Ir tokių mėginimų jau būta – Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai dar atlieka ikiteisminį tyrimą, kurio metu nustatyta, kad vienas Pravieniškių pataisos namų Saugumo valdymo skyriaus pareigūnas nuteistiesiems padėjo sudaryti pabėgimo planą, taip pat jiems teikė priemonių bei įrankių, palengvinančių pabėgimą.

Be to, tos pačios įstaigos pareigūnai, ko gero, nepritardami planuojamiems pokyčiams bausmių vykdymo sistemoje, vienu metu netikėtai susirgo. „Ir šiandien manęs dažnai klausia, ar nebijau, kad pareigūnai vieną dieną neišeis į darbą – netikėtai susirgs“, – prisipažino vos metus Teisingumo ministerijai vadovaujanti E. Dobrovolska.

Kritiškai į planuojamas permainas kalėjimų sistemoje žiūri ir profesinių sąjungų lyderiai – teigia, jog dėl planuojamų pokyčių sistemą esą gali palikti net apie 50 procentų pareigūnų. Bet E. Dobrovolskos tai negąsdina – neva tai niekuo nepagrįsti skaičiai, kita vertus, per 30 nepriklausomybės metų bausmių vykdymo sistema buvo neliečiama, gyveno lyg valstybė valstybėje, užglaistydama neramumus ir tuščiai panaudodama valstybės skiriamus milijonus.

„Laikas vykti permainoms, tik įspėju – greitų rezultatų nereikia tikėtis“, – kalbėdama apie planuojamas permainas kalėjimų sistemoje sakė teisingumo ministrė.

– Jau metai, kai vadovaujate Teisingumo ministerijai, kurios viena iš sričių – įkalinimo įstaigos. Eidama į šias pareigas turbūt tik iš viešosios erdvės žinojote apie situaciją Lietuvos kalėjimuose, – ar iš tiesų ten taip blogai, kaip girdime?

– Tai buvo labai sąmoningas žingsnis – gerai žinojau situaciją įkalinimo įstaigose, tik iš savo kolegų ir bendražygių girdėjau nuogąstavimų ir klausimų, ar suprantu, kur einu, ypač akcentuojant kalėjimų klausimą. Sąmoningai pasirinkau penitencinės teisės studijas, nes ši sritis atrodė labai aktuali ir įdomi. Studijų laikais buvo ne tik teorinė, bet ir praktinė dalis – keli mėnesiai praktikos, ir aš pasirinkau tuomet dar veikiantį Lukiškių kalėjimą. Nors nuo studentų buvo slepiama tikroji sistemos virtuvė, bet mums teko matyti iššūkių, su kuriais susiduria ne tik pareigūnai, bet ir pati sistema, ir nuteistieji. Turėjau galimybę aplankyti beveik visas įstaigas ir pamatyti, kaip skiriasi ta virtuvė, kaip realybėje atrodo kalėjimas už grotų ir kaip sprendžiamos problemos.

Kai kuriose įstaigose sistemos net iki šiol yra rusų kalba, ne valstybine, – dar net nesugebėjome pereiti į nepriklausomybės lygmenį
Evelina Dobrovolska

Tapus teisingumo ministre, dar gruodžio mėnesį teko aplankyti visas įstaigas, pakalbinti tiek pačius pareigūnus, tiek nuteistuosius ir vadovus. Norėjau, kad sprendimai nebūtų paremti teoriniu lygmeniu ir tuo, ką asmeniškai teko matyti prieš dešimt metų. Dalis situacijos pasikeitusi, bet dalis – vis dar tas pats, ką teko matyti ir 2010 m., – kai kurie vadovai iki šiol tie patys. Tačiau yra ir to, kuo reikėtų pasidžiaugti, – pamenu iš Lukiškių laikų, kai tam tikri nuteistieji turėjo išraižytas gražias medienos lovas, tikrai išskirtines sąlygas, – akivaizdžiai buvo matyti, kokiai kastai asmuo priklauso ir kad tai toleruojama. Šiandien to tikrai nėra. Iš kitos pusės, tenka matyti, kad yra infrastruktūros problemų, taip pat – pareigūnų problema, jų motyvavimas, tinkamas atrankos kriterijus, sistemos nepritaikymas. Kai kuriose įstaigose sistemos net iki šiol yra rusų kalba, ne valstybine, – dar net nesugebėjome pereiti į nepriklausomybės lygmenį. Be to, vis dar turime popierinių bylų, kuriose rašoma pieštuku, ir dėl žmogiškojo faktoriaus nuteistieji gali anksčiau laiko išeiti į laisvę. Iššūkių užtenka, todėl šis grįžimas į sistemą man buvo likimo posūkis.

– Ar nebaisu – juk dabar visa kalėjimų sistema yra Jūsų rankose?

– Man atrodo, baimė atsiranda tuomet, kai susiduri su nežinomybe. Kai žinai, gali spręsti problemą. Teisingumo ministerija nėra ta ministerija, kur lengva pelnyti aukštus reitingus, nes iš esmės tai yra kalėjimai, be to, mes turime kitų gana sudėtingų ir visuomenei aktualių sričių; manau, kad nors kalėjimai ir yra nepopuliari tema, bet mes turime tinkamai su jais dirbti. Negalime kalbėti apie įkalinimo įstaigas kaip apie atskirą pasaulį: tie žmonės vis tiek išeina į laisvę, todėl mums turi rūpėti klausimas, kokius mes juos atgal išleidžiame ir ar tikrai su jais dirbame pakankamai, kad būtų sudarytos prielaidos nebegrįžti. Tai labai svarbu, nes mes kalbame ir apie nuteistųjų artimuosius, – tie įvykiai paliečia ir juos, taip pat ir pareigūnus, nes ypač didelė dalis dirbančių šiose įstaigose taip pat turi šeimas. Tai labai kompleksinis dalykas, paliečiantis dalį mūsų visuomenės.

Evelina Dobrovolska
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Ko gero, gana didelę dalį...

– Taip, didelę, jeigu kalbame apie nuteistųjų skaičių, o jeigu kalbėtume apie pareigūnus, šiuo metu užimta daugiau kaip trys tūkstančiai pareigybių. Bet svarbu ir tai, apie kokius pareigūnus mes kalbame. Manau, pagaliau atėjo laikas, kad būtų žmogus, kuriam tai nuoširdžiai rūpėtų, taip pat – ir politiniu lygmeniu.

– Pakalbėkime apie planuojamus pokyčius – teigiate, kad bausmių vykdymo sistema yra atgyvenusi ir neefektyvi, o tam spręsti reikia kompleksinių priemonių, todėl turime pereiti nuo resocializacijos imitacijos prie sistemingos realios prevencijos ir elgesio korekcijos programų įgyvendinimo bei subkultūros eliminavimo. Pristatykite, kaip planuojate pakeisti įkalinimo sistemą.

– Turbūt nebuvo nė vieno teisingumo ministro, kuris sakytų, kad bausmių vykdymo sistemoje viskas yra gerai. Ministrai ateina, išeina ir kiekvienas kalba tą patį, bet esminis dalykas – kokias mes problemas matome, kiek jų pripažįstame ir kiek galime spręsti. Šios Vyriausybės ir ypač Teisingumo ministerijos prioritetas – nebijoti kalbėti apie egzistuojančias problemas. Jos yra kompleksinės ir ilgametės. Jeigu mes kalbėsime tik apie vieną pertvarkos dalį, be abejo, tai nesuteiks tokio rezultato, kad būtų išspręstos visos problemos. Jeigu mes kalbame apie nuteistųjų skaičių, čia irgi svarbūs keli dalykai – visų pirma, nusikalstamumas tiesiog mažėja, tai yra ta tendencija, kurią mes turime, todėl automatiškai mažėja nuteistųjų skaičius, kuo ir reikėtų pasidžiaugti. Tačiau nuteistųjų skaičius Lietuvoje vis dar labai aukštas, palyginus su Europos Sąjungos vidurkiu. Atitinkamai tai siejama su bausmių ilgumu.

