Žinia, kad Graikijoje sulaikytas Aleksandras Radkevičius – vienas nuteistųjų Sausio 13-osios byloje netrukus sulaukė atgarsio Lietuvos, Ukrainos ir Rusijos žiniasklaidoje. Lietuvai tai yra principo reikalas – Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis netgi pabrėžė, kad situaciją galima vadinti „Lietuvos Niurnbergu“.
Ukraina, kurioje buvo saugiai prisiglaudę 5 iš 67 nuteistųjų, iškart bent jau formaliai stojo į A. Radkevičiaus pusę – Ukrainos diplomatai pareikalavo „objektyviai ir nešališkai“ išnagrinėti A. Radkevičiaus bylą.
Toks susirūpinimas savo šalies piliečiu – neatsitiktinis, mat A. Radkevičius įvardijamas karo Donbase dalyviu, kuris esą gynė Ukrainos laisvę nuo Rusijos remiamų separatistų 2015 metais.
A. Radkevičiaus šeimai žinia apie 53 metų ukrainiečio sulaikymą, regis, sukėlė šoką: apie savo dalyvavimą Sausio įvykiuose prieš tris dešimtmečius jis esą nedaugiažodžiavo. Tačiau A. Radkevičiaus gynėjų pasirinkta gynybos taktika, regis, neišgelbės nuo išdavimo Lietuvai – jo advokatų argumentai jau neįtikino net kelių instancijų teismų.
Bet vilties išvengti paskirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės dar yra galimybių – už akių nuteistas asmuo gali tikėtis naujo nagrinėjimo ir turės ką prisiminti bei papasakoti ne tik apie savo vaidmenį Sausio įvykių metu, bet ir kitų nuteistųjų.
Golovatovo triukas nesuveikė
Kai šių metų rugsėjį A. Radkevičius autobusu su anūku leidosi į poilsinę kelionę į Graikiją, jis nežinojo, kad netrukus jo lauks dvi nemalonios žinios. Iš pradžių Graikijos pareigūnai jį sulaikė vykdydami Lietuvos teisinės pagalbos prašymą.
Ir nors vyriškis pateikė Oleksandro Radkevyčiaus vardu išduotą Ukrainos pasą, šis triukas, kuris iš dalies išsuko kitą Sausio įvykių dalyvį neišgelbėjo.
2011-siais Michailas Golovatovas, buvęs sovietų specialiojo dalinio „Alfa“ vadas, kuris kartu su kitais sovietų kariškiais 1991 sausio 13-ąją šturmavo Televizijos bokštą, buvo sulaikytas Vienoje, tačiau Rusijos prispausti austrų pareigūnai greitai jį paleido. Vienas iš motyvų – lietuvių prokurorų pateiktame teisinės pagalbos prašyme prašyme išduoti įvelta žiopla klaida M. Golovatovo varde – angliška transkripcija turėjo būti Mikhail, o lietuviai parašė taip, kaip taria – Michail.
Graikams abejonių nekilo – ukrainietis yra tas pats, kuriam Lietuvai išdavusi Europos arešto orderį dėl dalyvavimo Sausio įvykiuose.
Per pastaruosius kelerius metus tiek Vilniaus apygardos, tiek Lietuvos apeliacinis teismai nusprendė, kad A. Radkevičius yra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų: 1991 m. sausio 11 d. kaip tanko Nr. 511 taikytojas jis „dalyvavo karo atakoje prie Spaudos rūmų, užtikrino oro desanto padalinių prasiveržimą, pavojingai manevruodamas pastato teritorijoje baugino žmones“.
Skiriant bausmę A. Radkevičiui, atsižvelgta į jo jauną amžių – tada jam tebuvo 23 metai, tad skirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė pataisos namuose.
„Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tanko buvimas ir tokios ypač pavojingos ginkluotos jėgos demonstravimas prieš civilių minią ir Spaudos rūmų pastatą rodo neabejotiną bauginantį neigiamą poveikį civiliams“, – rašoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. Graikų pareigūnai uždarė A. Radkevičių į tardymo izoliatorių Kamotinės mieste, o jau lapkritį spręs dėl jo išdavimo Lietuvai.
Be to, nors Ukrainos žiniasklaidai A. Radkevičiaus dukra Marija skundėsi, kad jos tėvas apie jam iškeltą bylą esą nieko nežinojo, kaip ir apie išduotą Europos arešto orderį, tai vargu ar gali būti tiesa. Aukščiausiasis teismas, kuris lapkritį svarstys keliolikos nuteistųjų Sausio 13-osios byloje apeliacijas, jau atmetė A. Radkevičiaus ir dar dviejų nuteistųjų skundus.
