Naujausias skandalas dėl Lietuvos pasirengimo JAV sankcijoms į Baltarusijos valstybinei bendrovei „Belaruskali“, regis, yra dėsninga ir simptomatiška pastaroji meto chaoso, kuris tvyro šalies užsienio politikos virtuvėje, dalis.
Kol užsienio politiką formuojantys prezidentas bei Užsienio reikalų ministerija kalba apie vertybes, nuoseklumą, principines pozicijas ir neretai atsiduria Vakarų žiniasklaidos vertinimų viršūnėse, kritikai pastebi, kad giliau pažvelgus juntamas pasimetimas ir slysčiojimas lygiose vietose.
Vienas pavyzdžių – Lietuvos sprendimas atidaryti Taivano prekybinę atstovybę Vilniuje. Iš anksto anonsavusi ir Kiniją, kaip ir prognozuota įsiutinusi Lietuva, regis, nepasiruošė visoms įmanomoms pasekmėms. Ir nors tokio sprendimo šalininkai tikina, kad savotiškų vakarų politikos Kinijos atžvilgiu ledlaužiu tapusi Lietuva menkai tenukentės nuo tokio pasirinkimo, priešingai – esą daugiau laimės parėmusi Taivaną ir netgi taps pavyzdžiu kitoms Vakarų šalims, kurios elgsis taip pat ar panašiai, kaip lietuviai, kritikai atšauna: pažiūrėkite į skaičius, į realią, o ne įsivaizduojamą situaciją. O jei norite įsivaizduoti, tai atsakykite į paprastą klausimą: o koks yra planas B?
Du klausimai be atsakymų
Panašūs klausimai 7-oje Metinėje konferencijoje apie Lietuvos užsienio politiką, skirtoje „Diplomatijos šefui“ Stasiui Lozoraičiui atminti buvo užduoti dviem priešingų stovyklų pašnekovams – Matui Maldeikiui ir Gintautui Paluckui.
Jei atidarius Taivano prekybinę atstovybę būtų labai svarbu, kad dar bent kelios valstybės padarytų tą patį, kas bus, jei taip nenutiks nei artimiausią mėnesį, nei per metus ir Lietuva liks viena: ar tai nebus žala Lietuvos reputacijai?
Ir kas bus, jei po mitų Seimo rinkimų daugumą laimės socialdemokratai, kurie 2012-2016 vyriausybės metais aktyviai kūrė ryšius su Kinijos liaudies respublika – ar dabar pablogėjus santykiams su Pekinu ir, pergalės atveju, nusprendus juos atšildyti, nebus taip, kad tokiu ryšius su Taivanu, kokie yra dabar, teks nutraukti, kaip tai neseniai padarė Nikaragva?
Į pastarąjį klausimą kad ir nenoriai sureagavęs Socialdemokratų partijos frakcijos Seime seniūnas G. Paluckas pripažino, kad jo partija netgi neturi suformulavusi „tvirtos pozicijos Kinijos klausimu“. Viena vertus esą reikėtų kalbėti apie moralinę tokio sprendimo teisę, antra vertus – apie užsienio politikos tęstinumą, kurio dabar pasigendama dėl, G. Palucko nuomone, sutarimo stokos.
„Dabar yra sąmoningas konsensuso nesiekimas, vienašalė, fragmentuota užsienio politika, gal per tris metus sugebėsime sutarimą pasiekti užsienio politikoje, gal padės diplomatinės trintys“, – mįslingai apie pokyčius užsienio politikoje užsiminė G. Paluckas.
Vis dėlto, jo manymu Lietuva, priėmusi sprendimą „arba-arba“ pati „peržengė raudoną liniją ir įspraudė save į kampą“.
„Dabar pasirinkome dalyvauti moderniojo šaltojo karo kalbėsenoje, naujų apkasų koncepcijoje, ji man nepriimtina“, – kelis kartus pakartojo G. Paluckas. Jis siūlė įsivaizduoti dar daugiau: o kas bus, jei Taivane pasikeis valdžia ir ateis opozicija, kuri nėra taip griežtai nusiteikusi Pekino atžvilgiu.
