„Aš taip pasakysiu: aš galbūt esu daugiau naujo karantino skeptikė. Manau, kad turime daryti viską, kad jo nereikėtų. Kaip padarėme viską šiemet, taip turime padaryti viską ir 2022 metais. Mes tik, ko ne visai žinome, tai yra, ką mums atneš omikrono atmaina. Yra kai kurie pozityvūs ženklai, kad pasiskiepiję žmonės labai lengvai, net nejaučia, kad serga. Yra per mažai aišku apie ligoninių apkrovimą, ir nuo jo iš esmės priklausys šitie galimi ribojimai.
Bet dar kartą, man atrodo, kad turint skiepus, o trečio skiepo prieinamumas Lietuvoje yra milžiniškas, galime ir neturėti tų naujų ribojimų, ir tikiuosi, kad karantino nereikės“, – sakė A. Armonaitė.
Interviu „Delfi“ su A. Armonaite kalbėjosi ne tik apie pandemines aktualijas, bet ir politinius klausimus, trąšas, Kiniją, mokesčių reformą bei augančias kainas.
– Kreipiuosi į Jus kaip į Laisvės partijos pirmininkę. Tai yra jauna partija, kuri atėjo į valdžią su konkrečiomis žinutėmis rinkėjams, apie ką yra šita partija. Kaip Jūs jaučiatės santykyje su rinkėjais? Ar jaučiatės įgyvendinanti pažadus, kuriuos davėte per rinkimus?
– Taip, jaučiamės, kad iš karto kibome į tų pažadų įgyvendinimo darbus. Tiesą sakant, kas susiję su žmogaus teisių temomis: Partnerystės įstatymu, nedidelio kiekio psichoaktyvių medžiagų turėjimu, tai palaikymas, kurį pavyko sutelkti Parlamente šitiems klausimams, yra didžiausias, kokį Lietuva matė. Gal tik reikia pasakyti, kad kol kas jis yra nepakankamas priimti sprendimui. Tačiau matyt tos pastangos nenueina perniek, jeigu kai kurie kolegos dar mūsų darbų pradžioje (dar, pavyzdžiui, kovo mėnesį) sakė, kad tikrai nebalsuos už vieną ar kitą įstatymą, o šiandien jie jau bando įtikinti savo kolegas balsuoti „už“. Galbūt pavardžių neminėsiu. Man atrodo, kad tai jau yra reikšmingas pokytis.
Mes taip pat daug rinkimų kampanijos metu kalbėjome apie švietimą. Ir, nepaisant to, kad mūsų atstovai nedirba Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, mes pakankamai daug kalbame ir dirbame ties šita tema. Galiu pasidžiaugti, kad Laisvės frakcijos pastangomis atsirado ir papildomi 20 mln. eurų moksliniams tyrimams, eksperimentinei plėtrai, kad daugiau resursų ir dėmesio tam bus skiriama pagal švietimo susitarimą. Prof. Artūro Žukausko, mano kolegos Vytauto Mitalo indėlis į švietimo susitarimą irgi buvo reikšmingas.
Čia, Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, iš esmės jau įgyvendinome inovacijų reformą, kurios nei ana, nei dar ankstesnė Vyriausybės nepadarė tam, kad paklotume pamatą aukštos pridėtinės vertės ekonomikai. Tų darbų iš tikrųjų yra nemažai. Gal tik, kai partija ateina su konkrečiomis idėjomis, tada yra lengva pamatuoti, ar tos idėjos pasiekia galutinius tikslus. Partijos, kurios ateina be idėjų, tada ne visai yra aptarinėjami ir jų darbai. Džiaugiuosi, kad yra aptarinėjami Laisvės partijos darbai. Kad yra labai nemažai padaryta per vienerius metus, aš taip pat džiaugiuosi. Kur, man atrodo, mums toliau reikia labai stengtis, tai yra žmogaus teisių klausimuose tą geležinę uždangą, kuri dar dalies galbūt ir kolegų galvose egzistuoja, nuleisti, ir pastatyti pagarba, pasitikėjimu ir vakarietiškomis, progresyviomis idėjomis grįstą vertybinį pamatą.
– Iš tiesų darbai ekonomikoje ir švietime yra svarbūs, ir, kaip pastebi ir sociologai, kėlėte klausimus, kurie dešimtmečiais nebuvo kelti. Vis dėlto ne švietimas ir ne ekonomika buvo tie klausimai, kuriuos visuomenė labiausiai įsidėmėjo. Partnerystė, LGBT teisės, kanapės – strigę klausimai Seime. Dėjote indėlį, bet nepavyko. Kas nutiko? Ir kiek matote perspektyvų iki kadencijos pabaigos tai padaryti?
