Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalbėdama telefonu su Baltarusijos autoritariniu prezidentu Aliaksandru Lukašenka pabrėžė, kad Minskas turi bendradarbiauti su Europos Komisija ir tarptautinėmis organizacijomis migrantų humanitarinio aprūpinimo ir jų grąžinimo į tėvynę klausimais. Toks buvo oficialus Vokietijos vyriausybės atstovo Steffeno Seiberto komentaras.
„Antrojo pokalbio telefonu su ponu Lukašenka metu kanclerė pabrėžė būtinybę užtikrinti humanitarinę pagalbą ir sugrįžimo galimybes situacijos paliestiems žmonėms, padedant JT vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui (UNHCR) ir Tarptautinei migracijos organizacijai bei bendradarbiaujant su Europos Komisija“, – pridūrė S. Seibertas, patikinęs, kad kanclerė išreiškė paramą Lenkijai, kuriai kartu su Lietuva ir Latvija tenka atlaikyti tiesioginį krizės krūvį.
Toks rezervuotas ir dozuotas Vokietijos vyriausybės tonas, lakoniškai apibūdinant pokalbių turinį sukėlė nemažai neigiamų reakcijų ne tik pačioje Vokietijoje, bet ir Lenkijoje, Lietuvoje.
Pasipylė ir spėlionių bei versijų dėl tikrojo pokalbio turinio, iškeltų sąlygų bei pasiektų susitarimų. Ypač paslaugiai savo versijas siūlė pats Baltarusijos režimas, o tai tik dar labiau pakurstė įtampą viešojoje erdvėje: esą vien pokalbiai legitimizuoja A. Lukašenkos režimą, neva jis to tik ir tesiekė – kad su juo būtų deramasi, kad jis būtų pripažintas Baltarusijos vadovu, nepaisant ES vieningos pozicijos, kad pernai vykę prezidento rinkimai buvo suklastoti, o jis yra neteisėtas lyderis, kurio režimui stiprinamos sankcijos.
Gandai apie galimą sankcijų švelninimą bei tariamus susitarimus dėl kelių tūkstančių migrantų perkėlimo bei prasprūstantis nepasitenkinimas, kad visa tai daroma už Baltarusijos agresiją patiriančių šalių nugaros, jas informuojant tik apie vykstančius pokalbius, privertė kelti rimtus klausimus, kiek dar leisis žeminama demokratinė Europa. Sykį ji tai jau patyrė.
Istorinės paralelės ir nusivylimas
Kai 1933 metais į valdžią Vokietijoje atėjo Adolfas Hitleris ir jo vedami nacionalsocialistai, nedaug kas tikėjosi, kad revanšistinės nuotaikos bei siekis „plėsti gyvybinę erdvę vokiečiams“ greitai baigsis nauju pasauliniu karu. Tačiau link to Europa judėjo nuosekliai ir nuolankiai – iš pradžių nacistinė Vokietija susigrąžino Saro kraštą, tada įvykdė Austrijos anšliusą ir galiausiai pareikalavo Sudetų krašto iš Čekoslovakijos.
Visais šiais atvejais Britanija ir Prancūzija – pagrindinės Vokietijos varžovės ir nugalėtojos Pirmajame pasauliniame kare – situaciją stebėjo pasyviai, vengė konflikto ir ieškojo diplomatinių būdų „sureguliuoti konfliktą“, kad tik būtų išvengta karo. Gėdingas Miuncheno suokalbis 1938-siais jau tebuvo siekis atitolinti neišvengiamą karą, kuris prasidėjo po eilinių Vokietijos teritorinių pretenzijų – Dancigo koridoriaus, dėl kurio formaliai ir kilo karas su Lenkija, įtraukęs jos sąjungininkes.
