Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas šiemet jau buvo susitikę kaip JAV ir Rusijos prezidentai – birželį apie raudonąsias linijas Kremliaus lyderiui kalbėjo Baltųjų rūmų šeimininkas. Tąsyk viltys susitarti dėl strateginių susitarimų, bent minimalios abipusės pagarbos atrodė pagrįstos.

Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis: V. Putinas kalba apie Rusijos raudonąsias linijas Ukrainoje ir ne tik – esą net galima ukrainiečių narystė NATO ir amerikiečių puolamosios ginkluotės Europoje perkėlimas yra ta riba, kurią peržengus Kremlius būtų linkęs toliau eskaluoti padėtį.

Pastarųjų savaičių retorika iš Rusijos, regis, jau nebeleidžia kalbėti apie taikius sprendimo būdus – atvirai pajėgas prie Ukrainos sienos ir jos okupuotose teritorijose telkianti Rusija siunčia visiškai priešingas žinutes: ir kad karo grėsmė esą yra išgalvota, ir kad jėga gali būti panaudota bet kurią akimirką yra labai reali.

Savo ruožtu įprastai lyderystę bei iniciatyvą iš trypčiojančių ir gilų susirūpinimą reiškiančių europiečių perėmusios JAV ėmėsi beprecedenčių žingsnių: ne tik inicijavo dvišalę, kad ir nuotolinę J. Bideno bei V. Putino vaizdo konferenciją, bet ir ėmėsi žygių, kad neliktų nė menkiausios abejonės, kad karo grėsmė yra reali, kas yra tikrasis agresorius ir kas jo laukia.

Pažadėjo atsakyti taip, kaip niekada iki šiol

Paradoksalu, kad paskutinis punktas kol kas yra aiškiausias, žiūrint į JAV retoriką: JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas jau įspėjo Rusiją, kad invazijos į Ukrainą atveju Kremlius pajus „didelę įtaką turinčias ekonomines priemones, nuo kurių JAV anksčiau susilaikė“. O JAV prezidentas J. Bidenas dar praėjusį penktadienį pridūrė, kad tai gali būti visas „rinkinys priemonių“.

„Aš ruošiu tai, kas, manau, bus pačių išsamiausių ir prasmingiausių iniciatyvų rinkinys, kad ponui V. Putinui būtų labai labai sunku tęsti ir padaryti tai, dėl ko žmonės nerimauja“, – sakė J. Bidenas.

Žinoma, tokie pažadai gali būti nekonkretūs ir atrodyti, kad Rusijos niekaip neatgrasė ir neįbaugino, – Rusija toliau nuosekliai didina pajėgas prie Ukrainos sienų ir kaitiną retoriką. Pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas prieš V. Putino ir J. Bideno virtualų pokalbį pareiškė, kad jei Ukraina nesilaikys Minsko susitarimų, ji bus priversta tai daryti jėga.

Prorusiški separatistai Donbase

Rusija pastaruoju metu ypač aktyviai žarsto kaltinimus Ukrainai, kad esą šios šalies kariai nesilaiko 2014–2015 metais po atvirų kovos veiksmų Minske pasirašytų paliaubų, kuriomis formaliai buvo sustabdytas karas.

Bet jis niekada nesustojo ir pastaraisiais mėnesiais atsinaujino susirėmimai fronto linijoje. Išskyrus pastarąsias dienas, kai visame fronte – įtartinai tylu. Tarsi tai būtų tyla prieš audrą.

JAV įtikino net skeptikus Europoje

Kiti JAV žingsniai turėjo tapti gerokai rimtesniu signalu Rusijai, kad šį kartą amerikiečiai nelinkę kartoti 2014-ųjų klaidų, kai Krymo okupacija ir karas Donbase tuometinę JAV administraciją bent jau viešai užklupo susiskaldžiusią, nepasiruošusią ir sureagavusią per lėtai.

Aiškiausia reakcija tuomet buvo JAV sankcijos Rusijai bei tiesioginės karinės paramos Rusijos kaimynėms – pirmiausiai Baltijos šalims, Lenkijai tiekimas.

Tačiau tuomet Ukrainai JAV vengė staigiai teikti reikšmingą karinę pagalbą, kurios ypač trūko, o ir amerikiečių sąjungininkai Europoje buvo susiskaldę – nepaisant vieningo pritarimo sankcijoms Rusijai ES viduje netrūko balsų, kad su Kremliumi dėl Ukrainos nereikia pyktis, kad ukrainiečiai patys gali būti kalti, o Krymas išties esą vis tiek yra rusiškas, tad net ir grubiai jį užėmusios Rusijos nereikia pernelyg smerkti.

Šį kartą viskas kitaip: pastaruoju metu JAV surengė ypač daug žvalgybinių skrydžių netoli Rusijos sienų – virš Ukrainos, Juodosios ir Baltijos jūrų, o taip pat Baltijos šalių, Lenkijos. Elektroninės žvalgybos, antžeminių taikinių stebėjimo ir žymėjimo orlaiviai pastaruosius mėnesius ypač intensyviai ir be perstojo rinko informaciją – ir neatsitiktinai.