– Dar kartą galiu pasakyti, kad, viena vertus, džiaugiamės, kad per trisdešimt metų temos, kurios visą laiką būdavo paraštėje ir tarsi marginalios, tapo politinės darbotvarkės viena iš pagrindinių temų. Jeigu pasižiūrėtume portalų antraštes arba televizijos reportažus, labai daug dėmesio buvo skiriama tiems klausimams, ir tai yra Laisvės partijos nuopelnas.
Laisvės partijos nuopelnas buvo ir tai, kad buvo surinkta beprecedentė parama. Kaip ir sakiau, trūksta dar iki realių pokyčių. Man atrodo, kad yra svarbu toliau dirbti su kolegomis Seime. Nes būtent jų balsas yra sprendžiantis. Jeigu Laisvės partijos frakcijoje būtų ne vienuolika žmonių, kiek yra dabar, o trisdešimt, šitie klausimai būtų seniai išspręsti.
Dabar mūsų yra tiek, kiek yra, tai yra vienuolika. Ir mes dirbame su kitais kolegomis, pirmiausia, su koalicijos kolegomis, kad jie spręstųsi. Neatmetu, jog dekriminalizavimo, vadinamasis baudžiamųjų įstatymų panaikinimo dėl nedidelio psichoaktyvių medžiagų kiekio klausimas grįš dar kitų metų pradžioje. Bet čia reikia ir koalicijos partnerių pastangų ir palaikymo.
– Ar ieškosite paramos opozicijoje?
– Mes opozicijoje paramos visada ieškome, bet yra ir tam tikra politologinė logika: opozicija nėra linkusi padėti pozicijai. Galbūt man dėl to kiek ir apmaudu, nes, kai prisimenu sako darbą opozicijoje praėjusioje kadencijoje, tai, kada tuometinė Sauliaus Skvernelio Vyriausybė atnešdavo tokias reformas kaip, pavyzdžiui, urėdijų arba aukštųjų mokyklų reforma, kurias eilę metų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. k. OECD) rekomenduodavo Lietuvai, man nekildavo klausimų, kad aš turiu jas palaikyti, nes tai yra ir mano įsitikinimai, ir valstybei geri dalykai.
Dabar mes matome, kad kai kurios partijos, kurios turi programoje šitas nuostatas, pavyzdžiui, socialdemokratai arba net gal ir kai kurie kiti opozicijos politikai, kurie kaip žmonės palaiko šituos sprendimus, jie už juos nebalsuoja vien dėl to, kad tai yra valdančiosios daugumos iniciatyva. Kad tai yra galbūt daugiau nesutarimų valdančiojoje koalicijoje atnešiantys klausimai, jeigu jie nesispręs. Man dėl to apmaudu, nes tokia situacija baudžia ne Laisvės partiją, ne mane, o tiesiog tuos žmones, kuriems reikia pokyčių.
Jeigu Lietuva save pristato kaip labai progresyvią, pažangią valstybę, gerai susitvarkiusią ekonomiškai, tai šituose dviejuose žmogaus teisių klausimuose mes esame nupaišyti vis dar ta pačia spalva kaip Rusija arba Baltarusija. Sakyčiau, kad nėra čia kuo didžiuotis ir ploti, kaip po vieno nepavykusio balsavimo darė kai kurie kolegos Seimo salėje.
– Iš tiesų man įdomus tas jūsų santykis su socialdemokratais. Vertybiniame, žmogaus teisių lygmenyje tarsi turėtumėte būti partneriai. Kas atsitiko, kad nepavyksta rasti partnerystės?
– Man atrodo, kad šitas klausimas, pirmiausia, turėtų keliauti socialdemokratams ir jų lyderiams. Keista ir liūdna matyti, jog viena pozicija yra skiriama eksportui, sakykime Europarlamento diskusijoms, europiniams progresyviems socdemų tarptautiniams formatams, o visai kitos idėjos yra vidaus vartojimui, tai yra Lietuvoje vidaus politikoje.
Visokių patarimų ir pamokymų iš Vilijos Blinkevičiūtės per žiniasklaidą per šiuos metus gavau labai daug. Bet, man atrodo, ką dėl partnerystės, LGBT, socdemams reikia padaryti, tai viso labo paspausti mygtuką „už“. Nieko daugiau nereikia daryti. Nepriimu aš tų argumentų, kad mažai diskutuota, neįtraukta. Algirdas Sysas buvo pasirašęs šitą įstatymo projektą. Dar daugiau, mes kalbame apie pateikimo stadiją. Tai praeikime tą pateikimo stadiją, ir neškime tada tas visas idėjas, kaip gali (tas įstatymas) alternatyviai atrodyti.
