„Tai, kad aš dabar su jais susitariau dėl taikos sutarties, yra beprecedentis atvejis <…> Nežinau, ar iki tol yra buvę atvejų, kai pasiekiama taikos sutartis atlyginant už valstybės veiksmais padarytą žalą. Man atrodo, kad nėra buvę tokių atvejų. Kiek tai nuoširdus susitaikymas – parodys laikas.
Ir nors mane visi sveikina pasiekus šį susitarimą, man, kaip piliečiui, pikta. Piktina tai, kad reikia teistis su savo valstybe, o jai – sumokėti už savo pareigūnų veiksmus. Nėra jokio pergalės jausmo. Taip, sumokėjo pinigus, bet neatsiprašė. Aš turėjau tokį prašymą, tačiau iš STT buvo kategoriškas „ne“, – interviu „Delfi“ pasakoja Romanovskis.
„Vykdžiau lobistinę veiklą. Vienas iš jos elementų – ir tai viešai deklaruota – buvo bendravimas su Seimo nariu Matuzu dėl teisės aktų projektų ir pan. Todėl buvau pasirinktas kaip spaudimo Matuzui priemonė.
Mano suėmimas buvo padarinys to, kad atsisakiau melagingai liudyti prieš šį žmogų. Pagal alternatyvią versiją, buvo tikimasi, kad aš paliudysiu prieš Matuzą – esą jis reikalavo kyšio. Taip byla būtų „teisingai išspręsta“ teisme, o aš taip išvengčiau „didelių problemų“ su teisėsauga.
Kai atsisakiau tai daryti, buvau suimtas ir gerai „išskalbtas“ viešumoje, viešinant įtarimus, stabdant mano, kaip lobisto, veiklą. Ir tik vėliau įtarimai buvo iš pradžių tyliai pakeisti, kyšis „dingo“, paskui – panaikinti.
Kai viešai pakomentavau įtarimų panaikinimą Virginijaus Savukyno LRT laidoje (pajuokavau atsakydamas į klausimą, ar pykstu ant STT pareigūnų), tyrimas mano atžvilgiu praėjus vos penkioms dienoms po laidos buvo atnaujintas – pateikti nauji įtarimai, atsirado nauji STT tyrėjai, nauji prokurorai. Ir tada jau teko eiti per visas tris instancijas, tarp jų – Aukščiausiojo Teismo išplėstinę teisėjų kolegiją.
