Socialdemokratas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dr. Laurynas Šedvydis išvardijo, kad sudėtingumų Lietuva užsienio politikoje patiria ne viename fronte.
„Šiemet Lietuva sau leido įsivelti į daug ir didelių užmojų įvairiuose diplomatiniuose frontuose, tačiau teigiamų rezultatų kol kas nematyti. Antai metų pradžioje po neatsakingo energetikos ministro komentaro susvyravo santykiai su Latvija. Vėliau sekė bandymas tarpininkauti politinėje krizėje Sakartvele, peraugęs į dar didesnį konfliktą. Ten Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas pradėjo vykdyti savo asmeninę, o ne valstybės diplomatiją.
Išeities konflikte su Baltarusija nesiseka rasti jau daugiau nei metai. Paskutinės batalijos su Kinija, panašu, didesnio palaikymo nesulaukė ir Europos Sąjungos tarpe, kuri iš esmės keisti savo politikos Kinijos atžvilgiu neketina“, – vardino L. Šedvydis.
Socialdemokrato vertinimu, tai, ką konservatoriai vadina vertybine užsienio politika, galbūt net ir nėra tokia.
„Konfliktą su Kinija konstruodami kaip antikomunistinę užsienio politiką, jie kita ranka Seime priima sutartį su komunistiniu Vietnamu. Seime kuriamos rezoliucijos apie žmogaus teisių pažeidimus Kuboje, bet Lietuva Jungtinėse Tautose (JT) balsuoja už Jungtinių Valstijų (JAV) sankcijų Kubai pasmerkimą.
Kalbame apie žmogaus teisėmis grįstą užsienio politiką, o kitoje nuotraukoje ministras šypsosi, spaudžia rankas, ir giriasi būsimu bendradarbiavimu su politiniais režimais, pavyzdžiui, Jungtiniais Arabų Emiratais, kurių žmogaus teisių padėtis yra viena blogiausių pasaulyje“, – pateikė pavyzdžius L. Šedvydis.
Socialdemokratas diskusijai kėlė klausimą, ar dabartinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) diktuojama užsienio politika laikytina apskritai vertybine politika.
Šūkiai apie „vertybinę užsienio politiką“ – spąstai patiems politikams
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė dr. Dovilė Jakniūnaitė pasidžiaugė, kad apskritai tokia diskusija vyksta.
„Nes ilgą laiką TS-LKD buvo vienintelė apskritai pasiruošusi diskutuoti apie ją“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Pereidama prie užduotos pokalbio temos, mokslininkė atkreipė dėmesį į patį terminą – „vertybinė užsienio politika“.
„Šiaip jau vertybinė politika yra toks retorinis šūkis, pasiskelbimas, pasivadinimas. Ji turi privalumų, bet turi ir daug trūkumų. Vienas iš privalumų yra labai akivaizdus, – tokiu būdu tarsi užimi moralinę viršenybę. „Visi kurie kvestionuoja mane“, gali sakyti, kad „jūs esate ne už vertybes, kažkokie kitokie, nelabai geri“.
Vienas labai svarbus trūkumas, kurį Jūs labai puikiai ir išnaudojate, tai – kad, apsiskelbus, kad „aš visą laiką būsiu vertybiškas“, yra labai sunku būti nuosekliu“. (…) Šia prasme, kai koalicija paskelbia, kad darys užsienio politiką vertybinę, mano pirma reakcija būna: jie pasispendžia sau spąstus, nes yra labai sunku būti nuosekliems“, – aiškino D. Jakniūnaitė.
Su vertybėmis problemų neįžvelgė, bet dėl racionalumo kyla klausimų
VU TSPMI docentas dr. Vladas Sirutavičius siūlė į užduotą klausimą žvelgti plačiau.
