja pradžia“, – kas nekeičia esmės .

Būtent J. Plotneris – patyręs vokiečių diplomatas, kuris dirbo ir prorusiškumu garsėjančio buvusio užsienio reikalų ministro, o dabar prezidento Frano-Walterio Steinmeierio administracijoje, ketvirtadienį lyg tyčia siunčiamas į Maskvą, kur turėtų vykti skubios Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos derybos, vadinamojo Normandijos ketverto pokalbiai dėl „Ukrainos krizės“.

Vis dėlto žinia, kad Vokietijos kancleris siūlo užbėgti įvykiams už akių ir nepasitaręs su niekuo nori kalbėtis su Putinu, o prieš pokalbį jau ant stalo kloja nesyk išbandytas ir nepasiteisinusias su Kremliumi kortas, suprantama, nesukėlė susižavėjimo nuolaidžiauti Rusijai nelinkusiose šalyse.

Šaltos reakcijos į kanclerio norus

„Vokietijos kancleris nori paleisti santykius su Maskva iš naujo. Dežavu? Pirma paklauskime, kodėl buvę Europos lyderiai vis labiau randa priebėgą su Kremliaus oligarchais. Galbūt, tai paaiškins, kodėl mes tokie silpni atsakydami į agresoriaus veiksmus? Sutrūkęs verpas niekada gerai neskamba. ES reikia susiderinti“, – savo „Twitter“ paskyroje rašė buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir iki šiol aktyvus diplomatas, ambasadorius migracijai Linas Linkevičius.


Jo skeptišką toną palaikė ir kaip visada kandus buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrik Ilves, pasidalijęs „Voice of America straipsniu“, kuriame pabrėžiamas mažųjų Europos valstybių nerimas dėl tokio O. Scholzo sustikimo.

„Vajetau, kodėl gi tos šalys turėtų nerimauti?“, – sarkastiškai klausė buvęs Estijos vadovas.


Vis dėlto Baltijos šalių atstovų nerimą dar galima suprasti: į Kremlių visada atsargiai žiūrinčios ir bet kokius susitikimus, ypač už jų nugarų, skeptiškai vertinančios Lietuva, Latvija ir Estija visoje ES ir NATO garsėja savo aiškia pozicija. Tad net kai ištikimiausi Lietuvos sąjungininkai – JAV pabrėžė, kad kai prezidentas Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas kalbėjosi, amerikiečiai leido aiškiai suprasti Baltijos šalims „nieko apie jus be jūsų“, vien toks dvišalių pokalbių formatas negali patikti iš principo.

O juo labiau Vokietijos, kuri tęsia „Nord Stream 2“ projektą, nepaisant kritiškų pastabų Kremliui, iki šiol tylėjo ar bent jau susilaikė nuo konkrečių veiksmų bei pasisakymų svarbiausiais Europos saugumo klausimais.

Pavyzdžiui, ką Vokietija mano apie Rusijos iškeltus ultimatumus dėl Ukraino,s NATO ir JAV raketų Europoje, kurios, šiaip ar taip, turėtų atsirasti pirmiausiai Vokietijoje? Ką Vokietija ketina daryti su tais ultimatumais, jei pirmiausiai Rusija jau sykį pažemino vokiečius ir kitus europiečius, leisdama suprasti, kad nori kalbėti su JAV, o ne su Europos šalimis?

Bet „Voice of America“ pabrėžiamas netgi ne Baltijos šalių, o Rusijai iki šiol pakankamai draugiškos šalies – Suomijos susirūpinimas.

Kreipdamasis į tautą Naujųjų metų proga, Suomijos prezidentas Sauli Niinisto pabrėžė, kad šiandienos pasaulyje nėra vietos „interesų sferoms“, kurių siekia Kremlius. Jis taip pat sukritikavo ES trypčiojimą vietoje, nesprendžiant šių klausimų ir atvirai smeigė ES galingiesiems.

„Daugelis europiečių klausė – ir jau ne pirmą kartą: ar mūsų padėtis aptarinėjama be mūsų pačių? Net jei iššūkiai pristatyti JAV ir NATO, šioje situacijoje Europa negali tiesiog sėdėti ir klausytis, ES negali pasitenkinti techninio sankcijų koordinatoriaus vaidmeniu“, – teigė S. Niinisto.

Ne pirmas kartas, bet kur riba?

Netgi pačioje Vokietijoje O. Scholzo pareiškimas sutiktas kaip tiesioginis iššūkis užsienio reikalų ministrei – žaliųjų lyderė ir Vokietijos diplomatijos vadovė Annalena Baerbock jau nesyk griežtai pasisakė apie Rusiją, priešinasi dujotiekio „Nord Stream 2“ projektui.

Tai, kad kancleris svarbiausią saugumo klausimą vienašališkai ima į savo rankas, nepasitaręs nei su sąjungininkais viduje, nei juo labiau išorėje – kitose ES šalyse gali būti vertinama kaip pirmoji jo klaida, rizikinga avantiūra arba drąsus užsienio politikos žingsnis. Viskas priklausys nuo pokalbio turinio bei rezultatų. Bet net jei jų nebūtų, pats žingsnis kalbėtis iš silpnojo pozicijos jau atrodo savotiškas pralaimėjimas ar nuolaida Kremliui.

