„Manau, kad yra pažeidžiamos mano teisės, esu diskriminuojamas, pažeidžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, o ar aš teisus, galėtų atsakyti Konstitucinis Teismas“, – įsitikinęs 48 metų pavojingas nusikaltėlis.
Prieš trylika metų nuteistas A. Stašauskas po ilgos pertraukos nutarė į save atkreipti dėmesį – vyras kreipėsi į jam iškeltą baudžiamąją bylą nagrinėjusį Vilniaus apygardos teismą, prašydamas peržiūrėti jam paskirtą bausmę. A. Stašauskas apkaltinamąjį nuosprendį išgirdo dar 2008 m. gruodį, o jis įsiteisėjo tik 2010 m. birželį, kai apeliacinės instancijos teismo teisėjai nutarė nuteistojo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo nuosprendžiu A. Stašauskui buvo skirta daugiau kaip 23 metų laisvės atėmimo bausmė, pirmuosius 15 metų kalint pačiomis griežčiausiomis kalėjimo sąlygomis. Už keliasdešimt įvykdytų nusikaltimų nuteistajam buvo skirta maksimali 15 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau prie jos buvo pridėta anksčiau kitu nuosprendžiu neatlikta bausmė – A. Stašauskas dar 2000 m. už mažametės išžaginimą buvo nuteistas 11 metų ir 6 mėnesių bausme, tačiau vėliau prievartautojas į laisvę buvo paleistas neatsėdėjęs nė ketverių metų.
Vos tik įkvėpęs laisvės oro A. Stašauskas nutarė kaip reikiant „pasižymėti“ – teismas jį yra pripažinęs kaltu dėl 33 sunkių nusikaltimų bei paskelbęs pavojingu recidyvistu. Be to, iš jo nusikaltimo aukoms buvo priteista daugiau kaip 600 tūkstančiai eurų neturtinei žalai atlyginti.
Nuo A. Stašausko 2004-2007 m. nukentėjo 5 mažametės, 4 nepilnametės ir 2 suaugusios moterys. Visais atvejais seksualiniu maniaku pramintas vyras aukoms grasindavo dujiniu pistoletu, įsitempdavo jas į savo automobilį „Nissan Primera“, nusiveždavo į nuošalią vietą ir seksualiai išnaudodavo.
Vienoje bendrovėje vadybininku dirbęs A. Stašauskas darbo reikalais nuolat važinėdavo po Vilnių ir jo apylinkes, todėl būtent čia gyvenusios mergaitės ir moterys tapo vyro aukomis – pareigūnai išsiaiškino, kad nusikaltimai buvo įvykdyti sostinėje, Vilniaus ir Trakų rajonuose. Aukas vyriškis išsirinkdavo tykodamas prie mokyklų, kai nepilnametės po pamokų eidavo į namus, ir parkų, kai vakarais jaunos merginos iš namų išeidavo pabėgioti.
Neatmetama, kad A. Stašauskas siautėjo ir kituose rajonuose, o nuo jo nukentėjo daugiau mergaičių ir moterų, tačiau jos taip ir neišdrįso kreiptis į teisėsaugą. Tyrimo metu buvo surinkta įrodymų, kad vyras, grasindamas ginklu, ne tik žagindavo, prievartaudavo, bet ir mobiliuoju telefonu filmuodavo ar fotografuodavo savo aukas. Kai kurios nukentėjusiosios liudijo, jog A. Stašauskas pasitenkindavo tik jas fotografavęs, o ne fiziškai smurtavęs.
Be to, nukentėjusiosios teigė, kad jas užpuolęs vyras grasindavo, kad vaizdo įrašus, kuriuos padarė prievartaudamas, išplatins aukų draugams bei bendraklasiams. Kai kurios merginos į policiją kreipėsi ne iš karto – jos kaip reikiant buvo įbaugintos.
A. Stašauskas ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, tačiau teisme persigalvojo ir ėmė neigti prievartavęs merginas. Savo aukas jis taip pat filmuodavo, todėl bylos nagrinėjimo metu pareiškė, jog įrašai esą yra suklastoti. Tiesa, savo teiginių kaltinamasis negalėjo pagrįsti.
Jis taip pat buvo pripažintas kaltu dėl 130 pornografinio pobūdžio vaizdo dokumentų (nuotraukų bei vaizdo įrašų), kuriose vaizduojami vaikai, laikymo – iškrypėlis teisėjams aiškino, kad jam iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota – esą jis buvęs specialusis policijos agentas, įvairiuose interneto portaluose rinkęs informaciją apie įvairaus plauko iškrypėlius. Tačiau policija tai kategoriškai paneigė.
Kai jam iškelta baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme, vyras ciniškai tyčiojosi iš savo aukų ir prašė jomis netikėti – esą nusikaltimų, kurių padarymu buvo kaltinamas, metu buvęs girtas, todėl niekaip negalėjęs lytiškai santykiauti. Kartą jis vieną auką automobilyje prievartavo net penkis kartus.
Į laisvę S. Stašauskas turėtų išeiti ne anksčiau kaip 2030 m., tačiau nesulaukęs bausmės pabaigos nuteistasis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas peržiūrėti jam skirtą esą pernelyg griežtą bausmę. Nusikaltėlio prašyme teigiama, kad 2008 m., kai jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, galiojo Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, kurios vėliau neteko galios, o atsiradus naujoms nuostatoms, visiems asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, negali būti taikomas lygtinis paleidimas.
