Pasak R. Doveikos, iš pradžių matėme ir pandemijos gražius vaisius, kol visuomenė nepavargo.
„Prisiminkime, kad buvo pats pirmasis gražusis vaisius, kai ištuštėjo mūsų gatvės, kai visi užsidarėme savo namuose: savanorystė, pagalba, palaikymas, entuziazmas, vienybė, solidarumas, atjauta.
Paskui tas nuovargis įnešė savo negatyvius dalykus ir iš tikrųjų per šituos metus mes labai stipriai „ištepėme“ savo širdį, susipriešinome, „ištepėme“ savo žodyną, sukūrėme tokių naujadarų, kurių atrodo prieš daugelį dešimtmečių lietuvių kalboje nebuvo. <...>. Mes ne tik juos sukūrėme, bet ir labai pradėjome jais taškyti vienas į kitą. Užkietinome širdį, „ištepėme“ savo žodyną ir susiskaldę galvojame, ar galima kitaip?“, – „Žinių radijui“ teigė jis.
Kunigas mano, kad šie metai pasiūlė ir daug galimybių viską daryti kitaip, daug įžvalgų ir supratimų.
„Bažnyčia irgi šituos metus gyveno atsiliepdama į tas visas sąlygas ir aplinkybes. Lankėme žmones, lankėme sergančius, taip pat žmonės tuokėsi ir krikštijo savo vaikus. Vaikai ruošėsi pirmajai komunijai, sutvirtinimui, pamažu atsivėrė bažnyčios po karantininio uždarymo, jos susigrąžino tikinčiuosius.
Tikrai geras vaisius, kad bažnytinės bendruomenės atrado šiuolaikinę technikos pažangą ir išėjo į internetinę erdvę. Bažnyčia keliavo į daugelio žmonių namus – per televiziją, radiją, internetą, planšetes, kompiuterius, mobiliuosius ekranus. Iš tikrųjų, dvasiniame gyvenime tai buvo gausos metai.“
Kultūriniai krikščionys į bažnyčias nebegrįžo
Tačiau pripažino, kad bažnyčios ištuštėjo ne vien dėl pandemijos, o kaip tik kultūriniams krikščionims leido atrasti jėgų nei save, nei bendruomenę kankinti.
„Tie kultūriniai krikščionys grįžo į lėktuvus, grįžo į Turkiją, grįžo į Palangą. Mes šią vasarą stebėjome pusę milijono savaitgalį leidžiančių žmonių Palangoje, kur jie labai smagiai leido laiką, bet didžioji jų dalis negrįžo į bažnyčias.
Tai tokių kultūrinių krikščionių išėjimas iš bažnyčios gal yra ir reikalingas ir neturėtų mūsų gąsdinti. Gal bus proga tiems žmonėms suprasti, ko jie neteko, ko jie stokoja, ko nevertino ir tuomet iš naujo tai susigrąžinti ir patiems sugrįžti. Aš manau, kad tas kultūrinių krikščionių išėjimas bus kai kam priežastimi sugrįžti brandesniais, sąmoningesniais ir žinančiais, kam yra skirta religinė bendruomenė ir kodėl sekmadienis yra svarbus jų gyvenime“, – svarstė dvasininkas.
Paklaustas, ar pandemiją sugalvojo Dievas ar velnias, R. Doveika atsakė, kad tai yra geras klausimas.
„Aš manau, kad ir Kalėdos, kurias mes švęsime, dar kartą parodo, jog iš Dievo pusės tas meilės atsiliepimas, meilės žvilgsnis ir meilės versmė niekada nėra nutrūkusi ir niekada nebus nutraukta, nežiūrint kokiose aplinkybėse gyveno, gyvena ar gyvens žmogus. Kalėdos ne tik, kad aš atrandu Dievą ir man jis reikalingas, bet tai dar viena kelionė iš Dievo žmogaus link.
Nes būtent Dievas ieško žmogaus. Jis yra žmogų sukūręs, atidavęs savo gyvybę ir savo kūrinį mato kaip aukščiausią natą toje planetoje, dėl to negali išsižadėti. Jeigu mes, krikščionys, tikime, kad esame jo sukurti, tėvų pradėti, motinų išnešioti, skausme pagimdyti ir krūtimi žindyti, tai yra labai gera tiesa būti žmogumi. <...>. Tai iš dievo pusės viskas yra labai gerai“, – sakė R. Doveika.
Pasak jo, visi karai, visi susipriešinimai, visos ligos, pandemijos kyla iš labai sudėtingo, bet labai reikalingo pripažinimo, ką gali sukurti žmogus, kai nusigręžia nuo kito žmogaus.
