2021 m. gruodžio 27-ąją eidamas 97-uosius metus Lietuvos laisvės kovų dalyvis, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, Vyčio kryžiaus Komandoro ordino kvalierius dimisijos kapitonas Laisvės premijos laureatas Bronislovas Juospaitis-Direktorius mirė. Buvęs partizanas palaidotas Ramygalos (Panevėžio r.).

B. Juospaitis-Direktorius buvo vienas ilgiausiai ginkluotame pasipriešinime su okupantais kovojusių partizanų. Kitaip nei kiti ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, B. Juospaitis atsiminimų knygų neišleido. Tačiau jo patirtis su ginklu rankose kovojant su okupantais ypač reikšminga ir pamokanti.

Šiame straipsnyje pateiksiu keletą epizodų iš įspūdingos B. Juospaičio biografijos, kurie jau buvo publikuoti įvairiuose leidiniuose ir interneto portaluose. Bene pirmasis su B. Juospaičiu bendravo partizanų metraštininku vadinamas Romas Kaunietis, apie kurio milžinišką darbą nuo 1978-ųjų renkant partizanų prisiminimus galima taip pat parašyti atskirą knygą.

R. Kaunietis pokalbį su Direktoriumi paskelbė dar 1996 m. pirmajame leidinio „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ tome, tačiau pokalbis su buvusiu partizanu įvyko geru dešimtmečiu anksčiau.

B. Juospaitis-Direktorius (stovi antras iš kairės) su partizanais. Fotografuota 1949-aisiais

„Broniaus Juospaičio prisiminimus užrašiau apie 1987–1988 metus. Jis iš Mordovijos lagerio į Lietuvą grįžo kartu su mano mokyklos draugu Algiu Susniu 1966 m. kovo 15 d. Susnys mane supažindino su B. Juospaičiu ir taip mes retkarčiais susitikdavom, bendravom su juo, aš vis kalbinau jį, kad reiktų užrašyt prisiminimus, bet jis vis atidėliojo. Labai bijojo, kad tie prisiminimai nepatektų saugumiečiams, nes, pats supranti, jam vėl grėstų lageris 10 metų. Juk išeidamas iš lagerio buvo pasirašęs, kad apie praeitį nieko nekalbės, taip buvo visi pasirašę išeidami iš politinių lagerių. Todėl tada vien konspiracijos sumetimais neužrašiau ir pokalbio datos, kad kartais patekus užrašytiems prisiminimams tardomasis galėtų aiškinti, jog apie tuos prisiminimus jis nieko nežino, kas juos galėjo užrašyt, jis niekam apie tai nėra pasakojęs, jo netgi parašo ten nėra.

Tokia visa paslaptis tų prisiminimų užrašymo. Man jau ir istorikai priekaištavo, kodėl nėra datų, kodėl nėra parašų, nuotraukų pasakotojų, jie gi tai nesuprato viso šito reikalo, atseit tokie prisiminimai neturės jokios istorinės vertės, bet kas gali pasakyt jog tai išgalvotos pasakos ir pan.“, - apie B. Juospaičio prisiminimų užrašymo peripetijas „Delfi“ sakė R. Kaunietis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, B. Juospaitis gimė 1925 m., Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje. 1944 m. gavęs šaukimą atvykti į Panevėžio karinį komisariatą ir vengdamas tarnybos Raudonojoje armijoje, kartu su broliu Jonu Juospaičiu slapstėsi daržinėje įrengtoje slėptuvėje. Brolis 1945 m. išėjo į policijos kapitono Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno vadovaujamą partizanų būrį (žuvo 1949 m.).

Pasirinko mišką

Prieš keletą metų interviu portalui „Bernardinai“ B. Juospaitis sakė, kad 1944-aisiais reikėjo apsispręsti, ką pasirinkti - rusų kariuomenę, ar mišką. „Pasitariau su vyresniuoju broliu, kuris jau buvo grįžęs iš P. Plechavičiaus sukurtos armijos - Vietinės rinktinės. Nusprendėme netarnauti bolševikams. Mėnesį kitą miškelyje prie namų slapstėmės. Rudenį, atvėsus orams, ėmė kurtis partizanų būriai prie bažnytkaimių, didesnių kaimų.“

Ankstyvajame partizaninio karo etape miško broliai nevengė veikti dideliais būriais. Rodų (Pašilių) miške, Panevėžio rajone, 1944–1945 m. buvusio policijos kapitono Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno vadovaujami partizanai įrengė įspūdingą stovyklą, kurioje laikėsi apie 140 vyrų.

„Kapitonas Eitminavičius mums sakė, jog amerikiečiai su bolševikais bendros kalbos tikriausiai nesurasią. Gal pus­mečio, gal metų prireiks, bet, jo manymu, bolševikai tu­rėtų išsikraustyt ir mus palikti ramybėj. O jei ne, anks­čiau ar vėliau karas vis tiek neišvengiamas. Jis aiškino, kad mes nepajėgūs kovoti su tokia didele armija, bet ka­da rusai pasitrauks, mums grės lenkų invazija, todėl at­statant prarastą nepriklausomybę, turėti ginkluotą bran­duolį yra būtina. Paskui tas branduolys plėsis ir taps stip­ria visos Lietuvos karine jėga“, - prisiminė B. Juospaitis.

Kremliumi juokais vadintus kapitono Eitminavičiaus stovyklos įtvirtinimus sudarė penki apie 1,5 metro gylio bunkeriai su paviršiuje sumontuotais sienojais. Bunkeriai buvo šildomis skardinėmis krosnelėmis, buvo patalpos virtuvei, pasitarimams, radijui klausyti. Itin gerai užmaskuotas ginkluotės sandėlis. Nelyginant fronte įtvirtintą stovyklą juosė apkasai ir aštuonios specialiai kulkosvaidininkams įrengtos pozicijos.

Tačiau šią įspūdingą stovyklą teko palikti neiššovus nė vieno šūvio.

