Parke veikia „juodųjų archeologų“ schema

Buvusios sodybos paieškas pradėjusi verslininkė rugsėjo 29 dieną sulaukė Lietuvos aukščiausiojo teismo nepalankios teisėjų kolegijos nutarties. Tačiau jos bandymas draustinyje pasistatyti statinį yra vertas dėmesio. Tai parodo, kaip veikia tokių paieškų schema.

Delfi dar birželio mėnesį rašė, kad Pajūrio regioniniame parke veikia įžūli schema, kuria naudojantis bandoma gauti statybos leidimus draustinyje. Tam į pagalbą pasitelkiami „juodieji archeologai“.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymą Lietuvoje statyti namus draustinyje draudžiama. Tačiau yra viena išimtis: leidžiama atstatyti buvusias sodybas. Būtent ši išimtis „juodiesiems archeologams” gali sukrauti nemenkus pelnus. Kaip žinia, tokie archeologai daugiausia darbo turi pajūryje ir kitose gražiausiose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, ežerų pakrantėse.

Kad suprastumėte, kaip viskas vyksta, reikia nubraižyti elementarią schemą. Sklypai draustiniuose, jeigu juose nėra galimybės statyti, labai nebrangūs. Todėl nėra sunku jų savininkus įtikinti parduoti. O kai šis turtas patenka į rankas tiems, kas turi pinigų ir šiek tiek įžūlumo, prasideda keisti dalykai.
Kaip žinia, sklypai draustiniuose perkami todėl, kad tikimasi juose vis dėlto gauti statybos leidimą. Tada jų vertė greitai šokteli. O norint tokį leidimą gauti, reikia pasistengti surasti buvusios sodybos įrodymų. Akivaizdus įrodymas yra kartografinė medžiaga: išlikusios nuotraukos arba žemėlapiai. Jei tai yra, leidimą atkurti sodybą gauti labai paprasta.

Tačiau dažnai nutinka ir taip, kad nauji savininkai perka sklypą plyname lauke, bet yra įsitikinę, kad toje vietoje kažkada stovėjo sodyba. Nuotraukų ir žemėlapių nėra, todėl belieka vienintelė išeitis – kviesti archeologus ir ieškoti liudininkų, kurie, kaip kartais nutinka, liudija apie laikmetį, kai jiems tebuvo du ar trys metukai.

Lietuvoje yra įstatymo spraga, kuri labai naudinga archeologų įmonėms. Įrodyti sodybos faktą kartais užtenka vien tik suradus šukę arba kirvuką.

Kol ši spraga yra, tol gražiausiuose Lietuvos draustiniuose dygsta namai.

Įtartinas liudininkas

Delfi birželio mėnesį rašė apie Šaipių kraštovaizdžio draustinyje, viename iš sklypų, įsisukusią teismų karuselę. Šiame sklype archeologinius tyrimus atliko įmonė „Statybų archeologija”. Sklypo savininkė yra Aleksandra Vysockaja-Sadovskienė. Ji, Registrų centro duomenimis, yra Vilniuje registruotų įmonių „Alvira” ir „Solirina” vadovė.

Situacija labai panaši į tą, kuri susiklostė jos kaimynų sklype. Sklypo savininkė kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos 7,1299 ha sklype buvo sodyba. Pareiškime nurodoma, kad atlikti tyrimai vienareikšmiškai patvirtina pareiškėjos sklype buvusią sodybą. Sodybos buvimo faktą patvirtino įmonė „Statybų archeologija” ir liudininkas, dėl kurio liudijimų kaimyninio sklypo atžvilgiu rimtų abejonių kilo Generalinei prokuratūrai.

Apylinkės teismui užteko sklypo savininkės argumentų ir jis nustatė juridinį faktą, kad sklype kažkada yra buvusi sodyba. Tačiau tokį teismo sprendimą Klaipėdos apygardos teismui apskundė Pajūrio regioninio parko direkcija.