„Žmogus, kuris nusigręžia nuo meilės, nuo pačios gyvybės, nuo Dievo, jeigu yra religingas. Kas yra dabartiniai karai? Karas visą laiką kyla tik dėl egoizmo, dėl tam tikro pelno, dėl tam tikrų egoistinių išskaičiavimų ir lūkesčių.
Tai, kad mes žalodami savo gamtą arba žalodami vienas kitą lenktyniaujame nespręsti gėlo vandens problemos pasaulyje, bet kas kokį bombonešį sukurs ir kaip pasaulis pykstasi ir konfliktuoja nelenktyniaudami tarpusavio pagarba ir dalindamiesi tarpusavio gėriu, bet turėdami pretenzijų, kad pasirašomos sutartis dėl branduolinių laivų, paskui jos „po stalu“ perrašomos ir tą užsakymą gauna kita valstybė, <...>, reikia pripažinti yra mūsų kūrinys. Mūsų tarpusavio santykių veiksmas“, – paaiškino kunigas.
Jo nuomone, tai yra tokia mūsų realybė, ką mes galėjome sukurti.
„Kai yra visur išdarkoma tvarka, kai ji yra pažeidžiama, kai žmogus nusigręžia nuo žmogaus, mes tai ir sukuriame. Aišku, juk žmogus nekaltas, norisi kaltus rasti kituose, bet ir šitoje problemoje žiūrėkite, kaip elgiasi Dievas. Jis pažadina išmintį mokslo žmonėse, pažadina išmintį medicinos pasaulyje, pažadina žmones, kurie padovanoja save ir paskiria save, kad būtų atrastas tam tikras problemos sprendimas.
Tai reiškia, kad ant visų mūsų žmogiškai rašomų klaidų Dievo ranka rašo tiesos sakinį. Jei esame krikščionys, skaitome Raštą, žinome, kad tiems visiems reiškiniams prasidėjus reikia neišsigąskit, pakelkit galvas, nes Dievui nėra negalimų dalykų ir Dievas savo žmonių neapleidžia. Visuomet Dievas siunčia malonę, siunčia išmintį, siunčia mokslą, siunčia progresą, siunčia civilizacijos dovanas, kad žmogus galėtų į tai atsirėmęs savo namelį statyti tiesesnį.“
Visų pamokų neišmokome
Vis dėlto, nors pirmasis karantinas galėjo duoti peno žmonėms pamąstyti, kad reikia sustoti, nebeteršti taip gamtos, bet jau pasibaigus kitiems karantinams visi vėl puolė pirkti ir vartoti. Ar tikrai išmokome pamokas?
„Jeigu žiūrėsime į elgseną per pandemiją ir laikotarpį, kuris stipriausiai išgąsdino, tai jis mus suvienijo. Natūralu, paskui mes pavargome, bet kai neturime vidinio pasaulio, kai sugebame ryte deklaruoti, kaip skirtingumai ir kitoniškumai mus labai jungia ir tai yra demokratijos versmė, o po pietų tie patys žmonės isteriškai klykia ir šaukia, kad reikia blokuoti visus kitaip mąstančius, besielgiančius, išsivalyti savo soc. tinklus <...>, tai iš tikrųjų pasirodė, kad šitame laikotarpyje pradėjome formuoti burbulų visuomenę ir burbulų Lietuvą.
Tą burbulą, kuris tapo paženklintas tokio egoizmo ženklu. Aš susikuriu saugią aplinką, aš bendrauju tik su tokiais pačiais, mąstau tik su tokiais pačiais, mano vaikai bendrauja tik su patikimų tėvų bendraamžiais vaikais. Mes pamatėme, kad tų burbulų atsirado visokių – baimės, sąmokslo, mielagienų. Dabar vyksta savotiška konkurencija tarp tų burbulų, kas kurį burbulą pradurs ir kas apnuogintas pradės kažkokioje pelkėje skęsti“, – kalbėjo jis.
Komentuodamas omikrono atmaną, dvasininkas pripažino, kad ji plinta greičiau, stipriau, bet, jo nuomone, labai džiuginanti žinia, jog omikrono įtaka žmogaus sveikatai dėl kritinės patirties yra mažesnė.