Turėtume leisti teisėsaugos pareigūnams dirbti su tikrosiomis didžiosiomis bylomis, kad jos nestrigtų nei laiko prasme, nei nebūtų baudžiamumo neišvengiamumo principo, o izoliuojami nuo visuomenės tik tie, kurie tikrai pavojingi.
Evelina Dobrovolska

Jeigu mūsų situaciją lygintume su bendra situacija Europos Sąjungoje, matytume, kad ne tik turime labai griežtas bausmes, bet jos ir užsitęsia, asmuo užsibūna už grotų. Teisingumo ministerija jau yra suplanavusi baudžiamosios politikos peržiūrą – siūlysime keisti Baudžiamąjį kodeksą. Manau, reikia pasižiūrėti, kokias mes taikome sankcijas, ką laikome nusikalstamomis veikomis, nes dalis jų tikrai turėtų būti perkeltos į Administracinių nusižengimų kodeksą. Turėtume leisti teisėsaugos pareigūnams dirbti su tikrosiomis didžiosiomis bylomis, kad jos nestrigtų nei laiko prasme, nei nebūtų baudžiamumo neišvengiamumo principo, o izoliuojami nuo visuomenės tik tie, kurie tikrai pavojingi. Tai ir yra pagrindinis dalykas, kaip mes turėtume žiūrėti į nuteistųjų skaičių.

Ir kitas dalykas – privalome tiesiogiai dirbti su nuteistaisiais, nes net daugiau kaip 60 proc. nuteistųjų, patekusių į įkalinimo įstaigą, grįžta atgal. Tai – pernelyg didelis skaičius: mes neturime tinkamos resocializacijos ir individualaus darbo su nuteistuoju, kad jis neužkurtų to mechanizmo iš naujo. Ir čia yra ta geroji dalis: vienas iš mūsų prioritetų, – kai mes kalbame, kaip sumažinti nuteistųjų grįžimo į įkalinimo įstaigas procentą, sakome, kad turime orientuotis į individualų darbą su nuteistuoju. Kitaip sakant, kiekvienas pareigūnas turi tiesiogiai dirbti su nuteistuoju. Pareigūno darbas nėra nakties sargo, jis turi vykdyti ir dinaminę priežiūrą, taip pat atlikti resocializacijos darbą su nuteistuoju. Be abejo, čia svarbu ir infrastruktūra, nes jeigu nuteistasis gyvena būryje su 30 nuteistųjų, labai sudėtinga užtikrinti individualų darbą su asmeniu bei jam pritaikyti individualias priemones. Tai ypač svarbu, nes yra nuteistųjų, nuteistų už skirtingas veikas, tad reikalingas tam tikras skirtingas požiūris.

Taip pat norėčiau pabrėžti, kad labai svarbu plėsti Pusiaukelės namų tinklą.

– Pusiaukelės namai – tai vieta, į kurią patenka pavyzdingai įkalinimo įstaigose besielgiantys nuteistieji ir jiems padedama integruotis į visuomenę?

– Tai yra ta tarpinė stotelė prieš išeinant į laisvę. Pastebėjome, kad tų nuteistųjų, kurie išeina į laisvę prieš tai buvę Pusiaukelės namuose, integracija į visuomenę žymiai sėkmingesnė, o pakartotinis nusikalstamumas ir grįžimas atgal į įkalinimo įstaigą nesiekia nė 10 procentų. Todėl mes ir sieksime Pusiaukelės namų tinklą išplėsti padengiant Lietuvą ir sudarant sąlygas palaikyti socialinius ryšius. Taip pat turime sudaryti sąlygas motyvuotiems nuteistiesiems pereiti į Pusiaukelės namus, integruotis, dirbti, mokytis ir jau grįžti į visuomenę. Šiemet atidarėme Panevėžio Pusiaukelės namus, kitąmet planuojame atidaryti Šiauliuose, taip pat ieškoma pastatų ir kituose regionuose.

Asociatyvi nuotrauka

Tie nuteistieji, kurie nori būti perkelti į Pusiaukelės namus, turi būti motyvuoti, negali turėti drausminių nuobaudų, jie privalo dirbti arba mokytis, – nėra prielaidų, kad tu tiesiog išeini į Pusiaukelės namus ir būni pastate. Tai yra intensyvus kiekvieną dieną vykstantis darbas ne tik su pareigūnais, bet ir su socialiniais darbuotojais, psichologais. Jeigu asmuo nesilaiko griežtos darbotvarkės, jis gali būti grąžintas atgal į įkalinimo įstaigą. Kitaip sakant, algoritmas užtikrina, kad į Pusiaukelės namus patenka tik atrinkti labai sąmoningi nuteistieji, o klaidų pasitaiko mažai.

Bet jeigu mes kalbėsime apie atvirąsias kolonijas, ten įkeliami nuteistieji, kurie nuteisti neilgomis bausmėmis, ir tai labai didelis skirtumas, lyginant su Pusiaukelės namais. Šiose kolonijose taip pat planuojama pakeitimų – sudaryti prielaidas, kad jeigu asmuo pažeidžia tvarką, pasišalina, negrįžta laiku iš darbo, nesilaiko režimo, jis galėtų būti perkeliamas į pataisos namus. Taip turi būti, kad kuo mažiau kiltų atvejų, kai asmuo negrįžta į koloniją, nors ir turi teisę iš jos išeiti į darbą ar gydymo įstaigą.

Jeigu kalbėtume apie vieno nuteistojo išlaikymo kaštus, jie labai skiriasi – nuo 50 iki 200 eurų. Jeigu pažiūrėtume, kiek tos pačios grandies įstaigose uždirba pareigūnai, matytume, kad jų atlyginimai kardinaliai skirtingi.
Evelina Dobrovolska

Kalbant apie pagrindinį pokytį, kuris jau pateiktas derinti mūsų socialiniams partneriams ir institucijoms, tai yra vieno juridinio asmens koncepcija. Šiandien mes turime labai daug skirtingų įstaigų – vienuolika juridinių asmenų. Jeigu kalbėtume apie vieno nuteistojo išlaikymo kaštus, jie labai skiriasi – nuo 50 iki 200 eurų. Jeigu pažiūrėtume, kiek tos pačios grandies įstaigose uždirba pareigūnai, matytume, kad jų atlyginimai kardinaliai skirtingi.

Sprendimai ir rizikos vertinimai, kurie labai svarbūs nuteistiesiems taikant lygtinį paleidimą ar perkeliant į Pusiaukelės namus, taip pat skiriasi. Manome, turi būti vienoda tvarka, – nebebus taip, kad vienos įstaigos drausmės grupėje leidžiama turėti televizorių, kitoje – ne, nebebus skirtingų nuteistųjų vertinimų ir, kas svarbiausia, bus eliminuojamos korupcinės prielaidos, kai neliks galimybės susitarti su direktoriumi dėl vieno ar kito palankaus sprendimo. Visa atsakomybė teks Kalėjimų tarnybai.