Šiandien situacija atrodo visiškai kitokia: Baltarusija nesigviešia teritorijų kaimyninėse šalyse, ir nors A. Lukašenka dažnai kalba apie karą, tai nėra šalis, kuri turėtų galimybę kelti realią egzistencinę grėsmę Lenkijai ar juo labiau Vakarų valstybėms. Be to, ir A. Merkel pritarimo sulaukė iš ES šalių vadovų.
Netgi Rusija, kuri toliau spartina bendros sąjunginės valstybės integracijos projektą su Baltarusija, viešai deklaruoja, kad neturi jokių agresyvių teritorinių siekių, o visos kalbos apie karą esą yra prasimanymas ir klaidingos interpretacijos. Į Rusiją kaip grėsmę žiūri tik pasienio valstybės.
Tad kai pasipylė nusivylimo kupinos kalbos apie A. Merkel nuolaidžiavimą, tariamus tūpsnius Kremliui ir Minskui, kuriuose įsitvirtinę Vladimiras Putinas, A. Lukašenka ir jų režimai, kadenciją baigiančios kanclerės telefoniniai pokalbiai galėjo sukelti įtarimų bei tam tikrų istorinių paralelių.
Esą ar tik nebus slapta sukurptas naujas suokalbis – ne tik už Lenkijos ir Lietuvos nugarų, bet ir visos ES? Vokietijos vyriausybė kad ir lakoniškai, tačiau pažymėjo, kad pozicija esą derinta su ES narėmis, situaciją gerai žino Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, o koordinaciją turėtų liudyti ES diplomatijos vadovo Josepho Borrelio pokalbis su Baltarusijos režimo premjeru.
Netgi tokios smulkmenos, kad neteisėtas, bet faktinis Baltarusijos lyderis pokalbiuose su A. Merkel vadinamas ne prezidentu, o tik „ponu Lukašenka“, o pokalbiai su juo esą „nereiškia derybų“ turėjo tarsi nuraminti – jokių kalbų apie istorijos pasikartojimą, apie nuolaidžiavimą, išdavystes negali ir būti. Tai pripažino net Kremliaus ir Minsko režimams bei silpnai Europos pozicijai skambių epitetų negailintis nepriklausomas analitikas Marius Laurinavičius.
„Tada – 1938-1939 metais tai buvo tikras nuolaidžiavimas, nes taip galima susitarti su Hitleriu, kad neprasidėtų karas. Dabar apie karą su Rusija niekas net negalvoja, tai nėra darbotvarkės dalis. Galvoja tik, kaip priversti Rusiją nedaryti nesąmonių. Vakarų pozicija Rusijos atžvilgiu yra naivi, jie nesupranta grėsmės dydžio, tačiau dabar – ne 1938-ieji, tada ir aplinkybės kitos buvo, ir tikslas, ir galių santykis kitas“, – ramino M. Laurinavičius.
Laukia nauja krizė?
Vis dėlto jis pripažino – tai, ką dabar daro Merkel, net jei nėra nuolaidžiavimas, vis dėlto nėra ir krizės sprendimas. Mat taip užprogramuojama nauja krizė ateityje.
„Dabar teritorijos užkariavimas nėra tikslas, dabar dominuoja ir dominuos hibridinės operacijos, kai bandoma pasiekti tų pačių tikslų kitomis priemonėmis. Tokiomis nuolaidomis provokuojamos noras siekti daugiau“, – įspėjo M. Laurinavičius. Jo teigimu viskas iš A. Merkel pusės dabar daroma ne todėl, kad būtų norima įtikinti Rusijai, kuri nuo pat krizės pradžios ir kartojo, jog „reikia kalbėtis su Minsku“, bet klaidingai manant, kad taip laikinai bus išspręsta problema.
Vokietijai ši problema – humanitarinė krizė. Būtent taip ji matoma Vakarų Europoje: vargšai, šąlantys, badaujantys pasienyje, įstrigę pasienyje – gal Baltarusija ir sulaukia griežtų žodžių iš Vokietijos, visos ES, bet tik tiek.