Mes matome, kad (įstatymo projektas) nepraeina net parlamentinės diskusijos pradžios, net negalime į komitetus nueiti diskutuoti, tai yra labai prasta žinia. Tai yra prasta žinia žmonėms, kurie yra bendrai už lygiateisiškumą. Čia juk nėra vien LGBT žmonėms aktualūs klausimai. Tai yra bendrai Lietuvos mikroklimato, psichologinės atmosferos klausimas. Ir, tiesą sakant, jeigu mes esame europiečiai, tai ir elkimės kaip europiečiai.
– Žiūrint iš šono, atrodo, kad esate geri koalicijos partneriai, empatiški ir sunkumams, su kuriais susiduria premjerė. Bet, ar yra temų, kur jūs stipriau treptelite koja, ir sakote, kad „čia yra mums svarbu“?
Mes nenorime užsiimti šantažu tada, kada Lietuva patiria nelegalios migracijos krizę, ketvirtą ar penktą kovido bangą, Kinijos ekonominę ataką ir dar keletą visokių sunkumų. Mes elgiamės valstybiškai. Tačiau vertybės irgi mums yra ypatingai svarbios ir yra prioritetas. Aš norėčiau galbūt daugiau kalbėjimosi koalicijoje. Matyt jo turės būti daugiau, jeigu mes norime toliau tvariai dirbti vardan tos Lietuvos.
Taip, metai buvo nelengvi. Daug kam jie nebuvo lengvi. Šita ministerija, kuriai aš vadovauju, jos darbuotojai iki šiol turi krūvą netipinių užduočių, kurias atlieka neskaičiuodami darbo valandų. Tai yra ir kovidas, ir dabar pagalba verslui dėl nedeklaruotų Kinijos sankcijų. Pagaliau, galimybių pasas irgi buvo šitos ministerijos pastangomis įgyvendintas. Mes jaučiamės, kad tose krizėse ir jų sprendime mes dalyvaujame labai aktyviai, ir, aišku, tai turi nenubraukti ir mūsų dėmesio ir toms vertybinėms idėjoms, kurias mes atsinešėme, nepaisant tų visų krizinių situacijų.
– Bet Jūs suprantate, kad konservatoriai turi krikdemus po savo sparnu, ir yra, kaip yra?
Taip, krikdemai turi vis dėlto suprasti, iš ko yra sudaryta šita koalicija. Kad joje yra Laisvės partija, yra vienuolika balsų, kurie yra patikimi ar tai balsuojant dėl biudžeto, ar dėl kitų svarbių dalykų. Matyt ne tik Laisvės partija turi suprasti, kur ji yra, bet ir koalicijos partneriai turi suprasti, kokią koaliciją ir su kuo jie sudarė.
– Kai baigsis ši kadencija, kaip Jūs norite, kad rinkėjai jus prisimintų?
– Labai norėčiau, kad mes išspręstume tuos esminius žmogaus teisių klausimus. Norėčiau, kad išspręstume tuos pažangios ekonomikos klausimus. Bet ir dar labai svarbu, kad vis dėl to bendrai valstybės vaidmuo žmonių gyvenime, ar tai būtų verslas, ar tai būtų tiesiog individualūs žmonės, kad jis būtų ne apie reguliavimą iš viršaus į apačią, o apie įgalinimą ir galimybių atsiskleisti žmonėms, jų kūrybiškumui, sudarymą. Nes dabar ir per šias krizes, ar tai būtų kovidas, net ir nelegali migracija, valstybės vaidmuo labai išaugo individo laisvių atžvilgiu. Daug kas priprato prie reguliavimų. Valstybė priprato reguliuoti.
Vis dar turime milžiniškus iššūkius. Dabar omikrono banga ateina. Bet vis dėl to aš norėčiau, kad, kai mes pereisime šitas krizes, mes tiek susigrąžintume daugiau laisvių, tiek turėtume dar jų daugiau, kalbant apie biurokratijos atsitraukimą, įvairių kvailų, keistų reguliavimų egzistavimą, perteklinį dėmesį smulkmenoms, kurios žlugdo žmonių iniciatyvą. Kaip, pavyzdžiui, „Daktaras desertas“ ir „Svietas sviestuotas“ istorijos, kurios, man atrodo, juokingiausiai ir tuo pačiu liūdniausiai iliustruoja tą perteklinį institucijų entuziazmą ne ten, kur reikia.
– Užsiminėte apie galimybių pasą. Yra bandymų pateikti, kad galimo griežto karantino perspektyva yra galimybių paso nesėkmė. Ar sutiktumėte su tokiu vertinimu?
