Stovykloje maistą gaminasi patys
Jonavos rajone, Rukloje veikiantis pabėgėlių priėmimo centras – vėl dėmesio centre. Už policijos ir Viešojo saugumo tarnybos (VST) pareigūnų saugomos tvoros aidi skanduojamas žodis „Freedom“ (angliškai – laisvės), vaikai žurnalistams rodo plakatus su čia gyvenusio ir mirusio berniuko nuotrauka.
„Delfi“ žurnalistui su pabėgėliais teko pabendrauti prieš kylant neramumams, praėjusią savaitę Rukloje lankantis Seimo Žmogaus teisių komiteto nariams.
„Sąlygos čia neblogos, turime virtuves, pasigaminame valgio. Pinigų maistui pirkti (vienam asmeniui per mėnesį skiriama 77 eurai – red.) galėtų būti ir daugiau, bet kažkaip išsiverčiame“, – sakė su žmona ir dviem mažais vaikais prie namelio sutiktas vyras.
Jeigu anksčiau būta nusiskundimų dėl nepatinkančio maisto, Ruklos stovykloje įrengus virtuves ir leidus čia pat įkurtoje parduotuvėje įsigyti norimų produktų ši problema išsisprendė.
Tiesa, tų migrantų, kurie gyvena senesniuose, stacionariuose pastatuose problemos dėl maisto produktų išsisprendė tik po parlamentarų vizito.
Prašo leisti vaikams lankyti lietuviškus darželius
Bendraujant su migrantais paaiškėjo, jog didžioji jų dalis – iš Irako atvykę kurdai. Jie tikino negalintys grįžti į tėvynę dėl ten gresiančio persekiojimo ir gyvybėms gresiančio pavojaus.
„Priedangoje veikianti ISIS, Irako „Hezbollah“, mes turime labai daug priešų“, – trumpai reziumavo kitas migrantas.
Nors stovykloje bandoma organizuoti užimtumą vaikams, juos net ketinama mokinti lietuvių kalbos, patys migrantai visa tai vadino pastangų padėti jiems imitavimu.
„Norime, kad mūsų vaikai eitų į lietuviškus vaikų darželius, gal ir mokyklas. Tada turėtų kuo užsiimti, su bendraamžiais pabendrautų, jūsų kalbos pramoktų. O kas dabar yra – vaikai įkalinti stovykloje, ką jie mato – tuos pačius namelius ir tvoras.
Vaikai juk nekalti, kam jiems taip kankintis, mes jiems norime kuo geriausios ateities“, – kalbėjo migrantai minėję ir kitas problemas, tarp kurių esminė – tinkamos medicininės pagalbos trūkumas.
Nori dirbti ir ištrūkti iš stovyklos
„Esu programuotoja, tinklapių kūrėja. Nenoriu, kad kiti žmonės man duotų pinigų. Ne, aš noriu užsidirbti pati. Arba čia, arba kitoje šalyje“, – portalui „Delfi“ sakė Ruklos pabėgėlių priėmimo centre kartu su broliu gyvenanti Irako atnoreliginės jazidų mažumos atstovė Shilan Salim.
Paklausus, ar norėtų likti Lietuvoje, kur yra didelė IT specialistų paklausa, o gal keliauti į kitas Europos šalis, kur, galbūt jau įsikūrę giminės, migrantė atsakė lakoniškai.
„Noriu gyventi ir dirbti ten, kur saugu. Jeigu Lietuva manęs nepriims, pasakys, kad tau čia nėra darbo, neleis išeiti, teks vykti į kitą valstybę. Bet ne į mano gimtinę“, – kalbėjo Irako jazidė.
Mergina patikslino, jog gyvendama tris mėnesius pabėgėlių priėmimo centre ji Lietuvos nematė, todėl jai sunku pasakyti, ar norėtų čia pasilikti. Vieninteliu žinių šaltiniu lieka tik internetas.