O tai reiškia, kad A. Radkevičiaus gynyba jau buvo pateikusi skundus tiek po Vilniaus apygardos teismo, tiek po Apeliacinio teismo nuosprendžių – apie tai A. Radkevičius nežinoti negalėjo. O ką iš tikrųjų žino pats A. Radkevičius apie Sausio įvykius gali būti svarbiau už jo paties veiksmus 1991 metais.
Taranavo sunkvežimį su lėlėmis
Yra išlikę nemažai įvairaus pobūdžio liudijimų iš 1991-ųjų Sausio įvykių, tarp jų ir paties A. Radkevičiaus tanko vado Vladimiro Uspenskio. Jį nepriklausomos Lietuvos prokurorai pirmą kartą apklausė kaip liudytoją dar 1991-ųjų gegužę. Tuomet, prižiūrimi sovietų pareigūnai Lietuvos prokurorai išgirdo jau iš anksto sustyguotą dainelę.
V. Uspenskis nurodė, kad būdamas tanko Nr. 511 vadu ir vykdydamas vyresnio vado nurodytą užduotį, 1991-01-11, apie 12.30 val., keturių tankų kolonoje Žalgirio g., vyko nurodytu maršrutu. Jų judėjimo juostoje stovėjo trys mašinos, todėl jie nebegalėjo važiuoti ta pačia juostos kryptimi. Jų tankas nuvažiavo kairiau, judėjo dalinai priešpriešinio eismo juostoje.
Trys tankai, važiavę priekyje jo, pravažiavo sankryžą, o jo tankui užsidegė raudonas šviesoforo signalas. Vėliau jis įsakė mechanikui-vairuotojui leitenantui Radkevičiui sustoti, kai pamatė tanką judant link krovininės mašinos ZIL, tačiau Radkevičius radijo ryšio telefonu neatsiliepė.
Tankas užvažiavo ant saugos salelės, priartėjo prie sunkvežimio ZIL ir staigiai sustabdė, tačiau vis tiek įsirėmė į mašinos kairės pusės kėbulą ir sparną. Jo įsakymu tankas pavažiavo atgal. Krovininės mašinos vairuotojas, pamatęs link jo judantį tanką, persėdo prie dešiniųjų durelių. Jo manymu, mašinos vairuotojas negalėjo būti sužalotas. Matė atvykusią greitąją pagalbą ir vykdydamas vyresniojo vado nurodytą užduotį, nuvažiavo jam nurodytu maršrutu.
Tokį liudijimą pakartojo ir kitas to paties tanko T-72 Nr. 511taikytojas pulko kuopos vyresnysis leitenantas Arkadijus Bajukovas. Abu tikino, kad A. Radkevičiui į galvą neva patikė sviestas akmuo, dėl ko vairuotojas prarado sąmonę, nesuvaldė tanko ir atsitrenkė į sunkvežimį.
Tokią pat poziciją 1991-ųjų gegužę vykusios apklausos metu pateikė ir pats A. Radkevičius, į kurį žmonės esą „pradėjo mėtyti akmenis ir kitus daiktus“, o vienas kumščio dydžio akmuo neva pataikė jam į dešinį smilkinį, ir jis iš karto kelioms sekundėms prarado sąmonę.
Tačiau šio įvykio liudininkai bei tuometinės milicijos pareigūnai niekur neužsiminė apie mėtytus akmenis ar kitus daiktus – pulti keliasdešimt tonų sveriantį tanką, kuris ginkluotas 125 mm pabūklu, keliais kulkosvaidžiais prie pat Šiaurės miestelio, tuometinės sovietų karių bazės būtų buvusi savižudybė.
Dar daugiau, Sausio įvykių liudijimuose yra išlikusi ir vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuota minėta avarija. Joje tiek liudininkai, tiek pareigūnai pažymėjo, jog ketvirtasis tankas tiesiog išlėkė į priešpriešinę eismo juostą, kurioje dėl anksčiau įvykusio eismo įvykio buvo susiformavusi tais laikais neįprasta Žalgirio gatvei spūstis. Būtent tuo metu sunkvežimį su pakrauti vaikų žaislų kroviniu vairavęs panevėžietis Jonas Žiaunys ir pastebėjo, kaip į jį visu greičiu maždaug toje vietoje, kur dabar yra posūkis į „Lidl“ parduotuvę, atlekia tankas.