Ji teismo prašė netenkinti pareiškėjos prašymo ir jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad kartografinėje medžiagoje nėra fiksuota statinių buvimo pareiškėjos žemės sklype fakto. Taip pat liudytojo R. A. T. parodymai yra abejotini ir neapibrėžti (nenurodytas konkretus žemės sklypas, o patys parodymai jau buvo panaudoti kitoje civilinėje byloje, nustatant buvusios sodybos faktą gretimame žemės sklype. Be to, archeologinių tyrinėjimų metu rasta tik pavienių radinių, kurie, direkcijos nuomone, neįrodo buvusio gyvenamojo namo fakto.

Mokslinės archeologijos komisija teismą informavo, kad šie archeologiniai tyrimai buvo atlikti be leidimo, todėl jų duomenų patikimumas kelia abejonių. „Pagal D.Z. atliktų „archeologinių tyrimų” kasinėjimo išvadas, kasinėjimo vietoje rasti rieduliai, pavienės plytos, dubens šukė bei kiti radiniai ir iš to buvo padaryta išvada apie čia stovėjusį gyvenamąjį namą. Direkcijos nuomone, tokia informacija nepagrindžia gyvenamojo namo fakto. Atkreipia dėmesį, kad teismui pateiktos D.Z. išvados negali būti traktuojamos kaip archeologinių tyrimų išvados, nes jos buvo padarytos nesivadovaujant Lietuvos kultūros ministro įsakymo (...) nuostatomis. (...) Leidimas vykdyti archeologinius tyrimus 2017 metais jam negalėjo būti išduotas, todėl jo atlikti tyrimai ir pateikti įrodymai, direkcijos nuomone, yra neteisėti ir nepatikimi”, - rašoma Klaipėdos apygardos teismo sprendime.

Foto: DELFI / Dainius Sinkevičius


Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėja prašyme nepateikė jokios kartografinės medžiagos, kuria remiantis būtų galima įrodyti buvus sodybą. Direkcijai taip pat nėra žinoma jokių kartografinių duomenų, kad šiame sklype kažkuriuo laikotarpiu būtų stovėję kokie nors pastatai.
Teismas konstatavo: „Ruošiant istorinę pažymą šio asmens (liudytojo) parodymais buvo vadovautasi, nors jo gimimo data nurodyta ir jis pats asmeniškai negalėjo matyti sodybos įrodinėjamu XX a. pradžios laikotarpiu. Svarbu įvertinti ne tik tai, kad statinių galėjo būti, bet ir tai, ar jie atitiko sodybai keliamus reikalavimus, byloje pakankamų įrodymų nėra.”

Teismo sprendime konstatuota, kad šioje byloje nepakanka įrodymų, konstatuoti, kad pareiškėjos žemės sklype XX a. pradžioje buvo sodyba. „Šis juridinę reikšmę turintis faktas turi būti įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais, kuriuose nebūtų daromos prielaidos”, - konstatuojama sprendime.

Klaipėdos apygardos teismas panaikino apylinkės teismo sprendimą. „Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog buvusios sodybos buvimo faktas yra įrodytas, nes tokiam faktui konstatuoti byloje nepateikti istoriniai-archyviniai dokumentai, neįrodyta, kad sodyboje yra išlikę buvusių sodų liekanų, kurių priklausinių laikotarpiu nuo XX a. pradžios iki II pasaulinio karo. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta pakankamais ir patikimais įrodymais, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmestinas. Teisėjų kolegija nutaria Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti ir prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmesti”, - rašoma teismo sprendime.

Įrodymų neužteko

Sklypo Šaipių kraštovaizdžio draustinyje savininkė A. Vysockaja – Sadovskienė nesutiko su Klaipėdos apygardos teismo spendimu, todėl jį apskundė Lietuvos aukščiausiajam teismui. Vis dėlto ir šio teismo teisėjų kolegija 2021 m. rugsėjo 29 d. paskelbė jai nepalankią nutartį. Ji yra galutinė ir neskundžiama.

Sklypo savininkė kasaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 29 dienos sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 dienos sprendimą.

