Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ketvirtadienį nevyniojo žodžių į vatą ir perspėjo, kad į Europą „grįžta košmariškas karinės konfrontacijos scenarijus“, augant įtampai dėl Ukrainos. Tai galėjo nuskambėti, kaip vienas paskutinių perspėjimų apie artėjantį konfliktą.
Prie sienos su Ukraina jau kurį laiką Rusija sutelkė per 100 tūkst. karių ir tęsia šį procesą, o kontakto linijoje tarp Rusijos kontroliuojamų separatistų ir Ukrainos pajėgų pastaruoju metu atsinaujino vis intensyvesnės kovos. Karas Donbase nuo 2014-ųjų, nepaisant formalių paliaubų – Minsko susitarimų taip niekada ir nebuvo pasibaigęs, bet dabar iš Kremliaus aidi labai aiškios užuominos: esą tai ukrainiečiai nenori laikytis paliaubų
Išsiderėjęs kalbėti antras iš 60 šalių atstovų per Stokholme vykstantį Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ministrų susitikimą, S. Lavrovas perdavė prieš tai V. Putino jau išsakytas mintis: apkaltino NATO perkeliant savo karinę infrastruktūrą „arčiau Rusijos sienų“ ir iškėlė ultimatyvų reikalavimą, kad šis procesas sustotų – daugiau jokios NATO plėtros į rytus, jokios Aljanso karinės infrastruktūros, įrangos ar karių Ukrainoje.
O visa tai esą turi būti patvirtinta „ilgalaikėmis ir teisiškai įpareigojančiomis saugumo garantijomis“, kitaip sakant – Ukrainą išduodančia sutartimi, nors NATO vadovas ir Aljanso narės jau aiškiai atsikirto Rusijai: ne Kremliui spręsti dėl Ukrainos euroatlantinių siekių ir kitų Kijevo apsisprendimų nacionalinio saugumo klausimais.
„Sprendimą, kada Ukraina taps NATO nare priims Aljanso narės ir Ukraina, o Rusija šiuo klausimų neturi balso teisės. Ir ji neturi teisės kelti įtakos sferų principus kaimyninėms šalims“, – griežtai atkirto NATO vadovas Jensas Stoltenbergas.
Tad nors S. Lavrovas nuoskaudų pilnoje kalboje dar prisiminė NATO sprendimą 2008 m. Bukarešto susitikimo metu suteikti Ukrainai ir Sakartvelui narystės Aljanse perspektyvą, kas esą „užminavo Europos saugumo konstrukciją“, Kremliaus reikalavimai Vakarams žlugo dar nė neprasidėjus deryboms – palaikymo Rusijos pozicija nesulaukė net ESBO formatu. Tad ko laukti dabar – naujų grasinimų, spaudimo ar realios karinės eskalacijos ir kas rodytų, kad ji – neišvengiama?
Kaštų ir naudos taktika
Iš pirmo žvilgsnio Rusijos tikslai yra aiškūs, ne nauji ir prognozuojami. Anot Rytų Europos centro direktoriaus Lino Kojalos, tai gali būti dvilypė strategija, kurią nesyk naudojo Kremlius.
„Vienas tikslas – užmegzti tolesnį eskalacijos scenarijų, naudoti karinę jėgą ir spausti Ukrainą smurto būdu, kaip per 8 metus, nes karas juk nebuvo pasibaigęs. Kitas įmanomas scenarijus – spaudimo priemonė, kaip galimybė Putino rankose, kurią galima panaudoti tikintis, kad tam tikros nuolaidos bus realizuotos vien todėl, kad Rusija grasina panaudoti jėgą“, – laidoje „Delfi tema“ pažymėjo L. Kojala. Jo teigimu, pastaraisiais metais Rusija nepasiekė savo tikslų Ukrainoje – nepakeitė Ukrainos geopolitinės trajektorijos, kuri nutaikyta į euroatlantinę integraciją.
Kitas ekspertas, Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius siūlė atkreipti dėmesį, kad tokie Kremliaus bandymai yra sena, nuo sovietinių laikų egzistuojanti geopolitinių derybų tradicija.
„Keli kaštus, didini įtampą ir galiausiai iš to bandai susirinkti grąžą. Tiek Putinas tiek Lukašenka sukelia problemą, Vakarai sutelkia į ją dėmesį ir prasideda banalios derybos: ko norėtumėte, kad nutrauktumėte įtampos kėlimą“, – pažymėjo N. Maliukevičius.
Anot jo, jeigu A. Lukašenka banaliai nori pripažinimo ar dėtis, kad jį pripažįsta de facto vadovu, tai V. Putinas turi kelis tikslus – daugiapolio rusiško pasaulio vaizdinio gražinimas į realybę, kad ne tik Kinija turi būti vertinama, kaip galios centras, bet ir Rusija, o taip pat šantažu bandoma išsireikalauti tradicinių nuolaidų iš Vakarų: sustabdyti bet kokias Ukrainos NATO perspektyvas ar karinį bendradarbiavimą su Ukraina.
