Nelaisviausi rinkimai į Rusijos Valstybės Dūmą per pastaruosius 30 metų su represijomis, užgniaužta opozicija jau, regis, nieko nebestebina. Ir, atrodo, kodėl kam nors užsienyje, juo labiau Lietuvoje tai dar turėtų rūpėti?
Vis dėlto Rusija yra didelė ir pavojinga Lietuvos kaimynė, kurioje vykstantys procesai gali būti ne tik užkrečiami – naivumas dėl dialogo su Kremliaus režimu Vakaruose niekur neišnyko, o tikimybė, kad valdžioje įsitvirtinęs Vladimiras Putinas ten liks ir po 2024-ųjų prezidento rinkimo atrodo itin reali. Tad su tokia šalimi neišvengiamai teks bendrauti – net ir apsitvėrus nuo režimo įvairiausias barjerais. Lietuvoje netrūksta optimistų ir pesimistų dėl Rusijos ateities, sutariama tik dėl vieno: artimiausiu metu teigiamų pokyčių tikėtis neverta. O blogo dar gali nutikti daug.
Kodėl optimistai nepraranda vilties
Laidoje „Delfi tema“ dalyvavę europarlamentaras Andrius Kubilius ir Marius Laurinavičius – nepriklausomas analitikas, nagrinėjantis Rusijos režimą, sutiko būti įvardyti optimistu ir pesimistu dėl Rusijos ateities. Tiesa, abu pabrėžė, kad labiau yra realistai.
Pavyzdžiui, demokratinės, laisvos Rusijos šalininkas, ne vieną laisvos Rusijos iniciatyvą Europos Parlamente iškėlęs ir palaikęs A. Kubilius pažymėjo, kad demokrtainė, laisva Rusija, su kuria būtų galima palaikyti normalius kaimyninius santykius pirmiausiai yra Lietuvos interesas. Ir toks optimistinis scenarijus, jei tikėti Samuelio Huntingtono knygos „Trečioji banga: demokratizacija XX a. pabaigoje“ logika, yra įmanomas ateityje, nes į Rusiją negalima žiūrėti kaip į specialų atvejį.
„Huntingtonas aiškina, kad demokratizacija vyksta bangomis, o mes esame trečios bangos produktas. Rusija prie Jelcino buvo demokratija, kuri sužlugo. Bet tai, kas vyksta Rusijoje, nėra nesuprantama, tiesiog laukiame ketvirtos bangos.
Mano optimizmą padidino tai, kas prasidėjo pernai Baltarusijoje, kai baltarusiai išėjo į gatves – tai atspindi tendencijas posovietinėje erdvėje. Manau, kad ir Rusija turi tokias pat galimybes virsti į demokratiją. Rusijoje periodiškai, bangomis vyksta kaita: buvo Stalinas, o tada, kaip antistalinas atėo Chruščiovas, o kaip antichruščiovas atėjo Brežnevas ir t.t. Jei taip žiūrėsime, tai dabar logiškai po Putino ateis antiputinas“, – vylėsi A. Kubilius.
Jo manymu, Vakaruose vis dar vyrauja klaida, kad dabartinę Rusiją, jos režimą su V. Putinu priešakyje galima pakeisti dialogu. Beje, apie tokią klaidą kalba net patys rusai – režimo dialogu nepakeisi, nepriversi atsiverti.
Pasak A. Kubiliaus, dar galima tikėti jaunąja rusų karta, kuri nori matyti savo šalį be Putino ir už jį neketina balsuoti 2024-ųjų rinkimuose. Kad ir kaip įvyktų pačioje Rusijoje, Europoje daug vilčių dedama į Europos Žaliąjį kursą, kuris, jei tik pavyks įgyvendinti, gali sumažinti Vakarų priklausomybę nuo Rusijos gamtinių išteklių – pirmiausiai naftos ir dujų, pagrindinių Rusijos eksporto prekių ir politinės įtakos įrankių Vakaruose.
„Jei tai pavyks, tai gali pakeisti ir ekonominę ir politinę struktūrą pačioje Rusijoje“, – teigė A. Kubilius.
Jau rengia planą, kaip išlaikyti valdžią
Tuo metu M. Laurinavičius liko skeptiškas. Nenurašydamas Rusijos, kaip fatalistinio ar pasmerkto necivilizuotai diktatūrai projekto, jis priminė, kad Rusijoje jokių rinkimų, kaip fenomeno nebuvo jau seniai.
„Kas įvyko, tai farsas, kuris pademonstravo akivaizdų dalyką: kai Navalnas buvo suimtas, daug kas šnekėjo, kad jis turi superstrategiją rinkimams, jau tada man buvo aišku, kad režimas kontroliuoja padėtį, deja, taip ir yra. Geriausias pavyzdys buvo Chabarosvke, kur prieš naują vietos gubernatorių kilo milžiniški protestai Rusijos mastais.
Kai kas sakė, kad bręsta neva revoliucinė situacija, kad ji užkrės visą šalį. Dabartinis gubernatorius, dėl kurio tie protestai vyko, tai jis „laimėjo“ rinkimus milžiniška persvara ir kur protestai? Nė vieno. Tai ir rodo kiek Rusija kontroliuoja situaciją. Tad įsivaizduoti viltį, kad gali vidutinio laikotarpio perspektyvoje tai keisis aš nematau pagrindo“, – pabrėžė analitikas.
Jo manymu, tai, kas vyksta Rusijoje yra ne naujas, o senas, dar gūdžiu sovietmečiu įgyvendintas ir tęsiamas spektaklis: esą nuo pat 1982-ųjų, kai valdžią Sovietų sąjungoje perėmė tuometinis KGB vadas Jurijus Andropovas galima įžvelgti dabartinio V. Putino režimo šaknis.
„Tai buvo spektaklis kaip įvykdyti valdžios transformaciją – tai buvo KGB planas kaip perduoti sau ištikimiems žmonėms sau ekonominę, o galiausiai ir politinę valdžią. Tokius scenarijus, neabejotina, kuria ir dabartinis režimas – jei kada įvyktų taip, kad vienaip ar kitaip režimas turėtų transformuotis, jis turėtų įpėdinius, kurie apgautų žmones ir tarptautinę bendruomenę ir išlaikytų valdžią“, – įspėjo M. Laurinavičius.
