Apie pačių pokalbių turinį nėra žinoma daug. Yra žinoma, kad pokalbiai įvyko pirmadienio vakarą. A. Merkel su A. Lukašenka kalbėjosi apie 50 minučių. Anot prancūzų tinklapio „Le Monde“, esą A. Lukašenka per pokalbį pareiškė norįs užtikrinti, kad prie Lenkijos sienos susirinkusių migrantų grįžimą „pas juos“.
Tai yra pirmas kartas nuo 2020 metų, kai Vakarų teisėtu prezidentu nepripažintas A. Lukašenka sulaukė Vakarų lyderio skambučio.
„Pokalbio turinys gal net ir nėra tiek svarbus, kiek pats veiksmas“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų universiteto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas.
Pasak eksperto, toks skambutis iš esmės yra pripažinimas, kad su A. Lukašenka galima tartis dėl problemos (kurią jis pats ir sukūrė) sprendimo.
„Tai yra vienas iš dalykų, ko norėjo A. Lukašenka, tai yra pripažinimo kaip valstybės vadovo aukščiausiu lygiu be jokių minėjimų, kad jis yra neligitimus prezidentas. Tokio lygio pripažinimo A. Lukašenka labai retai sulaukdavo net ir iki 2020 m. Jo kontaktai su Vakarų lyderiais būdavo labai reti. Reikia prisiminti, kad jis apskritai nebuvo niekur kviečiamas, į Europą beveik nekeliaudavo dešimtmetį dar iki to laiko“, – priminė T. Janeliūnas.
Tikrasis krizės kaltininkas – Kremliuje
Analitikas Marius Laurinavičius mano, kad apskritai tikrasis laimėtojas šioje situacijoje net ne A. Lukašenka, o Vladimiras Putinas.
„Šita krizė yra ne A. Lukašenkos suorganizuota. Ji yra suorganizuota Kremliaus. Kremlius tik veikia A. Lukašenkos rankomis. Kremlius būtent to ir tikėjosi. Kremlius, pirmiausia, pasiekė savo tikslą, kad su juo būtų kalbamasi, kad jis taptų tarpininku. Tada jis, žinodamas, kaip veikia vakarietiška politika, iš esmės privertė A. Merkel pasikalbėti su A. Lukašenka, kuo ji iš esmės, norėdama ar nenorėdama pripažino A. Lukašenką Baltarusijos lyderiu. Visi kremliaus tikslai yra pasiekti“, – sakė M. Laurinavičius.
Tačiau, pasak analitiko, reikia turėti mintyje, kad iš vakarietiškos perspektyvos tai ir yra tai, kaip jie yra įpratę spręsti krizes.
„Pirmiausia, jie net patys sau nepripažįsta, kad A. Lukašenka jau seniai peržengė bet kokios politikos ribas, ir yra paprasčiausias teroristas. Vakaruose yra pakankamai aiškiai išreikšta nuostata, kad su teroristais nesikalba.
Nors reikia pripažinti, kad ji irgi yra pažeidinėjama, bet su teroristais yra nesikalbama. Su visais kitais, sprendžiant bet kokias krizes, vakarietiškas požiūris (reikia turėti galvoje tarkime rinkėjų Vokietijoje spaudimą) yra, kad, jeigu yra kažkokia problema, reikia bent jau pabandyti kalbėtis.
Tą A. Merkel iš esmės ir padarė. Politiškai, mano galva, tai yra milžiniška klaida, nes, kalbantis su bet kokiu teroristu, problemos išspręsti negalima. Tu tik ją gali pagilinti, atidėti arba iš esmės apsimesti, kad ją išsprendei“, – kalbėjo M. Laurinavičius.
Nemato išdavystės
Kartu analitikas siūlė su vertinimais, ypač galvojant apie pokalbių turinį, nepulti į kraštutinumus.