– Mes galimybių pasą įgyvendinome 2021 metų gegužės mėnesį su mintimi, kad mums nereikėtų naujų ribojimų. Gegužės mėnesį to paso labai didele apimtimi nereikėjo, jo prireikė rudenį, tas buvo matyti. Bet mes jį paleidome, išsitestavome techniškai anksčiau, kad viskas veiktų. Rudenį, kai jo reikėjo, šiaip jau, kai atsitrauki ir pažiūri, viskas buvo pakankamai sklandu. Ir aš konstatuoju, kad mums karantino šiemet įvedinėti nereikėjo būtent dėl šito įrankio. Jis pasiteisino.
Kažkam tai atrodė perteklinis dalykas. Kažkam – nereikalingas. Bet tai buvo išmanus, greitai atsiradęs įrankis, kuris padėjo administruoti pandemiją, ir šiemet aplink jį visa pandemijos valdymo strategija ir sukosi.
Dabar mes turime naują etapą, prasideda 2022 metai, ir kaip tik sutampa su omikrono atmainos atėjimu. Apie tą atmainą mes šiek tiek jau žinome, bet mums reikia žinoti apie ją daugiau, pavyzdžiui, kokią įtaką ji turės ligoninių apkrovai. Mes galime sakyti, kad galimybių pasas deltą iš esmės įveikė. Pažiūrėsime, kaip bus omikrono atmaina.
Aš tikiuosi, kad 2022 metais mes turėsime galimybę išjungti galimybių pasą, nes yra svarbu tas laisves susigrąžinti. Tačiau dabar sakyti, kad ateina omikronas, ir, kad jis kažkaip įveiks mūsų pandemijos valdymo strategiją, yra labai per anksti. Tai kalba žmonės, kurie atstovauja vieniems arba kitiems interesams – ar tai būtų tam tikros verslo rūšys, kurios yra ribojamos, ar galbūt savo politines nuostatas reiškia.
Aš asmeniškai jau pripratau prie nuomonių įvairovės ir milžiniškos kritikos, bet, administruojant keletą krizių vienu metu, ko gero, kitaip nebus.
– Vienas iš kritikos momentų galimybių pasui buvo, kad jis mažai veiksmingas senukams. Kad dėl jų gyvensenos ypatumų, tai nėra tie žmonės, kurie tiek daug lankosi viešosiose erdvėse, dėl to jis neskatina jų skiepytis.
– Aš neskirstyčiau žmonių nei pagal amžių, nei pagal kažkokias kategorijas, nes yra labai įvairių žmonių, kurie įvairų gyvenimą gyvena. Ir yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie nori nueiti į teatrą, ir, kuriems šitas daiktas yra reikalingas.
Galimybių pasas yra tik techninis sprendimas, vakcinacijos pažymėjimas. Dabar kartais kalba, kad yra vakcina, ir yra galimybių pasas, kad tai yra kažkokie atskiri projektai. Bet iš tikrųjų tai yra vakcina. Tie, kas kritikuoja galimybių pasą, iš esmės kritikuoja vakcinaciją. Tie, kas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, į prezidentą, basomis kojomis ir pan., tai būkime atviri: jie kritikuoja vakcinaciją. O galimybių pasas yra tiesiog vakcinacijos administravimo instrumentas.
– Čia su vaikais tai iš viso atvėrėte visą Pandoros skyrią, ar vertėjo?
– Tas sprendimas neseniai įsigaliojo. Pasižiūrėsime. Galiu pasidžiaugti, kad yra nemažai tėvų, kurie rūpinasi savo vaikų sveikata, ir paskiepijo tuos vaikus, kurie pagal amžių gali būti pasiskiepiję. Tai yra džiugu.
Pataikauti skepsiui dėl mokslo matyt yra tiesiog neteisinga. Nes kodėl mes turime tiek daug skeptikų ar tai dėl vaikų, ar dėl suaugusiųjų vakcinacijos? Dėl to, kad mes visada turėjome mažus pasiskiepijimo nuo gripo, kai kurių kitų ligų rodiklius. Galbūt tiesiog šitas etapas mums irgi bus pamoka labiau tikėti mokslu, medicinos pasiekimais, medikais, kurie iš praktikos, savo didelio išsilavinimo kalba, kad vakcinos yra svarbu, o ne tiesiog tikėti prietarais.
– Yra dar grupė žmonių, kurie, atrodo, viską daro, jeigu galima taip sakyti, teisingai. Tai yra ir skiepijasi, ir pasirūpina paskiepyti savo artimuosius. Kaip jiems paaiškinti, kad jiems gali tekti išeiti į tą, kad ir trumpą, bet griežtą karantiną?