„Apskritai, svarstant apie Lietuvos užsienio politiką, reikėtų daugiau holistinio požiūrio, – kaip apskritai vystosi šiandien tarptautiniai santykiai, ką jie reiškia šiandien. (…) Šitame pasaulyje (…) taisyklių, dėl kurių buvo sutarta, reikšmė mažėja. (…) Kada taisyklių mažėja, strateginis, jėgos faktorius ima vaidinti didesnį vaidmenį užsienio politikoje. Kur tada čia yra vertybės? Viskas taikoma pasirinktinai, selektyviai“, – kalbėjo V. Sirutavičius.
Docentas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulyje daugėja konfliktiškumo.
„Mano galva, viena yra akivaizdu, kad konfliktiškumo tarp Vakarų ir Rytų, arba tarp Vakarų struktūrų ir Rusijos, tik didėja. Tiesą sakant, jis įgauna labai grėsmingas formas – ir ginklavimosi varžybas, ir ideologinį rungtyniavimą, ir, tiesa sakant, aš nesuprantu, ką reiškia, kai užsienio politika yra vertybinė. Mano požiūriu, nacionaliniai interesai ir yra didžiausia vertybė“, – sakė V. Sirutavičius.
Juo nuomone, būtent konfliktiškumas tarp Rytų ir Vakarų ir daro didelę įtaką Lietuvos užsienio politikai.
„Jeigu žiūrėtumėte per šitą prizmę, tai, klausykite, tada ta mūsų užsienio politika puikiai įsirašo, tiesiog nuostabiai. Kas kur mus Vakaruose peikia? Visi tik giria“, – kalbėjo V. Sirutavičius.
Tačiau jis kėlė ir kitą klausimą, – kur racionalumas mūsų užsienio politikoje?
„Kas yra naudinga, o kas nenaudinga? Ką mes iš to gauname? Vienas iš pavyzdžių, kur mane tiesiog pritrenkė: Lietuvos valstybės vadovas, prezidentas, atsako už užsienio politiką. Jis yra vienas iš stulpų, ant kurių laikosi užsienio politika, kiti – daugiau vykdytojai.
Ir dabar išeina šitas žmogus, ir jam užduoda klausimą: „ar Putinas yra žudikas?“. Atsako: „taip, Putinas – žudikas“. Ar tai yra užsienio politika? Tai yra vertybinė užsienio politika? Ar tai yra nacionaliniais interesais, principais grįsta užsienio politika? Ar po to saugiau pasidaro?“, – retoriškai klausė V. Sirutavičius.
Nesutinka, kad dėl visko kalti konservatoriai
Ambasadorius, Kovo 11-osios Akto signataras Vytautas Plečkaitis mano, kad priimant sprendimus užsienio politikoje, pirmiausia, reikia žiūrėti į pasekmes.
„Aš nesutikčiau, kad čia tik konservatoriai yra tie kaltininkai, ir tuo labiau kelia konfliktus. Konfliktai vis tik yra keliami didžiųjų valstybių. Manyčiau, kad mažosios valstybės apskritai nelabai gali iškelti didelius konfliktus“, – sakė V. Plečkaitis.
Tačiau diplomatas sutiko su tuo, kad pasekmės dažnai yra nenumatomos.
„Mano manymu, užsienio politika turėtų būti racionali, pasverta, ir, svarbiausia, atitinkanti mūsų valstybės interesus. O, kas yra valstybės interesai iš esmės niekur nėra deklaruota“, – sakė V. Plečkaitis.
Kartu diskusijos dalyvis pasigedo aiškumo, kokios yra tos vertybės, apie kurias vis kalbama.
„Juk tų vertybių visokių yra: yra krikščioniškos vertybės, yra musulmoniškos vertybės, yra visokių kitokių vertybių. Ir žmonės nevienodai priima tas vertybes. Pavyzdžiui, ar ateistinė visuomenė, kokia, pavyzdžiui, yra Estija, ir to link einanti Lietuva, ar jie priima tas krikščioniškas vertybes? Nelabai.
