„Religinėms bendruomenėms, bendrijoms, centrams buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai taikomi tik jų ūkinės komercinės veiklos pajamų ir išlaidų apskaitai, o gautų lėšų grynaisiais pinigais iš religinės veiklos, patarnavimų (pavyzdžiui, aukos už krikštą, santuokų palaiminimą, laidotuves ir pan.) apskaita yra Bažnyčios bei religinių organizacijų vidaus reikalas, į kurį valstybė nesikiša; šiuos klausimus Bažnyčia bei religinės organizacijos laisvai sprendžia pagal savo kanonus ir statutus“, – galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje nurodė teisėjų kolegija.

Taip LAT padėjo tašką triukšmingai iškeltoje ir teismuose nagrinėtoje baudžiamojoje byloje – valstybinį kaltinimą palaikę prokurorai siekė, kad būtų panaikintas S. Filipavičiui palankus išteisinamasis nuosprendis, kurį dar kovą buvo paskelbęs Panevėžio apygardos teismas.

Išteisinamajame nuosprendyje buvo pažymėta, kad vien pajamų už 2010 m. parduotą šieną neįtraukimas į ūkio apskaitą nėra ir negali būti laikomas nusikalstama veika. Dėl Troškūnų parapijos buhalterinės apskaitos tvarkymo teismas konstatavo, kad Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo taisyklės ir Buhalterinės apskaitos įstatymas reguliuoja bažnyčios ūkinę komercinę veiklą, tačiau šie teisės aktai netaikomi su bažnyčios religinėmis paslaugomis susijusiai veiklai – tuomet, kai aukos gaunamos grynaisiais iš tikinčiųjų, todėl šis kaltinimas S. Filipavičiui buvo pareikštas nepagrįstai.

„Tikinčiųjų aukos bažnyčiai priklauso išimtinai bažnyčios kompetencijai ir valstybė šių lėšų buhalterinės apskaitos vedimo nereguliuoja; už tokios apskaitos teisingą tvarkymą S. Filipavičius yra atsakingas išimtinai tik Panevėžio vyskupui, kuris S. Filipavičiui pretenzijų dėl to neturi, o jei ir turėtų – tokie ginčai būtų sprendžiami bažnytiniame teisme (tribunole)“, – teismas pabrėžė, kad Troškūnų klebonui kaltinimai dėl tikinčiųjų aukų ir rinkliavų neapskaitymo buvo pareikštas nepagrįstai.

Šiems argumentams pritarę kasacinio teismo teisėjai pabrėžė, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną, bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus.

Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas“, – pabrėžė teismas.

Be to, teisėjų teigimu, Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartyje nustatyta, kad tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Lietuvos valstybė yra nepriklausomos ir autonomiškos kiekviena savo srityje, o kompetentinga Katalikų Bažnyčios vadovybė turi išskirtinę teisę laisvai tvarkyti bažnytinį gyvenimą, laisvę vykdyti savo sielovadinę, apaštališkąją ir karitatyvinę veiklą.

Saulius Filipavičius

„Bažnyčios, koplyčios ir kiti sakralūs statiniai, parapijų namai, kurijos, seminarijos, vienuoliniai namai ir kita šių juridinių asmenų nuosavybė, naudojama sielovados, karitatyviniams, socialiniams, švietimo ir kultūros tikslams, neapmokestinami valstybiniais mokesčiais; valstybė neapmokestina savanoriškų aukų Bažnyčiai ir aukų, skirtų jos sielovados, švietimo ir karitatyvinei veiklai“, – pažymėjo teismas.