„Paleidimas iš naujo, dialogas, derybos. Visa tai baigiasi nuolaidžiavimu Putino diktatūrai, kuri tampa vis labiau priešiškesnė. Nuolaidos banditams ir teroristams tik skatina daugiau agresijos, kaip visada“, – O. Scholzo iniciatyvą įvertino Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas.


Kita vertus, O. Scholzo nuolaidžiavimo Kremliui politika nebūtų jokia naujiena – jis tuo yra pagarsėjęs ir anksčiau, kai dirbo kartu su buvusio Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroederiu ir netgi buvo laikomas šio prorusiško politiko, o dabar Rusijos valstybinių bendrovių darbuotojo dešiniąja ranka.

Anot Rytų Europos studijų centro analitiko Tomo Janeliūno, tokios iniciatyvos atversti šviežią lapą santykiuose su Rusija yra tam tikra Vokietijos socialdemokratų klasika ir neturėtų stebinti.

Olafas Scholzas ir Gerhardas Schroederis
Foto: Reuters

„Tokia iniciatyva yra labai „vokiška“ ir labai tikėtina, tai būtų tipiškai nuolaidžiaujanti pozicija. Scholzas yra tipinis socdemiškas technokratas, kuriam svarbu palaikyti ramybę ir verslo galimybes (t.y. Vokietijos ekonomiką apskritai, nes tai – socdemiškos gerovės pagrindas)“, – pabrėžė T. Janeliūnas. Vokietija santykius su Rusija taisyti mėgino jau ne kartą

Tad net jei tikėtis tam tikros Vokietijos lyderystės saugumo klausimais, kurie rūpi visai Europai yra logiška, pasirinkta taktika „viską pradėti iš naujo“ laiko prasme yra slidus reikalas.

Būtent Vokietijoje pernai Berlyno teismas pripažino Vadimą Krasikovą, kitaip – Vadimą Sokolovą, kaltu dėl 40 metų čečėnų kilmės Sakartvelo piliečio Zalimchano Changošvilio nužudymo Berlyno Tyrgarteno rajone 2019-ųjų rugpjūčio 23 dieną.

Zelimchano Changošvilio nužudymas Vokietijoje

Teismas taip pat nutarė, kad šį nužudymą užsakė Rusija, nes jis buvo priešiškas Kremliui. Rusija su tokiomis išvadomis, žinoma, nesutiko, kaip ir su dviejų rusų diplomatų išsiuntimu.

Be to, Rusijos grasinimai Europoje dislokuoti ir nutaikyti rusiškas raketas į JAV bazes, kurių dauguma yra Vokietijoje niekur nedingo. Ultimatumus iškėlęs Kremlius puikiai supranta, kad mažiausiai dalis jo „nediskutuotinų pasiūlymų“ bus paprasčiausiai atmesti bent jau kai kurių NATO sąjungininkų. Nebent, žinoma, Vokietijos kancleris sutars su V. Putinu dėl nuolaidų.

Turint omeny, kad Rusijos reikalavimų sąraše yra NATO plėtros stabdymas, esamos Aljanso infrastruktūros išardymas „naujosiose“ NATO narėse, taigi – ir Baltijos šalyse, teoriškai tokia santykių paleidimo iš naujo kaina gali atsiliepti ir Lietuvai, kurioje esančioms NATO priešakinėms pajėgoms vadovauja būtent Vokietija. Suprantama, tai būtų nelogiška, turint omenyje, kad Vokietijos investicijos į karinę, su NATO priešakinių pajėgų susijusią, infrastruktūrą iki 2023 m. sieks apie 100 mln. eurų. O nuo 2023 metų Vokietijos investicijos sieks dar apie 150 mln. eurų.

Bet dar nelogiškiau Vokietijai dabar atrodytų pyktis su Rusija, kai ši didina statymus pavojingame žaidime, kuriame naudoja dujas, naftą, kitus ekonominius svertus prieš Europą, o ši niekuo negali atsakyti, neturi netgi vieningos, griežtos ir aiškios pozicijos, išskyrus aptakius perspėjimus, kad „Rusija pajustų rimtas pasekmes ir sumokėtų didelę kainą“, jei nuspręstų imtis tiesioginės agresijos prieš Ukrainą.

Kol kas visi JAV ir Europos šalių bei organizacijų perspėjimai Kremliui įspūdžio nepadarė: rusų pajėgos nuo sienos su Ukraina ir jos okupuotose teritorijose neatitrauktos, ultimatumai nesušvelnėjo, o skeptiška NATO narių, ypač Baltijos šalių, Lenkijos ir JAV pozicija dėl galimybės susitarti su Rusija nepakito. Tad vienašališkas Vokietijos bandymas gali tik dar labiau suskaldyti ir taip trapią, kartais labiau įsivaizduojamą ir pageidaujamą, nei realią Vakarų vienybę.