Susprogdino „kremlių“

Kaip pasakojo B. Juospaitis, netoliese, už dviejų kvartalų, buvo įsikūręs ir Antano Žuko būrys, kurį sudarė apie 20 vyrų. 1945 m. vasario pabaigoje NKVD kariuomenė apsiautė ir susišaudė su anuo būriu, tąkart žuvo du partizanai.

„Tačiau tuo viskas nesibaigė. Vakare kariuomenė nebuvo atitraukta, netoliese girdėjome barškant kareivių katiliukus. Pasirodė, kad Eiguvoje, Krekenavos pušyne, pas eigulį Smilgą, kurio vienas sūnus buvo mūsų būryje, enkavėdistai įsirengė štabą. Naktį eigulys paslapčia atvyko pas mus ir informavo, kad kareiviai laukia pastiprinimo, nes, jų žiniomis, mūsų stovyklos kvartale slapstosi 500 vokiečių dalinys. Vadinasi, kažkas juos jau buvo informavę apie ginkluotus vyrus ir stovyklą, tačiau mes iš anksto buvome iškapoję miško kvartalus žyminčius numerius, todėl jie negalėjo tiksliai nustatyti mūsų buvimo vietos.

Dar girdėdami šūvius dieną, svarstėme, ar trauktis, ar ne. Visiems buvo gaila palikti taip gerai įrengtą stovyklą. Tačiau eigulio atneštos žinios pakeitė mūsų planus. Stovyklą užmaskavome eglaitėmis, uždangstėme sargybos takus, ir Smilga mus išvedė iš apsupimo tuo pačiu keliu, kuriuo atvyko, mat ten dar buvo ramu. Taip pasitraukėme be susišaudymo ir nuostolių. Palikus stovyklą buvo sunku tokiam dideliam būriui manevruoti nepastebėtiems, o ir išsimaitinti, todėl nuspręsta išsiskirstyti į mažesnius būrius. Mūsų būryje liko 46 vyrai.

Laikėmės apie 20 kilometrų nuo buvusios stovyklos. Mums buvo labai smalsu – ar radę mūsų stovyklą rusai ją išsprogdins. Kadangi ji buvo sumaniai įrengta, žinojome, kad, norint sunaikinti stovyklą, jiems reikės nemažai sprogstamųjų medžiagų, tad garsą turėtume girdėti iš toli. Tačiau visą dieną sprogimų nesulaukėme.

Kapitonas S. Eitminavičius juokais pasakė: „Ech! Subezdėjom… Nereikėjo trauktis, stovyklos nerado…“

Vakare nutarėme apsižvalgyti. Keliavome trise rogėmis, tik paskutinius kilometrus jau ėjome pėsti. Miškas buvo stipriai ištryptas, tačiau be vargo pasiekėme apkasų liniją ir sustojome pasiklausyti. Bunkerių pusėje buvo girdėti tylus –„trekšt, trekšt“, bet niekaip negalėjome suprasti, koks tai garsas. Liepteliu perėjęs apkasus vėl stabtelėjau. Staiga iš už 15 metrų, kur buvo įrengti kulkosvaidžių lizdai, pasigirdo: „Kto tam?…“ Mes jau nieko nelaukdami davėme į kojas… Tad buvo aišku, jog kareiviai mūsų stovyklą rado ir liko laukti, tikėdamiesi, kad grįšime. Visa laimė, jog sargybinis buvo užsnūdęs ar tiesiog neapdariai žiūrėjo ir mus pražiopsojo…

Kitos dienos vidurdienį pasigirdo sprogimai. Net žemė drebėjo, tiek tolo buvo pridėta. Vienas, du, trys. Iš viso buvo penki sprogimai.

Po dviejų savaičių sugrįžome apžiūrėti savo stovyklos. Vaizdas buvo kraupus: sulaužyti storiausi sienojai, sprogimo bangų išdraskyta žemė, užversti bunkeriai ir apkasai. Tačiau apsidžiaugėme, kad enkavėdistai nerado mūsų ginklų sandėliuko, įrengto kiek atokiau nuo apkasų. Jame slėpėme ne tik dalį šautuvų, šaudmenų, turėjome net ir prieštankinių minų. Tąkart viską palikome kaip radę, tik vėliau vasarą išsidalinome ginklus,“ – pasakojo B. Juospaitis.

Tapo „Direktoriumi“

Pasakodamas, kaip gavo Direktoriaus slapyvardį, B. Juospaitis prisiminė: „Persikėlę iš Juodžių miško į Upytės pušyną, pristigome duonos. Dviese užsukę į vieną sodybą, radome dvi mergaites. Viena – Uliūnų mokyklos septintokė, kita, augesnė, namuose dirbinėjo. Prisistatėme kaip bėgliai iš kariuomenės. Buvome civiliais rūbais apsirengę. Davė pusę kepaliuko duonos.

Po kurio laiko į tą sodybą užsukome visu būriu. Lempos nedegė, nes iš tolo būtų matyti. Šeimininkai dairosi, nežino, su kuo kalbasi. Jų dukros irgi į mus žvilgčioja. Aš sakau, kad ne iš to krašto esame. O moksleivė atsikerta, kad aš jai esu pažįstamas, juk Uliūnų pradžios mokyklos direktoriumi dirbau. Iš tikrųjų, slėpdamasis nuo areštavimo, tos mokyklos direktorius buvo išėjęs į mišką. Prieblandoje mergaitei pasirodė, kad aš tos mokyklos direktorius ir esu. Tai išgirdę, būrio vyrai ėmė kvatoti. Taip man prilipo Direktoriaus slapyvardis.“

Pirmosios kautynės

Iš paskelbtų pasakojimų sunku pasakyti, kurios B. Juospaičio kautynės buvo pirmosios. Kaip pirmąjį savo krikštą ugnimi buvęs partizanas nurodė susidūrimą su enkavėdistais netoli Gudeliukų ežero.