Kai kalbama apie vertybes, man atrodo, yra šiek tiek spekuliuojama ir tuo lyg ir prisidengiama, ir vengiama iš esmės atsakyti į tuos klausimus, kurie rūpi visuomenei, valstybei, ir kurie sukelia daug diskusijų“, – kalbėjo V. Plečkaitis.
Nemato Lietuvos interesų atstovavimo pykstantis su Kinija
Ambasadorius pabrėžė, kad mūsų valstybės interesas yra būti NATO nare, būti saugia, būti Europos Sąjungoje.
„Bet, sakykime, deklaruoti, kad esame kažkokie ypatingi ir vadovaujamės vertybėmis, ypač iškylant santykiams su Kinija, argi čia yra mūsų interesas erzinti Kiniją, ir pyktis su ja?“, – nesupranta V. Plečkaitis.
Jo vertinimu, tai yra kompetencijos stoka užsienio politikoje šituo klausimu.
„Žinome, kokia yra padėtis, kodėl mūsų pavyzdžiu niekas nepasekė? Mes priklausėme „17+1“ kooperatiniam projektui, kurį inicijavo Kinija. Lenkija ten yra, Čekija yra, visa Vidurio Rytų Europa yra, mes išstojome. O kas po to? Kokia yra nauda iš to, kad mes išstojome? Ar negeriau yra tęsti dialogą, ieškoti naudos?“, – svarstė V. Plečkaitis.
Diskusijos dalyviui klausimų kelia ir netiesioginis noras pripažinti Taivanį.
„Jeigu mes darome priešingai negu visos valstybės, kurios „akseptuoja“ vienos Kinijos buvimą, tai Taivanio pripažinimas, arba Taivanio atstovybės, būtinai pabrėžiant, kad čia Taivanio, o ne Taipėjaus, ką daro visas pasaulis, tai – arba mus kažkas stumia į šitą dalyką, mes turime tai padaryti, arba mes nesuvokiame Kinijos vaidmens pasaulyje“, – kalbėjo V. Plečkaitis.
Įtampos tarp URM ir Prezidentūros
Ambasadoriaus nuomone, užsienio politikoje įtampas Lietuvoje kelia ir ne vienu balsu šnekėjimas Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos (URM).
„URM, kiek man teko girdėti, pasitaiko tokie atvejai, kai priima sprendimus „ad hoc“, ir pateikia tai Prezidentūrai. Ir Prezidentūrai jau nėra, kur dingti, tik glaistyti tuos išsišokimus.
Arba – tas dalykas, kuris dabar vyksta dėl skyrimo ambasadoriumi Europos Sąjungoje. Čia yra nesusipratimas, kai pasidalinusi Prezidentūra kovoja su URM dėl vieno asmens, nerandant susikalbėjimo. Manau, kad tai nepuošia mūsų užsienio politikos“, – sakė V. Plečkaitis.
Pastebi fragmentaciją užsienio politikoje
Seimo narys, socialdemokratas Gintautas Paluckas įvertino, kad Lietuvoje turime užsienio politiką, kuri stokoja racionalaus pagrindo.
„Todėl kalbėti apie tai, kokios gali būti, arba, kokios turėjo būti pasekmės, manau, kad ne tik aš negaliu, bet ir negali net ir URM. Taip sakau, nes, planuojant atidaryti prekybos atstovybę Taivanyje, turėjo būti ruošiamasi, bet įstatymų projektai, kuriais numatytas naujas statusas, pareigybės, kaip nediplomatinio statuso komercijos atašė, toje atstovybėje Taivanyje pasiekė vos prieš kelias savaites.
Kitaip tariant, buvo daryti žingsniai, po to buvo gautas netikėtas įvertinimas iš Kinijos. Tada atitinkamai buvo mėginama manevruoti, keičiant eigoje tam tikrus žingsnius“, – įvykių eigą interpretavo G. Paluckas.
Kartu parlamentaras, atliepdamas į procesus pasaulyje, pažymėjo, kad tokioje aplinkoje, kai taisyklės tampa nebeaiškios, o visi sudirgę, tai paprastai stengiesi vaikščioti atsargiau.
