Trečiadienį Seimo Žmogaus teisių komitete buvo pristatytas Lietuvos žmogaus teisių centro atliktas tyrimas dėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo galimybių. Šis tyrimas buvo suplanuotas dar prieš Laisvės partijai partnerystės klausimą aktualizuojant politinėje darbotvarkėje.
„2021 m. buvo atliktas lyčiai neutralios partnerystės tyrimas. Mes nedaug žinome apie pačių porų gyvenimą ir kasdienybę, tas gyvenimas yra slaptas, nematomas ir nepastebimas. Dažnai girdime kalbant apie visus LGBT žmones, bet labai retai juos pačius. Dėl to nusprendėme atlikti kokybinį tyrimą. (…)
Tyrime dalyvavo apie dešimt porų. Iš jų penkios poros buvo vyrų poros, penkios – moterų. Poros savo santykius kuria ilgai – vidutiniškai dešimt metų. Tyrime dalyvavo ir poros, dar tik pradedančios santykius, bet jau išreiškusios stiprų įsipareigojimą vienas kitam arba viena kitai, taip pat kai kurie partneriai gyveno ir daugiau, tai yra beveik tris dešimtmečius“, – komitete kalbėjo tyrimo vadovas Liutautas Labanauskas.
Tyrimo vadovas pasakojo, kad buvo stengtasi įtraukti, kiek įmanoma, skirtingesnes poras, iš skirtingų miestų.
„Tyrime dalyvavo poros iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių. Marijampolėje, Panevėžyje, kiek teko intensyviai ieškoti, tokių porų neatsirado. Tai irgi šį bei tą sako apie LGBT asmenų padėtį“, – sakė L. Labanauskas.
Poros jaučiasi teisiškai neapsaugotos
Kaip pristatydamas išvadas konstatavo tyrimo vadovas, teisinis reguliavimas neatitinka realios Lietuvoje gyvenančių porų faktinės situacijos, nes poros ilgą laiką, o kartais ir didžiąją dalį gyvenimo, jau gyvena „de facto“ partnerystėje, ir ta partnerystė remiasi įsipareigojimu vienas kitam arba viena kitai, paremtu emociniu prieraišumu, tarpusavio supratimu, pagalba, atsakomybe, ir, žinoma, savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.
Tą liudija ir skaidrėse matomi pačių porų liudijimai tyrimui:
„Nėra namų be dūmų, bet mes taip susišlifavom, ir turim tą tokį savo lizdą. Ir na, nežinau, mes tikrai laikome save šeima, neturim vaiko, tačiau turim katinėlį auginam (juokiasi)“.
„Nepaisant to, kad mes kartais norim viena kitą, supranti, įmūrint į sieną, tai tikriausiai vis tiek laikome šeima (…). Kiekviena pora tikriausiai (…) turi lūkestį būti darni kažkaip tai, ar ne?“.
„Tu man gauniesi kaip ir kambariokė, kuri gali bet kada, daleiskim, išeiti“
Poros gali būti laimingos santykiuose tik su viena sąlyga
Kaip teigė tyrimo vadovas, poros galėjo būti laimingos tuose santykiuose tik su viena sąlyga, tai yra gyvendamos užribyje, tačiau jos vis tiek turėjo savo santuokos ritualus, prisiimtas pareigas, teises ir vaidmenis šeimoje, taip pat praktikavo tiek formalius santykių įteisinimo būdus, tiek neformalius būdus.
„Iš formalių galime paminėti santuokas užsienyje, kurios vyksta, ir informantai tikrai kalba apie tai, mini savo draugus, pažįstamus, kurie tai jau yra padarę“, – sakė L. Labanauskas.
Teiginiai pagrįsti ir citatomis iš liudijimų: „labai daug draugių tiesiog išvažiavo gyventi į užsienį, ir ten susituokė, (…) ir sėkmingai ten dabar gyvena“.
Pasak tyrimo vadovo, taip pat egzistuoja ir neformalios santykių įteisinimo procedūros, kurios remiasi simboliniais dalykais.
„Tai yra švente su draugais arba kažkokiomis kitomis simbolinėmis ceremonijomis, kurios teisiškai nieko nereiškia, bet tai vis tiek išreiškia porų norą deklaruoti, kad jos egzistuoja, kad jos nori būti kartu, kad jos, galų gale, yra šeima“, – sakė L. Labanauskas.
Susiduria su daugybe praktinių problemų
Tyrimo vadovas sakė, kad, kalbant apie įvairiausias teisines praktines problemas, apie kurias pasakoja tyrime dalyvavusios poros, galima pasakyti du dalykus. Kad poros pateikia labai daug pavyzdžių, kada jų teisės buvo galimai suvaržytos arba pažeistos. Ir tie pavyzdžiai gali apimti labai daug sričių.