„Ten turėjome žemėmis apipiltą būdą, kurioje tilpo visas nedidelis būrys. Kartu su mumis partizanavo buvęs Lietuvos savanoris, kuris mums, jauniems, vos perkopusiems 20 metų slenkstį, atrodė labai garbaus amžiaus. Kad nereikėtų eiti sargybos ar į žvalgybą, jis atliko virėjo pareigas. Vieną rytą man išlindus iš tos būdos, virėjas klausia, kokią porciją įdėti. Duodu jam karišką katiliuką ir tuo metu išgirstu rusiškai tariant: „Ei, vaikinai, rankas aukštyn“. Grįžteliu: stovi du rusų kareiviai su automatais. Krisdamas aukštielninkas išsitraukiu pistoletą ir šaunu į juos, o nekviesti svečiai paleidžia šūvių seriją. Kaip buvo prie katilo pasilenkęs virėjas, ten ir liko.

Kapitonas Eitminavičius, kurio rankose buvo taip pat tik katiliukas, taip pat šoko atgal į vidų. Kareiviai ėmė pilti į mūsų būdą. Viršuje kulkos praeina, nes ten plonas žemių skluoksnis, o apačioje storas ir dar sušalęs. Į jį kulkos tik atsimuša. Ginklus jau visi turėjome rankose, reikia bėgti. Rimaitis Antanas išmetė į priekį per dureles kulkosvaidį ir bandė veržtis tolyn, bet enkavėdistų kulka jį kaip mat nukirto. Įtraukėme jį už kojų vidun. Kapitonas įsakė paruošti granatas. Aš mečiau į vieną pusę, jis - į kitą. Granatoms sprogus stačių rusų kareivių nebebuvo matyti.

Mūsiškių tada žuvo septyni. Tik devyni prasiveržėme iš apsupimo.

Turėjau gerą pamoką: niekada nepalikti automatinio ginklo, visada laikyti jį prie savęs. Buvo aišku, kad stovyklos vietą išdavė. Rusai prie jos prisėlino, nudūrę sargybinį. Į šiltus kariškus kailinius įsisiautęs, šis tikriausiai ryte prisnūdo.“

Enkavėdistai pasižymėjo žiaurumu

Per visą partizaninės kovos laikotarpį B. Juospaitis susirėmimuose su NKVD kariuomene dalyvavo ne kartą. Partizanai retai stodavo į atviras kautynes, stengdavosi išvengti mūšių.

B. Juospaitis pasakojo, kad NKVD kariuomenės daliniuose tarnaujantys kareiviai skyrėsi nuo reguliariosios armijos, enkavėdistai pasižymėjo nepaprastu žiaurumu.

„Pernakt enkavėdistai stovi apsupę mišką, o dieną jį šukuoja. „Pasitraukiame iki miško pakraščio, o kada jie prie mūsų priartėja, kitos išeities nėra – turime laužtis per juos. Pasirenki kuo patogesnę poziciją, prisileidi visai arti, tada duodi stiprią ugnį, metam granatas, pakylam ir bėgam tiesiai per jų galvas. Dienos metu išbėgti į mišką – savižudybė. Nes pamiškėje laukdavo kulkosvadininkai“, - partizanų naudotą taktiką prisiminė B. Juospaitis.

„1947 m. vasarą mūsų partizanų būrį buvo apsupę Pa­šilių miške (apie 1500 ha ploto). Kai pirmą naktį bandėme prasimušti Girelės kaimo link, pastebėjome, kad rusai turi radijo siųstuvus: virš miško skraidė žvalgybinis lėktuvas. Pirmąją liniją pralaužus, pasitiko antroji; ištisai raketos, šviesu kaip dieną.

Partizanai

Trimis žiedais tokį mišką apstot kariuomenės reikėjo ne tūkstančio ir ne dviejų. Vėliau sužinojom, kad kaimuose buvo privažiavę apie pusantro šimto sunkvežimių...

Sykį 1946 m. vasarą Pauslavio miške, kuris jungiasi su Lėno miškais, pakliuvome į apsupimą, kur, mūsų supratimu, dalyvavo kažkiek ir reguliariosios rusų kariuomenės. NKVD agentamas atrodė, kad šitame miške gali būti ir pats apygardos vadas Danielius Vaitelis.

Partizanų žvalgyba pranešė, kad pamiškėje yra rusų, vyksta didelis kariuomenės judėjimas palei visą miško pa­kraštį. Supratome: bus siautimas, dienos metu į kitą mišką nepersikelsi, laukėme vakaro.

Mūsų nustebimui, iš rusų pusės išgirdom terkšlių garsus, tarytum medžioklės metu varovai baidytų žvėris. Iš karto pamanėme, kad medžioja NKVD garnizonai, ir dėl visa ko išsidėstėm kovos pozicija. Kadangi vyko būrių ir apygardos vadų susitikimas, mūsų buvo per šimtą žmonių. Girdime vis tas terkšles tai vienoje, tai kitoje vietoje, bet kai visai arti prieš save pama­tėme išsipylusius kareivius, kito pasirinkimo jau nebebuvo, atidengėme ugnį ir pasitraukėme į gretimą kvartalą. Paste­bėjome, kad enkavedistai dalimis pradėjo užkirtinėt kvar­talus. Iš mūsų kol kas dar niekas nebuvo žuvęs. Tada išsidėstėme kitame kvartale ir vėl laukiame. Po pusantros va­landos vėl išgirdom terkšles. Jaučiam, kad artėja, artėja, girdėt ir moteriški balsai: „Vperiod! Vperiod! Ne boitesj! Ne boitesj!“ (Pirmyn! Nebijokit!) Pasirodo, tom terkšlėm jie palaiko ryšį ir tarp savęs atstumą. Supratome, kad kareiviams iš paskos eina enkavedistės moterys. Matyt, jie neturėjo pakankamai NKVD kariuomenės, todėl pasitelkė reguliariąją kariuomenę, kuri nebuvo per daug suintere­suota gaudyti partizanus, o moterys enkavedistės ėjo iš paskos ir ragino tuos vargšus kareivėlius.