Taip pat rengiame centralizuotą monitoringą, todėl bus galima konkrečiu metu stebėti situaciją įkalinimo įstaigose ir, jeigu reikės, galėsime iš karto permesti pajėgumus, reaguoti į konkrečią situaciją.

Svarbu ir tai, kad galėsime centralizuotai apdoroti informaciją iš pareigūnų vaizdo registratorių, taip pat bus galimybė patikrinti, ar tikrai įėjimo punktuose visi patikrinami, o kilus konfliktui galėsime matyti vaizdo įrašus. Taip pat išvengsime atvejų, kai nuteistasis nori važiuoti į kitą įstaigą tik todėl, kad ten yra geriau, ir tai nepagrįsta teisės aktais. Tai daug ką išspręstų, be to, mes siūlome keisti ir visą Bausmių vykdymo kodeksą – teiksime visiškai naują redakciją. Norime, kad pareigūnams būtų lengviau ir patogiau dirbti. Šiandien jis labai gremėzdiškas, neatitinka europinių standartų ir, jeigu lygintume su mūsų brolių estų, tai jų kodeksas trigubai trumpesnis. Manau, dalis reguliavimo turėtų būti išimta iš kodekso, tai ne kodekso lygmens reguliavimas, pavyzdžiui, ar nuteistiesiems galima turėti plaukų džiovintuvą, ar ne. Tai turėtų būti reguliuojama poįstatyminiais aktais.

Manome, kad bus supaprastintas pareigūnų darbas, – nustatyti esminiai principai, esminis reguliavimas. Mes turime suprasti, kad mūsų įstaigos yra universalios, nors turime skirtingų kategorijų nuteistųjų – ir įkalintų iki gyvos galvos, suimtųjų. Svarbiausia – pareigūnas turi puikiai suprasti, kokios teisės ir pareigos taikomos kiekvienam nuteistajam. Asmenims turi būti užtikrintas užimtumas, o ne tik tai, kad jie išsiunčiami į įkalinimo įstaigą.

Šiandien sistemoje yra 3259 užimtos pareigybės, palyginti su kitomis statutinėmis įstaigomis, mes turime labai išpūstą administracinį aparatą, todėl turime orientuotis, kad pareigūnų, kurie dirba tiesiogiai su nuteistaisiais, atlyginimai būtų tinkami ir motyvaciniai. Tokie, kad žmonės galėtų tinkamai atlikti savo pareigas. Reikia pripažinti, kad šiandien turime akivaizdžiai per daug vadovaujamų pareigų, kai tiesioginis darbas su nuteistaisiais neatliekamas. Mums reikėtų turėti skaitmenizuotą sistemą, pareigūnai neturėtų gaišti laiko su popierinėmis bylomis, sistemos turėtų būti pritaikytos taip, kad korupcinė prielaida būtų minimali.

– Kalėjimų departamentas ir įkalinimo įstaigos taps Kalėjimų tarnyba. Kodėl toks pavadinimas? Juk uždarius Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, Lietuvoje jų daugiau ir nebeliko.

– Kad ir kaip būtų keista, vyko labai ilga diskusija, ir mane nustebino, jog pavadinimas buvo jautri tema; išgirdome Kalėjimų departamento ir pareigūnų norą, kad sistemai būtų priimtiniausias šis pavadinimas. Mes pasiūlymus girdime, kai jie yra diskutuotini ir racionalūs; jeigu pavadinimas galėtų išspręsti dalį klausimų, tai tikrai mažiausiai, su kuo galime sutikti.

Evelina Dobrovolska

– Vienas pirmųjų darbų – Probacijos tarnybos atskyrimas nuo Kalėjimų departamento, ją prijungiant prie Teisingumo ministerijos. Kodėl reikėjo keisti šios tarnybos pavaldumą? Kaip keisis tarnybos darbas – ko gero, drąsiai galima teigti, kad dabar šios tarnybos darbuotojai objektyviai negali tinkamai atlikti savo pareigų, nes turi prižiūrėti tūkstančius nuteistųjų – ne tik tuos, kurie buvo nuteisti lygtine laisvės atėmimo bausme, bet ir tuos, kurie jau buvo paleisti iš įkalinimo įstaigos.

– Seimas praėjusią savaitę priėmė įstatymo pataisas, kuriomis Probacijos tarnyba atskiriama nuo Kalėjimų departamento. Jeigu žiūrėtume ir atlyginimų prasme, tarp analogiškas pareigas užimančių pareigūnų ir probacijos srityje, ir įkalinimo įstaigose yra didelis atotrūkis, netgi kalbant apie vidurkį. Mes matome, kad sistema iškreipta, tad turime užtikrinti, jog probacija, kuri perima žymiai didesnį nuteistųjų skaičių, gali savarankiškai dirbti, planuotis, dalyvauti savo projektuose ir plėstis, atsižvelgdama į tai, kiek reikia tam tikros grandies pareigūnų, bei užtikrinti, kad jie turėtų tam priemonių. Šiuo metu patvirtinta 450 pareigybių, o užimtų – 382.

Dalis funkcijų, kurias atlieka Probacijos tarnyba, neturėtų būti atliekama šioje tarnyboje. Pareigūnai turėtų dirbti su asmenimis, kuriems skirtas laisvės apribojimas, tinkamai vykdyti jų priežiūrą – juk jie nėra įkalinimo įstaigose. Tokių asmenų skaičius kardinaliai auga ir kasmet žymiai didėja, todėl turėtume stiprinti probaciją, šios tarnybos savarankiškumą. Nuėję į Kalėjimų departamentą neretai matome, kad probacijos pareigūnai atlieka net vadinamąjį vieno langelio principą, – tai turėtų keistis. Kai mūsų kaimynai latviai atskyrė probaciją nuo vietinio Kalėjimų departamento, įvyko kardinalių pokyčių turinio ir kokybės prasme, – dabar tai savarankiška įstaiga, kuri tampa lyderiaujanti ir rodanti proveržį, ko ir mums norėtųsi. Tiek Kalėjimų tarnyba, tiek Probacijos tarnyba turi turėti labai kompetetingus ir galinčius metodiškai vadovauti savo sričiai vadovus.

Kai mes kalbame apie pareigūnų skaičių įkalinimo įstaigose, turėtume suprasti, kad įkalinimo įstaigų pareigūnai reikalauja specifinių žinių ir ypatingo darbo, nes jie atsakingi ne tik už pabėgimų užkardymą, už tai, kad nepatektų draudžiamų daiktų, bet ir už darbą su nuteistaisiais.
Evelina Dobrovolska

Mes puikiai suprantame, kad anksčiau turėjome daugiau nuteistųjų, kurie keliaudavo į laisvės atėmimo vietas, o šiandien tendencija atitinka Europos praktiką – teismai vis dažniau skiria laisvės apribojimo bausmes. Šią tendenciją reikėtų išlaikyti, todėl ir turi būti stiprinama Probacijos tarnyba. Kai mes kalbame apie pareigūnų skaičių įkalinimo įstaigose, turėtume suprasti, kad įkalinimo įstaigų pareigūnai reikalauja specifinių žinių ir ypatingo darbo, nes jie atsakingi ne tik už pabėgimų užkardymą, už tai, kad nepatektų draudžiamų daiktų, bet ir už darbą su nuteistaisiais.