„O jei dar kažkas atsidarys Taivano atstovybę, vargu ar tai bus Lietuvos sėkmė. Reikia tai vertinti per tarptautinių santykių, ES prizmę, nemanau, kad tai bus didelis pasiekimas, kad Lietuvos pastangomis Kinija bus izoliuota nuo tarptautinės bendruomenės“, – pridūrė socialdemokratas.
Tuo metu kitas diskusijos pašnekovas Seimo parlamentinių ryšių su Kinijos Respublika (Taivanu) grupės pirmininkas Matas Maldeikis, kuris kaip tik neseniai su parlamentarų delegacija lankėsi Taivane, pažymėjo, jog konfliktavimas, „arba-arba“ pasirinkimas tėra Pekino primestas naratyvas. Ir nors M. Maldeikis išsisuko nuo abiejų klausimų apie santykių su Taivanu ateitį – jei Lietuva liks viena arba pakeis savo apsisprendimą pasikeitus valdžiai, jis tikino, kad permainos esą yra akivaizdžios – tiek pačioje Kinijoje, tiek Vakaruose, vertinant Pekino politiką.
„Kinija supranta, kad langas užsidaro, kad socialinis kontraktas tarp partijos ir visuomenės pasiekė ribas, kad tas būtinas 6 proc. BVP augimas per metus nebesitęs. Todėl stiprėja autoritarizmas“, – tikino M. Maldeikis, patikinęs, kad Lietuvoje valdantieji ėmė to, kas buvo įrašyta jų rinkiminėse programose – glaudesnių santykių su Taivanu mezgimo.
O tuo Vakarų pasaulis esą gyvens po 5-8 metų, mat jau dabar netrūksta paramos Taivanui signalų. Kaip pavyzdį Seimo narys pateikė Airijos, Prancūzijos ir Nyderlandų parlamentų rezoliucijas dėl taivano bei Slovakijos parlamento bei verslo elito vizitą Taivane.
„Požiūrio pasikeitimas į Kinija jau yra. Vokietijos, kuriai reikia pardavinėti automobilius, socdemų ir žaliųjų programoje, ypač užsienio politikoje matome Taivaną. Visa Europa dideliu tempu keičia savo požiūrį“, – tikino M. Maldeikis.
Skirtingai mato kaštus ir naudą
Tuo metu aistringai į tokį optimistinę viziją reagavęs G. Paluckas pažymėjo dvi nerimą keliančias tendencijas – nesikalbėjimą šalies viduje, tariamą veiksmų ir pasekmių nepaskaičiavimą arba kaštų ir naudos analizės nebuvimą bei paties konflikto eskalavimą.
„Mane glumina suvokimas ar mėginimas pateikti naujojo šaltojo karo politiką, kaip teigiamą projektą. Šioje vietoje yra du pasirinkimai: arba kasti apkasus ir įsitvirtinti, kad reikia kovoti, o kitas pasirinkimas – įtraukti į daugiasluoksnišką klausimų sprendimą, kas aktualu visam pasauliui – suminkštinti ekspansijos paveikumą ar agresyvumą“, – klasikinę kairiųjų liniją dėstė G. Paluckas.
„Hiperentuziazmo nepalaikau. Nes tai veda prie santykių nebuvimo, kas nepriveda prie gerų dalykų“, – pridūrė jis. Ir nors jo oponentas dar mėgino įrodyti, kad Lietuvai santykių mezgimas su Kinija tiesiog neatsipirko, o tai esą rodo skaičiai – vien į Čekiją Lietuva eksportuojame tris kartus daugiau, o į Kazachstaną – du kartus daugiau, nei į Kiniją, net taip ir neatsivėrusios Kinijos rinkos Lietuva nepraranda, priešingai, atsiveria potencialiai naudingas Taivano langas, G. Paluckas tokius argumentus sumalė į miltus.
„Nėra tai pagrindžiančių skaičių, o kad Taivanas atsvers Kinijos potencialą yra tiesiog absurdiška. Nereikia skęsti iliuzijose“, – atšovė socialdemokratas.
