J. Bideno ir V. Putino pokalbis, kurio didžiąją dalį sudarė būtent su Ukraina siejama krizės eskalacija, regis, turėjo sumažinti įtampą. Bent jau kol kas jokių rezultatų nematyti. Priešingai.
Prie Ukrainos sienų toliau plūsta nauji Rusijos karinių pajėgų daliniai, o dar pavasarį prasidėjęs pajėgų telkimas jau kurį laiką kelia nerimą ne tik patiems ukrainiečiams, bet ir visiems Vakarams: ar išties tai tėra spaudimo, galbūt blefavimo priemonė, kurią taiko V. Putinas, o galbūt aiškiai ir įsakmiai savo pageidavimus išsakęs Kremlius apsisprendė eskaluoti situaciją iki agresijos?
Dar daugiau, įtampas sukėlęs Kremlius dabar jau siūlo išeitis sau palankiomis sąlygomis ir kalbasi ne tiesiogiai su Ukraina, ne su Europa, kurioje šiaip jau yra ši į euroatlantines struktūras patekti siekianti valstybė, o su didesnį interesą deeskaluoti padėtį rodančiomis JAV. Ką išties galėjo sutarti JAV ir Rusijos lyderiai, kokiomis sąlygomis, kam naudingesnis tolesnis įvykių scenarijus ir kaip jis atsilieps strateginiams Europos šalių interesams – tiek Ukrainos, tiek Lietuvos?
Dvi skirtingos versijos
Oficialios versijos, apie ką išties kalbėjo Rusijos ir JAV vadovai išsiskyrė beveik iš karto po pokalbio, kurio pradžią transliavo Kremliui lojali žiniasklaida.
„Prezidentas Bidenas išreiškė Jungtinių Valstijų ir sąjungininkų Europoje gilių nuogąstavimų dėl Rusijos pajėgų eskalavimo aplink Ukrainą, taip pat leido suprasti, kad JAV ir mūsų sąjungininkai atsakytų griežtomis ekonominėmis ir kitokiomis priemonėmis karinio eskalavimo atveju“, – sakoma Baltųjų rūmų pranešime, paskelbtame tuojau po derybų.
Tuo metu Kremliaus spaudos tarnyba pateikė savo – beje, kiek išsamesnę ir dramatiškiau skambančią versiją, apie ką kalbėta virtualiame susitikime su J. Bidenu.
„Rusijos prezidentas konkrečiais pavyzdžiais iliustravo destruktyvią Kijevo liniją, nukreiptą į visišką „Normandijos formate“ pasiektų Minsko susitarimų demontavimą, ir išreiškė rimtą susirūpinimą dėl provokacinių Kijevo veiksmų prieš Donbasą.
J. Bidenas, savo ruožtu, akcentavo tariamai „grėsmingą“ Rusijos pajėgų judėjimą prie Ukrainos sienos ir užsiminė apie sankcijas, kurias JAV ir jų sąjungininkės, būtų pasirengusios paskelbti tuo atveju, jei padėtis būtų ir toliau eskaluojama“, rašoma Kremliaus internetinėje svetainėje.
Į tai reaguodamas, V. Putinas kreipėsi į J. Bideną pareikšdamas, jog NATO „užsiima pavojingais bandymais užimti Ukrainos teritoriją ir didinti savo karinį potencialą prie sienos su Rusija“, – rašoma Rusijos prezidento spaudos tarnybos pranešime. Ir čia pat pakartoti V. Putino prieš kelias savaites išsakyti reikalavimai: jokios NATO plėtros į rytus, jokios puolamosios ginkluotės Ukrainoje ir įtakos zonų pasidalijimas Europoje.
Pastarąją idėją Rusija kelia ne pirmą sykį, nors iki šiol jai nepavykdavo jos įgyvendinti vienokia ar kitokia forma, pavyzdžiui, pasidalinti Europą su JAV atsakomybės zonomis, kalbant apie priešraketinę gynybą – JAV ir sąjungininkai tokį pasiūlymą griežtai atmetė dar prieš dešimtmetį. Bet V. Putinas jo ir kitų Kremliaus siūlymų Vakarams nepamiršo.