LAT nutartyje yra pateikti Klaipėdos apygardos teisme paaiškėję faktai. „Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad istorinėje pažymoje tik padaryta prielaida, kad tai galbūt yra iki XX amžiaus pradžios sunykusio apstatymo (buv. atskiros sodybos?) požymiai ir liekanos, t.y. istorinėje pažymoje pateikiama tik tikėtina išvada dėl sodybos buvimo pareiškėjos sklype. Be to, ruošiant istorinę pažymą buvo vadovautasi liudytojo R. A. T. parodymais, nors jo gimimo data nurodyta 1941 metais ir jis pats asmeniškai negalėjo matyti sodybos įrodinėjimu XX a. pradžios laikotarpiu. Vien statybinių medžiagų užfiksavimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįrodo sodybos, kaip statinių grupės, kurioje dominavo gyvenamasis namas, buvimo. Siekiamam faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais, tačiau tokių įrodymų byloje nepakanka net įvertinus žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymą bei pirmosios instancijos teismo nurodytų specialistų paaiškinimus“, - rašoma LAT nutartyje.

Ten pat pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs galimą sodybos egzistavimo faktą apie 1912 metus, nesirėmė kartografine medžiaga, kurios įrašai įrodo, jog 1906 m. pareiškėjos sklype buvo kelias ir pievos, 1910 metais – pievos, neužstatyta teritorija ir 1936 metais – pievos, neužstatyta teritorija. Laikotarpiu nuo 1796 m. iki 1983 metų pareiškėjos sklypo teritorijoje taip pat neužfiksuotas joks užstatymas.

Teismas sklypo savininkės skundą atmetė

Kasacinis skundas, kaip nurodyta LAT nutartyje, buvo grindžiamas tuo, kad neva antrosios instancijos teismas rėmėsi „Vikipedijos“ duomenimis. „Apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimui lemiamą reikšmę turėjo naujas įrodymas – teismas savo nuožiūra įvertino civilinės bylos medžiagoje nesančius „Vikipedijos“ duomenis apie Karklę. Pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl „Vikipedijos“ duomenų apie Karklę, todėl buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai ir pateikti savo argumentus dėl visų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo“, - tokį argumentą pateikė sklypo savininkė.

Tačiau Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų kolegijos toks argumentas neįtikino. LAT teismo teisėjai konstatavo: „Taigi, apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą nei pirmosios instancijos teismas ne vien „Vikipedijos“ duomenų apie Karklę pagrindu, o argumentuotai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą. Pareiškėja neginčija, kad jai buvo sudarytos tinkamos galimybės išdėstyti savo poziciją dėl kitų teismo sprendime aptartų įrodymų įrodomosios vertės.“


Taip pat LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad „Vikipedijos“ duomenys byloje reikšmingos vietos neužėmė.

„Pareiškėja, teigdama, kad nurodyti „Vikipedijos“ duomenys turėjo lemiamą reikšmę priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, šio teiginio išsamiau nepagrindė. Pažymėtina, kad teismo nurodyti „Vikipedijos“ duomenys apie Karklę yra bendro pobūdžio, t.y. juose nėra informacijos, patvirtinančios ar paneigiančios byloje pareiškėjos siekiamą nustatyti sodybos egzistavimo konkrečioje vietoje aplinkybę, ir teismas šių duomenų pagrindu reikšmingų išvadų nepadarė. „Vikipedijos“ duomenys skundžiamame sprendime minimi epizodiškai, jų pagrindu teismo padarytos išvados nėra paneigiančios kitus byloje surinktus įrodymus. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad nustatytas proceso teisės normų pažeidimas nagrinėjamu atveju nenulėmė bylos procesinio rezultato ir todėl nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą“, - konstatavo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio ir Egidijos Tamošiūnienės.

Taip pat sklypo savininkė LAT nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo sprendimas buvo „siurprizinis“. Tačiau LAT teisėjų kolegija su tuo nesutiko.

„Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo siurprizinį pobūdį pareiškėja grindžia ir tuo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė jai nepalankų procesinį sprendimą, nepaisydamas pareiškėjai palankaus ikiteisminio tyrimo, iki kurio užbaigimo teismas buvo sustabdęs bylos nagrinėjimą, rezultato. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas negali būti laikomas siurpriziniu vien dėl tos priežasties, kad jis yra pareiškėjai nepalankus. Apeliacinės instancijos teismas, pagal įstatymą nagrinėjantis tiek teisės, tiek fakto klausimus, remdamasis byloje įrodymų vertinimą, kurio rezultatas gali skirtis nuo pirmosios instancijos teismo sprendime pateikto įrodymų vertinimo“, - pažymėjo teismas.

Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

Galiausiai Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija nutarė Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kaip jau minėta, ši LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Tai reiškia, kad sklypo Šaipių kraštovaizdžio draustinyje savininkė A. Vysockaja – Sadovskienė negalės gauti statybos leidimo. Teismo neįtikino argumentai, kad jos sklype kažkada yra buvusi sodyba.

Advokatas: tai pareikalavo daug moralinių resursų

Delfi bandė susisiekti su šio sklypo savininkės advokatu Ramūnu Kontrausku, tačiau jis į klausimus neatsakė.

Ramūnas Kontrauskas
Foto: Advokatų kontoros archyvas


O štai birželio mėnesį sklypo savininkė Delfi nurodė raštu kreiptis į jos advokatą R. Kontrauską. Tąkart jis sutiko pateikti savo komentarą.

„Byloje pateikta daug rašytinių įrodymų (įskaitant devynias ekspertų išvadas, antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus), taip pat liudytojų parodymų, kurie sudarė aiškų pagrindą Klaipėdos miesto apylinkės teismui nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad sklype yra buvusi sodyba.

Klaipėdos apygardos teismas priėmė netikėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas siurpriziškai nutarė vadovautis Wikipedia duomenimis (nors tie duomenys nieko konkretaus nepatvirtina). Įdomu, kad po nepalankaus sprendimo priėmimo Wikipedia informacija, kuria rėmėsi teismas, akivaizdžiai pasikeitė. Ilgas teisminis procesas pareikalavo daug moralinių, materialinių ir laiko resursų. Aišku, kad tokia situacija yra labai sudėtinga”, - birželio mėnesį teigė advokatas.

Įvardijo, kiek kainuoja sodybos paieška

Taip pat turėjome klausimų ir UAB „Statybų archeologija“, kurios archeologai šiame sklype atliko tyrimus ir parengė išvadą, kad sklype yra buvusi sodyba.

Įmonės gamybos vadovas Donatas Zubrickas teigė, kad jam teismo sprendimas nebuvo netikėtas.
„Teismo sprendimas nėra netikėtas, jau kelis metus matome, kad teismai reikalauja visiškai kitokio kiekio įrodančių duomenų, ir vien archeologiniai metodai nebėra traktuojami kaip pakankami įrodymai“, - dėstė D. Zubrickas.

Be to, įmonės atstovo paklausėme, ar jis sutinka, kad LAT nutartis yra teisminis precedentas, ateityje užkirsiantis kelią sodybų draustiniuose atstatymui pagal archeologinius tyrimus.

„Kai kalbame apie sprendimo įtaką sodybų atstatymui, UAB „Statybų archeologija“ nebeatlieka archeologinių tyrimų, skirtų sodybų paieškoms, jau nuo 2017 m., kuomet pamatėme, kad mūsų duomenys nėra pakankami klientams, o mūsų teikiamos paslaugos aprašomos spaudoje kaip neetiškos. Norime patikslinti, kad tokio produkto kaip „sodybų paieška“ niekada nekūrėme, ir kaip paslaugos neteikėme. UAB „Statybų archeologija" per 10 veiklos metų įgyvendino daugiau nei 1000 archeologinių projektų, ir tik 5 iš jų buvo susiję su tyrimais, kuriuos inicijavo klientai, rinkdami duomenis sodybų buvimo fakto nustatymo bylose. Šie tyrimai sudaro mažiau nei 0,5 proc. visų mūsų projektų, o finansine išraiška dar mažiau – mūsų kainodara remiasi į tiriamą kvadratūrą, o klientai norėdami sutaupyti, visuomet rinkosi kiek įmanoma mažesnes apimtis – šie tyrimai kainuodavo 1000-2000 Eur ribose“, - nurodė D. Zubrickas.

Registrų centro duomenimis, Klaipėdoje registruotos įmonės „Statybų archeologija” akcininkas yra D. Zubrickas. Jis iki 2017 metų šiai įmonei vadovavo. O nuo 2017 metų įmonė turi naują vadovą – Justiną Šaraną.

D. Zubrickas taip pat yra akcininkas UAB „Archeologiniai sprendimai”. Įmonės vadovė – Jolita Zubrickienė. Abi šios įmonės registruotos Klaipėdoje – tuo pačiu adresu.