– Aš taip pasakysiu: aš galbūt esu daugiau naujo karantino skeptikė. Manau, kad turime daryti viską, kad jo nereikėtų. Kaip padarėme viską šiemet, taip turime padaryti viską ir 2022 metais. Mes tik, ko ne visai žinome, tai yra, ką mums atneš omokrino atmaina. Yra kai kurie pozityvūs ženklai, kad pasiskiepiję žmonės labai lengvai, net nejaučia, kad serga. Yra per mažai aišku apie ligoninių apkrovimą, ir nuo jo iš esmės priklausys šitie galimi ribojimai.
Bet dar kartą, man atrodo, kad turint skiepus, o trečio skiepo prieinamumas Lietuvoje yra milžiniškas, galime ir neturėti tų naujų ribojimų, ir tikiuosi, kad karantino nereikės.
– Yra toks kažkoks vidinis nerimas, (...) kad galbūt net nelauks niekas tų 240 reanimacijos lovų užimtumo, ir vis tiek įves karantiną.
– Jeigu taip nutiktų, kad kažkas Vyriausybėje pasiūlytų nekreipti dėmesio į pačios Vyriausybės nusistatytą rodiklį, tai jau būtų didelė nesekmė ir savo pačių nuostatų nesilaikymas. Jeigu mes susitarėme, kad 240 kovido lovų reanimacijose yra ta riba, tai mes turime laikytis šito susitarimo. Mano lūkestis yra, kad mes jo laikysimės.
Aš suprantu, kad, kada prasidės didelis sergamumas, galbūt keli tūkstančiai atvejų per dieną, gali kilti lengva panika ir sprendimų priėmėjams. Bet mes turime tą vairą laikyti tvirtai, nepasiduoti dvejonėms, panikai, prisisegti saugos diržą, ir išvairuoti dar vieną krizinę situaciją, kurių jau labai daug turėjome šiemet.
– Bet Jūs tikriausiai irgi ruošiatės kažkokius planus dėl paramos verslui, nedarbingumų tėvams, kuriems reikėtų prižiūrėti vaikus?
– Yra nagrinėjami instrumentai, kaip reikėtų padėti. Tačiau dar kartą noriu pasakyti, kad matyt tos kalbos, kuriomis daugiau pasidalino kiti kolegos, yra daugiau paremtos užsienio patirtimis. Tai yra tuo, ką mes matome. Yra kai kurie dalykai, kur Lietuva truputį išsiskiria iš tų valstybių. Pavyzdžiui, mes visai neseniai turėjome labai aukštą sergamumą, ir daug žmonių Lietuvoje yra šviežiai persirgę. Dar nebūtinai mums omikronas smogs taip skaudžiai. Bet pamatysime visai netrukus.
– Bet apie kažkokias konkrečias sumas, ir kas būtų, jeigu būtų, nekalbėsite?
– Jokiu būdu negalima kalbėti apie tai, ko nėra. Nes, jeigu mes turime tik teorinius pasvarstymus, o ne ant stalo išrašytus ribojimus, vadinasi, mes negalime pasakyti, kokių pagalbos priemonių mums reikės. Tiesiog yra pasiūlyta alternatyva, bet ji yra labai teoriniame lygmenyje.
– Kinija ir Taivano klausimas, visų pirma, kieno būtent iš koalicijos partnerių tai buvo ta idėja dėl Taivano atstovybės?
– Tai yra du atskiri klausimai – Lietuvos prekybos atstovybė Taipėjuje, ir Taivaniečių atstovybė Lietuvoje.
– Kinus, kiek suprantu, supykdė Taivaniečių atstovybė Lietuvoje...
– Aš irgi taip suprantu, bet juos matyt daug kas supykdė, galbūt jų reikėtų paklausti, kas ten tiksliausiai juos supykdė. Dėl prekybos atstovybės, ką tikrai galiu pasakyti, jog mums visą laiką buvo neįprasta, kad Lietuva nėra tarp Europos Sąjungos (ES) šalių, kurios Taivane turi savo prekybos atstovą arba nedidelį biurą. Nes iš Taivano yra kilusios didžiausios pasaulyje puslaidininkių gamintojos, ir tai yra gana progresyvi aukštos pridėtinės vertės ekonomika. 15 ES šalių turi ten savo biurus, ir Lietuva taip pat turės, ir tas yra svarbu. Tas mums buvo irgi aktualu, tiek man kaip Ekonomikos ministerijos vadovei, tiek idėjiškai.
– „Continental'is“ turbūt yra garsiausias pavyzdys, bet gal yra ir daugiau įmonių, kurios jau kreipėsi į Jus su žinute, kad patiria spaudimą iš Kinijos?