„Turbūt neturėtume pulti galvoti apie išdavystes arba dar kažką. Visas tas žinutes, kad tai yra nepriimtina, kad tai yra hibridinė ataka, jie, aišku, perdavė. Čia dėl to abejonių didelių nėra. Bet jie yra įstrigę toje vakarietiškos politinės kultūros spąstuose“, – dėstė M. Laurinavičius.
Kartu jis paaiškino, kodėl A. Lukašenkai paskambino būtent A. Merkel.
„Todėl, kad politiškai pati problema didžiausia yra Vokietijoje. Vokietijoje dar prieš tai, kas čia dabar įvyko prie sienos, tai jau buvo tapę problema. Ten jau atsidūrė keli tūkstančiai neteisėtų migrantų iš Baltarusijos, ir vokiečiai tą žinojo, ir tai jau tapo politinės darbotvarkės klausimu.
Kadangi tai yra politinės darbotvarkės klausimas, V. Putinas tiesiog galėjo taip lengvai nuspėti, kokia bus A. Merkel ir apskritai Vakarų reakcija, kad jis tiesiog privertė juos tą daryti“, – sakė M. Laurinavičius.
Jis siūlė po pokalbio reikšmingų gerumo ženklų iš A. Lukašenkos ir V. Putino nelaukti.
„Yra galimybė galbūt kažkaip trumpalaikiu laikotarpiu ar pradėti spręsti, ar apsimesti, kad yra sprendžiama krizė. Tas yra įmanoma, bet tai yra priklausomai nuo kainos, kuri bus pasiūlyta V. Putinui ir A. Lukašenkai. Jeigu V. Putinas (A. Lukašenka yra šalutinis veikėjas) pamatys, kad šiuo metu jam yra naudinga tapti tarpininku, ar padėti išspręsti krizę, tai jis tą ir padarys. Bet tai nėra joks tvarus krizių sprendimas. Tai yra tiesiog tas pats kalbėjimasis su teroristu. (…) Tai yra tas pats, kas su P. Escobaru kalbėtis apie narkotikų prekybos nutraukimą“, – aiškino M. Laurinavičius.
VU TSPMI profesorius spėjo, kad tiek A. Merkel, tiek E. Macronas per pokalbius labiausiai siekė deeskaluoti situaciją.
„Šita deeskalacija yra esmė turbūt abiejų pokalbių tiek E. Macron'o, tiek ir A. Merkel. Nes jie eilinį kartą atspindi pačią pažeidžiamiausią, jautriausią europiečių vietą. Labiausiai europiečiai bijo krizių eskalavimo, tai yra nevaldomų krizių, kurios galėtų virsti ir į kažkokias ginkluotas provokacijas.
Kai tik su tokia baime susiduria, europiečiai daro viską, kad tik išvengtų galimos eskalacijos. Tada realiai nebelabai rūpi vertybinė pozicija, kažkokie pasmerkimai, aiškinimai apie demokratijos, žmogaus teisių viršenybes. Eskalacijos baimė yra matyt ta jautriausia vieta, į kurią visada ir taikosi tokie politiniai chuliganai, nes žino, kad europiečiai tikrai į tai turės reaguoti. Ir jie reaguoja“, – aiškino T. Janeliūnas.
Pasak politologo, europiečiams tokia taktika atrodo visiškai racionali.
„Mums čia, Lietuvoje, galbūt atrodytų, kad su chuliganais nereikia kalbėtis apskritai, tiesiog reikia eiti, ir, perkeltine prasme šnekant, duoti jiems į snukį. Bet europiečiai niekada to nedarys. Jiems bet kokia galimybė sumažinti eskalacijos riziką yra politiškai racionali, tinkama priemonė“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologo manymu, jie dabar galbūt kažkokiam trumpam laikui pasieks įtampos sumažėjimą, galbūt net matysime sumažėjusius migrantų srautus į pasienį. Ir tai jau bus tarsi politinio sprendimo laimėjimo ženklas.
„Bet, kita vertas, ilgesniu laikotarpiu tai tik patvirtins, kad europiečius galima šantažuoti, ir, kad jie yra labai jautriai reaguojantys į tokio pobūdžio šantažą“, – sakė T. Janeliūnas.
