„Jūs (Vakarai) privalote suteikti garantijų – ir skubiai, dabar pat! O ne dešimtmečius išsisukinėti“, – sakė V. Putinas per savo kasmetinę, kelias valandas trukusią spaudos konferenciją.
Eilinių kaltinimų, bauginimų ir priekaištų lavina Kijevui bei Vakarams, kurie esą apgavo Rusiją tik sustiprino įspūdį – pajėgas prie Ukrainos sienų ir jos okupuotose teritorijose telkiantis Kremlius nenusiteikęs nusileisti tol, kol nebus įgyvendinti jo reikalavimai.
O tai reiškia, kad neverta tikėtis ir taikių sprendimo būdų. Nors pats V. Putinas pripažino, kad jau po sausio mėnesį laukia derybos su amerikiečiais, pastarieji suskubo dar kartą pakartoti: nebus jokių Ukrainos išdavysčių ar susitarimų už Kijevo bei kitų JAV sąjungininkų regione nugarų.
Tad artimiausioje perspektyvoje jokių kalėdinių stebuklų niekas nesikeičia – aklavietė, dėl kurios abi pusės kaltina viena kitą lieka vis dar ryški. Ir abi puses tam tikra prasme galima suprasti.
Dar kartą sutelkė Vakarus
Tai, kad Rusija savo ultimatyviais reikalavimais pastatė Vakarus ir Ukrainą į, švelniai sakant, nepatogią padėtį, regis, supranta ir pats Kremlius. Bet dėl to nė kiek nesijaudina – ne pirmas kartas, kai Rusija agresijos būdu sukelia grėsmę regiono valstybėms, ypač Baltijos šalims, o tai, paradoksaliai, gali joms vėl išeiti į naudą.
„Galima žvelgti per analogiją, kai 2014-ais buvo užimtas ir anekuostas Krymas, prasidėjo Donbaso okupacija. Tada mes kalbėjome, kad tai yra grėsmingiausia situacija karine prasme, bet kartu ir konstatavome, kad greitas NATO atsakas su priešakinių pajėgų dislokavimu padėjo kilstelėti Baltijos šalių lygį į istoriškai beprecedentę situaciją.
Grėsmė virto reakcija, kuri padėjo spręsti problemas, pavyzdžiui, Baltijos šalių pažeidžiamumo, atgrasymo problemas, kurios buvo ir anksčiau.
Tai dabar irgi matome panašių pozityvių požymių, lūkesčių“, – laidoje „Delfi tema“ teigė Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala.
Jis pažymėjo, kad JAV ir NATO labai aiškiai leido Rusijai bei Aljanso narėms suprasti, kad dėl Rusijos reikalavimų sąrašo nebus tariamasi apeinant Vidurio ir Rytų Europos šalis – labiausiai nerimaujančias dėl Kremliaus kėslų. Be to, Joe Bidenas ir jo administracija pabrėžė, kad jei Rusija ryžtųsi sukti eskalacijos keliu, jai ne tik tektų sumokėti didelę kainą, bet ir susitaikyti su papildomomis amerikiečių pajėgomis pirmiausiai Baltijos šalyse – t. y. tuo, ko rusai nenori.
L. Kojalos manymu, koks nors Baltijos šalims ir Lenkijai nenaudingas susitarimas tarp JAV, didžiųjų vakarų šalių ir Rusijos dabar yra menkai tikėtinas, nors viskas dar ir priklausys nuo pokalbių formatų – ar tai bus dvišaliai J. Bideno ir V. Putino, ar jų patarėjų, ministrų derybos, ar nuo 2019-ųjų neveikiančios NATO ir Rusijos tarybos Briuselyje posėdžiai.
Kita vertus jis pripažino, kad kol kas daugėja nuogąstavimų, jog viena, kas Rusijai pavyko, tai pasėti abejones dėl tolimesnių Ukrainos euroatlantinių siekių ateities – jei Rusija grasina ir vienintelis būdas yra tuos grasinimus nuraminti susitarimu, tikėtinas kad ir neformalus susitarimas, kuris jokiuose dokumentuose neatsispindės – Ukrainai tiesiog bus dar ilgą laiką užvertos NATO durys, net jei Kijevas atitikus visus formalius stojimo kriterijus.
Jeigu siekis – ne susitarti, tai kas tai?
Vis dėlto už tokius neformalius susitarimus bent jau artimiausiu metu dar labiau tikėtinas eskalacijos metas. Pasak L. Kojalos, kol kas net nepanašu, jog ši Rusijos išprovokuota krizė veda link kokios nors konstruktyvaus susitarimo.
„Neatrodo, kad Rusija siektų susitarimo, nes keistai atrodo dokumentai, tų reikalavimų sąrašai, kurie pateikiami derybose, o tada ir viešai.
Tai rodo bandymą sau susikurti palankią viešąją erdvę, esą Rusija nori derėtis, susitarti, o Vakarai linkę viską atmesti – kad Kremliaus konstruktyvumas susiduria su Vakarų užsispyrimu, nors akivaizdu, kad pats pasiūlymų pobūdis neleidžia net kalbėti, kad būtų galima tartis, nes tai nusižengia esminiams tarptautinės teisės principams“, – pabrėžė L. Kojala. Toks akivaizdumas, kad iš tikrųjų Rusija nenori realių derybų veda prie gerokai pavojingesnės situacijos.
L. Kojala pripažino, kad nemažai ekspertų, kurie iki šiol gana skeptiškai vertino Rusijos ketinimus surengti plačią karinės agresijos eskalaciją prieš Ukrainą dabar jau labai realiai vertina tokią padėtį. O ar toks Rusijos nusiteikimas yra tikras, ar tik ypač pavojingas blefas iki Kalėdų nebuvo aišku – viena tapo akivaizdu: Rusija puikiai suprato, kad jos reikalavimai yra neįgyvendinami.
Tai gali reikšti tik vieną – situacija, tikėtina, dar labiau komplikuosis, bent jau artimiausiu laikotarpiu. Net jeigu per stebuklą pavyktų išvengti karinio konflikto eskalacijos, tokia Kremliaus laikysena artimiausiose perspektyvoje visiems gali kainuoti brangiai – nuo gynybinių pajėgumų stiprinimo iki nervų. Vienintelis optimizmo ženklas, anot L. Kojalos, yra tas, kad tokie desperatiški būdai agresija palenkti ukrainiečius į savo pusę rodo ne Kremliaus stiprybę, o silpnumą.