„Kuo ši Putino partija yra ciniška, tai, kad įsivaizduojama, jog Vakarų rankomis pavyks neutralizuoti Ukrainą, kad Vakarai, norėdami deeskaluoti, privers Ukrainą grįžti prie Kremliui naudingų susitarimų ar save matyti kaip neutralią šalį, kas dabar prieštarauja Ukrainos nacionalinio saugumo interesams“, – teigė ekspertas.
Kremliaus ultimatumai ir baimės
Kita vertus, NATO šalys jau leido suprasti, kad Kremliaus ultimatyvūs reikalavimai nėra svarstytini, bent jau viešai ar grupėje.
„Vakaruose niekas nesusitiktų kalbėti apie susitarimą su Rusija, kuris aplenktų Ukrainą ir išpildytų Kremliaus norą, kad Ukraina neturėtų net teorinių galimybių praverti NATO durų.
Bet tam tikri nuogąstavimai liks. Galime matyti daugiau tokių atvejų, kaip pastaraisiais metais, pavyzdžiui dujotiekis „Nord Stream 2“, kuris susijęs su Ukraina ir ją aplenkia, tai tokių atvejų gali pasitaikyti“, – pažymėjo L. Kojala.
Vis dėlto jis pripažino, kad savo dramatiška eskalacija ir spaudimu Rusija pirmiausiai išsiduoda savo silpnąsias vietas ir baimes. S. Lavrovas, kalbėdamas apie „košmarišką karinės konfrontacijos scenarijų“ jį įvardijo neatsitiktinai, pažymėdamas, kad Rusijai didžiausią nerimą kelia JAV strateginės ginkluotės galimas perkėlimas į Europą.
Būtent tokių pajėgumų, kuriais Kremliui panišką baimę amerikiečiai kėlė Šaltojo karo laikais įkurdinimas Europoje yra viena V. Putino asmeniškai nesyk nubrėžtų raudonųjų linijų, nepaisant to, kad Rusija pati pirmoji sulaužė tokių pajėgumų susitarimus. Dabar Kremlius siūlo savo susitarimus, kuriuos S. Lavrovas pažadėjo pateikti „artimiausiu metu“.
„Tikimės šių pasiūlymų peržiūros – iš esmės ir be atsisakymų“, – sau tradicinės arogancijos nė nemėgino slėpti S. Lavrovas. Anot L. Kojalos, nepavykus Kremliui palankiomis sąlygomis susitarti dėl Donbaso ateities, nepavykus prispausti Volodymyro Zelenskio, dabar Rusija gali nebematyti taikių perspektyvų, kad situacija gali keistis jai palankia kryptimi.
Indikatoriai, kurie rodys, kas tai jau prasideda
„Ir lieka vienintelis ginklas – karinė jėga ir grasinimas ją panaudoti, tai gali atnešti rezultatų“, – pažymėjo L. Kojala. Jis pripažino, kad kol kas iš Vakarų retorikos dar neaišku, kaip jie reaguotų į didelio masto tiesioginę Rusijos karinę agresiją – ar tai būtų nekonkretizuotos „rimtos ekonominės sankcijos“, apie kurias dar prieš dvišalį, bet netikėtai trumpai trukusį susitikimą su S. Lavrovu Stokholme užsiminė JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas, ar netgi Rusijos atjungimas nuo tarptautinių bankinių mokėjimo sistemos SWIFT, kam Rusija jau ruošėsi pratybų „Zapad“ metu.
Viena aišku – vakaruose, anot N. Maliukevičiaus, tvirtėja supratimas, kad šį kartą, kitaip nei pavasarį, kai Rusija buvo sutelkusi pajėgas prie Ukrainos, viskas yra gerokai rimčiau ir išties gali pakrypti karo linkme.
„Tas pajėgų telkimas ne tik viešas, bet ir vykdomas slaptai,o tai aktyvavo aliarmo signalus JAV ir dabar tas viešas šnekėjimas, kad gali būti karas, yra neatsitiktinis, nes Amerika nori didinti kaštus Putinui dėl tolesnės eskalacijos“, – teigė N. Maliukevičius.
Vis dėlto kol kas akivaizdu, kad kol kas dar galima stebėti aktyvų Kremliaus signalizavimą, kokie jo norai – meniu, kurį nori pateikti Vakarams, konkrečiai Bideno administracijai.
„Tai daroma per Putino retoriką, politikos ekspertų, propagandistų lūpas, kai sakoma, kas yra Rusijos raudonosios linijos: Ukrainos NATO perspektyvos ir bet koks karinis bendradarbiavimas su NATO šalimus – ta tradicinė Putino legenda, kad NATO bando apsupti Rusiją, artėja prie jos sienų, tai yra tokia deklaratyvi darbotvarkė, kuri pateikiama deryboms.
Bet joms nepavykus, jei nebus deeskalacijos ir matysime pajėgų tolesnį telkimą, tai mano dėmesį visada tokiais atvejais atkreipia Rusijos informacinio desanto permetimas – žurnalistai iš Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos staiga atsiranda karštuose taškuose prieš prasidedant konfliktui. Tai reiškia, kad ruošiamas informacinis palaikymas kovinėms operacijoms“, – apie neišvengiamo karo indikatorius prabilo ekspertas.