Naujos sankcijos, kad ir kokios skaudžios jos būtų A. Lukašenkos režimui, iškart sulaukė atsako šantažu – „atjungsime dujas, naftą“, pasirodys „ginkluoti migrantai“, tad nenuostabu, kad pasirodė ir pranešimų apie susvyravimus ES viduje dėl papildomų sankcijų A. Lukašenkai.
Tokie prioritetai gali atrodyti mažiau reikšmingi Lietuvai ir Lenkijai, kurios tiesiogiai susiduria su migrantų srautais, kas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau meistriškai išsukus per propagandinius kanalus Minske ir Maskvoje šis paveikslas atrodo visiškai kitoks Vakaruose. Tad A. Merkel pasirinktą sprendimo būdą esą galima visiškai suprasti, bent jau taip tikino VU docentas, dr. Laurynas Jonavičius.
„Rasčiau argumentų Merkel pozicijai, nes ji gelbsti migrantų gyvybes, bet yra ir argumentų, kad toliau bus dar sunkiau, nes atsiveria kelias nenutrūkstamam spaudimui.
Gal Merkel logika tokia, kad konfliktas ne „čia ir dabar“, tai ji dar spės išspręsti humanitarinę krizę, o kitas Vokietijos lyderis tegu jau sprendžia kitas problemas. Nežinau. Viskas priklauso nuo vertinimo taško: jei prioritetizuoji žmogaus gyvybes ir nematai grėsmės nacionaliniam saugumui, taip ir vadovausiesi“, – pažymėjo L. Jonavičius.
Jo manymu yra pagrįstos prielaidos – tai rodo ir patirtis, ir kitos detalės, kad kalbėjimaisi su A. Lukašenka ir V. Putinu gali priversti prie naujų krizių, kurias mielai sukurs šie režimai.
Svertai Kremliaus ir Minsko rankose
Kita vertus, anot M. Laurinavičiaus, vieną siekį tiek Kremlius, tiek Minskas jau pasiekė – ne tiek pačių nuolaidų, dėl kurių turinio dar net nėra viešai aišku, bet patį susipriešinimo faktą.
„Siekis mus sukiršinti – vienas svarbiausių. Kalbėjau apie tai nuo pat pradžių“, – pabrėžė ekspertas. Tai, kad ir Lietuvos viduje, bet ir visoje ES nesutariama kaip elgtis grėsmės akivaizdoje ES kritikams yra dar vienas įrodymas, kokia bejėgė, apgailėtina ir neryžtinga yra Bendrija. Visai kaip Tautų sąjunga tarpukariu, kuri buvo sukurta tam, kad būtų išvengta konfliktų, o galiausiai išsiskirstė paniekinta ir sutrypta autoritarinių režimų.
Nepasitikėjimas ES kaip institucija, kuri daug kalba apie vienybę, vertybes, o krizės akivaizdoje eilinį sykį sutrinka, yra vienas neslepiamų Kremliaus tikslų. Be to, tokia krizė ir jos sprendimo būdai, kuriuos pasirinko Vokietija, smūgiuoja ir autoritetų reputacijai. Anot L. Jonavičiaus,
A. Merkel bandymas kalbėtis išplečia manevro laisvę ir padidina svertus ne Europoje, o būtent Lukašenkos ir Putino rankose, jie pamato silpną vietą. Vyksta propagandinis karas iš vienos pusės.
„Pati Merkel buvo už bendrą, konsoliduotą ES politiką, jai tai buvo ne pirma krizė ir ji, vienydama Europą, nusprendė, kad turi daug įdirbio, bet čia atvirkštinis viražas gavosi. Jis kerta per Merkel keliolikos metų darbą, jos palikimą“, – teigė L. Jonavičius, pažymėjęs, kad kol kas tas keistumas ir yra vienas didžiausių nežinomųjų – kol kas pati A. Merkel nekalba, o informacija, tarsi koks mykimas, pasiekia per vyriausybę.