„Čia mes turime lygiai priešingą situaciją, kai Lietuva yra stipriai arši ir konfliktiška, (…) ir yra pasiduodama tokiam „zeitgeist“ tiek Baltarusijos, tiek Kinijos ir Taivano atveju“, – sakė G. Paluckas.
Parlamentaro vertinimu, prie to prisideda ir ryški fragmentacija užsienio politikoje.
„Prezidentas ieško savęs, užsienio reikalų ministras turi savo planą, tuo tarpu Seime mes turime atskirą užsienio reikalų respubliką, kuri mėgina apsiginkluoti savais instrumentais. Štai mes neseniai pritarėme Seime naujai pareigybei, tai yra Seimo atstovas JAV kongrese. Nežinia, ar mūsų diplomatinė atstovybė negalėjo būti papildyta tais etatais“, – stebėjosi G. Paluckas.
Nesutinka su kritika dėl Baltarusijos
VU TSPMI prof. D. Jakniūnaitė, įpusėjus diskusijai, pastebėjo, kad yra nesąžininga, kad yra apeinama Baltarusijos tema.
„Nei konservatoriai čia atvedė prie konflikto, net ir migracijos bėdas kaltinti ant tos politikos, man atrodo, yra šiek tiek nesąžininga. Šitoje vietoje klausti, ar mums yra naudinga stabili, rami, ekonominę naudą teikianti Baltarusija su A. Lukašenka, Lietuvoje vis tik yra konsensusas, kad mums yra nenaudinga tokia valstybė“, – kalbėjo D. Jakniūnaitė.
Mokslininkė nesutinka, kad šitoje vietoje mes turime bėdas dėl pasirinkimų.
„Kai prie visų tų klaidų įterpiate apie Baltarusiją, man atrodo, yra šiek tiek nekorektiška. Juo labiau, kad tai yra ne vienos Vyriausybės pasekmė“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Dėl Kinijos vertybiškumas – klaidinanti etiketė
Dėl Kinijos, profesorė nemato didelės bėdos, kad Lietuva išėjo iš formato „17+1“.
„Reikia pripažinti, kad Kinijos tikslas yra sukurti formatą, kuris šiek tiek skaldo ES aljansą. (…) Yra daug subtilybių, kur nėra savaime suprantama“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Profesorė sutiko su pastebėjimu, kad auga geopolitinė įtampa tarp Kinijos ir JAV.
„Tas regionas Ramiojo vandenyno dalyje palei Kiniją iš tikrųjų tampa nestabilesnis. (…) Lietuvos užsienio politika iš ministerijos pozicijos akivaizdžiai renkasi proamerikietišką politiką.
Vertybiškumas yra klaidinanti etiketė. (…) Vertybiška gali būti rinktis pro JAV, arba labiau į ES partnerius orientuotą politiką, ko šiaip labai mažai Lietuvos užsienio politika darė. Man atrodo, kad tas balansas proamerikietiškumo link visą laiką yra. To balanso neišlaikymas, net bijojimas pradėti diskusijas dėl to, kokia ES gynybos strategija galėtų būti, yra šioks toks kritikuotinas elementas“, – svarstė D. Jakniūnaitė.
Profesorės vertinimu, konfliktiškumas su Kinija tik didės.
„Mes dabar nematome ES partnerių noro palaikyti nusistatymą prieš Kiniją. Yra labai didelis atsargumas. Bet, pagal tai, kaip dėliojasi geopolitinė konfigūracija, deja, mes matysime įtampų didėjimą įvairiuose aspektuose, – tiek kovojant dėl duomenų, dėl technologijų. Ir šitame kontekste, man atrodo, Lietuva nepasirodys kaip klaidingą kelią pasirinkusi valstybė“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Į diskusiją buvo kviestas ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, bet jis neatvyko. Tą pačią dieną konservatoriai surengė atskirą diskusiją apie užsienio politiką.