Registrų centrui pateiktose „Statybų archeologija” finansų ataskaitose matyti, kad įmonė veikia pelningai. 2020 metais ji turėjo 782 853 Eur pajamų ir skaičiavo 135 134 Eur pelną.

Pajūrio regioninis parkas
Foto: DELFI / Birutė Davidonytė


Aplinkosaugininkai: reikia keisti įstatymą

Pajūrio regioninio parko direkcijai, skundusiai apylinkės teismo nutartį, kuri buvo palanki sklypo savininkei, taip pat turėjome keletą klausimų.

Jos atstovai teigė, kad teismo sprendimą vertina teigiamai, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad tai neuždraudžia ateityje nesąžiningiems sklypų savininkams draustiniuose ieškoti niekada neegzistavusių sodybų.

„Vertiname teigiamai, bet tai niekam neuždraudžia ateityje įrodinėti buvusios sodybos fakto ir kelio pačiam procesui neužkerta. O nebuvusių sodybų įrodinėjimo demaskavimas priklauso nuo vietos direkcijų principingumo ir kompetencijos, kitaip tariant, atsiremia į žmogiškąjį veiksnį, o ne į valstybinį principą. Žinoma, suformuotas teisinis precendentas yra daug. Jeigu byla būtų pralaimėta, tai reikštų, kad bet kas ir bet kur draustiniuose galėtų statyti namus, o draustinių apsauga būtų tik popierinė, neturinti jokio ryšio su saugomomis vertybėmis. Ir toliau išlieka galimybė įrodinėti buvusios sodybos faktą pagal radinius ar kitokias interpretacijas“, - taip situaciją įvertino direkcijos darbuotojai.

Anot parko direkcijos, per pastaruosius 2 metus Pajūrio regioninio parko direkcija turėjo 7 bylas dėl buvusių sodybų fakto nustatymo draustiniuose. 4 bylose aukštesnės instancijos teismai nepatvirtino buvusių sodybų fakto. 2 bylos nebaigtos, o vienoje byloje direkcija neginčijo fakto, kuris buvo akivaizdus pagal kartografinę medžiagą.

Parko direkcijos darbuotojų nuomone, kad baigtųsi bandymai ieškoti niekada neegzistavusių sodybų, reikia keisti įstatymus, nes dabar galiojantys neužtikrina pakankamos draustinių apsaugos.

„Norint išvengti tokių gremėzdiškų teisinių procesų, būtina panaikinti paskatą bandyti apeiti galiojančius įstatymus ir panaikinti galimybę atstatyti buvusias sodybas draustiniuose remiantis privačiai samdomų archeologų interpretacijomis. Tam yra du keliai: arba reikia keisti teisinę nuostatą, leidžiančią atkurti buvusias sodybas ne pagal valstybės patvirtintus planavimo dokumentus, arba tokiems tyrimams turi būti įvestas valstybinės kontrolės mechanizmas.

Būtina apsvarstyti principą, ką mes atstatome, nes principas yra atkurti teisingumą, atkurti sovietų valdžios nusavintas sodybas, o ne apskritai kažkada stovėjusias sodybas. Šis principas nėra įtvirtintas teisės aktuose. Taip pat būtina įtvirtinti matininkų atsakomybę. Dabar jie teismams pateiktuose dokumentuose buvusią sodybą gali pririšti ne prie tos vietos, kur ji iš tiesų buvo, kitaip tariant, suklastodami dokumentus. Bet dėl to neneša jokios atsakomybės, tai traktuojama kaip klaida. Bet kažkas tą klaidą turi sugauti ir įrodyti. Ir apskritai tuos įrodymus teismui gali pateikinėti kas tik nori, gali pripaišyti ką tik nori ir už bandymą apgauti valstybę nenešti jokios atsakomybės. O kartą nepasisekus apgauti valstybės, gali tai bandyti daryti kiek nori kartų. Jie už tai visiškai neatsako. Tai tampa panašu į niekada nesibaigiančią kovą su vėjo malūnais, kadangi parkuose sklypo kaina, kur galima statyba ir, kur galima tik žemės ūkio veikla, skiriasi dramatiškai“, - teigė Pajūrio regioninio parko darbuotojai.