„Kartais skaitome naujienas, bet visos naujienos – mums yra blogos. Skaičiau, kad pabėgėliai turės likti stovyklose ir negalės išeiti iki birželio, tačiau tai ilgiau, nei 6 mėnesiai (oficialus sulaikymo terminas neteisėtiems migrantams – red.). Mes juk nesame nusikaltėliai, nelinkime niekam bloga. Esame geri žmonės, turime įgūdžių, kuriuos galime čia panaudoti“, – svarstė mergina.
Savo desperaciją migrantė išreiškė piešinyje, kurį padovanojo kartu su kitais Seimo Žmogaus teisių komiteto nariais viešėjusiai parlamentarei Monikai Ošmianskienei.
Apie norą dirbti, o ne gyventi iš kuklios pašalpos, kurios vos pakanka maistui, kalbėjo ir kiti migrantai. Pusamžis vyras sakė dirbęs ekskavatoriaus operatoriumi, mokantis valdyti sunkiąją statybų techniką, tad norintis dirbti Lietuvoje ir išlaikyti šeimą, nes dabartinė situacija jį demoralizuoja.
Iš gimtinės bėgo ieškodama saugaus gyvenimo
„Lietuvoje esu jau trečias mėnuo. Nieko kito nematau, tik kareivius, pareigūnus ir pabėgėlių centro darbuotojus. Neturiu net kompiuterio, bijau, kad prarasiu savo IT įgūdžius. Toks gyvenimas – labai liūdnas. Turiu vilties, kad leis dirbti, išeiti iš čia, bet iki šiol esu čia įkalinta“, – portalui „Delfi“ sakė Sh. Salim.
Etnoreliginei jazidų grupei priklausanti migrantė pasakojo, kad gyvenimas Irake tapo pernelyg pavojingas, todėl ji nusprendė išvykti. Savo religiją – jazidizmą išpažįstantys etninės mažumos atstovai jau seniai yra radikalių islamistų taikiniu. Kaltinant šėtono garbinimu jazidai buvo ne kartą masiškai žudomi, paskutinį kartą juos išnaikinti bandė šiuo metu jau sutriuškinta teroristinė organizacija – vadinamoji Islamo valstybė ISIS.
Irake baigusi informacinių technologijų studijas, mažame miestelyje gyvenusi Sh. Salim nerado darbo pagal specialybę. Keliauti į kitą miestą, anot pašnekovės buvo pernelyg pavojinga, nes regione iki šiol aktyviai veikiantys islamistai jazidų merginas grobia.
„Per mūsų istoriją 74 kartus patyrėme genocidą. Mūsų (jazidų – red.) merginas grobia, paverčia vergėmis, vyrus ir vaikus žudo. Todėl ir bėgau iš savo šalies, nenorėjau ateityje tapti verge. Negalėdama toliau gyventi Irake, nusprendžiau vykti į bet kurią kitą šalį, kuri mus priimtų, kur mes galėtume saugiai gyventi ir dirbti“, – portalui „Delfi“ sakė Irako jazidė Sh. Salim.
Atskleidė, kaip veikia nelegalios migracijos mechanizmas
Mergina pasakojo, kad kelionė į Europą kainavo brangiai. Kad surinktų reikiamą sumą šeima pardavė nedidelį namą, kuriame gyveno Sh. Salim su broliu ir mama.
„Mama persikėlė į vyresnio brolio namus, o pinigus, gautus už parduotą namą išleidome kelionei į Europą“, – pasakojo migrantė.
Paklausus, kiek kainavo kelionė, ilgokai su broliu skaičiavusi ir konvertavusi valiutas ji patikslino galutinę sumą – 10 tūkst. eurų vienam žmogui.
„Man ir broliui tai kainavo 20 tūkst. eurų“, – sakė Sh. Salim.
Migrantė pasako lėktuvu nuvykusi į Baltarusiją, kelias dienas su broliu gyvenusi viešbutyje, kol galiausiai jų pasiimti atvyko juodos spalvos autobusas.
„Tada mus nuvežė prie sienos ir pasakė, kad galime eiti, čia Lietuva, Europa, eikite į ją. Mes nežinojome, kas tai per žmogus, jis buvo apsirengęs tarsi kareivis, kariškais rūbais“, – portalui „Delfi“ sakė jazidė.