Žaidžia ir per emocijas
Per šią krizę, pasak eksperto, A. Lukašenka sėkmingai išnaudoja ir spaudimą per emociją – apie prie ES sienos šąlančių migrantų mases.
„Emocinis aspektas irgi žaidžia. Jis yra stiprus. Natūralu, kad juo taip pat manipuliuoja A. Lukašenka. Tas spaudimas per emocijas yra visos krizės dalis. Prisiminkime, kada įvyko lūžis jau vos ne prieš dešimtmetį Vokietijos pozicijoje migrantų atžvilgiu? Kai pasklido to vargšo vaiko, išmesto ant kranto, nuotraukos, tada emocinis spaudimas turėjo labai rimtų politinių pasekmių“, – sakė T. Janeliūnas.
Pasak politologo, emocinis spaudimas yra kuriamas tikslingai.
„A. Lukašenka ir V. Putinas labai tiksliai žino, kur yra jautriosios europiečių vietos, ir per jas smogia“, – sakė T. Janeliūnas.
Nelabai sekasi Vakarams papasakoti savo istoriją
Kartu politologas pripažino, kad mums nelabai pavyksta papasakoti istoriją iš savo perspektyvos.
„Mes nelabai žinome, ką mūsų istorija turėtų teigti. Tai, kad mes nelabai žinome, kaip įtikinti tuos pačius Paryžiaus arba Berlyno lyderius, irgi yra mūsų negera padėtis. Mes apie A. Lukašenkos brutalumą kalbame jau pakankamai seniai, bet kalbame per tyliai, per retai, ir tos žinutės, kad ir prasimuša kažkada į tarptautinę žiniasklaidą, paskęsta bendrame įvykių fone“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologas svarstė, kad galbūt tas tiesiog atspindi mūsų gana menkas galimybes, nes mes neturime kažkokių super naujienų tarnybų, kurios galėtų dirbti Europos sostinėse, ir nuolat transliuoti represijas iš Baltarusijos.
„Bet reikia pripažinti situaciją, kad mes ne visada sugebame savo istoriją perteikti europiečiams, ir jie nelabai žino, koks yra Lukašenka, kaip brutaliai jis manipuliuoja ir emocijomis, ir žmonių likimais. Šitoje vietoje tenka priimti tą realybę, kad iš Rytų pusės tos manipuliacijos yra daugiau, ir ji kartais yra veiksmingesnė“, – sakė T. Janeliūnas.
Svarbios sankcijos
Kalbėdami apie tai, ką gi iš tikrųjų reikėtų daryti tokioje situacijoje, abu ekspertai akcentavo sankcijų svarbą.
„Prisiminkime, kad sankcijos, kurios net pagal ES planus jau turėjo būti įvestos, jos iki šiol neįvestos. Nesakau, kad su V. Putinu iš viso negalima kalbėtis, bet su juo reikia kalbėtis ne apie tai, kaip jis tarpininkaus šitai krizei, o ką jis turės sumokėti, jeigu jis ir toliau Vakarus šantažuos tokiomis priemonėmis.
Nebūkime naivūs, ir Vakaruose supranta, kad čia nėra A. Lukašenkos žaidimas, kad tai yra mažų mažiausiai ir Kremliaus žaidimas, o Vakarai (Vokietija) užmerkia akis į akivaizdžius faktus. Tokiu būdu problema net nėra sprendžiama, ji yra patraukiama iš akių, arba apsimetama, kad tai yra sprendžiama, arba parodoma rinkėjams, kad „štai mes kažką darome“, – piktinosi M. Laurinavičius.
VU TSPMI profesorius, turėdamas mintyje svarstomas sankcijas, sakė, kad kryptis yra pakankamai aiški ir teisinga.