Probacijos sistema turi imtis lyderystės ir siekti proveržio, išvien dirbti su socialiniais partneriais, kurie veikia vietos bendruomenėse bei savivaldoje, taip pat svarbu spręsti pareigūnų darbo krūvio klausimą, siekti efektyvesnio finansinių resursų panaudojimo, operatyvumo ir priartėjimo prie tarptautinių standartų. Probacijos tarnyba galės savarankiškai valdyti žmogiškuosius išteklius, nes šiuo metu itin trūksta psichologų, socialinių darbuotojų, mediatorių, kurių vaidmuo nuteistųjų resocializacijos procese yra pamatinis. Taigi numatoma didinti Probacijos tarnybų specialistų spektrą bei atsiverti visuomeninėms iniciatyvoms.

Šiandien turime pripažinti, kad trūksta metodinio vadovavimo ir tinkamo dėmesio probacijai – Kalėjimų departamente net nėra pareigūno, kuris prižiūrėtų ir būtų atsakingas už probaciją, tad šią tarnybą perkėlę prie ministerijos turėsime prisiimti atsakomybę, kad būtų tinkamas metodinis vadovavimas.

– Didelis triukšmas kilo Teisingumo ministerijai paskelbus, kad iš pareigų bus atleisti vadovaujamas pareigas užimantys įkalinimo įstaigų darbuotojai. Be to, profsąjungos teigia, kad kalėjimų sistemos pertvarka tiesiogiai palies daugybę pareigūnų ir esą iš sistemos gali pasitraukti apie 50 procentų darbuotojų. Ar negąsdina tokie pareiškimai?

– Svarbu kalbėti ne apie įkalinimo įstaigose dirbančių pareigūnų skaičių, o kokių mes turime pareigūnų. Ar mes turime pareigūnų, kurie dirba tiesiogiai su nuteistaisiais? Dabar teisingo atsakymo, kiek turime pareigūnų, nėra; vienoje įstaigoje – vienas su 30, kitoje – vienas su 100 nuteistųjų. Svarbiausias dalykas – turime įvertinti, kiek ir kokiu režimu reikia pareigūnų, kad turėtume vienodus krūvius, ir ar mes tikrai pareigūnai geba ir suvokia, kaip dirbti su nuteistaisiais. Tai – specifinis darbas, tai nėra tik saugoti nuteistuosius, kad jie nepabėgtų iš įkalinimo įstaigos. Reikia pakeisti žmogų, kad jis nebegrįžtų į įkalinimo įstaigą. Suprantame, kad tai sudėtingas darbas, todėl tiek atlyginimai, tiek pati sistema turėtų būti motyvuota.

Šiandien situacija yra bloga – kai vasarą lankiausi įstaigose, pareigūnai skundėsi, kad net neturi kondicionieriaus. Paprastų dalykų, kuriuos mes turėtume užtikrinti. Jie neturėtų spręsti, kaip pieštuku užrašyti pagrindinę informaciją, nes neveikia informacinė sistema. Tų iššūkių yra ir mes turime juos išspręsti.

Asociatyvi nuotrauka

Taip, bausmių vykdymo sistemos pareigūnams reikalingos specialiosios žinios, todėl ypač dėkoju tiems, kurie labai sąmoningai pasirinko šią pareigybę ir dirba įkalinimo įstaigoje ne todėl, kad juos vilioja statutinio pareigūno garantijos, ne todėl, kad yra galimybė turėti tris laisvas dienas po 24 valandų budėjimo, bet todėl, kad suvokia savo ypatingą reikšmę tiek valstybei, tiek nuteistųjų apsaugai ir darbui su jais. Tačiau yra ir kita medalio pusė – turbūt labai svarbu suvokti, kad dalis nusikalstamų veikų – tiek draudžiamų daiktų patekimas, tiek subkultūros egzistavimas įkalinimo įstaigose – nebūtų įmanomos be tam tikrų pareigūnų tolerancijos šiems reiškiniams. Reikia sistemai išsivalyti. Bet ar dabar šia proga pasinaudos tie asmenys? Gal ir taip. Reikia suprasti, kad šie iššūkiai sistemai suteikia ir tam tikrų būtinų sprendimų.

Nesu garantuota, kad su statutinių pareigūnų etika dera galimybė manipuliuoti ir sabotuoti sistemą, sakant, kad dabar žaisime su visuomenės saugumo jausmu.
Evelina Dobrovolska

Šiandien, kai kalbame apie statutinius pareigūnus, jie puikiai supranta, apie ką šnekame. Nesu garantuota, kad su statutinių pareigūnų etika dera galimybė manipuliuoti ir sabotuoti sistemą, sakant, kad dabar žaisime su visuomenės saugumo jausmu. Taip negalime elgtis su visuomene, mes negalime kalbėti apie tokius dalykus, todėl irgi reikėtų sąmoningumo, tuo labiau kad tas minimas 50 procentų yra išimtinai populistinis, manipuliacinis skaičius, niekuo neparemtas. Turbūt verta paminėti Kybartų atvejį, kai uždarant pataisos namus buvo girdėti labai panašių prognozių iš tam tikrų asmenų ir pareigūnų. Bet iš beveik 170 išėjo tik du. Taip pat pamatėme, kad apie 10 procentų neatitiko nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, kai bandė pasinaudoti galimybe pereiti į Valstybės sienos apsaugos tarnybą.

– Tokias kalbas girdi ir nuteistieji, kurie nėra linkę laikytis drausmės taisyklių. Ar jie negali pasinaudoti tokia situacija?

– Akivaizdu, kad ir be reformos mes susiduriame su tais pačiais iššūkiais, todėl yra ir tų viešų istorijų, ir ikiteisminių tyrimų, nes tokios prielaidos, deja, be pareigūnų tolerancijos negalėtų egzistuoti. Dalis neteisėtų daiktų į įkalinimo įstaigas patenka, nes netinkamai atliekamos pareigos arba tai toleruojama. Ar buvo mėginimų sabotuoti pačią sistemą? Taip, tai nėra pirmas bandymas; buvo istorijų, kai patys pareigūnai mėgino inicijuoti tam tikrus nuteistųjų veiksmus, tai matome iš dar tebevykstančių ikiteisminių tyrimų medžiagos.

Dalis neteisėtų daiktų į įkalinimo įstaigas patenka, nes netinkamai atliekamos pareigos arba tai toleruojama.
Evelina Dobrovolska

Vienintelis dalykas, ką reikėtų padaryti, tai paraginti pareigūnus nesiimti tų veiksmų, kuriuos mėginta daryti ir mano kadencijos metu, kai dėl nepasitenkinimo permainomis daugelis ėmė nedarbingumo lapelius. Statutiniai pareigūnai taip nesielgia.

Yra tam tikrų sprendimų, kurie ne visiems patinka. Ne kartą Kalėjimų departamento vadovybės prašėme atsižvelgti į profesinių sąjungų, pareigūnų poreikius ir tinkamai užtikrinti darbo sąlygas, bet kai mes kalbame apie kovą dėl vadovų vietų išsaugojimo, man tai labai sunkiai suprantama.

– Dabar negrasina, kad susirgs? Juk kaip tik žiema, labai palankus metas...