Dieną teko trauktis keturis kartus. Atidengėme smarkią ugnį ir perbėgome į priešingą pusę. Rusų kareiviai guli šautu­vus numetę, galvas įkniaubę į samanas ir nejuda, o mes per jų viršų perbėgome. Reguliariosios kariuomenės karei­vis žino - kai gulėsi numetęs ginklą, į jį niekas nešaus.

Artėjo vakaras, kariuomenė ėmė trauktis. Iš mūsiškių vienas žuvo, du sužeidė. Jeigu būtų buvusi vien NKVD kariuomenė, aukų, savaime aišku, būtų buvę daugiau. Be­sitraukiant maždaug už 200 metrų, kur kertasi kvartali­nės, pastebėjome rusus: vienas stovi, du guli prie kulkosvaidžio, kuris pastatytas ant kapčiaus. Mūsų vienas netyčia iššoko ant kvartalinės linijos, bet kareiviai į jį nešovė. Kulkosvaidininkas gal jo ir nepastebėjo, bet tas stovintis tai tikrai matė. Jis nusiėmė kepurę nuo galvos, užmovė ant šautuvo ir nusisuko į kitą pusę, davė ženklą, kad ne­šausią. Tada nieko nelaukę šokome į kitą pusę per kvarta­linę liniją. Iki vakaro dar buvo likusios trys-keturios va­landos, bet mes jau spėjome pasitraukti. Tą kvartalinę, kurioje mus sutiko pirmą kartą, visą išbadė, išrausė, ma­tyt, ieškodami kokių bunkerių ar slėptuvių“, - prisiminė B. Juospaitis.

Kuo buvo ginkluoti partizanai

Kovose užgrūdintas laisvės kovų dalyvis R. Kauniečiui papasakojo, kaip buvo ginkluoti to meto partizanai.

„Būryje pavienių šautuvų mes neturėjome. Turėjome ru­siškų „dešimtukų“ (SVT40 – pusiau automatinis sovietinis karabinas, - aut. past.). Senesnės laidos „de­šimtukus“, kurie automatiškai neveikė, mes patys perdirbdavom. Turėjom vokišku automatų, taip pat rusiškų automatų PPŠ su diskais ir rageliais. Partizaniniam kare PPŠ patogesni buvo su rageliu, mažiau vietos užėmė.

Jei automatas kautynėse miške terškia, galvos nelenki, nes kulka, kliuvusi į menkiausią šakelę, nukrypsta. Žodžiu, miške automatas nebaugina. Aikštėj - kitas daly­kas, o tarp medžių - juokdavomės ir sakydavom: „Su bo­tagais pliaukši“. Miške šaudyti gali tik trumpomis serijo­mis ir iš arti. Bet kai pasigirsta kulkosvaidis arba „Sturmgevėras“ (vokiškas šturmo karabinas „Sturmgewehr 44“ – aut. past.), instinktyviai pati galva iš karto pasilenkia žemyn. Šautuvai kautynėse irgi nedarydavo didesnio įspū­džio, kadangi pavienė ugnis.

Mūsų partizanai beveik visą laiką būdavo pasiruošę kautynėms ir visada nešiojosi dvi granatas, daugiausia vokiškas „kiaušinines“, arba vieną rusišką rauplėtą, kitą vokišką lygią, kai kas — vokiškas granatas su kotu, bet jos buvo labai nepatogios. Kiekvienas partizanas turėjo pistoletą, dažniausiai vokišką parabelį, 9-to kalibro „Wal­therį“. Turėjom ir 7-to kalibro pistoletų, bet jiems buvo sun­kiau gaut šovinių. Kai kurie nešiojosi „Afenus“ - Ne­priklausomos Lietuvos kariuomenės ginklą. Naganais nesinaudojom, nes šaudyti šiuo ginklu reikėjo didelių įgū­džių. Turėjom pistoletų „SIG Sauer“, kuriais vokiečiai dažniausiai apginkluodavo desantininkus. Besitraukdami jie mums jų nemažai paliko, gaudavom jų ir iš pačių de­santininkų. Tai buvo naujausios vokiečių konstrukcijos pis­toletai, labai dailūs, kompaktiški. Vienas mūsiškis turėjo ispanišką pistoletą. Geriausiu pistoletu aš laikiau 9-to ka­libro „Waltherį“. „Afenas“ - irgi puikus ginklas, patogus šaudyti, tik sunkokas - 14 šūvių! (Pavadinimas kilęs nuo ginklų gamintojo Belgijos „Fabrique Nationale d'Armes de Guerre“ (FN). Šioje gamykloje pagamintas „Browning High Power“ automatinio pistoleto 1935 m. 9 mm kalibro modelis su pritaikomu taikikliu buvo tiekiamas Lietuvos kariuomenės karininkams ir kavalerijos daliniams. Rankena yra su išpjovomis, kad būtų galima pritaisyti medinę buožę, kurią galima nešioti odiniame dėkle. Šita buožė leido brauningą vartoti, kaip trumpą šautuvą. Pistoletas sveria 32 uncijas. Brauningo dėtuvės talpa - 13 šovinių, vienas gali būti vamzdyje. Ant lietuviško brauningo lizdų taip pat buvo Gedimino stulpų ženklas. – Aut. past.).

Labai geri buvo para­beliai. Jų turėjom netgi trijų rūšių.

Pajuostėje tada buvo trofėjinių ginklų sandėliai. Vie­nas ukrainietis karininkas, kuris prie ginklų prieidavo, tu­rėjo žmoną, kilusią nuo Raguvos, ir atvažiuodavo dažnai pas jos tėvus. Iš jo aš gavau vienuolika tūkstančių šovinių“, - prisiminė Vyčio ordino kavalierius.