„Teisių pažeidimus galima skirti į dvi grupes. Viena grupė yra, sakykime, švelnūs pažeidimai, kada, pavyzdžiui, karantino metu partneriai negali vykti į kitą savivaldybę kartu, kur vienas (arba viena) iš partnerių turi nekilnojamo turto. Bet sudėtingos situacijos, apie kurias poros kalbėjo, tipiškai susijusios su tokiais klausimais kaip turtas arba nuosavybė, taip pat ligos, sveikatos priežiūra, skyrybos, laidotuvės ir įvairūs nelaimingi atsitikimai, kurių neįmanoma numatyti iš anksto, arba sutvarkyti per teisininkus, notarus arba advokatus“, – sakė L. Labanauskas.
Štai, kaip apie tai kalbėjo pačios poros:
„Nu bet vis tiek va tarkim, gyvenam, kad ir trisdešimt metų bendrame ūkyje, tai ką, aš nieko neužgyvenau, taip sakant. Nu, mes kaip ir nieko, kambariokės tada buvom trisdešimt metų“.
„Ir po to gavosi taip, kad tas, kuris sirgo, išėjo plikas, basas, su savo tašyte ant pečių“
„Mes neužrašėm apie laidojimą, apie (tai), kas turi teisę spręsti, kur jis bus palaidotas, kremuotas, ar ne kremuotas, taip? To nebuvo parašyta, vat tame buvo problema. Jis mirė, aš neturėjau jokių teisių“.
„2016 m. apiplėšti mūsų namai, ir mes policijoje galėjome tik ant manęs viską rašyti. Nors nukentėjom abudu, mūsų šeima nukentėjo, bet viskas mano vardu buvo rašoma. Ir teismo lankymas buvo tik man vienam“.
Pasak L. Labanausko, tos situacijos tikrai nėra baigtinės, ir poros savo pažeidžiamumą ir nelygiavertiškumą suvokia kaip neproporcingai didelį, lygindamos save su skirtingų lyčių poromis.
„Nes visada tas lyginimas porų pasakojimuose egzistuoja, ir poros visada lygina save su sutuoktinių gyvenimu, nes santykius jos traktuoja panašiai kaip sutuoktiniai, ir juos apibūdina panašiais žodžiais, panašiais apmąstymais. Taigi lūkestis, kad visas situacijas poros gali išspręsti sutartimis yra diskriminuojantis ir neracionalus, nes pora nori veikti kartu kaip susiję asmenys visose gyvenimo situacijose, ir jaustis, kad pora turi apsaugą – ne iš anksto numatytą, o tiesiog automatinę“, – sakė tyrimo vadovas.
Porų liudijimuose tas atrodo taip: „žinai, ir kaip žmonės įsivaizduoja: nueikit pas notarą ir pasirašykit, (…) bet, jeigu tau reikia, (…) šimtą punktų, ar ne?“.
Mano, kad įteisinimui labiausiai trukdo nuostatos ir klaidingi įsitikinimai
Iš tyrimo daromos išvados, kad pagrindinė kliūtis partnerystės įteisinimui – kultūriškai sąlygotos nuostatos ir klaidingi įsitikinimai apie LGBT asmenis. Poros partnerystės instituto nebuvimą suvokia kaip tiesioginį privataus gyvenimo, lygybės, gerovės ir laimės ribojimą. Tai kelia lūkestį įstatymų leidėjui, užtikrinti lygybę šių asmenų atžvilgiu, teigė L. Labanauskas.
Pasak jo, emocinis prisirišimas, jausmai, meilė, partnerio savybės, rūpinimasis vienas kitu, parodė, kad poros negali būti redukuojamos į kažkokius komercinių verslo partnerių arba bendro turto savininkų arba bendros veiklos sutartis. Poros pirmiausia pabrėžia instituto turinį, kad partnerystė suvokiama kaip tam tikras santuokos plėtinys, dar neprilygstančiu santuokai, bet su tam tikru teisių ir pareigų turiniu artimai susijusių asmenų.
„Tas institutas (…) turėtų ir užtikrinti porų orumą. Jeigu būtų pasiektas konsensusas dėl įstatymo, tai turėtų tik naudą, (…) mažinant susipriešinimą, diskriminaciją, neapykantą LGBT asmenų ir kitų grupių atžvilgiu. Mažėtų galimybės formuotis radikalioms politinėms jėgoms, kurios gali formuotis neapykantos retorikos pagrindu, ir pabrėžiamas Lietuvos judėjimas į Vakarus, progreso siekis. Tas įstatymas turėtų tiesioginės naudos tos pačios lyties ir skirtingų lyčių partneriams, kadangi atsirastų galimybė santykius įteisinti formaliai“, – konstatavo L. Labanauskas.
Pasak tyrimo vadovo, poros domisi ir seka informaciją dėl partnerystės įteisinimo viešojoje erdvėje, ir išreiškia emocinį stiprų palaikymą partnerystės įstatymui. Joms nerimą kelia šio klausimo nepatekimas į Seimą.
„Jos jaučia, kad LGBT asmenų grupė tarsi naudojama visuomenei supriešinti. (…) Poros taip pat išreiškia lūkestį, jog nesvarstant to klausimo, kažkaip jį blokuojant vis tiek tas klausimas vis iškils, ir sako, kad „atėjo laikas“ , – sakė L. Labanauskas.