Ji minėjo, kad migrantų grupei kertant Lietuvos sieną jokių problemų nekilo – nebuvo jokio fizinio užtvaro, teko pereiti tarsi miško keliuką. Lietuvoje neteisėtai valstybės sieną kirtusius migrantus sulaikė sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, prieglobsčio Lietuvoje pasiprašę Sh. Salim su broliu buvo atgabenti į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą.
Naktimis gąsdina šūviai ir sprogimai
„Per tuos tris mėnesius nematėme jokio kito miesto, nieko nežinome apie šalį ir jos kultūrą“, – sakė migrantė.
Ji minėjo, kad vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu – išmanusis telefonas, kuriuo dalinasi su broliu. Atvykėliai bando sekti naujienas Lietuvos interneto portaluose, tekstus verčia į savo gimtąją kalbą, tačiau sakė matantys tik blogas žinias.
Ruklos pabėgėlių centre vertėju iš arabų kalbos dirbantis libanietis vėliau paaiškino, kad dažnai susiduriame su klaidingu vertimu ir tenka migrantams aiškinti, kad jie ne viską teisingai suprato. Taip atsitinka todėl, nes Google vertėjas įmantrius, literatūriškus išsireiškimus į arabų kalbą verčia pažodžiui.
Tiek Sh. Salim, tiek ir kiti Rukloje gyvenantys migrantai minėjo, kad juos baugina aplinkui zujanti sunkioji karinė technika, naktimis nuaidintys šūviai bei sprogimai, kartais dangų nušviečiančios signalinės raketos.
Paaiškinus, kad Rukloje dar sovietmečiu įkurtoje karinėje bazėje dislokuoti tiek Lietuvos, tiek sąjungininkų kariai, migrantai lengviau atsikvėpė. Jie sakė galvoję, kad šūviais ir karine technika bandoma juos demoralizuoti.
Maisto kainų problema išsisprendė po parlamentarų vizito
„Šioje stovykloje turime raudonas korteles, tai reiškia, kad mes negalime išeiti už jos ribų. Todėl mes negalima nueiti į parduotuvę nusipirkti sau maisto. Čia gyvena ir žmonės su vaikais, su kūdikiais.
Prašome socialinių darbuotojų nupirkti mums maisto, pateikiame sąrašus. Bet jie dažnai nuperka tik pusę to, ko mes prašome, o kainos – gana aukštos. Pinigų, kuriuos gauname, mums nepakanka maistui“, – sakė migrantė.
Irakietė minėjo, jog dviem savaitėms maistui vienas žmogus gauna 38 eurus ir 40 centų. Šios sumos pakaktų, jeigu būtų galimybė maisto įsigyti tomis kainomis, kurios yra prekybos centruose ar internete.
Kiti centro gyventojai minėjo, kad prekeiviai naudojasi situacija ir elgiasi nesąžiningai. Esą už mobiliojo telefono pakrovėją, kuris kainuoja apie 5 eurus, į pabėgėlių centrą atvykusios autoparduotuvės savininkas prašė 20 – 25 eurų.
Panašu, kad po Seimo Žmogaus teisių komiteto narių vizito situacija pakito iš esmės. Pabėgėlių priėmimo centro direktorė Beatričė Bernotienė informavo, kad dabar į modulinių namelių stovykloje veikiančią parduotuvę gali patekti visi migrantai, gyvenančius daugiaaukščiuose pastatuose į ją palydi socialiniai darbuotojai.
Su migrantais dirbančios Raudonojo Kryžiaus organizacijos atstovai minėjo kartu su Lietuvos banku sprendę kaip padaryti, kad prieglobsčio prašytojai turėtų banko sąskaitas ir galėtų apsipirkti internetu. Dabar jie sąskaitų negali atsidaryti, nes neturi asmens dokumentų.
Jeigu ši kliūtis bus išspręsta, pasak centro vadovės B. Bernotienės, problemų dėl maisto kainų turėtų nebelikti. Migrantai galės maistą pirkti tokiomis pačiomis kainomis, kaip ir visi Lietuvos gyventojai.