„Dėl šios priežasties Rusija yra rimtai suinteresuota gauti patikimas, juridiškai įformintas garantijas, kad NATO nesiplės rytų kryptimi ir nedislokuos smogiamųjų ginklų sistemų su Rusija besiribojančiose valstybėse“, – nurodoma Kremliaus paskelbtame pranešime.
Tokios formuluotės nebūtinai atspindi tikrąjį pokalbio turinį, o ir nereiškia, kad JAV arba Rusijos vadovai įsiklausė į priešingos stovyklos argumentus, sutiko, pabūgo, paprieštaravo ar kitaip reagavo ar juo labiau įsipareigojo imtis kokių nors veiksmų.
Tačiau vien iš atsargiai suraitytų pareiškimų bei juose akcentuotų žodžių jau galima spręsti, kad derybinės pozicijos yra aiškios: abi pusės aiškiai nusibrėžė ne tik norus, bet ir savo raudonąsias linijas, jas pakartojo ir leido suprasti, kas bus, jei jos bus peržengtos.
Neramūs signalai Lietuvai
„Keli aspektai išryškėjo kalbant apie Vakarų šalių poziciją: JAV iš anksto pristatinėjo pokalbio turinį ir akcentavo, kad Rusijos agresija iššauktų atsaką pirmiausiai Baltijos šalyse, kad čia stiprėtų atgrasymo mechanizmai, o tai yra labai svarbi ir pozityvi žinia Baltijos šalims“, – laidoje „Delfi tema“ pažymėjo Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala.
Išties, JAV jau leido suprasti, kad agresijos prieš Ukrainą atveju būtent Europoje, ypač jos pažeidžiamiausiose vietose – Baltijos šalyse, kaip ir 2014-ųjų atveju būtų stiprinamos atgrasymo priemonės. Kokios tos priemonės – kol kas nedetalizuojama.
Kol kas amerikiečiai stebi situaciją aplinkui: Lietuvos oro erdvėje čia nuolat patruliuoja JAV žvalgybiniai orlaiviai, sausumoje treniruojasi ir agresijai pasirengusios JAV specialiosios pajėgos bei šarvuotasis batalionas Pabradėje, o arčiausiai esantis didesnis amerikiečių sausumos dalinys įsikūręs Oržyče, Lenkijoje, visai netoli Lietuvos.
Tuo pačiu metu būtent amerikiečių ir sąjungininkų stiprinama karinė infrastruktūra Europoje, ypač Baltijos šalyse ir yra viena V. Putino išsakytų raudonųjų linijų.
„Kremlius siekia, kad Ukraina nebūtų NATO narė, bet ir tvirtų, raštiškų įsipareigojimų, siekiant įtraukti ir kitas kaimynystėje esančias šalis, tarp jų ir mus“, – pabrėžė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Jis pastebėjo, kad Rusijos išskirti „NATO karinio potencialo didinimas prie sienos su Rusija“ bei „smogiamosios ginkluotės perkėlimas į valstybes, besiribojančias su Rusija“ gali būti savotiškas siekis „uždėti lubas NATO buvimui mūsų šalyje“.
Dar daugiau, trečiadienį J. Bidenas atskleidė kiek daugiau detalių apie pokalbio su V. Putinu turinį ir leido suprasti kai ką svarbaus: JAV vienašališkai nenaudos jėgos, kad pasipriešintų Rusijos įsiveržimui į Ukrainą.
„Šiuo metu to planuose nėra“, – sakė J. Bidenas. Kertinis žodis čia yra vienašališkai, mat taip JAV administracijai aiškiai parodė, jog be sąjungininkų Europoje neketina spręsti tokio lygio saugumo klausimų Senajame žemyne – juo labiau amerikiečių gyvybių sąskaita.
„Turime moralinę pareigą ir teisinį įsipareigojimą savo NATO sąjungininkams pagal (Aljanso sutarties] 5-ąjį straipsnį. Šis įsipareigojimas netaikomas... Ukrainai“, – pridūrė J. Bidenas.