Lemtingosios kautynės

„1950 m. įsikūrėme Upytės pušyne. Pasistatėm būdą, apipylėme žemėm ir pasiruošėme žiemoti. Čia gana sėkmingai išbuvom iki kovo pabaigos. Kartą keturiese išsiruošėme pa­simatyti su buvusio Blėkos būrio partizanu Šnekučiu (vė­liau jis tapo išdaviku). Susitikome su juo netoli Ramyga­los. Kitą dieną grįžom atgal į stovyklą, o čia radom links­mai nusiteikusius savo draugus. Jie juokėsi ir pasakojo, kokį iškrėtė pokštą.

Sniego dar buvo gilu, vyko medžioklė. Vienas medžio­tojų šuo užbėgo į stovyklą ir įlindo į mūsų būdą. Vyrai jį pagavę prie uodęgos pririšo išdžiovintą, žirnių pripiltą kiaulės pūslę. Atrodo, nekaltas pokštas, bet sužinojęs aš ėmiau juo barti. Viena - šuns gaila, o kita, jei miš­ke su pririšta pūsle medžiotojai pastebės šunį, iš karto kils įtarimas, kas tą pūslę pririšo.

Kitą savaitę pasigedęs šuns šeimininkas išėjo į apylinkę, matyt, tikėdamasis jį atrasti.

Autorius ir B. Juospaitis Ariogaloje 2014 m.

Tuo laiku medžioti mes buvom griežtai uždraudę, ir šitai žmonės žinojo visose apylinkėse. Kad ir netyčia užtiku­siems partizanų stovyklą medžiokliams grėsė sušaudymas, nes už kiek­vieną nepažįstamą mes nebuvom garantuoti. Iš rudens apylinkėse išplatindavom proklamacijas, kad medžioklė nurodytuose miškuose draudžiama, ir tuos miškus tuojau pat imdavo krėsti NKVD garnizonai, o mes griebdavo­mės konspiracijos: apsistodavom tuose miškuose, kuriuose medžioklės nedrausdavome. Taigi anie medžiokliai, ke­turi vyrai, eidami šunelio pėdsakais, užtinka mūsų sto­vyklą. Vieną iš jų, kilusį iš Molainių, pažinotu. Jo vienas sūnus buvo skrebas. O kiti buvo nepažįstami. Apklausinėjome kiekvieną atskirai, ir visi tą patį tvirtino: „Aš už save garantuoju, aš niekam nieko neprasitarsiu, bet už kitus neatsakau...“

O dar kovo mėnuo, žiemos stovykloje gyvename. Keltis kitur? Vadinasi, rizikuoti. Sušaudyti juos? Gali būti geri žmonės. Paleisti ir sėdėt stovykloje? Blogai. Širdies tai juk niekas neparodys. Matome, vyrai labai nu­sigandę, mano, kad jau viskas, iš čia gyvi nebeišeis, ka­dangi per dieną išlaikėm stovykloje. Šautuvus iš jų atėmėme, stovykloje ginkluotą negi laikysi. Vakare mes juos surikiavom, aš jiems ir sakau:

- Žinot, vyrai, kalėjimo pas mus nėra. Kad jūs mūsų neparduosite, mes nesame garantuoti. Mums jau buvo pa­našių pamokų: prižada, prisiekia, savo galvą gelbėdamas, o išėjęs viską parduoda. Mes jus paleidžiam, bet atmin­kite — vien tik dėl jūsų tą stovyklą turime apleisti.

Vyrai ant kelių klaupė, atsiprašinėjo, žadėdami daugiau taip nedaryti. Vis dėlto ryžausi juos paleisti. Bet prigrasinau: išdavę mūsų vis tiek nerastų, nes iš čia išsikraustome.

Taip mes tuos medžiotojus paleidome. Kitą dieną ir pa­tys iš stovyklos išėjome, nebuvo galima rizikuoti. Iš žmonių pasiėmėme tris arklius, pakinkėme į roges ir persikėlėm prie Rodų pušyno. Čia perdienojom, - prasidėjo atodrėkis, sniego dar buvo gilu, arkliai išvargę, o vakare susitikom su Paukštelio - Vytauto Vepšto krekenaviečių partizanų grupe.

Taip ir padarėme. Savo arklį turėjome, dar kelis kitus gavome, tai su daiktais sniego keliu patraukėme į kitą mišką. Kelyje arkliams pavargus, nusprendėme pailsėti. Užsukome į sodybą, kur stovėjo gyvenamasis namas, kluonas ir molinis tvartas. Šeimininkas įtarimų nesukėlė, pasiūlęs šiaudų atsinešti iš pašiūrės. Svarbu, kad buvome šilumoje.

Paryčiui mane pažadino Paukštelis ir paprašė namo šeimininkui paskolinti arklį, mat jam reikia nuvykti į kalvę. Kadangi buvau užtikrintas, kad žmogus doras, visada padedantis partizanams, leidau arklį paimti. O netrukus paaiškėjo, kad jis važiavo ne į kalvę, bet saugumą…

Paukštelis pasiūlė važiuoti į Skilvionių mišką.

Mes taip ir padarėme. Sutikom su Paukštelio pasiūly­mu. Persikėlėm per Nevėžį, Krekenavą apvažiavom šonu, jis dar padrąsino, kad čia pakely yra savų žmonių. Sa­kom, užsuksim pas vieną jam gerai pažįstamą žmogų, kad nors kiek pailsėtų arkliai. Tas miškas atseit nebetoli, pa­ryčiui sėsim ir išvažiuosim.

Užėjom į vidų, šeimininkė paruošė vakarienę. Arklius nuvedėm į kluoną, pastatėme sargybą. Ryte at­bėga vienas sargybinis ir praneša:

- Keliu girdėt kažkoks judėjimas. Naktį pravažiavo dvi mašinos — viena po kitos, bet, atrodo, nuūžė tolyn, o dabar girdėti, tartum kulkosvaidžių diskai barškėtų.