– Aš puikiai suprantu, kad tų pareigūnų, kurie mėgino sabotuoti arba viešais pasisakymais, arba mėgindami atlikti tam tikrus veiksmus per nuteistuosius, yra labai mažas skaičius. Esu įsitikinusi, kad iš daugiau kaip 3 tūkstančių sistemos darbuotojų didžioji dalis yra tų, kurie verti motyvacijos, palaikymo ir išsaugojimo. Manau, tie grasinimai nebus veiksmingi. Taip pat suprantu, kodėl iki šiol tai veikdavo, nes dažniausiai politiko reitingai yra viena iš jo motyvacinių sistemų, ir tikrai dėl ramybės, norint išvengti žiniasklaidos, tai padėdavo. Bet verta suprasti ir pratintis, kad šitai jau nebeveiks.

– Kaip į sistemą priviliosite naujų pareigūnų? Ne kartą teko girdėti, kad naujokams – ne vieta šioje sistemoje, nes jie privalo paklusti nerašytoms senbuvių taisyklėms. Turbūt ir Jūs girdėjote tokių istorijų?

Kad galėtume prisitraukti naujų žmonių ir išsaugoti motyvuotus pareigūnus, kurie yra už atvirumą, turime sudaryti vienodas darbo sąlygas, kad tikrai visur jie elgtųsi vienodai, gautų vienodą atlyginimą, kuris priklausytų ne nuo direktoriaus malonės, o būtų skiriamas pagal bendrus nustatytus standartus.
Evelina Dobrovolska

– Tos istorijos yra viešos. Mes tą patį turėjome su Kybartais, – kai pareigūnai sutiko pereiti į Marijampolę, turėjo prisitaikyti prie naujos tvarkos, todėl mes ir sakome, kad visos tvarkos turi būti vienodos visose įkalinimo įstaigose. Mes negalime turėti kardinaliai skirtingų tvarkų, kardinaliai kitaip atliekamo darbo, nes tai viena sistema. Kad galėtume prisitraukti naujų žmonių ir išsaugoti motyvuotus pareigūnus, kurie yra už atvirumą, turime sudaryti vienodas darbo sąlygas, kad tikrai visur jie elgtųsi vienodai, gautų vienodą atlyginimą, kuris priklausytų ne nuo direktoriaus malonės, o būtų skiriamas pagal bendrus nustatytus standartus. Kitas dalykas – kokią kartelę mes keliame ateinančiam. Ar galime turėti aukštas pareigas užimančių pareigūnų, kurie net nežino Bausmių vykdymo sistemos pagrindinių dalykų, nėra susipažinę su sistemos teise. Mes turime augintis ne tik vadovaujančius, bet ir pirmosios grandies pareigūnus, o jų atlyginimas turėtų judėti atitinkamai lygiagrečiai.

– Koks turėtų būti orus atlyginimas, kad pareigūnai galėtų išlaikyti savo šeimas, išvykti pailsėti, o ne eiti dirbti papildomų darbų?

– Pagrindinis iššūkis yra pasakyti, ko mes tikimės iš to pareigūno, kokio darbo, nes šiandien dalis pareigūnų budi 24 val. Kyla klausimas – ar net norėdami kokybiškai atlikti šią funkciją jie gali tai padaryti, juo labiau kad turi būti vykdomas individualus darbas su nuteistuoju. Mes puikiai žinome atsakymą. Kai mes kalbame, kad turime daug vadovaujamų pareigybių, kurias užimantys žmonės tiesiogiai nedirba su nuteistaisiais, irgi kyla klausimas – kokį lūkestį mes keliame tiems žmonėms ir kaip jie prisideda prie to, kad nuteistasis išeitų į laisvę pakeitęs savo elgesį.

Evelina Dobrovolska

Taip, mes žiūrime į mūsų kolegų statutinių pareigūnų atlyginimus, nes šiandien nesame konkurencingi, ir tai yra didžiulis iššūkis. Puikiai suprantame, kad tai – atvira problema, darbas įkalinimo įstaigose – tik tarpinė stotelė: dauguma išeina dirbti į kitas statutines įstaigas, nes ten geresni atlyginimai, kartais net paprastesnis darbas. Todėl norėtųsi, kad ir profesinės sąjungos, ir pareigūnai išgirstų, kad lūkestis yra sudaryti dar geresnes sąlygas tiems pareigūnams, kurie dirba tiesiogiai su nuteistaisiais, jog galiotų vienodi standartai. Mes norime, kad nebūtų gėda pasakyti „dirbu įkalinimo įstaigoje“ ir galbūt net pareigūnai galėtų kažkiek konkuruoti su kolegomis iš kitų institucijų.

– Tai, ką kalbate, bent šiuo metu atrodo lyg iš kosmoso srities – vargu ar bent per artimiausius dešimt metų tai bus įmanoma pasiekti...

– Manyčiau, dažnai galime sakyti, kad iš kosmoso srities, kad tie pokyčiai, kurie vyko iki šiol, yra sudėtingai įmanomi ir kad sumažės nuteistųjų skaičius. Pagaliau, kaip mes atrodome tarptautinėje erdvėje su savo reguliavimu. Tikrai įvykęs nemažas pokytis. Šiandien mes neturime prabangos „perkrauti“ visos sistemos ir pasakyti, kad staiga užsiauginsime naują kartą, – turime išlaikyti labai kompetentingus ir turinčius institucinę atmintį pareigūnus. Tokius, kurie tiki sistema, nepalaiko subkultūros, nepalaiko neteisėtų veiksmų ir nori prisidėti prie to, kad bausmių vykdymo sistema būtų motyvacinė, tokius, kurie, kaip ir aš, nuoširdžiai tiki šia sistema.

– Tai vis dėlto, koks turėtų būti tas orus pareigūno atlyginimas?

– Manau, kad konkretus skaičius nėra atsakymas. Tai yra išimtinai kompleksinis dalykas – funkcijų išsigryninimas, galų gale, apie kiek darbo valandų mes kalbame – ar 24, ar 12, tai yra kompleksinis dalykas, ką jau kartu atsisėdę su pareigūnais mes turėtume spręsti, žiūrėdami į mūsų kolegų atlyginimus. Šia tema, jeigu diskutuotume net ne įkalinimo įstaigų prasme, turėtume labai skirtingą nuomonę, kiek turėtų uždirbti ar Seimo narys, ar bet kuris kitas pareigūnas.

Minėta pertvarka yra ne apie vadovus, apie vadovavimą. Turi būti vienodas rizikų vertinimas, vienodas sprendimas dėl perkėlimo į Pusiaukelės namus ir kt. Šiuo metu pataisos įstaigos direktorius priima sprendimus dėl leidimų išvykti į namus išdavimo, dėl leidimo išvykti į darbą iš atvirosios kolonijos, leidimo iki 24 metų nuteistąjį laikyti su nepilnamečiais, leidimo aplankyti sunkiai sergantį šeimos narį, leidimo skambinti, dėl pasimatymo vietos nustatymo. Šiuos dalykus gali spręsti konkretaus skyriaus vadovas. Manau, mes ne tam turėtume turėti vadovus. Kaip galutinai atrodys struktūra, dar sprendžia darbo grupė – profesinės sąjungos šį stalą paliko, bet vis dar kviečiame grįžti.