„Bet vėlgi galima sakyti, kad per vėlai, per mažai, tą buvo galima daryti jau prieš keletą mėnesių arba vasarą, kai tik prasidėjo šitie reikalai. Bet geriau vėliau negu niekada. Man atrodo, kad vienintelis veiksmingas kelias yra įvesti sankcijas ir bausti net gi ne tiek Baltarusijos įmones arba kažkokius režimo atstovus, kiek vakariečių įmones, kurios bendradarbiauja su Baltarusijos režimu.
Kaip matome, yra ir nuomojami lėktuvai, ir teikiami kreditai, ir kiti dalykai daromi, kurie tiesiog padeda, ir be tų vakarietiškų kompanijų įsitraukimo nelabai vyktų visas procesas. Manau, kad ta kryptis yra teisinga. Yra kalbama ir apie galimas sankcijas jau ir Vakarų ar Turkijos aviakompanijoms, kurios bendradarbiauja su Baltarusija. Tai gali bent jau lėktuvų srautą pristabdyti“, – komentavo T. Janeliūnas.
Kalbėdamas apie kitas sankcijas, politologas kritikavo jų priėmimo procesą.
„Kad ir trąšų atveju, kol jie išgrynino, kokia dalis nitratų gali būti įdėta į sankcijų sąrašą, kad tik būsimoms sutartims visa tai veikia, tokios išgrynintos sankcijos neturės labai didelio poveikio. Jeigu bus toliau po siūlelį tas sankcijų raizginys traukomas, tai poveikis nebus labai didelis“, – sakė T. Janeliūnas.
Sprendimas dėl kreipimosi į NATO priklauso nuo mūsų pačių
Jeigu kažkuri iš krizės labiausiai įtakojamų šalių nuspręstų, kad jau atėjo laikas aktyvuoti 4 NATO straipsnį ir pradėti konsultacijas, niekas joms negalėtų užkirsti kelio tą padaryto.
„Straipsnio aktyvavimas nuo mūsų priklauso. Iš esmės jeigu valstybė pareiškia tokį norą, ambasadoriai perduoda oficialų prašymą, tai kitos narės negali jo ignoruoti, konsultacijos vyksta.
Bet, žinoma, kažkokie signalai prieš tai: „ar jums čia vertėtų tą daryti? Galbūt palaukite, mes išspręsime tą krizę kitomis, galbūt diplomatinėmis priemonėmis“, tai tokių signalų, aš manau, yra, ir tai gali tai pristabdyti. Bet galiausiai vis tiek sprendimas yra mūsų. Jei ne lietuviai, tai lenkai, jeigu ne lenkai, tai latviai, teoriškai gali tą padaryti visiškai vienašališkai“, – aiškino T. Janeliūnas.
Paklaustas, kur yra aukso vidurys, kada jau būtų laikas tą padaryti, bet ir ne per anksti, kad neeskaluotų situacijos, ekspertas pateikė tokį atsakymą: „,mes, lietuviai, apskritai linkę į greitą ir kategorišką reagavimą, ir, kiek įmanoma, greitesnių net karinių sprendimų paieškas. Prisimenu net iš įvairių atsiliepimų, kada vykdavo stalo žaidimų lygio pratybos su įvairiomis karinėmis eskalacijomis, tai net amerikiečiai stebėdavosi lietuvių reakcijomis, kada į bet kokią krizę yra vos ne aktyvuojami kariniai atsakymai. Jie sakydavo: „jūs, karštakošiai lietuviai, neskubėkite šaudyti į kiekvieną neaiškų garsą“.
Mes iš tikrųjų neišvengiamai esame toje spektro dalyje, kuri bijo labiausiai, ieško stipriausių atsako priemonių, ir jas siūlo. Ir mes turime būti tame spektro gale, nes nėra daugiau kitų, kurie tą funkciją atliktų. Mūsų tokia yra funkcija, ir mes turime apie tuos savo nerimus, ir galbūt net dramatiškesnius scenarijus siūlyti ir kalbėti Vakaruose.