Troškūnų kleboną teisme gynęs žinomas Vilniaus advokatas Romualdas Mikliušas Delfi.lt prisipažino, kad S. Filipavičiaus byla, ko gero, puikiai atskleidžia, kaip „dėl nekvalifikuotų, bet užsispyrusių pareigūnų veiksmų gali būti žeminama žinomo žmogaus reputacija.“

„Kai įstojau į šią bylą ir ją perskaičiau, pirma mintis, kuri šovė į galvą, buvo – kodėl taip norima S. Filipavičių perduoti teismui ir nuteisti, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo? – sakė R. Mikliušas. – Stebino ir tai, kad šioje byloje buvo atliktas neįprastai gigantiškas darbas, siekiant bet kokia kaina apkaltinti S. Filipavičių – atlikta daugybė priešpriešinių patikrinimų, siųstos užklausos į užsienio šalių bankus ir pan. Kaltinimas rėmėsi ir tendencingomis ne itin kvalifikuotų specialistų išvadomis, kurie net nežinojo apie Šv. Sosto ir Lietuvos sutarties egzistavimą!“

Pasak advokato, neteisėtai dvasininką persekiojusiems pareigūnams reikėtų susirūpinti ne tik savo kvalifikacija.

„Manau, kad iš šios bylos oponentai turėtų išmokti ir dar vieną pamoką – suprasti, kad negalima tendencingai viešai komentuoti bylos, kol joje nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo“, – pabrėžė R. Mikliušas.

Romualdas Mikliušas

Dar praėjusių metų liepos 31 d. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai S. Filipavičių buvo pripažinę kaltu dėl aplaidaus parapijos buhalterinės apskaitos tvarkymo ir jam, kaip ūkininkui, priklausančio ūkio apskaitos tvarkymo; už tai teismas kunigui skyrė 80 MGL (3 012 Eur) baudą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad S. Filipavičius apgaulingai tvarkė savo ūkio apskaitą, nes esą visiškai negalima nustatyti 2003–2017 m. S. Filipavičiaus ūkininko ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; esą jis nevedė ūkio apskaitos, nefiksavo įvykusių ūkinių operacijų, nepateikė tyrimui visų reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų.

Be to, Anykščiuose S. Filipavičius buvo nuteistas ir už tai, kad aplaidžiai tvarkė Troškūnų Švč. Trejybės parapijos buhalterinę apskaitą, susijusią ne su pajamų gavimu iš ūkinės-komercinės veiklos, bet iš tikinčiųjų grynaisiais pinigais už religinius patarnavimus ir rinkliavų.

Dvasininką prokurorai taip pat kaltino neteisėtai vertusis pinigų skolinimo fizins ir juridiniams asmenims veikla – esą jis, skolindamas pinigus, buvo gavęs beveik 14 tūkst. eurų pajamų, bet valstybei nesumokėjo privalomų mokesčių – 376 Eur. Teismas S. Filipavičių dėl to išteisino, prokurorai su tokia teismo pozicija sutiko ir nuosprendžio neskundė.

Tačiau skundą dėl realybės neatspindinčio Anykščių teismo nuosprendžio pateikė S. Filipavičius ir jam atstovaujantys advokatai. Jie nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais teiginiais ir pažymėjo, kad teismas ne tik netinkamai vertino prokurorų pateiktus duomenis, blogai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir teisingumo principą.

Advokatų skunde buvo teigiama, kad S. Filipavičiaus ūkio ir parapijos buhalterinę apskaitą tyrė trys ekspertai, bet teismas rėmėsi tik Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) specialistės išvada, kuria prokurorai suformulavo kaltinimą. Tuo metu kitų dviejų auditorių, kurie išsamiau ištyrė buhalteriją, išvados teisėsaugos nedomino, maža to, advokatų teigimu, šių išvadų teismas net nevertino ir ignoravo, nors FNTT specialistė teisme pripažino, kad auditoriai pateikė tikslesnį ir išsamesnį vertinimą.