Iš viešų šaltinių prieinama informacija – palydovinės nuotraukos, prieš tai skeptiškai galimus Rusijos invazijos scenarijus vertinusių, o dabar nuomonę pakeitusių ekspertų vertinimai tėra viena poveikio priemonių, skirta viešajai erdvei: viešai prieinamų šaltinių informacija rodo, kad Rusija išties sutelkė nuo 100 tūkst. iki, kaip skelbta JAV žiniasklaidoje, net 175 tūkst. karių prie Ukrainos sienos ir okupuotose teritorijose.

Regis, nenutrūkstami traukinių platformų ešelonai iš visos Rusijos, net tolimiausių Sibiro kampelių link išeities pozicijų gabenantys tankus, šarvuočius, artileriją, elektroninės kovos, inžinerines priemones, pontoninius tiltus, o pastaruoju metu – valdymo ir vadovavimo elementus, pasitelkiant rezervistus – vien visa tai jau, regis, rodo, kad invazija yra neišvengiama.

Tačiau JAV puikiai supranta, kad ir to skeptikams neužteks. Tad pastaruoju metu JAV žiniasklaidoje pradėti cituoti neįvardyti ar oficialiai kalbėti negalintys pareigūnai – nuo Pentagono iki žvalgybininkų, nuo amerikiečių iki sąjungininkų, kurie taip pat sako tą patį: karas yra tikėtinas.

Galiausiai pasirodžiusiame autoritetingo leidinio „Financial times“ straipsnyje konstatuota: dar abejojančias dėl Rusijos ketinimų, pasiryžimo bei galimybių Europos šalis JAV galiausiai įtikino prieš NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą Rygoje.

Praėjusią savaitę vykusių pokalbių Rygoje metu, anot FT šaltinių, Europos šalių tonas pastebimai pasikeitė: tos, kurios dar abejojo dėl galimos situacijos rimtumo ir Rusijos kėslų, per pastarąsias savaites buvo įtikintos. Kaip? JAV pasidalijo ypač jautria žvalgybine informacija.

Kokia ta informacija lėmė šį lūžį – ar žmogiškosios, ar būtent elektroninės žvalgybos, ar bendrai pateikta ir įtikinanti skirtingų žvalgybinių duomenų visuma – neskelbiama. Tad abejonių nebeliko. Dabar viena neaišku, bent jau viešumoje: ko iš tikrųjų siekia Rusija ir ar ji ryšis taip rizikuoti?

Ne invazija, bet modernus karas

Būtent tokio – didelio masto, kruvino ir Europą pirmą kartą net ne nuo 2014-ųjų, ne nuo 2008-ųjų, bet nuo 1945-ųjų sudrebinti galinčio – konflikto perspektyva dabar svarstoma prieš J. Bideno ir V. Putino pokalbį.

Tai, kad Europa eilinį sykį gali dar kartą raudonuoti iš gėdos, mat dėl galimos agresijos prieš Europos valstybę įtikinti vėl tenka už tūkstančių kilometrų esančioms JAV – dabar jau nebe taip svarbu.

Ir nors apie Europos strateginę autonomiją pašnekėti mėgstančių kai kurios Europos šalys, anot FT, sukėlė amerikiečių nuostabą – esą kaip gali egzistuoti tokia žvalgybinių gebėjimų praraja, kad JAV mato tai, ko europiečiai nesugeba pamatyti savo žemyne, supratimas apie galimą agresiją dar nereiškia, kad visi Kremliaus tikslai yra aiškūs. O tai svarbu, vertinant ir savo veiksmus bei prognozuojant galimą įvykių eigą.

Pastaruoju metu viešai aptarinėjami galimos invazijos žemėlapiai, anot kai kurių ekspertų, neatrodo logiški. Pats agresijos scenarijus žiemą jau nebūtinai atrodytų logiškas veiksmas, tačiau dar didesnę nuostabą kelią būtent spėjami Rusijos kariniai tikslai.

Rusijos pajėgos aplink Ukrainą

Kokie jie yra? Okupuoti dalį Ukrainos teritorijos ar pasiglemžti visą šalį? Net patys rusų ekspertai, blaiviai vertinantys tokius scenarijus pastebi, kad tai yra menkai tikėtina – net ir turėdama kiekybinę bei kokybinę persvarą Rusijos kariuomenė vargu ar gali tikėtis lengvos pergalės invazijos atveju: pasipriešinimas net mobiliame, manevriniame kare jau žada nemenkus nuostolius puolančioms pajėgoms – Ukrainos kariuomenė nėra ta chaotiškai sulipdyta ir kovose dar tik grūdinama masė 2014-aisiais, kai Rusija turėjo taktinę ir strateginę iniciatyvą.

O ką jau kalbėti apie desantines operacijas ar juo labiau miestų užėmimus – pirmosios, kurios prognozuojamos Ukrainos pietuose, ypač prieš Odesą reikalauti nemenkų Rusijos pajėgumų, o pradinę invaziją ukrainiečių kariai pajėgūs atmušti arba pridaryti didelių nuostolių. Net jei tai būtų dėmesio nukreipimas, jis kainuotų Rusijai didelius nuostolius.