Ką tik pradėjo aušti. Mes tuojau atsikėlėme, apsirengėme, išbėgom į lauką, ir čia pat už tvarto pasigirdo auto­mato serija, - mūsų sargybinis jau kirto į rusus. Mes, 18 vyrų, išsidėstėme aplink sodybą ir pasiruošėm gynybai, nes kariuomenė pradėjo supti sodybą. Iš pradžių manėme, kad garnizono kareivių gal 20-30, o kad išdavystė, net nepagalvojome.

Prašvitus prasidėjo kautynės. Prie sodybos kareiviams prieiti sunku, kadangi čia didesnės pusnys, o mes, užsiglaudę už trobesių pamatų, patogiai užėmėm gy­nybinę poziciją. Supratę, kad mus paimti nebus taip pa­prasta, jie į trobesius ėmė leist raketas ir šaudyt iš auto­matų padegamosiomis kulkomis. Pirmiausia uždegė kluo­ną, kadangi jis buvo dengtas šiaudais, o gyvenamasis na­mas — lentutėmis. Mes puolėm į kluoną ir bandėm iš ten išsivaryt arklius, kad galėtume jais trauktis. Sodyba jau buvo apsupta, ir iš visų pusių pasipylė kryžminė ugnis. Žiūriu, vieno arklio nėra, kuriu šeiminkas išvažiavo „į kalvę“. Tik tada supratau, kad mes išduoti.

Rytą pažeme draikėsi rūkas, bet kada saulė ėmė kilti aukštyn, rūkas irgi pakilo nuo žemės, jau buvo galima įžiūrėt aplinką. Partizanui Zolumskiui Vytautui nervai, ma­tyt, neišlaikė: pasikėlęs pasimuistė nuo kulkų kaip nuo bičių ir nubėgo per lauką link miško. Tada laimingai jam pasisekė, net nesužeidė.

Mes kurį laiką vis dar gynėmės. Sunkiai sužeidė Da­nielių Krikščiūną. Su mumis kartu čia buvo ir dvi mergi­nos - Jadvyga Zardinskaitė ir Marytė Starolytė. Jadvyga Krikščiūnui užveržė peršautą ranką, bet daugiau pagelbėt nebuvo galimybių. Žaizda smarkiai kraujavo. Pagaliau en­kavedistai uždegė ir gyvenamąjį namą, iš kurio netrukus išbėgo šeimininkė su dukra. Šeimininkei irgi peršovė ran­ką. Enkavedistai pagaliau nutraukė ugnį ir ėmė šaukti mums:

- Jūs apsupti! Pasiduokite! Priešintis nėra prasmės! Duodu žodį, kad gyvybė bus jums išsaugota! Tichomirovas!

Aš atsiliepiau ir pasakiau:

- Paimkite namų savininkę su dukra!

Pasirodo, namo šeimininkas kareivių buvo užkluptas miškelyje, varantis samagoną. Saugumiečiai jį ir prigąsdino – arba kalėjimas, arba išduodi partizanus, kuriuos žinojo besilaikančius apylinkėse. Tad jis ir pasirinko jam atrodžiusį lengvesni kelią…

Šeimininkas, pasirodo, su tuo arkliu ne į kalvę nuva­žiavo, o į Krekenavos saugumą. Mus apsupo ne tik Krekenavos, bet taip pat buvo sutelkti enkavedistų garnizonai iš Ra­mygalos ir iš Panevėžio.

Tik pakilus rūkui, dar prie sodybos man kliuvo į petį ir sudaužė sąnarį. Rankos pakelt nebegalėjau, bet auto­matui ant nuleistuko uždėjęs pirštą, dar galėjau jį laisvai nuspaust. Turėjau šešias apkabas. Šalia manęs su kulko­svaidžiu gulėjęs partizanas Jonas Masiokas tas apkabas prideda šovinių, ir taip mes laikomės, o enkavedistai tokią ugnį duoda - be sustojimo. Aš šaukiu:

-Vyrai, palaukime, kol susilpnės ugnis!

Šaudmenų tai jie gi pritrūks taip varydami ištisai.

Pastebėjome, kad nuo tvarto pusės enkavedistai ypatin­gai ėmė spaust, į tą pusę atidengėm stipresnę ugnį, bet tvartą jie užėmė ir į mus pradėjo iš ten pliekti. Aš sušukau:

- Vyrai! Granatomis!

Mečiau granatą. Antrą mesdamas pajutau, kad ta ma­no ranka atsilošė atgal. Girdėti, kaip rėkia enkavedistai, užsiglaudę už tvarto:

- Patrony! Davaite patrony!

Ugnis susilpnėjo. Dabar sakau:

- Vyrai! Bandom prasilaužt ir trauktis į Skilvionių mišką.

Paukštelis jau buvo žuvęs, Danielius Krikščiūnas irgi jau mirė, žuvo Jonas Masiokas-Ąžuolas. Kai tik pakilome, iš karto krito Viktoras Mažeika. Pirmąją liniją pramušėme, bet į tą vietą greitai atvažiavo dar šešios mašinos enka­vedistų ir vėl pradėjo naują puolimą. Nuo sodybos tuo metu aš buvau paėjęs jau apie 300-400 metrų, kai pa­jutau, kad kliudė į rankos riešą, į koją, krūtinėn - penkiose vietose perėjo kulkos, kliudė abu plaučius, per gerk­lę plūstelėjo kraujas, kuris man jau nebeleido įtraukt oro. Prisimenu, dar bandžiau gerklę užkišt sniegu, kad atšal­tų, bet spaudimas toks didelis - tiesiog pražiodo. Nebe­gaudamas oro, netekau sąmonės. Jau peršautas paėjau apie 100 metrų. Matėsi kitų gyventojų sodyba, netoli kaž­koks trobesys, prie jo ir sukritau. Visos kulkos, kelios sprogstamos, pasirodo, per mano kūną perėjo kiaurai, to­dėl smarkiai išdraskė.