Tuo metu Anykščių teismas nurodė, kad dar 2018 m. birželį atliekant kratą S. Filipavičiaus namuose nebuvo rasti Ūkio apskaitos buhalterijos dokumentai už 2010-2017 m., todėl buvo nuspręsta, jog jis nepildė savo ūkio žurnalo. Taip pat nebuvo rastas ir žurnalas, į kurį buvo surašomos iš parapijiečių bažnyčioje surenkamos aukos. Šiuos dokumentus S. Filipavičius pateikė baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, tačiau teismas nutarė, kad tai – netikri dokumentai, nes juose įrašai užpildyti tuo pačiu tušinuku.

Apeliacine tvarka baudžiamojoje byloje duomenis išanalizavę Panevėžio apygardos teismo teisėjai padarė kitokią išvadą: „Tai niekaip nepagrindžia to, kad įrašai padaryti ne laiku, t. y. tik pradėjus ikiteisminį tyrimą.“

Anot Panevėžio teisėjų, kurie išteisino S. Filipavičių, Anykščių teismas nepagrįstai konstatavo, jog visiškai negalima nustatyti 2003–2017 m. S. Filipavičiaus ūkininko ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nes esą jis „nevedė ūkio apskaitos, nefiksavo įvykusių ūkinių operacijų, nepateikė tyrimui visų reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų.“

Išteisinamąjį nuosprendį paskelbęs teismas pažymėjo, kad S. Filipavičius niekada neatsisakė pateikti reikiamus dokumentus, o pajamų ir išlaidų žurnalo kopiją jis pateikė papildomos apklausos metu. Kitus dokumentus savo nuožiūra kratos metu buvo paėmę pareigūnai.

„Nors kratos metu ir nebuvo rasti bei paimti visi Ūkio apskaitos dokumentai, tai nereiškia, kad tokie dokumentai apskritai neegzistavo ir kad ūkio buhalterinė apskaita nebuvo vedama“, – pažymima išteisinamajame nuosprendyje.

Teismas taip pat nurodė, kad jokios aplinkybės nepagrindžia apylinkės teismo išvados, kad pateikti ūkio apskaitos dokumentai buvo užpildyti ne laiku: „Lietuvos teismo ekspertizės centro akte nurodoma, kad, tikėtina, jog vienoje grupėje esantys įrašai parašyti tuo pačiu šratinuku, tačiau, apygardos teismo įsitikinimu, tai niekaip nepagrindžia to, kad įrašai padaryti ne laiku.“

Troškūnų vienuolynas
Foto: Organizacijos nuotr.

Panaikindamas dvasininkui kaltinimus dėl aplaidaus Troškūnų Švč. Trejybės parapijos buhalterinės apskaitos, susijusią ne su pajamų gavimu iš ūkinės-komercinės veiklos, bet iš tikinčiųjų grynaisiais pinigais už religinius patarnavimus ir rinkliavų, tvarkymo, teismas pažymėjo: „Buhalterinės apskaitos įstatymas, Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo taisyklės netaikomi su bažnyčios religinėmis paslaugomis susijusiai veiklai, t. y. su aukų gavimu grynaisiais iš tikinčiųjų.“

Todėl, anot teismo, kaltinimas S. Filipavičiui pažeidus šių teisės aktų nuostatas pareikštas visiškai nepagrįstai.

S. Filipavičius žurnalą, kuriame buvo nurodytos iš parapijiečių gautos lėšos, buvo pateikęs bylą nagrinėjant teisme, kai tokią teisę jam suteikė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Jis teisėsaugai buvo nurodęs, kad neturi pretenzijų Troškūnų klebonui, o jeigu turėtų, tokie ginčai būtų sprendžiami bažnyčios tribunole pagal Kanonų teisę.

Anot teismo, teisėsauga net neturėjo teisės S. Filipavičių traukti baudžiamojon atsakomybėn dėl šio nusikaltimo. Vis dėlto, kadangi dvasininkas pateikė parapijos dokumentus, Panevėžio apygardos teismo teigimu, jie patvirtino, kad buhalterija buvo tvarkoma tvarkingai, o ne aplaidžiai, kaip teigė valstybinį kaltinimą palaikę prokurorai ir Anykščių teismas.