Iš kitos pusės, aišku, yra pacifistai, kurie visą laiką nori nuleisti į kuo žemesnį lygį, ir kuo daugiau kalbėtis net ir su autoritariniais režimais. Kompromisas yra kažkur tarp šitų pozicijų, kada iš vienos pusės ir būtų galima kalbėti apie priemones, kurias turime pasiruošę, tai yra ir karines priemones. Bet visada palaikyti tą galimybę, jog diplomatinės priemonės taip turi būti išnaudotos iki galo. Natūrali bet kokios krizės logika reiškia, kad tu turi išnaudoti, ir turi bandyti visas tas priemones, kurios yra pasiekiamos iki karinių sprendimų“.
Prezidentūra nesmerkia pokalbių
Lietuvos Prezidentūros teigimu, gerai, kad su autokratiniais režimais reikalui esant gali kalbėtis didžiosios Europos Sąjungos šalys. Šalies vadovo vyriausiosios patarėjos Astos Skaisgirytės teigimu, nieko blogo nėra ir pirmadienį vykusiame Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Baltarusijos neteisėto prezidento Aliaksandro Lukašenkos pokalbyje, rašė ELTA.
Anot jos, tokių pokalbių metu galima pasiųsti žinutes autokratiniams lyderiams, su kuriais Lietuva pati nesikalba.
„Kalbėjimasis yra viena iš tokių priemonių, todėl visiškai jo nesmerkiame. Atvirkščiai, manome, kad per Vokietijos ir Prancūzijos lyderius galime taip pat pasiųsti ir savo žinutes autokratiniams lyderiams, su kuriais patys nesišnekame“, – „Žinių radijui“ pirmadienį sakė patarėja.
„Tai, kad kalbasi nėra labai blogai. Jeigu mes visi sutariame, kad blogiausias scenarijus būtų karas, tai, kad karo išvengtume, turime bandyti padaryti viską, kad deeskaluotume situaciją“, – akcentavo ji.
A. Skaisgirytės teigimu, kalbėjimasis su autoritariniu lyderiu nebūtinai reiškia pozicijų derinimą. Priešingai, tikina patarėja, A. Merkel, pirmadienį kalbėdama su A. Lukašenka, kėlė ir migracijos, ir žmogaus teisių klausimus.
„Kai įvyksta derybos, tai visada abi pusės tikisi kažką gauti. Kai yra kalbamasi ir bandoma derinti pozicijas, tai tos pozicijos gali ir išsiskirti, nesvarbu, kad žmonės kalbasi. Ir šiuo atveju, manau, Vokietijos kanclerė ir Prancūzijos prezidentas kalbasi su Baltarusijos ir Rusijos lyderiais. Tačiau jų pozicijos nebūtinai sutampa duotu klausimu. Mūsų žiniomis, kanclerė kėlė ir žmogaus teisių klausimą, ir nelegalios migracijos klausimą, ir kitus mums rūpimus dalykus“, – teigė A. Skaisgirytė.
Paklausta, ar Lietuva ateityje taip pat galėtų kalbėti su valstybei priešiškais režimais, prezidento patarėja akcentavo skirtingas šalių galios kategorijas.
„Matote, tai ar šnekasi Lietuva, ar Vokietija, yra dvi skirtingos svorio kategorijos. Tai yra esminis skirtumas, jei kalbėtume apie rezultatą. Žinoma, kad didesnėje svorio kategorijoje esanti šalis turi galimybių pasiekti didesnį rezultatą,“ – sakė patarėja.
„Lietuva ir kitos Baltijos šalys nepripažino Lukašenkos legitimiu vadovu ir tą garsiai pasakė. Tuo tarpu kitos šalys susilaikydavo nuo tokių pasakymų ir todėl jos reikalui esant gali kalbėtis su Baltarusijos autokratiniu lyderiu“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad A. Lukašenka pirmadienį kalbėjosi telefonu su Vokietijos kanclere, Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje verdant migrantų krizei, dėl kurios ES kaltina Baltarusijos režimą.