Kitaip, nei užfiksuota tanko įgulos liudijimuose, V. Žiaunys išties buvo sužeistas, jį keturi vyrai su laužtuvais pusantros valandos vadavo iš suknežintos kabinos. V. Žiaunys mėnesį praleido ligoninėje.
Sumaitojęs ZIL, A. Radkevičius lyg niekur nieko pavažiavo atgal, pasuko dešinėn ir pasišalinęs iš įvykio vietos toliau nuvažiavo savo maršrutu, vydamasis koloną. Prie Spaudos rūmų tankas 511 atvyko paskutinis, kur pavojingai manevruodamas baugino civilius ir dalyvavo pastato užgrobimo operacijoje.
Ir tik tada, kai tankų kolona pajudėjo atgal, tankas 511 sugedo ir buvo nutemptas į Šiaurės miestelį. Būtent todėl per Sausio 13-osios vykdytą šturmą operacijoje dalyvavo ne 8 tankai, kaip planuota, o 7 – keturi prie Televizijos bokšto ir dar trys prie Radijo ir televizijos centro pastato Konarskio gatvėje. A. Radkevičius ir jo sugedusio tanko įgula Sausio 13-osios žudynėse išties nedalyvavo.
Įvardijo agresijos dalyvius
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių. Tačiau A. Radkevičius nuteistas ne dėl jų žūties, o dėl dalyvavimo karo nusikaltimuose – bendroje sovietų karių akcijoje.
Apie tai A. Radkevičius negalėjo nežinoti, nes po apklausos 1991-ųjų gegužę jam apie Sausio įvykius buvo priminta dar kelis kartus. Jau subyrėjus Sovietų jis grįžo į gimtąją Ukrainą, kur nuo 1995 kovo iki 1996 metų birželio tarnavo Ukrainos kariuomenėje.
Jo gyvenamoji ir darbo vieta nebuvo paslaptis, nes A. Radkevičius nesislapstė – tarnyba sovietinėje armijoje ir darbas su tankais pravertė civiliniame gyvenime, kur jis pasirinko mechaniko profesiją – gimtajame Fastovo mieste dirbo viename automobilių servisų. Be to, pasak jo dukros, jis nebijojo važinėti ir į ES – lankėsi Rumunijoje, Bulgarijoje, kai šios jau buvo ES narės, o Lietuva oficialiai jo ieškojo, kaip ir dešimčių kitų Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.
Dar daugiau, 2014-ųjų vasarą, kai Ukrainoje virė karo veiksmai, A. Radkevičius buvo net tris sykius apklaustas Ukrainos prokuratūroje vykdant Lietuvos teisinės pagalbos prašymus. Pirmos apklausos metu birželio 16-ąją A. Radkevičius patvirtino gavęs tankų pulko vado N. Astachovo įsakymą dėl veiksmų sausio 11-ąją.
Tą pačią dieną, apie 11 val., buvo duotas įsakymas keturių tankų kolonoje judėti link Spaudos rūmų pastato. Rugpjūčio 26 ir 27 dienomis, papildomų apklausų metu jis dar kartą patvirtino, kad įsakymą vykti prie Spaudos rūmų keturių tankų kolonoje jam davė 106-asis tankų pulko vadas, pulkininkas N. Astachovas., dalyvaujant dviem nepažįstamiems asmenims, vilkėjusiam civilių drabužius. Šį įsakymą girdėjo visi pulko karininkai.
Kas buvo tie du nepažįstamieji A. Radkevičius neįvardijo, tačiau pažymėjo, kad prieš pat Sausio įvykius iš Pskovo buvo atskraidinti 76-osos desanto divizijos kariai, o kartu atvyko ir 10-15 KGB darbuotojų, vilkėjusių būtent civilių drabužius.
Tai nėra naujiena, tačiau reikšmingas liudijimas apie KGB vaidmenį Sausio įvykių metu: pats specialiųjų pajėgų dalinys „Alfa“ tuomet priklausė būtent KGB, o jo karininkai buvo kadriniai KGB darbuotojai.
Pavyzdžiui, M. Golovatovas ir jo pavaduotojas Jevgenijus Čiudesnovas likus kelioms dienoms prieš kruviną Sausio 13-ąją vilkėdami civiliais drabužiais žvalgė Televizijos bokšto prieigas bei radijo ir televizijos centro pastatus Konarskio gatvėje.