Miestų užėmimas – dar didesnis galvos skausmas, jei ukrainiečiai dėl jų kautųsi. „Rusiškojo pasaulio“ saldumą jau 2014-aisiais spėję pajusti Charkovas, Mariupolis, Odesa ir kiti miestai, kuriuose tuomet būrėsi separatistai, bet galiausiai buvo sutriuškinti ir išvyti, vargu ar pasiduotų be mūšio. O tai reikštų tam tikrą pauzę bei neišvengiamas civilių aukas.

Tai, kad Rusija nesislapstydama telkė pajėgas nuo metų pradžios ir tyčia kurstė įtampą, leisdama spėlioti dėl savo būsimos invazijos panaikinta 2014-aisiais turėtą iniciatyvos veiksnį – ukrainiečiai jau laukia galimų mūšių toliau, nei Donbase.

Ir galiausiai – daug kainuojanti puolamoji operacija Vakarų akyse neišvengiamai sustiprintų paramos iniciatyvas Ukrainai – nuo ginkluotės iki tiesioginės karinės paramos, net jei rusai signalizuotų nesikišti. Tokia rizika įsivelti ne tik į karą su Ukraina dėl abejotinų tikslų – gabalėlių teritorijos, kad ir iki paties Dniepro neatrodo logiška net blefuoti ir rizikuoti mėgstančiam Kremliui.

Priešingai, atvira, jokiomis užuolankomis ar dingstimis „ginti rusakalbius“ ar „išvaduoti Ukrainą nuo fašistų“ pridengta Rusijos agresija veržiantis gilyn ne tik nepriartintų Kremliaus prie deklaruojamų tikslų – narystės NATO atsisakymo, puolamosios ginkluotės perkėlimo, bet ir sukeltų priešingą poveikį: narystės Aljanse tokiu atveju jau, tikėtina, paprašytų Suomija ir Švedija, o Ukraina siektų suduoti kuo skaudesnių smūgių Rusijai, kurios gyventojai, patyrę sankcijų poveikį, vargu ar būtų nusiteikę abejotinos vertės milžiniškiems nuostoliams.


Tad koks gali būti karinės operacijos tikslas? Prisidengusi tariamai ukrainiečių laužomais Minsko susitarimais, neva skriaudžiamais rusakalbiais bei savo nacionalinių interesų gynimu Rusija gali atsakyti auklėjamąja, baudžiamąja arba prevencine operacija.

Ir tai padaryti galima be ilgalaikės ir brangios invazijos, okupuojant naujas Ukrainos teritorijos. Rusija tai jau yra išbandžiusi prieš Sakartvelą 2008-aisiais, kai tariamai gindama Pietų Osetiją įsiveržė į Sakartvelą, išblaškė ar sunaikino didelę dalį vietos pajėgų, palaužė priešininką ir privertė derėtis.

Trumpalaikis tos operacijos tikslas buvo aiškus: palaužti kartvelus, galutinai užimti Pietų Osetiją ir Abchaziją, palaidojant Tbilisio viltis šias teritorijas susigrąžinti. Bet net jei iš pradžių Sakartvelo reakcija buvo priešiška Rusijai, pamažu, ypač praėjus ne vieneriems metams po to karo požiūris į Rusiją ypač valdančiųjų gretose Sakartvele pasikeitė – prorusiškų jėgų kvapas bei vis labiau nykstanti euroatlantinė Sakartvelo perspektyva atrodo kaip vienas dalinių Kremliaus tikslų.

Dabar, kai Vakarų šalyse kalbama apie prieštankinės, priešlėktuvinės gynybos tiekimą Ukrainai, o ir patys ukrainiečiai malduoja sustiprinti jų gynybinius pajėgumus, dažnai pamirštama, kad tokia ginkluotė vargu ar sustabdys jau dabar parengtą Rusijos karinę operaciją – jei ši išties tokia yra: prieštankiniai „Javelin“ ar priešlėktuviniai „Stinger“ neapsaugos ukrainiečių nuo masinės salvinės, vamzdinės artilerijos, balistinių ir sparnuotųjų raketų atakos.

Tačiau būtent tokia baudžiamoji ir iš lėto vykdoma antskrydžių bei artilerijos smūgių kampanija sistemiškai naikinant Ukrainos karinę infrastruktūrą be realios sausumos invazijos dabar keltų didžiausią tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę grėsmę Kijevui.

Būtent link tokio scenarijaus gali krypti įvykiai dabar, J. Bidenui ir V. Putinui nepavykus pasiekti jokio apčiuopiamo susitarimo – JAV negali priimti Ukrainą išduodančių Kremliaus reikalavimų ir atvirkščiai – Rusija bent jau kol kas nemato prasmės trauktis. Bent jau tol, kol mato, jog JAV žadama kaina, kurią tektų sumokėti Rusijai, nėra nusveriančiai per didelė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (215)