– Taip, gavome Vokietijos įmonių asociacijos kreipimąsi, adresuotą užsienio reikalų ministrui ir man. Mes su investuotojais nuolatos bendraujame ir tiesiogiai. Tas nerimas buvo išsakytas mums ir dar kiek anksčiau.
Dar galiu pasakyti, kad išgirdome ir kvietimą Europai vieningiau reaguoti į Lietuvos sudėtingą situaciją ir į Kinijos nedeklaruotas sankcijas. Man atrodo, kad yra labai svarbu turėti europinį palaikymą. Lietuva visada siekė turėti europinį dialogą su Kinija 27+1, ir čia yra matyt ta proga, kur tas 27+1 pagaliau turi parodyti, kad realiai egzistuoja kaip formatas. Nes šiandien tai gali būti Lietuva, rytoj tai gali būti bet kuri kita šalis. Tokių nedidelių signalų, kad vienos ar kitos Europos šalies, net ir mūsų kaimynės, vienas ar kitas krovinys stringa, pradedame girdėti. Turime kalbėtis su didele valstybe, kokia yra Kinija, dideliu balsu, kokį turi ES.
– Yra politinis, bet yra ir verslo lygmuo, kuris yra daug pragmatiškesnis. Jie gali tiesiog pasiskaičiuoti, kad jiems per sudėtinga, ir priimti sprendimus. Kiek, Jūsų vertinimu, yra reali grėsmė, kad didžiulės tarptautinės verslo kompanijos trauksis iš Lietuvos?
– Dėl paties pasitraukimo, aš manau, kad yra kol kas labai ankstyvos kalbos. Girdžiu nerimą dėl susidariusios situacijos. Ką tikrai yra svarbu išlaikyti, tai yra puikią Lietuvos reputaciją kaip investicijoms draugiškos šalies, ką Lietuva turi, ir turėjo jau kurį laiką. Ta reputacija mums taip pat leido toliau labai sėkmingai pritraukti investicijas, kurių beveik už milijardą eurų pritraukėme ir šiemet, ir kitiems metams jau esu pasirašiusi apie trisdešimt naujų sutarčių. Tai yra dideli ir reikšmingi projektai.
Kita vertus, aš situaciją su Kinija vertinu labai rimtai, nes kiekviena tokia didesnė, pasauliniu mastu nuskambanti istorija, ji nepadeda Lietuvos investiciniam klimatui. Dėl to mums reikia europinio solidarumo. Tai yra tokio solidarumo, kokį mes daug kartų parodėme. Mums reikia to solidarumo ir dabar, kalbant su Kinija.
– Bet Lietuva nenusileis? Ar galimas toks scenarijus, kad Lietuva nusileistų dėl Taipėjaus pavadinimo?
– Klausimas yra ne man.
– Baltarusiškos trąšos yra dar viena didelė problemų grupė. Marius Skuodis (susisiekimo ministras) yra po jūsų vėliava, Laisvės partijos deleguotas ministras. Tai yra tas žmogus, kuris turėjo ruoštis artėjančioms sankcijoms, derinti veiksmus su „Lietuvos geležinkeliais“. Kiek Jums buvo žinoma, kiek iš tikro buvo ruošiamasi sankcijų įgyvendinimui?
– Aš bendrais bruožais žinojau, kad įsigalioja amerikiečių sankcijos „Belaruskali“ įmonei. Kaip ir buvo daug kartų kalbama viešojoje erdvėje, atrodė, jog komerciniai bankai neaptarnaus mokėjimų, ir ta situacija tokiu būdu ir spręsis.
Tos detalės, kurios tik dabar paaiškėjo, apie tai, kaip įmonės „Lietuvos geležinkelių“ vadovybė keitė gal sutartį, ar net nederino to su Valdyba, tai yra atskira istorija. Man tik atrodo, kad mes gruodžio mėnesį, per visą šitą ilgą istoriją, labai daug dėmesio skyrėme detalėms. Apie tai, kas ką žinojo, kuris ministras, ką žinojo.
Bet pagrindinis tikslas juk yra nefinansuoti Lukašenkos režimo. Akivaizdu, jog šitas trąšų kodas ar rūšis turi būti įtrauktas į ekonomines ES sankcijas Baltarusijai. Nes, jeigu taip nutinka, kad Lietuvos Vyriausybė randa sprendimą, ir ji ras tą sprendimą, įgyvendinti šitas sankcijas, bet kažkas tyliai kitoje valstybėje stumdys tuos trąšų vagonus, tai tikslas nebus pasiektas. Toliau bus finansuojamas režimas, prieš kurį demokratinis pasaulis kovoja, ir kovoja už tuos žmones, kurie šiuo metu kenčia Baltarusijos kalėjime. Čia yra esmių esmė. Norėtųsi matyti naujame europiniame sankcijų pakete jau nebeišimtus šitų trąšų kodus, o realiai europiniu mastu veikiančias sankcijas.