Kautynių pasekmės liūdnos. Žuvo vienuolika partizanų, tris gyvus paėmė, keturi, kad ir sužeistus.Tada žuvo aštuoni partizanai, tarp jų Jonas Vepštas-Paukštelis, Leonas Štaruolis-Plienas, Danielius Krikščiūnas-Ripka, Jonas Masiokas-Ąžuolas, Viktoras Mažeika-Vanagėlis ir kt. Mus tris - mane, Jadvygą Žardinskaitę-Daktarę ir Marytę Štarolytę-Audrų Kūdikį – paėmė gyvus.

Po kautynių surinkę žuvusiuosius ir mane buvo numetę su lavonais, o artimieji net šv. Mišias užsakė…

Ligoninėje suprato, kad - galas

Visų pirma man pasisekė, nes kažkas Panevėžio ligoninėje mane atpažino kaip Joną Kliorį. Po antrojo kraujo perpylimo atgavau sąmonę, o lovos gale ant lentelės riebiom raidėm užrašyta: J. Kliorys. Nebuvau girdėjęs tokios pavardės, bet tai man pakišo mintį slėpti savo pavardę. Vėliau tik sužinojau, kad Kliorys buvo partizanas nuo Krekenavos. Taigi, tapau Klioriu ir klausinėjamas tik taip ir prisistatydavau. Tačiau kai pradėjo tikrinti mano parodymus, tokių žmonių, kuriuos minėjau, negalėjo rasti. Tada pasivadinau Masioku, kuris buvo mano bendražygis ir žuvo tame mūšyje, kai mane paėmė gyvą. Jo motina buvo mirusi, tėvas vedė kitą, o jį užaugino svetimi žmonės. Tad prisistatydamas Masioku niekam negalėjau pakenkti.

Atgavus sąmonę ir pramerkus akis man pasirodė labai šviesu. Priešais matau langą, o ant palangės sėdi kareivis su automatu ant kelių. Galvoju: kur aš esu, gal visa tai sapnuoju? Girdžiu, kaip už mano galvos kažkas sako, jog prabudau. Sėdėjęs prie lango prieina prie manęs kaip koks šešėlis, o aš vėl užsimerkiu. „Ne, dar miega“, – išgirstu jį sakant.

Romas Kaunietis ir Bronius Juospaitis–Direktorius

Suprantu, kad už mano galvos – kitas ginkluotas sargybinis. Ligoninėje buvo tikrai gera priežiūra. Jokių priekaištų neturėjau nei mane operavusiam chirurgui, nei vaistus leidusioms seselėms. Viena buvo labai švelni kaip tikras angelas. Nepajusdavau, kaip į veną įdurdavo adatą. Kartą jos paprašiau, kad man suleistų stiprių vaistų. Supratusi, kad aš noriu gauti nuodų porciją, daugiau nepasirodė. Aš supratau, jog mažai vilties iš čia išsigelbėti. Po septynerių partizanavimo metų čia patekau būdamas būrio vadu. Tokiam nuolaidų nebus. O kita seselė, galbūt komjaunuolė, leisdama vaistus elgėsi šiurkštokai. Iš jos lūpų negirdėjau malonaus žodžio. Ką padarysi, ne visi gali būti vienodi.

Operavo chirurgas Girdzijauskas. Atėjęs apžiūrėti perrišimo metu jis vis stebėjosi – jam buvo pirmas atvejis, kai taip smarkiai sušaudytą žmogų beveik iš numirusių prikėlė.

Po mėnesio išvežė į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Čia niekas aplink mane nešokinėjo. Gulint ligonių perpildytoje palatoje, prabėgo savaitė, kita, tačiau niekas neatėjo manęs perrišti. Atsivėrė nesugijusios žaizdos, tarsi buvau numestas tyčia, kad gyvas supūčiau. Pasklido baisus dvokas. Čia man daug padėjo profesorius chirurgas žydas Zacharinas, Smetonos laikais Kaune turėjęs privačią kliniką. Jis jau buvo nuteistas 10 metų už tai, kad su savo kompanija norėjęs nuskristi į Izraelį. Tačiau juos apmovė, lėktuvą nutupdė Minske. Zacharinas irgi buvo po operacijos. Tikriausiai bijodamas, kad gali nuo manęs apsikrėsti, pradėjo bruzdėti, kad mane perkeltų į kitą patalpą arba rašysiąs į sveikatos apsaugos ministeriją ir saugumą. Tik tada atsirado kam perrišti mano žaizdas. Tas Zacharinas turbūt laisvėje turėjo galingų globėjų. Jis kalėjimo maisto normą atiduodavo man. Kiekvieną rytą jam atnešdavo valgyti iš laisvės. Su manimi pradėjo skaitytis ir kalėjimo ligoninės gydytojai.

Man labai padėjo ir tai, kad po operacijų jau apgydytą išvežė į Lukiškes, kur galų gale uždarė bendroje palatoje su kitais tardomais ir kankinamais nuteistaisiais. Ypač pagelbėjo toks Kostas Jakūbaitis ar Jakūbonis nuo Klaipėdos. Jis turėjo ištverti daug kankinimų – buvo išrauti visi priekiniai dantys, o nuo mušimų pradėjo gangrenuoti raumenys. Aš jo paklausiau, ką man daryti, nes slepiuosi, pasivadinęs svetimu vardu. O jis pasakė: „Slapstydamasis svetima pavarde nieko nelaimėsi, nes anksčiau ar vėliau būsi pastatytas akistaton su žmonėmis iš savo veikimo teritorijos, ir kas nors būtinai atpažins.“ Tai mane įtikino netrukus pasisakyti savo tikrąjį vardą. Beje, vėliau ir teisme, ir etapuose, ir lageryje mane pristatydavo trimis pavardėmis: „Juospaitis, jis ir Masiokas, ir Kliorys…“ – juokdamasis prisiminė B. Juospaitis.

