Šio išskirtinio muziejaus įkūrėjas ir prižiūrėtojas žino kiekvieną čia eksponuojamą daiktą ir jo atsiradimo istoriją – eksponatų Z. Kunca iki šiol ieško laisvėje, nes būtent čia ir atsidurdavo daugelis daiktų, kuriuos pagamindavo įkalinimo bausmes atliekantys nuteistieji.
Įkalinimo įstaigos istoriją bylojančiame muziejuje – ne tik technika, kurią naudojo pataisos namų darbuotojai, bet ir daugybė pas nuteistuosius rastų draudžiamų daiktų: nuo žalojimams skirtų „parakanų“ iki slėptuvių, kuriose buvo laikomi narkotikai ir telefonai, bei administracijai rašytų pasiaiškinimų dėl padarytų pažeidimų.
Kai kurie pasiaiškinimai yra išties komiški: vienas ne savo pavarde pasirašęs nuteistasis paaiškinime nurodė, kad yra įsimylėjęs dainininką Marijoną Mikutavičių, o kitas kalinys prašė leisti bausmę atlikti „karštame taške“ Irake. „Noriu padėti arabų žmonėms integruotis į visuomenę“, – dar 2008 metais rašė nuteistasis.
Ant sienos kabo ir kitas pasiaiškinimas: „Šių metų vasario 12 d., apie 8 val., Ilgas siūlė sekso paslaugas. Man atsisakius, surašė raportą. Kiek gali būti tokia neteisybė?“
Neteisybe įkalinimo įstaigoje skundėsi ir kitas nuteistasis, kuris įkalinimo įstaigos direktoriaus prašė išleisti... į Marijampolės turgų „nusipirkti bulvių ir taip užvalgyti“. „Kadangi mano organizmas nepratęs prie tokio maisto, kokį duodate šitoje įstaigoje, prašau mano prašymą patenkinti“, – rašė jis.
Muziejuje kabo ir plakatas, kurio autorius – per riaušes prie Seimo išgarsėjęs buvęs kalinys. Pataisos namų direktoriaus pavaduotojas neslėpė, kad žiūrėdamas reportažus apie riaušes ir per jas sulaikytus asmenis, matė ir daugiau įkalinimo įstaigos „klientų“.
„Pas mus buvo kilusios riaušės, tai čia yra po jų išimti daiktai – lazdos, į kurias prikaldavo vinių, taip pat ir skydą turėjo, kad galėtų prisidengti“, – Delfi.lt žurnalistams rodydamas eksponatus pasakojo jis.
Kad kaliniai yra išradingi, atskleidžia ir kiti eksponatai – slėptuvės, kuriose nuteistieji slėpdavo ne tik mobiliojo ryšio telefonus, bet ir alkoholio raugą. Neįtikėtina, bet buvo metas, kai kaliniai buvo įsigudrinę raugą slėpti lubose pakabinamuose žibintuose.
„Būdavo, kad vienas žibintas dega, kitas – ne, ateidavo pareigūnas ir jam net nekildavo įtarimų, juk gal lemputė perdegė, – sakė Z. Kunca. – Kitur būdavo net taip įpilta, kad ir žibintas degdavo. Nuteistieji turėjo gabumų taip padaryti, kad sunku būtų aptikti.“
Pasak muziejaus įkūrėjo, nuteistųjų išradingumas atsiskleisdavo ir slepiant mobiliojo ryšio telefonus – juos slėpdavo avalynėje, knygose ir stalių pagamintuose įvairiuose daiktuose.
„Būdavo, kad telefonus slėpdavo kočėluose, o jie lyg tyčia būdavo miltuoti, riebaluoti, – pasakojo Z. Kunca. – Arba mėsos pjaustymo lentelėse, kurios taip pat būdavo išteptos ir atrodydavo, kad tuo metu nuteistieji maistą gamina. Bet iš tikrųjų taip buvo daroma specialiai, kad neatkreiptų dėmesio. Kai pareigūnas ateidavo, nelabai norėdavosi rankomis liesti maistą, tai ir pražiūrėdavo, o nuteistiesiems tik to ir reikia. Jie net savadarbes keptuves pasigamindavo su dvigubu dugnu – į jas būdavo pripjaustyta ir pridėta produktų, kad nekristų į akis. Aišku, ant viryklės jų nedėdavo, bet tam jau buvo pasiruošę. Buvo ir tokių, ant kurių kepdavo. O jeigu per kratą atėjo ir pamatė, kad keptuve buvo kepta, tai tikrai nepagalvodavo, kad ten yra paslėpti telefonai. Jie slėpė visur, kur tik įmanoma. Net muilo gabale slėpdavo mažesnius telefonus. Ir konservų dėžutėse – net svoris atitikdavo, jeigu pareigūnas pakratydavo, ir skystį jausdavo. Dabar konservų neleidžiama turėti, tačiau ir į kavos pakelius įdeda. Jis būdavo pilnai gamykliškai užklijuotas, pareigūnas pažiūri, nemato jokių ženklų, kad pakelis atplėštas. Iš tikrųjų, kad nepatektų draudžiami daiktai, reikėtų kiekvieną nuteistajam perduodamą daiktą atplėšti ir apžiūrėti. Nesvarbu, kad ir realiai atrodo, jog pakuotė nepažeista, bet reikėtų, nes jie visur sugebėdavo paslėpti.“
Direktoriaus pavaduotojas neslepia, kad kaliniai vis labiau tobulėja, bet neatsilieka ir pareigūnai, sugebantys pergudrauti nuteistųjų mąstymą.