– Trumpai – migrantų tema, Jūsų partijos frakcijos Seimo narys Vytautas Tomas Raskevičius nuosekliai kelia klausimus dėl žmogaus teisių. Ir „Frontex'as“ stiprias pastabas išsakė dėl apgręžimo politikos. Kaip ateityje turės spręstis šitas klausimas, kad būtų tiek atstovaujami Lietuvos nacionaliniai interesai, tiek ir laikomasi žmogaus teisių?
– Labai sunkus klausimas ir situacija, į kurią Lietuva yra patekusi. Reikia nubrėžti labai aiškų brūkšnį: žmonės, kurie atsidūrė šitoje situacijoje Lietuvos, Lenkijos pasienyje su Baltarusija, iš esmės yra įkaitai situacijos, į kurią juos pastatė tas pats Lukašenka, apie kurį kalbėjome ties trąšų tema. Be skrydžių į Minską šitas nelegalios migracijos kanalas neveiktų. Vadinasi, vėl gi mums reikia stipresnio europinio balso, kad tie skrydžiai nutrūktų. Pavyzdžiui, kas per maršrutas yra „Damaskas-Minskas“?
Tie žmonės, kurie, kol dar tie skrydžiai vyksta, atsiduria šitoje situacijoje, mes matome, kad jie yra įrankiai Baltarusijos KGB organizuojamoje atakoje prieš ES dėl tų pačių sankcijų. Mes turime vis dėlto matyti ten žmones. Ką matyt mano kolega ir daro, tai stengiasi ieškoti kompromiso tarp nacionalinio saugumo interesų, kurie yra nepaneigiami, ir yra aukščiausias mūsų tikslas šitoje krizėje, tačiau vis dėl to tam tikri civilizuoti sprendimai, kuriuos jis siūlė, dėl teismų dalyvavimo ir pan., juos irgi reikia pamatyti.
Viena vertus, galiu pasidžiaugti, kad balso ir dėmesio žmogaus teisių temai šitoje krizėje yra. Kita vertus, situacija yra labai sunki, ir ji pasibaigs tada, kai pasibaigs tas nelegalus migracijos kanalas, kurį mes išnarplioti galime tik bendraudami su tomis valstybėmis, iš kurių tie žmonės važiuoja.
– Kitais metais (...) viena didžiųjų aktualijų bus mokesčių reforma. Kur šioje srityje yra Jūsų „raudonos linijos“?
– Mes dar nematome bendro vaizdo, nes darbo grupė, kuri dirba Finansų ministerijoje, kol kas jo nepateikė. Palankiai vertinu, kad buvo nagrinėjama sistema, ir siūlomos įvairios alternatyvos. Svarbu, kad mokesčių našta nedidėtų, ypač tuose sektoriuose, kurie turi įtakos ekonomikos augimui. Tai, pavyzdžiui, darbo mokesčiai, GPM (gyventojų pajamų mokestis) ir pan., įmonių plėtros dalykų galbūt būtų galima net neapmokestinti. Mes, kaip Ekonomikos ir inovacijų ministerija, siūlėme šitai darbo grupei taikyti neapmokestinama pelno tarifą įmonių plėtrai.
Kalbame ne apie didesnius įmonių turtus ir pelnus, bet apie naujas investicijas į naujas darbo vietas, naujus gamybos pajėgumus, galbūt net į atsinaujinančius išteklius ir jų panaudojimą tuose procesuose, apie geresnius atlyginimus. Tokį pasiūlymą dėl neapmokestinamo reinvesticinio pelno mes pateikėme. Kol kas nelabai matome palaikymo tam, bet norėtume, kad iš diskusijos šita tema nebūtų išbraukta. Nes, kada Lietuva patiria tokių iššūkių, tikiuosi laikinų, kaip dabar yra dėl Kinijos, turime daryti viską, kad ir mokestinė sistema tarnautų geresniam investiciniam klimatui. Jeigu Lenkija neapmokestina naujų investicijų pelno mokesčiu, jeigu kai kurios kitos kaimynės to nedaro, tai ir Lietuva turėtų to nedaryti.