„Mano socialinės reabilitacijos plane nurodyta, jog galimas lygtinio paleidimo taikymo terminas yra 2024 m., tačiau dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo jis man nebegalės būti taikomas“, – A. Stašauskas teigė, kad dėl pasikeitusių įstatymų esą yra pabloginama jo teisinė padėtis, jis yra diskriminuojamas, be to, yra pažeidžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
Tačiau teismas su tokia seksualinio maniako pozicija nesutiko.
„Vien tai, kad įstatymų leidėjas tam tikras veikas pripažįsta itin pavojingomis, todėl ir skirtos bausmės atlikimo sąlygos už šių veikų padarymą yra griežtesnės, savaime nereiškia, kad nuteistojo teisėtų lūkesčių principas yra pažeidžiamas ir jis yra diskriminuojamas kitų asmenų, nepatenkančių į Bausmių vykdymo kodekse apibrėžtą nuteistųjų, kuriems taikomas lygtinis paleidimas, sąrašą, atžvilgiu“, – teismas pažymėjo, kad po A. Stašauskui priimto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo neįsigaliojo joks baudžiamasis įstatymas, kuris panaikintų jo padarytų veikų nusikalstamumą, švelnintų bausmę arba kitokiu būdu lengvintų jo teisinę padėtį, todėl jo prašymas yra nepagrįstas.
Bet A. Stašauskas nenuleido rankų – teismo nutartį jis apskundė aukštesniajam teismui – jis ne tik prašė sušvelninti bausmę, bet ir pareiškė, kad „esant pagrindui manyti, kad yra pažeistos jo teisės, kreiptis į Konstitucinį Teismą“.
„Laisvės atėmimo bausmės atlikimas be jos sušvelninimo galimybės, be galimybės išeiti į laisvę ankščiau laiko ir be jokių reabilitacijos perspektyvų, prilygsta nežmoniškam ir žeminančiam elgesiui, be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog asmuo savo įkalinimo pradžioje turi teisę žinoti, ką jis turi padaryti, jog būtų svarstomas jo paleidimas ir kokiomis sąlygomis, įskaitant ir tai, kada vyks jo bausmės peržiūrėjimas ar kada bus galima to prašyti“, – aiškino A. Stašauskas.
Jis taip pat pateikė Europos kalėjimų taisyklių ir Europos tarybos ministrų komiteto rekomendacijas, kurių Lietuva privalo laikytis. Vienose šių taisyklių teigiama, kad valstybės privalo užtikrinti, jog „visų kalinių bylos būtų peržiūrimos siekiant nustatyti, ar jau galima suteikti lygtinį paleidimą, kiek įmanoma anksčiau“ bei privalo „suteikti kaliniui lygtinį paleidimą pagal su atlikta bausme susijusius statutinius reikalavimus bei iš karto, kai atsiranda palankios prognozės, o vien tik bendros prevencijos svarstymas nepateisina atsisakymo suteikti lygtinį paleidimą“.
Pasak maniako, Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės, privalo imtis priemonių, kad kaliniams, kuriems buvo paskirtos ilgos kalinimo bausmės, būtų užtikrinamas jų grįžimo į visuomenę laipsniškumas, o šį tikslą galima pasiekti organizuojant išankstinio paleidimo režimą arba paleidimą su tam tikra priežiūra, sujungta su efektyvia socialine pagalba.
Už grotų teisės aktus išanalizavęs A. Stašauskas savo skunde taip pat pažymėjo, kad teismo skiriama bausme siekiama ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet ir jį paveikti, kad šis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą.
„Pasiekus šiuos tikslus, yra netikslinga toliau tokį asmenį laikyti izoliuotą nuo visuomenės“, – pabrėžiama A. Stašausko skunde.
Galiausiai jis dar kartą pažymėjo, kad jo teisinė padėtis yra pabloginta, jis yra diskriminuojamas ir patiria nežmonišką ir žeminantį elgesį, kuris yra apibrėžtas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
Apeliacinį skundą išnagrinėjusi teisėja Jolanta Čepukėnienė nesutiko su A. Stašausko nurodytais teiginiais ir pažymėjo, kad žemesnysis teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas bei laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Pasak teismo, A. Stašausko argumentai dėl jo teisinės padėties pabloginimo, pasikeitus teisiniam lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos instituto reguliavimui, taip pat nesudaro pagrindo svarstyti dėl įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės švelninimo.
„Nuteistojo sskunde minimos konkrečios Europos tarybos ministrų komiteto rekomendacijų nuostatos yra susijusios su laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimu ir taikymu, tuo tarpu A. Stašauskas nuteistas nors ir ilgalaike, tačiau terminuota laisvės atėmimo bausme, todėl nagrinėjamoje byloje taip pat nėra reikšmingos“, – teisėja J. Čepukėnienė pažymėjo, kad nėra pagrindo sutikti, kad jis dėl teisės aktų pasikeitimo patiria nežmonišką ir žeminantį elgesį, yra diskriminuojamas, taip pažeidžiant jam Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas teises.