Būtent šie du karininkai vadovavo „Alfa“ šturmo grupėms minėtuose objektuose, o garsusis vaizdo įrašas, kuriame filmuojamas Lietuvos radijo ir televizijos pastato koridorius bei po jį vaikštinėjantys „Alfa“ kariai užfiksavo jiems nurodinėjantį J. Čiudesnovą.
Ir Lietuvos teismų nuosprendyje tik šie du KGB darbuotojai buvo įvardyti kaltais bei nuteisti – M. Golovatovas gavo 12 metų, o J. Čiudesnovas 10 metų kalėjimo bausmę, nors Lietuvoje paties KGB vado Vladimiro Kriučkovo pavedimu „Alfa“ grupę atsigabeno 3-osios KGB valdybos (karinės kontržvalgybos) vadovo pavaduotojas Jurijus Kalaganovas. Jis nė nebuvo teisiamas.
Pats A. Radkevičius, kaip buvęs kuopos vado pavaduotojas ginkluotei jau pakartotinės apklausos metu 2014-ųjų rugpjūčio 27-ąją pateiktose nuotraukose atpažino ne tik save, savo vairuotą tanką, bet ir daugelį sovietų karininkų, tarp jų ir vyr. leitenantą, kuris tų pačių metų kovą buvo sulaikytas Lietuvoje – Jurijus Melis vadovavo tankui 544, dalyvavusiam Televizijos bokšto šturme ir iššovė tris šūvius iš pagrindinio 125 mm pabūklo.
Nors sviediniai buvo išmušamieji, t. y. nekoviniai, jie sukėlė akustines traumas – Teismo ekspertizės parodė, kad apskritai daugiausia buvo padaryta būtent akustinių traumų.
„Iš teismo medikų sužinojau vieną labai įdomų dalyką. Pasirodo, niekas žmonių neperspėjo, kad šaudant patrankoms reikia išsižioti, nes tokiu būdu galima išvengti ausų būgnelių pažeidimų. Visi manė, kad praeis, tačiau, medikų teigimu, tai vėliau atsiliepia“, – pasakojo teisėjas Stasys Lemežis.
Tačiau tokie tuomet tik liudytojo A. Radkevičiaus parodymai dabar gali būti dar vertingesni, kai teks peržiūrėti jo bylą, jei tik Graikija elgsis pagal procedūras ir išduos Lietuvai buvusį sovietų kariškį. Paradoksalu, bet jį teoriškai dar 2014-siais galėjo išduoti Ukraina, bet tų metų rugpjūtį pralaimėjimą prie Ilovaisko patyrusiai Ukrainai toliau ypač trūko patyrusių žmonių.
Į kariuomenę – po apklausų
Taip Ukrainos žiniasklaidoje ir pradėjo mirguliuoti legenda apie tai, kad A. Radkevičius yra 2014-ųjų antiteroristinės operacijos prieš Rusijos remiamus separatistus dalyvis – veteranas.
Iš tikrųjų tų metų vasarą rėmė Ukrainos kariuomenę tik kaip neformalus savanoris – maistu, drabužiais ir atgal į tarnybą nesiveržė – dukros vyro pasakojimai ir vaizdai iš fronto, kaip pleška sovietinės gamybos, o ir nauji ukrainietiški tankai buvusio tankisto neviliojo.
Bet jau po apklausų su prokurorais A. Radkevičius staiga apsigalvojo ir pasiryžo ginti tėvynę: 2015-ųjų liepą jis buvo grąžintas į aktyviąją tarnybą ir tarnavo 54-joje mechanizuotoje brigadoje, kurios daliniai, patyrę nuostolių prie Debalcevės ir kitur, buvo atitraukti nuo fronto. Po metų jis galiausiai išėjo į atsargą ir jam buvo formaliai suteiktas antiteroristinės operacijos veterano statusas. O tokių Ukraina trečiosioms šalims pati neišduoda.
Tačiau po to, kai A. Radkevičius buvo sulaikytas Graikijoje, jis tapo vienu nedaugelių iš 67 nuteistųjų, kurie gali ne tik sulaukti realios bausmės, bet ir papasakoti daugiau apie 1991 m. Sausio įvykius. A. Radkevičiui gali tekti prisiminti ne tik savo veiksmus, bet jau šį kartą ir Lietuvos prokurorams bei teismui liudyti apie kitų sovietų karininkų veiksmus – tikimasi, kad bandydamas išgelbėti savo kailį nuo 4 metų nelaisvės A. Radkevičius gali papasakoti daugiau, nei J. Melis.