Kai kalbame apie naujus mokesčius, tokius kaip taršos arba automobilių mokestis, tai mes kalbame apie tam tikrą vartojimo mokestį. Tarptautinės institucijos, tokios kaip Tarptautinės valiutos fondas, EBPO, Europos Komisija sako, kad reikėtų pereiti nuo ekonomikos augimą veikiančių mokesčių prie vartojimo ir taršos mokesčių. Dabar Lietuvoje daug kalbame apie mokesčių didinimą, bet ne apie perėjimą. Jeigu pasiūloma įvesti naują mokestį, mes, kaip Laisvės partija ir kaip Ekonomikos ir inovacijos ministerijos komanda, norėtume matyti ir ekonomikos augimui žalingų mokesčių kaitą ir mažėjimą.
– Yra kritikų, konkrečiai europarlamentarė Aušra Maldeikienė, kuri sako, kad galai nesueina..
– Galai nesueina tada, kada labai didini socialinį aparatą ir išmokas. Tada galai iš tikrųjų nesueina. Jeigu pasisakai už mažesnę valstybę, mažesnę biurokratiją ir, pavyzdžiui, už mažesnį nedarbo periodą, per kurį gauni nedarbo išmoką ir valstybės globą nedirbdamas, tada matyt turi moralinę teisę siūlyti ir mažesnius mokesčius. Mes apie tai kalbame.
– Yra politikų opozicijoje, kurie kainų kilimo kontekste siūlo įvairias lengvatas – nuo energetinių iki mažesnio Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) maistui. Kaip vertinate tokius siūlymus?
– Maisto PVM yra nenauja tema. Tai yra populistinis naratyvas, kurį anksčiau ar vėliau visada kas nors pasiūlys. Bendrai PVM mažinimas kainoms įtakos, ypač, jei kalbame apie maistą, verslą, neturės. Tai greičiau bus pagalba verslui. Jeigu tikslas yra padėti verslui, tada galima mažinti PVM. Tokiais argumentais buvo sumažintas PVM maitinimo įstaigoms dėl kovido sukeltų pasekmių. (…)
Kai šitie Seimo nariai kalba apie kainų mažėjimą, tai jie turėtų arba patys pasiskaityti, arba nemeluoti, nes kainos žuviai, mėsai dar kažkam nesumažės, tai bus daugiau pagalba pardavėjams. Jeigu jie nori mažesnių kainų, tai matyt ne ten pirštu duria.
– O tai, ką su tomis kainomis daryti? Burbulas pučiasi. Ekonomistas Žygimantas Mauricas yra daug visokių pavyzdžių pateikęs – nuo picos kainos palyginimo Vilniuje ir Venecijoje iki nekilnojamojo turto kainų.
– Lietuvos ekonomika iš tikrųjų labai sparčiai auga. Mes nenukritome net ir per sunkiausią karantiną. Priešingai, buvome viena iš dviejų ES valstybių, kurios ekonomika augo. Mes neturėjome atsigavimo klausimo. Mums tiesiog yra tolesnio augimo klausimai. Dėl to mes turime ir kainų kilimą, ir tam tikrus iššūkius.
Kaip liberalė galiu pasakyti, kad natūralu, kad reikia daugiau konkurencijos, daugiau tarpusavyje konkuruojančių prekių pardavėjų, paslaugų teikėjų. Nekilnojamojo turto kainos yra atskira tema. Tiesiog yra daug pinigų Lietuvoje bankų depozituose ir pan., ir tai yra toks naujas ne tik Vilniaus, bet visos Lietuvos fenomenas.
– Kitais metais bus pasirengiamasis etapas savivaldos rinkimams. Kas bus jūsų kandidatas Vilniaus miesto mero rinkimuose?
– Vilniaus miesto mero rinkimai Laisvės partijai bus svarbūs, tiek kaip komandai, kuri nori pratęsti darbus, tiek ir kaip partijai, kuri turės pasiūlyti kitą kandidatą, ne Remigijų Šimašių.
Šiuo metu diskutuojame Laisvės partijos Vilniaus skyriuje ir pačioje partijoje, kas galėtų būti tas kandidatas. Variantų yra įvairių. Tai gali būti tiek partijos kandidatas, tiek žmogus iš visuomenės. Netrukus, kada turėsime tikslius atsakymus, juos ir pateiksime. O dabar yra dar pasirengiamasis etapas.
– O R. Šimašius su savo medžiais ir gatvių reforma jums padeda artėjant rinkimams, ar trukdo?
– Ta „žalioji banga“ yra atskira tema. Yra gerai, kad Vilniuje yra daugiau žaliųjų erdvių, ir, kad ties tuo yra dirbama. O merui R. Šimašiui irgi yra svarbu, kad darbai, kuriuos jis padarė, ar tai skaidrinamas įmonių valdymą, ar tai keisdamas miestą, kad jie tęstųsi. Jo indėlis rinkiminėje kampanijoje, naujame etape, natūralu, kad bus svarbus ir padedantis.