„Ar mes galime stebėti viruso silpnėjimą per mutacijas, kaip kad yra su gripo virusu, iki to, kad jis turės įtakos mano kūnui, bet neturės įtakos mano gyvybei? Jeigu tai yra vienas iš dabartinio kovido etapų, <...>, man tai yra ženklas šviesos tunelio gale. Nesvarbu, kad ši atmaina yra labiau plintanti, nesvarbu, kad reikėtų dar kartą, neduok Dieve, išeiti į karantiną visiems ir užsidaryti, tai,manau, irgi kyla daugiau iš atsargumo.
Vis tiek tai reikia pažinti, reikia labai staigiai reaguoti į šituos visus dalykus, todėl norisi tikėti, kad visa šita ligos eiga nepateks į blogas žmogaus rankas, kur pridėjus tokias rankas prasideda visi kiti dalykai – politiniai, socialiniai, ekonominiai, galios svertai ir visi kiti.“
R. Doveikos teigimu, tai greičiausiai ir tampa priežastimi kurti sąmokslo teorijas.
„Pavyzdžiui, šiandien pavadinti žmogų plokščiažemiu vien dėl to, kad jis turi kažkokią baimę, ir ypač, kad jis dar tiki kažkuo, tai yra įžeidimas tikintiesiems. Mes žinome, kad prieš daug tūkstančių metų terminą, kad žemė yra plokščia, paskelbė mokslas. Tai buvo toks mokslo pasiekimas ir toks mokslo supratimas.
Bažnyčia patvirtino mokslą, nes ji visada ėjo su mokslu ranka rankon. Tik sovietmetis darė įtaką, kad reikia atskirti tikėjimą nuo mokslo, progreso, religijos. <...> . Iš tikrųjų, ir Europos Sąjungos kūrėjai buvo krikščionys ir jie pasipiktintų, ką daro jų vaikai ir vaikaičiai tampydami šį projektą. Dabar kalbame apie terminus, kad susikuriame nedemokratišką demokratiją.“
Kunigo paklausus, kaip bus praėjus pandemijai, o susipriešinimui pasilikus, jis sako, kad ateina su žinute, jog pasigenda žmonių rankos, kurių yra tiesioginė misija skleisti žinią.
„Kur mūsų poetai, rašytojai, visuomenininkai? Kur mūsų meno, muzikos, teatro pasaulio žmonės? Kur tas visas dvasinę visuomenės būklę ir sveikatą saugančių, kuriančių ir puoselėjančių žmonių balsas? Mes dabar girdime tik isterinius tam tikrus pareiškimus, isterinį klyksmą, kuris yra labai garsus ir visus užgožia bei išgąsdina. Žinote, turbūt šitą problemą eliminuotų kritinis mąstymas ir sveikas protas.
Aš visada, kaip kunigas, turiu klausimą pats sau, į kurį dar neturiu atsakymo. Natūraliai mūsų tautoje visos esančios problemos mus suvienydavo ir telkdavo. Šita problema, su kuria susidūrėme, mus išskaldė ir ištaškė tarpusavio santykius. Pasikartosiu, „ištepėme“ širdį, „ištepėme“ savo žodyną, pradėjome vienas kitą blokuoti, nebendrauti, o kas bus po pandemijos, kai yra kiti pasaulyje vykstantys reiškiniai? Europoje mes jau galime pajusti karo kvapą. Europa gyvena beveik 80 metų be karo, žmonės turbūt pasiilgo kraujo nuleidimo, tiek sukurta neišbandytų ginklų realybėje ir pan.“
Jo teigimu, jau bręstą kitos problemos, kurios netrukus atsidengs ir lieka neaišku, ką reiks tada daryti.
„Šiandien aš išstumiu iš savo gyvenimo žmogų, kuris turi baimę arba įkalintas melagienoje, o aš nededu pastangų jį išlaisvinti. Tai kas man rytoj atneš puodelį vandens, kai karo kvapas bus juntamas mano krašte? Tokių pranašų mes turėjome – pabėgėliai, migrantai, prekyba žmonėmis, aplinkinių valstybių diktatorių elgesys.
Mes tai puikiai matome, ką mes tada darysime? Dabar būtent dėl to reikalingas tas vienijantis, gal surenkantis žmones balsas, žodis, pavyzdys, liudijimas. Tol, kol mes neatsiklaupsime vienas prieš kitą, kol neatsiprašysime vienas kito, ką padarėme per šiuos dvejus metus, turime stengtis susigrąžinti vienas kitą atgal į savo gyvenimus.“
R. Doveika apibendrino, kad vis dėlto reikia suprasti, kad mus jungiančių dalykų pandemijos problemoje yra daugiau negu skiriančių.
Visą laidą žiūrėkite čia