Tačiau svarbiausia jo pamoka buvo kita. Ištvėręs didelius kankinimus jis man pasakė: „Jei per tardymus imsi kalbėti, kai bus panaudotos fizinės priemonės, tuomet tardytojai dar labiau kankindami iš tavęs išpeš viską, net ir tai, ko maneisi nežinąs… Todėl privalai ištverti visus kankinimus, kurie amžinai nesitęs… O jei galvoji sakyti, tai pasakyk iš karto dar iki kankinimų pradžios, nes paskui bus riesta…“ Tai buvo didžiausia pamoka, padėjusi vėliau ištverti visus tardymus, mušimus ir kankinimus…

Laikraščio „XXI amžius“ žurnalistui prieš kelerius metus B. Juospaitis pasakojo: „Pulkininkas Mašinkovas (nežinau, ar tikrai taip jo pavardė skamba) nebuvo vertas plėšriausio žvėries vardo. Dvi su pusę savaitės nežinojau, kaip jo tardytas į kamerą patekdavau, bet tikrai ne savo kojomis nueidavau. Atsibusdavau apipiltas vandeniu, visas šlapias. Tardymai – tiktai naktį. Per tą laiką fiziškai buvau visiškai išsekintas. Kartą tarp budelių pamačiau ir moterį baltu chalatu. Nors kiek, maniau, atsipūsiu. Bet ir prie jos ne ką žiauriau kankino. Iš Šiaulių – vėl į Vilnių. Dar pagąsdino: Vilniaus saugume privers sakyti, ką žinau ir ko nežinau. Sostinėje pirmasis tardytojas man smogė į nosį todėl, kad aš Šiauliuose nesutikau pasirašyti tardymo protokolų. Su tokiu bjaurybe be prokuroro atsisakiau kalbėti. Tada skyrė naują tardytoją, apie kurį negalėčiau pasakyti blogų žodžių.

B. Juospaitis-Direktorius ir Danielius Krikščiūnas – Inžinierius. Fotografuota 1950 m. rugpjūtį.

Šiaulių kalėjime tardytojas Mašinkovas pradžioje bandė susitarti gražiuoju: siūlė 25 metus lagerio, kur 12 mėnesių – žiema, o vis kas liko, – vasara. Dirbsi – gyvensi, nedirbsi – nudvėsi kaip šuo… Tad siūlė tartis: „Pasakyk, kur yra apygardos štabas, – dešimt metų nuimam, išduok ryšininkus – penkerius minusuojame, rėmėjus, padėjusius maistu, žiniomis – dar penkerius nuimam. Ir kas lieka – tik penkeri…“ Iškart, sakė, nepaleis, duos keletą užduočių, kurias atlikus išleis gyventi į miestą, parūpins darbą ir galėsiu sočiai bei laimingai gyventi… Nesutikau su jo pasiūlymais, tad iš širdies „glamonėjo“ mane apie mėnesį… Paskui sekė Vilniaus saugumas. Čia taip žiauriai nekankino, nors sykį dvi paras neleido užmigti… Tokiu atveju baisu buvo neišduoti nesąmoningai, tiesiog nesuvokiant, ką kalbi… Iš kur tada buvo tiek jėgos ir užsispyrimo kentėti vienam net iki sąmonės netekimo?…

Teismas vyko 1951-ųjų pabaigoje. Teisė Pabaltijo apygardos karinis tribunolas. Drauge su manimi teisė ten pat gyvas paimtas Jadvygą Žardinskaitę ir Marytę Štarolytę bei partizaną Andrių Ramanauską-Komarą iš Krekenavos, suimtą kiek anksčiau. Prokuroras man reikalavo mirties bausmės sušaudant, visiems kitiems – po 25 metus lagerio. Teisme viskas buvo gražiai surežisuota – J. Žardinskaitės ir M. Štarolytės advokatai kalbėjo kaip prokurorai… Aš advokato buvau atsisakęs iš karto. Paskiau man net neleido užbaigti paskutinio žodžio, kuris skambėjo maždaug taip: „Didžiuojuosi kaip lietuvis patriotas, nes mane teisia okupantų valdžia, o ne lietuvių tauta…“ – apie farsą, kuris buvo vadinamas tesimo posėdžiu, pasakojo B. Juospaitis.

„Jei tauta nekovos – laisvės neturės“

Apibendrindamas ginkluoto pasipriešinimo metus B. Juospaitis – Direktorius R. Kauniečiui taip sakė: „Mano nuomonė tokia: kas negyvena, tas klaidų nedaro. Jei tauta už savo laisvę nekovos, jos niekada ir neturės. Nelaiminga tauta, kuri neturi savo Nežinomo Ka­reivio kapo - ji neturi ir laisvės. Žinoma, nugalėtas ne­pasiteisinsi. Tarybinė valdžia daug metų pylė pamazgas ant mūsų žuvusių ir likusių gyvų partizaninės kovos bro­lių. Skurdžiuose skrebų atsiminimuose Lietuvos partiza­nai vadinami banditais, žmogžudžiais, ištroškusiais krau­jo. Nemažai pasitaikė tokių atvejų, kai skrebai arba rusų enkavedistai, sudarkę lavonus, apylinkėse paskleisdavo gandus, kad tai banditų miškinių darbas. Bet nė vienam išdavikui, kiek žinau, mūsų krašte nebuvo net per ranką sušerta, mirties nuosprendžiai tokiems buvo vykdomi su kelių autoritetingų liudininkų parodymais bei apygardos štabo patvirtinimu.

Jei nebūtume kovoję, 1945-aisiais rusai pusę Lietuvos būtų išgrūdę į Sibirą, o tada jie jau bijojo, kad nesukeltų dar didesnio tautos pasipriešinimo“.

Šaltiniai:

Bronius Vertelka Bronius Juospaitis-Direktorius. Žiauri praeitis kai kam atrodo kaip prasimanymas, XXI amžius,, 2017-02-17, Nr. 7

Gediminas Kajėnas Bronislovas Juospaitis-Direktorius: „Už savo tėvus, namus ir Tėvynę…“ „Bernardinai“, 2015-12-05.

Romas Kaunietis Aukštaitijos partzanų prisiminimai, Vaga, 1996.

Romas Kaunietis Laisvės kovų ir netekčių metai, Margi raštai, 2016.