Bet dar svarbiau yra tai, ką jis užsiminė apie „aukšto lygio pokalbius“ su mažiausiai keturiomis didžiosiomis NATO šalimis, su kuriomis dabar kalbėsis dėl „Rusijos nuogąstavimų“, esą siekiant sumažinti įtampą. Vėlgi, J. Bidenas nekonkretizavo, su kuriomis šalimis ketinama kalbėtis, nors spėjama, kad tai bus tos pačios, su kurių lyderiais JAV vadovas jau šnekėjosi po pokalbio su V. Putinu – Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Italija.
Visos šios šalys yra skyrusios karių ir technikos NATO priešakinėms pajėgoms Baltijos šalyse, tačiau kol kas dar anksti kalbėti, ar J. Bideno minėti „Rusijos nuogąstavimai“ susiję būtent su NATO pajėgomis Baltijos šalyse. Beje, ketvirtadienį J. Bidenas šiuos klausimus ketina aptarti su vadinamuoju „Bukarešto 9-uku“ – devyniomis Rytų ir Vidurio Europos šalimis, tarp jų ir Lietuva.
Kita vertus, ir paties V. Putino signalai skirti ne tiek Lietuvai, kitiems sąjungininkams Aljanse, net ir ne vien Ukrainai, o pirmiausiai amerikiečiams, kurie ir sugalvojo į Europą perkelti „smogiamąją ginkluotę“ – hipergarsines raketines sistemas „Dark Eagle“, balistines PrSM ir sparnuotąsias „Typhoon“ (iš sausumos paleidžiama garsiosios „Tomahawk“ versija“).
Šių raketų kūrimą, bandymus ir išskleidimą Europoje draudė iki 2019-ųjų galiojusi Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis, tačiau jai žlugus dėl Rusijos pažeidinėjimų, amerikiečiai ne tik atkūrė formalius pajėgumus – tokių raketų dalinius, bet ir neslepia planų nuo 2023 metų į Europą grąžinti baimę Kremliui Šaltojo karo laikais kėlusias raketas.
Kol kas jų numatytoji buvimo vieta – Vokietija, iš kurios raketos Kremlių gali pasiekti per 20 minučių. Bet perkėlus tokias mobilias sistemas „į rytus nuo Vokietijos“ smūgio laikas gerokai sutrumpėtų – to V. Putinas ir neslepia bijantis.
Ką ir ar iš viso į tokius Kremliaus nuogąstavimus, prašymus bei reikalavimus atsakė ar pažadėjo atsakyti J. Bideno administracija, kaip ji reaguos – kol kas nėra žinoma. Sėkmingo spaudimo ir šantažo scenarijus pasitvirtintų, jei JAV nuspręstų Europoje atsisakyti savo planų dislokuoti minėtas raketas, o iš, pavyzdžiui, Lietuvos išvestų tankus „Abrams“, mainais tegavę tik Rusijos pažadus, kuriuos ji yra nesyk sulaužiusi. Tai jau neigiamai atsilieptų Lietuvos saugumo interesams.
Tačiau, kaip pažymėjo L. Kojala, svarbu bent jau tai, kad tradicinio Rusijos siekio – suskaldyti Vakarus, priversti šalis kalbėti skirtingu balsu, šį kartą Kremliui įgyvendinti nepavyko. Bent jau viešai.
„JAV kalbėjimasis su Rusija vyko bendresniame Vakarų koordinavimo fone: kalbėtasi su Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės vadovais, tad vienas Rusijos tikslų – skaldyti Vakarus, parodyti, kad nėra strateginio sutarimo, nepavyko: J. Bidenas pasielgė priešingai.
Kitas dalykas, kiek įtikinamas buvo Bidenas, kiek juo patikėjo Putinas, kuris skaičiuoja, kad agresijos kaštai būtų dideli: jei žinutė buvo tvirta, šansai, kad situacija nebus eskaluojama yra didesni“, – pažymėjo L. Kojala.
Europa liko kvailių vietoje?
Kita vertus jis pripažino, kad vien pats JAV ir Rusijos prezidentų pokalbis dėl Europos valstybės saugumo klausimų atrodo keistas, kai iš kitų Europos sostinių ar juo labiau vieningą poziciją turinčio atspindėti Briuselio tvyro tyla arba geriausiu atveju – „gilus susirūpinimas“.