„Paskutiniu metu, sako, geriausia slėptuvė yra nuteistųjų užpakalis – tie vadinamieji piršteliai arba, kaip nuteistieji vadina, šikniukais, tai geriausia slėptuvė yra tenai“, – kalbėjo jis.
Netrūksta ir pikantiškų eksponatų – muziejuje demonstruojamos pynutės, kurias nuteistieji nešdavosi į ilgalaikius pasimatymus su savo mylimomis moterimis. Tai ypatingos pynutės – jas kaliniai „kaip papildą dėdavo ant savo lytinio organo“.
Čia kabo ir ne vienos gražuolės nuotrauka – kaliniai seksualumu spindinčiais plakatais mėgdavo papuošti savo gyvenamąsias patalpas. O kartais jaunos merginos tapdavo puikia galimybe gauti uždraustų daiktų – kartą vienas nuteistasis savo, ko gero, tariamai draugei išsiuntė jos nuotrauką, kuri buvo išsiuvinėta į rėmelį. Bet laiškas su nuotrauka po geros savaitės grįžo į pataisos namus.
„Ant voko buvo parašyta, kad nurodytu adresu tokia mergina negyvena, todėl laiškas grąžinamas“, – pasakojo Z. Kunca. Šis laiškas turėjo būti sugrąžintas nuteistajam, bet, vadovaudamiesi vidaus taisyklėmis, pareigūnai šį, kaip ir kitus laiškus, peršvietė rentgeno aparatu. Ir pamatė, kad jame yra įdėtas mobiliojo ryšio telefonas.“
Muziejuje kabo ir drabužiai, kurie dar sovietų laikais buvo duodami ypatingu režimu nuteistiems kaliniams. Tokiais pačiais buvo aprengiami ir tie, kurie buvo nuteisti mirties bausme. Dabar nuteistieji gali rengtis kaip nori, o būtent drabužiai ir yra vienas būdų, kaip kaliniai bando pabrėžti savo statusą.
Paklaustas, kaip vertintų idėją nuteistuosius aprengti vienodais drabužiais, Z. Kunca sakė: „Žiūrint kokia ta apranga būtų – jeigu visiems mėlyni džinsai, mėlyni marškinėliai, tai būtų ganėtinai puiku, nes dabar nuteistieji mėgsta pabrėžti savo statusą per drabužius. Prieš keletą metų net buvo toks atvejis, kai atvažiavo nuteistasis, sako, esu vagis, eisiu kalėti tik į tenai... Ir jis nuėjo, bet praėjo kelios valandos, ateina, sako, aš neisiu ten, skirkite mane kitur. Kai paklausėme, kas nutiko, jis sakė, aš nesupratau, į mane pažiūrėjo ir nusivedė, sako, matai, pas mane kompas, tas ir tas, matai, pas kitus – irgi, matai, kaip mes apsirengę, o tu pasižiūrėk į save – ką tu čia veiksi, ar pajėgsi čia būti. Sako, tu gal ir putiovas, bet tu gal geriau eik ir susirask kitą vietą, kad tau nebūtų problemų. Ir žmogus išėjo.
Daug buvo tokių atvejų, jų ta subkultūra yra išsigimusi, nes jeigu tu turėsi pinigų, jeigu tave kažkas remia, nesvarbu, kokioje tu kastoje būsi, tu gyvensi geriausiai. Viskas pastatyta ant pinigų. Jeigu tave laisvėje remia, tu turi televizorių, gali apsipirkti parduotuvėje ir t.t., bet jeigu tavęs neremia, kiti nuteistieji net sako, kad matau, jog tas ir tas kalinys yra pasikėlęs, yra aukštesnėje kastoje, bet nieko – aš išeisiu ir jis išeis, ir jis vėl atėjęs man mašiną plaus, kad aš jam ant alaus duočiau. Sako, laisvėje jis nebus toks šustras. Ir ta subkultūra dabar kitokia – net patys nuteistieji žino, kad ne taip daro, ją kaip nori, taip suka į sau palankesnę pusę. Net buvo atvejis, kai iš valgyklos gavo mėsos ir kilo ginčas – juk tai „paikė“, negalime imti kitų nuteistųjų daiktų, bet pasakė, jeigu tau nepatinka, rinkis daiktus ir viso gero. Ir taip ir buvo, tas žmogus išėjo po savaitės, sakė, aš tų senų poniatkių laikausi, žinau, kad negalima skriausti silpnesnio be reikalo, spardyti, bet, sako, aš negaliu žiūrėti, viskas labai pasikeitė. Dabar išsigimusi subkultūra – turėk pinigų, nesvarbu, kokioje kastoje būsi, viskas, kaip sakoma, pastatyta ant verslo ir pinigų.“
Išskirtinis reportažas iš kalėjimo muziejaus – vaizdo įraše ir nuotraukų galerijoje.
