„Santykiai iš esmės dabar yra tokie, kad tokių santykių nėra dvišale prasme. Tačiau yra santykiai tie, kurie yra tarp Europos Sąjungos ir Rusijos. Žinoma, Lietuvos, mano asmenine nuomone, tie santykiai irgi neturėtų tenkinti. Tikėtis šiuo metu ko nors daugiau ar geriau vargu, ar galima. Santykių pablogėjimas arba jų nebuvimas, nes paskutinis aukšto lygio susitikimas buvo 2010 m.
Tai buvo bandymas tuometinės prezidentės Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus susitikimas su tuometiniu premjeru Putinu. Nuo to laiko daugiau tokių kažkokių esminių dalykų nebuvo ir turbūt neįmanoma šiandien tikėtis, kol vyksta Ukrainos okupacija ir agresija“, – kalbėjo ambasadorius, Nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška.
Politiko Vytenio Andriukaičio teigimu, šiuo metu santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos yra labai komplikuoti.
„Turbūt techniniame lygyje vyksta bendradarbiavimas, tarkime, geležinkeliuose ir kituose aspektuose. Bet politiniame lygyje yra visiškai įšaldyti ir nėra jokio pastangų diplomatiniame prasme ieškoti sąlyčių taškų ten, kur jie įmanomi.
Europos Sąjungos kontekste, kitų Europos šalių kontekste, kaip žinote, Vokietijos ir Rusijos santykiai palaikomi tam tikrose srityse. Taip pat Prancūzijos, taip pat ir Italijos, ir kitų šalių, netgi ir mūsų kaimynai suomiai ir švedai. Bendras paketas yra išdėstytas, kur mato Europos Komisija galimybes bendrauti, kur nemato, kur santykiai turi būti įšaldyti, kur sankcijos turi būti tęsiamos, o kur bendravimas būtinas“, – sakė jis.
Pasak V. Andriukaičio, tarptautiniuose santykiuose visą laiką yra svarbus politinio dialogo ir politinio kontakto palaikymas.
„Tai vyksta net karo sąlygomis. Europos Sąjungos kontekste, vėlgi yra komplikuoti dalykai dėl Rusijos veiksmų Krymo aneksijos atžvilgiu ir konflikto Donbase, Minsko susitarimo nevykdymo. Tačiau taip pat yra dalykai, kur Europos Sąjunga su Rusija bendradarbiauja: ar tai Artimųjų rytų krizė, ar Armėnijos ir Azerbaidžano reikalai.
Žodžiu, neabejotinai net ir konfliktuose yra sferos, sritys, kuriose Europos Sąjungos diplomatinės tarnybos bendrdarbiauja su Rusijos diplomatais“, – tikino jis.
Politiko nuomone, dėl nepavykusių santykių su Rusija nėra Lietuvos kaltės problema, čia greičiausiai reikia kalbėti apie mūsų diplomatinės mokyklos tokį greitą refleksą.
„Būtų tikrai pravartu pasakyti, kad Lietuva Europos institucijose dažnai vertinama kaip vieno klausimo valstybė. Tai šiuo atveju turbūt tai nėra pagiriamasis žodis Lietuvos diplomatijai, Lietuvos užsienio politikos architektams. Kita vertus, akivaizdu, kad yra labai daug pragmatinių dalykų, kuriuos reikia spręsti kasdienybėje ir su kuriais mes susiduriame.
Štai buvo didžiulis konfliktas embargo maisto produktų dėl kiaulių maro ir eksporto į Rusiją. Tam kontekste teko man kaip komisarui vykti į Maskvą net du kartus ir diskutuoti <...>, šiame kontekste diplomatinis stalas ir derybos yra vienintelis realus instrumentas, kurį ir toliau reikia naudoti“, – svarstė V. Andriukaitis.
Jam keista, kodėl lietuviai turi tokį stiprų refleksą, jeigu estams ar suomiams nuvažiuoti tartis nėra sunku.
„Man įdomu, iš kur tas refleksas“, – juokėsi V. Andriukaitis.
A. Januškos teigimu, jeigu būtų rimtų problemų, galbūt reikėtų kalbėtis, bet negali atsakyti, ar reikėtų važiuoti į Maskvą.
„Bet kalbėtis reikėtų. Tačiau aš iš tikrųjų nematau šiandien jokių rimtų politinių problemų, dėl kurių Lietuva galėtų tiesiogiai dvišaliu būdu su Rusija kalbėtis ir ką nors pakeisti. Aš sutinku su Vyteniu Andriukaičiu, kad techniniais dalykais vyksta kažkokios konsultacijos ir šiuo metu tai yra pakankama.“
Vis dėlto jis abejoja, ar verta bandyti tartis kitais klausimais su Rusija aukščiausiems Lietuvos vadovams, o tai gerai parodė Europos Sąjungos atstovo Borellio susitikimas su Kremliaus atstovais. Kalbėdamas apie tai, kada žlugo Lietuvos santykiai su Rusija, jis priminė, kad jau 30 metų, kai abi šalys buvo pasirašiusios pirmą svarbią sutartį, o per tuos metus įvairių sutarčių buvo pasirašyta apie 40.
„Žinoma, didžiulis lūžis įvyko, kada buvo karas su Gruzija ir okupuota dalis Gruzijos teritorijos. Tačiau Lietuva dar vis tiek stengėsi ir po Gruzijos karo 2010 m. kalbėtis, ir Andrius Kubilius. Tačiau jokių iš esmės rezultatų nedavė, o politinio turinio, kuriuo dvišaliu pagrindu mes galime kitaip pakeisti, nebuvo.
Iš esmės Ukrainos karas tiesiog viską esmingai pakeitė, Rusija yra esminė mums grėsmė, todėl per šitą prizmę reikia žiūrėti ir būti kartu su savo sąjungininkais. Tiek Europos Sąjungoje, tiek NATO, tiek JAV“, – aiškino A. Januška.
Jis taip pat tikino, kad kai kurios anksčiau pasirašytos sutartys yra labai svarbios ir galioja. Pavyzdžiui, sutartys dėl valstybių sienų, tranzito per Kaliningradą ir pan.
„Lietuva, iš tikrųjų, yra pajėgi susitvarkyti tuos santykius, jeigu tie santykiai iš kitos pusės yra normalūs. Tačiau aš šiandien nematau jokių galimybių kitaip dvišalius santykius nustatyti, nes jeigu mes tikrai nuoširdžiai suprantame, kas vyksta Ukrainoje, kad Ukrainoje vyksta mūsų, Baltijos šalių gynyba, tai yra priešakinė linija ir bet koks veiksmas, kuris galėtų pažeisti Ukrainos interesus iš mūsų pusės nebūtų priimtinas nei mums, nei ukrainiečiams“, – tikino nepriklausomybės akto signataras.
L. Kojala komentavo, kad kol egzistuoja sisteminės problemos dėl įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Ukrainoje, o Vakarų šalys laikosi pozicijos, kad Rusija turėtų atsitraukti, todėl jai to nepadarius, mažai kas keisis.
„Problema ne ta, kad nėra susitikimų ar nėra skambučių, ar trūksta pažinčių tarp tarptautinių lyderių, bet labiau taip, kad tie susitikimai yra skirtingų pozicijų išdėstymas, neturint beveik jokių konsensuso galimybių“, – teigė politikos apžvalgininkas.