Juk apie Europos saugumo reikalus – ar ekonominio, jei JAV nuspręstų įvesti sankcijas dujotiekiui „Nord Stream 2“ ir taip kiltų dujų tiekimo krizė Europai šaltą žiemą, ar karinio saugumo – raketų dislokavimo klausimus, ar tos pačios Ukrainos išlikimo klausimus sprendžia būtent amerikiečiai. Būtent JAV pažadėjo 300 mln. dolerių karinę paramą, įskaitant 75 mln. dolerių ginkluotei ir amunicijai, kai iš Europos šalių ukrainiečių ginkluotąsias pajėgas remia tik atskiros šalys, tarp jų ir Lietuva. Dar daugiau, kaip pripažino L. Kojala, būtent JAV prieš kelis mėnesius pradėjo indikuoti partneriams Vakaruose, kad padėtis Ukrainoje išties kaista, nors iš kai kurių europiečių buvo juntamos abejonės, skeptiškumas, netikėjimas ir nuosaikumas.
„Tik pastarosiomis savaitėmis požiūris tapo toks, kad nelieka abejonių – situacija drastiškai pablogėjusi. Kas tai trukdė europiečiams padaryti? Ar trūko žvalgybinių pajėgumų ar kitaip informacija interpretuota? Bet faktas, kad JAV suvaidino svarbesnį vaidmenį tik įrodo, jog Europos saugumo architektūra šiandien neatsiejama nuo tamprių santykių su JAV kalbant apie politinį lygmenį ir praktinius pajėgumus“, – pažymėjo L. Kojala.
Be to, juo nuomone Ukrainoje pasirodžiusios neramios žinios, kad JAV nusileido Rusijai – iškart po pokalbio JAV Kongrese lyg tyčia iki tol ginčuose paskendęs Senatas ir Atstovų rūmai sutarė dėl Nacionalinio gynybos autorizacijos akto (NDAA), t. y. JAV gynybos biudžeto, kuriame anksčiau įrašyta sankcijų eilutės dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ buvo išbraukta, pirmiausiai tai esą rodo, kad Amerika nenorėjo pakenkti neryžtingai Europai: dalis ES šalių priešinasi „Nord Stream 2“, kitos pasisako už šią energetinės priklausomybės nuo Rusijos virkštelę, bet faktas tas, kad paskelbus sankcijas šiam jau baigtam projektui žiemą dėl dujų stygiaus gali nukentėti būtent Europa.
Vis dėlto L. Kasčiūnas pabrėžė, kad net jei ir amerikiečiai pasistengė dėl Ukrainos – ją informavo apie būsimą pokalbį bei europiečių – iškart po pokalbio su V. Putino J. Bidenas skambino didžiųjų Europos šalių lyderiams, nieko gero nerodo vien Kremliaus sužaista eskalacijos-deeskalacijos partija. L. Kasčiūno nuomone, V. Putinas galėjo uždirbti dividendų vien sukėlęs krizę.
„Taip, tai yra du jo žingsniai pirmyn, vienas atgal, kaip pavasarį, kai buvo eskalacija, o tada ukrainiečiams reikėjo kautis NATO viršūnių susitikime dėl žodyno, kartoti ankstesnius susitarimus.
Žinoma, neformalus susitarimas gali tapti realybe ir tai blogai, nes Rusija žino Vakarų atsaką į eskalaciją ir dažniausiai kuria problemas norėdama gauti dividendų, pavyzdžiui, kaip šį kartą – teisinių įsipareigojimų,. Jei jų negaus, tai bandys paveikti procesus kitaip. Ir tai yra labai rizikinga, nes su Kremliumi reikia kalbėti principinga jėgos kalba“, – pažymėjo L. Kasčiūnas. Jo teigimu, sėkmės atveju V. Putinas gali ne tik gauti tam tikrų nuolaidų dėl Ukrainos, ją paliekant pilkojoje zonoje, kai tėra neformalus sutarimas neprileisti Ukrainos prie kolektyvinės gynybos sutarties, bet ir leisti tokioms situacijoms pasikartoti ateityje.