„Nesuprantu ugningo kalbėjimo, kaip jis veda link stabilesnių ar naudingesnių santykių, matau tik siekį formuoti gilesnę takoskyrą. Jei galėjome numatyti vienas pasekmes, tai visos jų sekos – ne.
Pavyzdžiui, tarptautinių bendrovių spaudimo atsisakyti santykių su Lietuva, jeigu jos nori prekiauti Kinijoje: mums tai gali patikti arba ne, bet emocijoms tai yra per didelė prabanga. Nematau jokio racionalumo ir tam nepritariu“, – pridūrė G. Paluckas.
Per mažai nuoseklumo, per daug improvizacijų
Tuo metu į diskusiją sureagavęs Rytų Europos studijų centro analitikas Tomas Janeliūnas pastebėjo, kad skirtingų parlamentarų pozicijų sankirta yra atspindys, kaip formuojama politika Kinijos ir Taivano atžvilgiu.
„Viena vertus, natūralu, nes Kinijos klausimas yra šviežias, konsensusui reikia laiko. Iš kitos pusės tai yra didelis posūkis nuo vieno klausimo politikos, kai tik Rusija buvo vienintelis užsienio politikos elementas.
Šis antrasis klausimas suteikia daug privalumų, ne tik todėl, kad tampame įdomesni sąjungininkams – kiek daug dėmesio gauname iš JAV ir kaip svarbu pataikyti į tą pačią natą su pagrindiniais saugumo partneriais. Tampame pirmaisiais dažniausiai minimais tarptautinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, iniciatoriais ES lygiu – visi šie privalumai yra didelis užsienio politikos pasiekimas.
Bet kas stebina ir neramina, tai, kad šiam žingsniui – antrojo užsienio politikos ramsčiui nesame tinkamai pasiruošę, nes mūsų pagrindinės užsienio politikos institucijos nesugebėjo suderinti konkrečių klausimų“, – pabrėžė T. Janeliūnas.
Jis priminė tą nuostabą, kuri kilo net kai kuriose Lietuvos institucijose, kai liepą nesuderinus staiga atsirado ne Taibėjaus – kinijai priimtino pavadinimo, o Pekiną siutinantis pavadinimas – Taivano ar Taivaniečių atstovybė.
„Tas nepasiruošimas, nesuderinimas raibuliuoja į ekonomikos sektorių, buvo nepasirengimo ir projektuojant galimus nuostolius. Galime tai priimti kaip ne ypač reikšmingą dalyką kalbant apie prekybos apimtis, nors dar nepajutome importo problemų – apie mlrd. eurų, kam nematau pasiruošimo pastangų, tai tas nepasirengimo lygis neramina ir glumina“, – pažymėjo ekspertas, parengęs studiją apie santykius su Kinija.
Jo manymu, paradoksalu, kad 2021-uosius Lietuva pradėjo sėkminga, aiškiai pagrįsta ir nuoseklia politika Kinijos atžvilgiu: pasitraukta iš naudos neatnešusio 17+1 formato, priimti kiniškų 5G ryšių technologijų plėtros stabdymo sprendimai, kas susiję su nacionaliniu saugumu. Bet tada prasidėjo improvizacijos. Toks nenuoseklumas Lietuvai dar gali kainuoti ateityje ir tam reikia ruoštis, net jei dabar manoma, kad to neprireiks.
„Viena vertus laikomės vienos Kinijos politikos, kita vertus retorikoje pabrėžiame, kad Kinija yra mūsų strateginis priešininkas, o tai vėliau gali apsunkinti mūsų taktinius žingsnius jei norėsime kažkuriuo metu švelninti poziciją, balansuoti Kinijos ir Taivano santykius.
Strateginės priešininkės elementas neparengtas, jau nekalbant apie tai, kad tai nesuderinta su ES, kur Kinija minima kaip strateginė konkurentė, o ne priešininkė.
Tad kartais tokie nepasirengimai, emocingi, ekspresyvūs, improvizacijos gali kelti nemažų problemų, ieškant geriausių sprendimų, kaip atsispiriame Kinijos įtakai“, – įspėjo T. Janeliūnas.
