Esu sujaudintas Juozo Jakavonio-Tigro mirties, todėl noriu pasidalinti keliomis akimirkomis iš mano pažinties su partizanu Tigru.

Prieš kelerius metus Jo kelionė kartu su dukra Angele pas mus į Ročesterį įvyko dėka Alytaus ir Ročesterio draugystės miestų komiteto, kuriam vadovauja mano dukra Jolanda Česonytė. Ji buvo šio apsilankymo iniciatorė, organizatorė ir Jo globėja bei palydovė visas dienas. Jam, būnant JAV, tuo pačiu ji norėjo kartu pagerbti ir visus Lietuvos partizanus.

Turėjau malonią ir nepakartojamą progą pažinti mūsų partizaną šiek tiek iš arčiau, kadangi kartu su Juo ir Jo dukra Angele, mano dukra Jolanda mus vežė aplankyti į Jo labiausiai pageidaujamas vietas. Pirmiausia, pasukome Vašingtono link, kur Juozui priėmimą Lietuvos Ambasadoje suruošė gerbiamas ambasadorius Rolandas Krisčiūnas. Kelione trukusi apie 7 valandas davė progą beveik be sustojimo kalbėtis.

Juozas daugiausia pageidavo, kaip Jis sakė „pravažiuoti pro Baltuosius Rūmus, nulenkti galvą ir padėkoti Amerikai už visą gera padaryta Lietuvai“. Išėjo geriau. Mano kolega, garbės konsulas Saulius Anužis, išrūpino turą į Baltuosius Rūmus. Juozas buvo ypač dėkingas už galimybę pabuvoti JAV Prezidentų namuose.

O ambasados diplomatas Kęstutis Vaskelevičius išpildė ir antrą Tigro norą – pravažiuoti pro „Amerikos Balso“ pastatą ir ten nulenkti galva ir su ačiū lūpose už ilgametį „Amerikos Balso“ transliavimą į Lietuvą. Šaunuolio mūsų diplomato Kęstučio dėka, mums privažiavus prie „Voice of America“ pastato, išėjo į lauką mus sutikti visa tos įstaigos vadovybė. Ne tik Juozui buvo paruoštas visos įstaigos turas, bet iškeltos ir vaišės su šiltais Juozui sveikinimais.

Tačiau nepamirštamiausias momentas vyko buvusioje Lietuvių skyriaus studijoje, iš kur vykdavo transliacijos į Lietuvą. Juozas, kuris slaptai klausydavosi „Amerikos Balso“, buvo pasodintas į tą kėdę, prie to paties mikrofono ir išgirdo iš archyvų įjungtą vieną transliaciją į Lietuvą.

Mūsų partizanas graudžiai pravirko, mus, aplink stovėjusius, paveikė taip pat.

Toliau keliavome į Niujorką, pakeliui sustojome pamatyti Laisvės Statulą Niu Džersio valstijoje. Kitą dieną Juozas buvo nuvestas LR Generalinio Konsulo Juliaus Pranevičiaus trumpai aplankyti partizanų vado Juozo Lukšos žmoną Nijolę Bražėnaitę.

Kitą rytą išpildytas kitas Juozo noras – būtent aplankyti savo giminaičio kapą Elizabeth miestelio kapinėse, kurios buvo netoli nuo Newarko aerodromo, iš kurio svečiai turėjo grįžti į Lietuvą. Priėjęs prie kapo Juozas nesulaikomai braukė ašaras. Kaip Jis mums pasakojo, tas giminaitis kvietė Jį į Ameriką prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir galimybė buvo, kad Juozas tuo kvietimu gal būtų ir pasinaudojęs, jei ne sovietų tankų įsiveržimas į Lietuvą.

Turiu prisipažinti, kad man tu dienų kelionėje su mūsų partizanu, Jo dukra ir mano dukra, yra ir bus niekada nepamirštamos.

Sakau atvirai ir nuoširdžiai, kito tokio žmogaus, tokios asmenybės gyvenime nesu sutikęs. Jo nuoširdumas, Jo kuklumas, Jo spindėjimas humaniškumu ir visuomet su gera nuotaika ir meile žmogui mane tiesiog stulbino. Jaučiau, kad Jis lyg magnetas traukte traukė prie savęs žmones.

Pavyzdžiui, prie Linkolno paminklo Vašingtone, nepažįstami prie Jo prieina, sveikina ir kalbina, o Jis tik nuoširdžiai šypsosi, nes angliškai nekalba. Baltuosiuose Rūmuose žmonės, sėdintys vežimukuose užleidžia jam savo vietas eilėje.

Mums sėdint Manhatano bare, dvi elegantiškos ponios atėjo Ji pakalbinti, o priėję jų vyrai paėme mūsų čekį, nenorėję, kad mes mokėtume.

Jis niekada neturėjo jokio blogo žodžio, niekam, net ir tiems, jį daužiusiems stribams Merkinės ir Varėnos kalėjimuose. Ir Jis buvo viskuo patenkintas, nieko neprašė, nieko nereikalavo. Man būdavo keista, kad restoranuose Jam viskas patikdavo, Jis viską suvalgydavo, net ir jam, nepratusiam prie amerikoniško maisto.

Jolanda dar keturis kartus Jį ir Angelę aplankė Lietuvoje. Įdomu buvo, kad per valstybines laidotuves partizanų vado, Adolfo Ramanausko – Vanago, Juozas stovėdamas ar sėdėdamas pirmose vietose būtinai turėjo prie šono Angelę ir Jolandą.

Ir kaip be galo Juozas Jakavonis – Tigras mylėjo Tėvynę Lietuvą.

Su ašara akyse sakau – Requiem Laisvės Kovotojui

Rimas Česonis, Lietuvos garbės konsulas Ročesteryje

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (18)