Kiekvienas ministras turi savo politinių ambicijų ir nori greitų rezultatų, to reikalauja visuomenė, žiniasklaida, neretai ir patys pareigūnai. Bet, turint omeny kompleksines priemones, greitų sprendimų nebūna.
Evelina Dobrovolska

Darbo grupė dar dėlioja ilgalaikę strategiją; ką mes matėme iki šiol, – kiekvienas ministras turi savo politinių ambicijų ir nori greitų rezultatų, to reikalauja visuomenė, žiniasklaida, neretai ir patys pareigūnai. Bet, turint omeny kompleksines priemones, greitų sprendimų nebūna. Svarbu kalbėti apie ilgalaikę strategiją, kad nereikėtų kvestionuoti iš naujo, išsitraukti iš stalčiaus jau išmėgintų kitų strategijų ar vienkartinių sprendimų. Mes turime žinoti, kiek mums reikės įstaigų po 5 ar 10 metų, kiek mums reikės pareigūnų, kokia yra kaita ir numatoma tendencija, kad būtų galima planuoti investicijas, biudžetus, atlyginimus. Turime turėti sisteminius atsakymus, sistema ir valstybė turi sutarti, kur mes judame ir kaip sprendžiame tas problemas.

– Ką pasiūlysite vadovams, kurių pareigybes naikinsite?

– Tai nėra konkrečių personų klausimas. Tas pats turto valdymas bus aktualus, dalis asmenų bus reikalingi centralizuotame darbe ir galės turėti nuotolinę darbo vietą, tik yra klausimas – kurie asmenys yra kompetentingi ir nori likti, su kuriais bus galima dėlioti struktūrą, bet, neabejoju, dalis asmenų išeis. Dėl reformos sutaupytus pinigus galėsime skirti pareigūnų atlyginimams didinti.

– O kaip bus su įkalinimo įstaigų pastatais – daugelis jų jau seniai atgyvenę, juose nuolat už itin dideles sumas yra atliekami kosmetiniai remontai, gyvenamąsias patalpas už savo pinigus remontuoja ir nuteistieji. Anksčiau ne kartą buvo sakoma, kad reikės naujų kalėjimų. Ar juos turėsime?

– Kai mes kalbame apie tuos žmones, kurie šiandien gyvena būriuose, pripažįstame, kad tai nėra pritaikyta individualiam darbui su jais, ir mes jokiomis priemonėmis neišnaikinsime subkultūros, jeigu po 20–30 asmenų gyvens kartu. Tam reikia sprendimų. Neretai manipuliuojama, kad per mažai investuojama, bet jeigu pasižiūrėtume, kiek jau yra investuota, suprastume, jog labai daug išleista rekonstrukcijai ir remontui.

Asociatyvi nuotrauka

Vien 2020 metais panaudoti 6 milijonai, 2019 m. – 380 tūkstančių eurų. Todėl natūraliai kyla klausimas, kaip skiriamos lėšos panaudojamos ir kam jos naudojamos. Taip, reikia naujų kalėjimų, mūsų kaimynai šią problemą jau išsprendė. Lietuva neturi nė vienos įstaigos, pastatytos Nepriklausomybės laikais. Bet didžiausia problema yra ta, kad kol kas mes neturime strategijos, – norime, kad atėjęs dirbti bet kuris kitas ministras matytų, kur ir kiek investuota, kokie planai, susiję su kiekvienu pastatu, kiek reikia bendrai įstaigų pagal nuteistųjų skaičiaus tendencijas. Mes iki šiol neturėjome strategijos, tik pavienius sprendimus, kurie atsiranda besikeičiant politinei valdžiai. Bet šią problemą išspręsime – atsiras strategija.

Jeigu kalbėtume apie naujų įkalinimo įstaigų statybą, turbūt reikėtų akcentuoti, kad tikriausiai mūsų kaimynai latviai daro klaidą, nes jie stato didelį vieną kalėjimą; pagal visas europines tendencijas, taip pat sako mokslininkai ir praktikai, kad tai blogai, nes mes sukuriame getą, kuris yra sunkiai valdomas ir tampa valstybe valstybėje. To nereikėtų daryti. Kalinimo įstaigų tinklas turėtų būti regionuose, nes mes turime sudaryti sąlygas nuteistiesiems bendrauti su artimaisiais, juos palaikyti, kad nuteistasis turėtų noro sugrįžti į visuomenę, o ne tik maksimaliai jį izoliuojame nuo visuomenės. Tinklas bus dėliojamas. Iš tų įdėtų lėšų į remontus ir rekonstrukcijas anksčiau dalis pastatų buvo suremontuota – Pravieniškių pataisos namų trečiasis korpusas visiškai naujas, taip pat remontuojamas Pravieniškių pirmasis korpusas, Panevėžyje irgi vyksta rekonstrukcija. Tik esminis klausimas – ar mes tikrai investuojame į tuos dalykus, kuriuos planuojame 10, 20 ar 50 metų naudoti. Dažnai tai tėra tik lėšų panaudojimas.

– Tai planuojate statyti ar ne?

– Tai yra planuojama ir neišvengiama, gyvendami „barakuose“ nuteistieji nepakeis savo elgesio. Iš naujo yra peržiūrimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus projektas, jį planuojama tęsti. Be to svarbu nuspręsti, apie kokių nuteistųjų perkėlimą kalbame, taip pat pareigūnų įdarbinimas, kokių mums reikia kamerų. Klausimų yra daug. Šiaulius mes matome kaip toliausiai pažengusią įstaigą, į kurią investicijos padarytos jau ne vieno ministro, – kaip mes sakome, vien tvora kainavo du milijonus, taigi tą reikia įvertinti ir, atidavus medžiagą teisėsaugai, judėti toliau. Lietuva tikrai negali neturėti įstaigų, kurios neatitiktų šių dienų realijų. Bet tai užtruks. Puikiai suprantame, kad tokie sprendimai nėra labai greiti.

Yra daug nuteistųjų, kurie akivaizdžiai pasisako prieš subkultūras ir tikrai nesilaiko taisyklių, tokių asmenų yra žymiai daugiau, nei teko matyti anksčiau, ir ši tendencija džiugina.
Evelina Dobrovolska

– Vyriausybėje kalbėjote, kad Lietuvai reikia naujų kalėjimų. Ar dabar tam netinkamas metas – nėra pinigų?

– Mes turime įvertinti, kiek reikia turėti pareigūnų, tada – apie kokį atlyginimą kalbame, kokį turtą dabar turime ir kur planuojame jį panaudoti, kaip ilgai naudosime. Neturint šių atsakymų labai sudėtinga priimti sprendimus. Buvęs ministras buvo nusprendęs pastatyti daug modulinių namelių, apie tai yra skirtingų nuomonių, o ko norėtųsi – tvarių sprendimų, nes turtas, kurį naudojame dabar įkalinimo įstaigose, nėra pastatytas Nepriklausomybės laikais. Mes kalbame apie ilgalaikius sprendimus. Taip, jie turėtų užtrukti, bet tam turėtų būti paaiškinimas. Mes negalime turėti turto negalėdami paaiškinti, ką turime, dėl to yra išlaidų, ir, kas blogiausia, vėliau daromos investicijos, kad šio turto jau negalėtume pajudinti. Tai – prabanga. Kol neišsikuopsime kiemo, užtruks.

– O kaip su tais moduliniais nameliais – sakoma, kad baigsis migrantų krizė, nameliai liks, todėl galės perimti kalėjimai. Jie yra netinkami?

– Mano asmenine nuomone, greitiems sprendimams priimti jie neišvengiami, išsprendžia daug problemų, jeigu kalbame apie papildomas patalpas. O jeigu kalbame apie ilgalaikį turtą (galbūt turime omeny net ne dešimtmečius, o šimtmečius), mes puikiai suprantame, kad tai negalėtų būti gyvenamoji patalpa, kuri tarnautų 50 ar 100 metų. Greitų sprendimų tokioje situacijoje negali būti, nors ir suprantu, kad kai kas nori perkirpti juostelę.

– Tai suprantu, kad Jums asmeniškai juostelių ir neteks perkirpti...

– Kadangi plečiame Pusiaukelės namų tinklą, tikiu, kad teks.

Asociatyvi nuotrauka
Foto: DELFI / Dainius Sinkevičius

– Kaip planuojate įkalinimo įstaigose panaikinti subkultūrą? O gal to net nereikia?

– Puikiai žinome, kad subkultūra egzistuoja, bet tendencijos mažėja. Yra daug nuteistųjų, kurie akivaizdžiai pasisako prieš subkultūras ir tikrai nesilaiko taisyklių, tokių asmenų yra žymiai daugiau, nei teko matyti anksčiau, ir ši tendencija džiugina. Taip pat yra daug pareigūnų, kurie netoleruoja subkultūros, situacija tikrai skiriasi nuo buvusios prieš dešimt metų. Jeigu kalbėtume apie subkultūros eliminavimą, tai yra labai kompleksinis dalykas, mes to negalime išspręsti per vieną dieną. Būta tokių bandymų, bet puikiai žinome, kuo tai baigėsi.

Sprendimų negali būti per vieną dieną. Esminiai dalykai, kai mes kalbame apie infrastruktūrą, – taip, kai kartu gyvena po 30 žmonių ir mes turime subkultūrą, kitas dalykas, ar mes turime pareigūnų, kurie tolerantiški subkultūrai. Kartais tai lengviau ir paprasčiau, nei spręsti iškylančias problemas ir priimti būtinus sprendimus. Dar labai svarbu – ar mes tikrai nuteistiesiems užtikriname užimtumą ir individualų darbą su jais, nes jeigu nuteistieji gyvendami kartu ir negaudami pareigūnų dėmesio turi pakankamai laiko nusikalstamoms veikoms daryti ar naujiems ryšiams užmegzti, tai ir yra tas didžiausias iššūkis.

– Buvo daug ministrų, ne vienas Kalėjimų departamento vadovas, tačiau nė vienam taip ir nepavyko sutvarkyti, kad nuteistieji negalėtų naudotis mobiliojo ryšio telefonais. Kaip Jūs ketinate spręsti šią problemą? Kita vertus, vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad galbūt reikėtų gerai besielgiantiems nuteistiesiems leisti naudotis telefonais.

– Tie nuteistieji, kurie atlieka bausmę Pusiaukelės namuose, turi mobiliuosius telefonus, šioje tarpinėje stotelėje jie gali jais naudotis, ir tai yra vienas geriausių dalykų. Jeigu kalbame apie pataisos įstaigas ir įkalintus asmenis, labai svarbu, ar tikrai visiems nuteistiesiems ir kiek suteikiama skambučių, nes pandemijos metu išryškėjo, kad yra didelis skambučių poreikis. Labai svarbu tai sureguliuoti, todėl naujoje Bausmių vykdymo kodekso redakcijoje mes numatėme, kiek nuteistiesiems suteikiama skambučių atliekant bausmę drausmės, paprastoje ir lengvojoje grupėje.

Nemažai ministrų jau investavo labai daug lėšų į visas įmanomas blokavimo įrangas, bet tokios įrangos niekada nebus efektyvios, nes technologijos žymiai greičiau juda nei tos įrangos, o kitas dalykas – net ir egzistuojančios įrangos nėra naudojamos.
Evelina Dobrovolska

Kai mes kalbame, kad mobilieji telefonai yra ribojami, aš to nekvestionuočiau, nes jeigu mes užtikriname tinkamas sąlygas paskambinti artimiesiems, palaikyti ryšius su advokatais, problemos neturėtų būti. Nemažai ministrų jau investavo labai daug lėšų į visas įmanomas blokavimo įrangas, bet tokios įrangos niekada nebus efektyvios, nes technologijos žymiai greičiau juda nei tos įrangos, o kitas dalykas – net ir egzistuojančios įrangos nėra naudojamos. Ne kartą teko tiek man pačiai, tiek kolegoms nuvažiavus į įstaigas matyti, kad veikia ryšys, – kai tik paklausdavome, kodėl taip yra, jis greitai nebeveikdavo. Tai ir kyla klausimas, kodėl ta įranga nėra naudojama. Kai bus centralizuota valdymo sistema, galėsime patikrinti, ar viskas daroma taip, kaip reikia.

– O nebus vėl perkama kokia nors blokavimo įranga nuteistųjų turimiems telefonams blokuoti?

– Mes turime puikią įrangą, kuri nenaudojama arba neveikia, tai gal daugiau nebeleiskime pinigų.

– Vienas iš reformos planų – apie 60 procentų sumažinti registruotas nusikalstamas veikas įkalinimo įstaigose. Kodėl ne 100 procentų? Ir apie kokius nusikaltimus kalbame – telefoninius sukčiavimus, turto prievartavimą, smurtą, korupciją?

– Puikiai suprantame ir iš oficialios informacijos matome, kad nusikalstamos veikos įkalinimo įstaigose egzistuoja. Jos yra skirtingo pobūdžio – tai ne tik draudžiamų daiktų patekimas, bet ir tarp nuteistųjų platinimas tam tikrų medžiagų, dažni ir smurto atvejai. Jeigu žiūrėtume į Kriminalinės žvalgybos skyriaus pavaldumo centralizavimą, nuo 2020 m. jau yra pradėta daugiau kaip 20 proc. ikiteisminių tyrimų. Aš suprantu, kad dažnai surišamos rankos dėl ramybės – kad į viešumą nekiltų istorijos, kad neturėtume sistemos sabotavimo, bet, kaip jau esu minėjusi anksčiau, reitingų ir skaidrumo prasme tokių aukų nedarysiu. Šiandien matome, kad yra didžiulis noras sabotuoti sistemą ir labai kvestionuoti centralizuotą modelį bei išvengti skaidrumo ir atvirumo.

– Čia iš pareigūnų pusės?

– Puikiai suprantame, kad skaidresnis ir efektyvesnis modelis neleidžia priimti skirtingų sprendimų atskirose įstaigose. Bausmių vykdymo sistema nėra atskira respublika, todėl glaudus bendradarbiavimas tiek su policija, tiek su prokuratūra, tiek su STT ir kitomis tarnybomis yra būtinas ir neišvengiamas, juo labiau kad mes turime asmenis, kurie jau yra pažeidę įstatymą.

Asociatyvi nuotrauka

– Kaip vertinate tvarką atvirosiose kolonijose? Nuolat girdime pranešimų, kad nuteistieji negrįžta į kolonijas.

– Tai yra daugialypės problemos, bet sprendimai – labai paprasti. Visų pirma, ten yra įkalinti nuteistieji, kuriems skirtos trumpos – iki vienų metų – laisvės atėmimo bausmės, taigi mes nekalbame apie labai pavojingus asmenis. Taip pat ten gali patekti ir tie nuteistieji, kuriems lieka kalėti iki vienų metų, bet jeigu jie pažeidžia tvarką, pataisos įstaigos direktorius gali iš karto grąžinti į pataisos namus.

Kalbėdama apie tuos, kurie, kaip nuolat girdime, negrįžta į atvirąsias kolonijas, norėčiau akcentuoti, jog jie negrįžta, o ne pabėga, kaip žiniasklaida dažnai praneša. Tokie nuteistieji turi teisę išeiti ir į gydymo įstaigą, ir į darbą, ir į parduotuvę. Esminis klausimas, ką mes darome su tais, kurie pažeidžia režimą, – ne visada įkalinimo įstaigos atlieka namų darbus, ne visada yra pradedamas ikiteisminis tyrimas, kuris tokiu atveju turėtų būti pradėtas, veiksmus turi įvertinti teismas. Taip pat ne visais atvejais yra taikomas suėmimas, kad asmens laisvė bent artimiausiu metu galėtų būti apribota ir jis vėl negalėtų pasišalinti.

Asmuo, pažeidęs tvarką, nebegalės būti grąžintas į atvirąją koloniją – jo ten sugrąžinti negalės net teismas.
Evelina Dobrovolska

Be to, pareigūnų, kurie dirba atvirosiose kolonijose, skaičius yra neproporcingas – trys pareigūnai prižiūri šimtą nuteistųjų. Toks skaičius nesudaro jokių prielaidų bent sužiūrėti, ar nuteistieji yra vietoje. Džiaugiuosi, kad šiuos pastebėjimus įkalinimo įstaigos išgirdo ir dabar situacija jau gerėja.

Naujoje kodekso redakcijoje numatėme, kad asmuo, pažeidęs tvarką, nebegalės būti grąžintas į atvirąją koloniją – jo ten sugrąžinti negalės net teismas. Manome, kad nuteistiesiems turėtų išlikti motyvacija atlikti bausmę palengvintu režimu. O atlikę šią bausmę jie turėtų į visuomenę grįžti tokie, kad daugiau nenusikalstų, todėl turime suteikti ypač didelį socialinių paslaugų paketą.

– Kalėjimų departamentui priklauso įmonė „Mūsų amatai“, kurioje dirba nuteistieji. Buvo pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl galimos korupcijos šioje įmonėje. Kas jos laukia?

– Bus likviduojama. Atėjus dirbti į ministeriją teko paveldėti restruktūrizavimo bylą, „Mūsų amatai“ turėjo tapti viešąja įstaiga, bet mes nematome prielaidų, kad ši įmonė galėtų funkcionuoti ne tik pelningai, tenkinti užimtumo poreikius, bet ir sugebėtų tai daryti skaidriai, todėl likvidacija yra racionaliausias sprendimas. Mes turėtume suprasti, kad valstybės įmonės neturėtų daryti to, ką rinka turėtų ir galėtų daryti geriau. Tapusi ministre užsukau į visas gamybines patalpas visose įstaigose, – deklaruojamų ir faktiškai dirbančių nuteistųjų skaičius skiriasi kardinaliai. Mes turime kalbėti apie nuteistųjų darbą, užimtumą, bet ne tokia sąskaita, kokią turime nuo pradėto ikiteisminio tyrimo iki kitų viešai daugybę kartų girdėtų dalykų. Todėl likimas yra aiškus – likvidavimas.

Aišku, tai dar užtruks apie dvejus metus, bet mes jau dabar kviečiame verslą, kalbame apie turimas patalpas, kad verslininkai galėtų investuoti ir įdarbinti nuteistuosius ne per „Mūsų amatus“, kaip buvo iki šiol, o tiesiogiai. Neabejojame, kad tai suteiks geresnių rezultatų.

– Nebijote, kad sulauksite pasipriešinimo?

– Puikiai suprantame, kad šie sprendimai, apie kurios kalbame, – ar apie „Mūsų amatus“, ar apie vieno juridinio asmens steigimą, ar centralizuotą vadovavimą, elektroninį monitoringą, skaitmenizavimo procesus, yra išimtinai apie tai, kad galėtume geriau užtikrinti visuomenės saugumą, pagerinti pareigūnų darbo sąlygas ir skirti maksimalų dėmesį nuteistajam, kad jis nebegrįžtų į įkalinimo įstaigą. Puikiai suprantu, kad kai kuriems asmenims norėtųsi išsaugoti status quo, puikiai suprantu, kodėl yra išgalvotos kai kurios istorijos apie žmones, kurių gyvenime nesu mačiusi, susitarimus, kurių gyvenime nesu turėjusi. Tai yra neišvengiamas procesas, iki šiol sistemai pavyko sabotuoti, o dabar jau nepavyks.

Evelina Dobrovolska

– Ką turite omeny kalbėdama apie išgalvotas istorijas?

– Detalių nežinau, nes nesu dalyvavusi toje istorijoje, bet teko girdėti apie pasiplaukiojimus, nors aš asmeniškai paniškai bijau vandens ir niekas su manimi neplaukiotų, nes aš neplaukiočiau. Teko girdėti labai įdomių istorijų iš tam tikrų asmenų, kurie teiravosi, ar tiesa, kad esą kai kurie verslininkai, susiję su įkalinimo įstaigomis, kartu su manimi leido laiką ir buvo priimami sprendimai, nors tų verslininkų aš gyvenime esu mačiusi, nei prie vandens mane kažkas nutemptų, net jėga nesugebėtų. Ko gero, bandoma išvengti tam tikrų sprendimų, sulaukti tam tikrų žmonių nuolankumo, juo labiau kad įstaigų vadovai, kurie jau nėra vadovai, mėgino skleisti informaciją apie galimus susitarimus, draugiškumus, kurių mes gyvenime neturėjome, ir praktika jau parodė, kad niekada neturėsime.

Galimybė ateiti į ministro kabinetą, kojomis atidaryti duris ir pasiimti medalį nebeegzistuoja ir nebeegzistuos. Tie laikai baigėsi.
Evelina Dobrovolska

Noriu akcentuoti, kad galimybė ateiti į ministro kabinetą, kojomis atidaryti duris ir pasiimti medalį nebeegzistuoja ir nebeegzistuos. Tie laikai baigėsi.

Buvo bandymų sabotuoti sistemą – paklausti menamų klausimų, kaip reaguočiau į kalinių pabėgimus, riaušes pataisos namuose ar kaip reaguočiau, jeigu dalis pareigūnų imtų ir neateitų į darbą. Arba jei būtų surengta mitingų, protestų. Puikiai suprantame, kad tai negali būti toleruojama. Labai džiaugiuosi, kad ir pareigūnai supranta, jog tai nėra toleruojama, – tų sprendimų, kurie jau įvykę, mes neturėtume, jeigu bijotume. Tuomet negalėtume kalbėti apie jau pradėtus ikiteisminius tyrimus, parengtą vieno juridinio asmens projektą, „Mūsų amatus“, negalėtume kalbėti apie principinę reakciją į tam tikrus įvykius įkalinimo įstaigose. Neabejoju, kad kažkam tikrai malonu nuo Nepriklausomybės atkūrimo išlaikyti status quo, bet tai – jau praeitis, daugiau tai nebus įmanoma.

Beje, noriu pabrėžti, kad sąmoningų ir sąžiningų pareigūnų dalis yra žymiai didesnė. Esu tikra, kad tik laiko klausimas, bet neteisėtos veikos bus atskleistos.

– Siunčiate jiems signalą?

– Manau, kad mes turėtume kalbėti, kaip galime užtikrinti, kad sistema veiktų kuo geriau, ir sudaryti prielaidas dirbti valstybei. Teko girdėti ne iš vieno politiko klausimų, kaip sekasi su investicijomis, kokie naujų statybų planai vos tapus ministre. Suprantu tą interesą, bet pagrindinis dalykas – turėti svarius ir pagrįstus sprendimus. Kalėjimų sistema turi keistis ir ji jau keičiasi.