Po rugpjūčio 2 dieną priimto sprendimo apgręžti migrantus iš Baltarusijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) užsivėrė nuo visuomenės – skelbė tik statistiką apie bandžiusius neteisėtai įžengti į Lietuvą ir pavienius vaizdus, tačiau įvykius pasienyje nušviesti žiniasklaidai griežtai uždraudė. Tačiau dabar VSAT nusprendė vėl leisti žurnalistams iš arti pamatyti pasieniečių darbą. Taip Delfi antradienį atsidūrė Švenčionių užkardoje.
Ši vieta netapo tokiu krizės epicentru, kaip, pavyzdžiui, Druskininkų apylinkės, kai reikėjo tvarkytis su kur kas didesniu migrantų srautu. Priežasčių – kelios: pirmiausia, nusigauti iki šalia Dzūkijos esančio Gardino atvykėliams paprasčiau, todėl jie rinkdavosi iš ten judėti link Lietuvos ir neteisėtai kirsti sieną.
„Mus gelbėjo dar ir tai, kad turime sienos stebėjimo sistemą, jie vengė mūsų krašto, nes žinojo, kad nedelsiant bus sulaikyti“, – pasakojo Švenčionių pasienio užkardos vadas Raimondas Bučelis. Jis ir jo pavaldiniai atsakingi už 44 km sienos atkarpos priežiūrą, visas ruožas nuolat stebimas – čia pastatyta virš 600 kamerų.
Pasieniečiai parodo ir kameromis užfiksuotų vaizdų. Pavyzdžiui, vienas kadras yra iš liepos mėnesio, kai irakiečių grupė, priėjusi prie pasienyje pastatytos užtvaros, iš pradžių ją paliečia ir taip patikrina, ar neteka elektros srovė.
Paskui jie dar pažiūri, gal galėtų pralįsti pro apačią, o tada lipa per viršų, per kelias minutes įveikia tvorą, neišsigąsta ir viršuje ištemptos spygliuotos tvoros.
Kiti vaizdai – kaip apgręžiami migrantai. Jie nesipriešindami keliauja atgal į Baltarusiją, o pasieniečiai išeinantiems dar pamoja, kur gali rasti punktą, kad galėtų bandyti legaliai pasiprašyti prieglobsčio.
Pirmieji krizės ženklai
Neteisėtų sienos kirtimo atvejų padaugėjo dar metų pradžioje. Per penkis pirmuosius šių metų mėnesius į Lietuvą atvyko dvigubai daugiau neteisėtų migrantų nei per visus 2020-uosius, kai jų sulaikyta 81.
Krizė eskalavosi gegužės pabaigoje, kai sankcijų dėl priverstinio lėktuvo nutupdymo sulaukė neteisėtai išrinktas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Įtūžęs diktatorius pagrasino migrantų antplūdžiu ir netrukus įgyvendino savo planą. Jis atvėrė sieną su Lietuva ir paragino per ten keliauti geresnio gyvenimo Europoje ieškančius žmones iš Azijos ir Afrikos, daugiausia – irakiečius.
Švenčionių užkardos pasieniečiai pirmuosius pokyčius pastebėjo maždaug birželio viduryje. Tada sieną pabandė kirsti 13 migrantų, tačiau jie buvo laiku pastebėti ir neįleisti į Lietuvą. Tokia situacija nebuvo visiškai nauja. Dar prieš kelerius metus į šalį plūstelėjo vietnamiečių srautas, tačiau tąkart mastai nebuvo tokie dideli, o pavienių migracijos atvejų pasitaikydavo nuolat.
Tąkart 13 atvykėlių neįleidę Švenčionių pasieniečiai, kaip įprasta, pranešė apie situaciją kolegoms iš Baltarusijos, šie paprastai atvykdavo maždaug per pusvalandį ir pasiimdavo sienos pažeidėjus. Tąkart kaimyninės šalies pasieniečių teko laukti 12 valandų.
„Dar niekaip nesupratome, kodėl jie nereaguoja“, – prisiminė R. Bučelis ir pridūrė, kad po pusės paros prisistatę Baltarusijos pareigūnai visgi pasiėmė 13-os atvykėlių grupę.
Anksčiau santykiai su kaimynais buvo kolegiški – abiejų šalių pasieniečiai bendradarbiavo kovoje su kontrabandininkais, dalindavosi informacija, susitikę prie sienos pasisveikindavo. Bet birželį viskas pasikeitė – pasieniečiai Baltarusijos pusėje tiesiog pradingo.
Ilgai netrukus nuo pirmojo migrantų bandymo patekti į Lietuvą prie sienos sustabdyta dar viena grupė. Tąkart Baltarusijos pareigūnai taip ir nesureagavo į pažeidimą, o maždaug po 16 valandų laukimo patiems atvykėliams atsibodo stoviniuoti, todėl jie pasuko atgal. Vėliau jie pabandė laimę dar kartą ir sugebėjo sėkmingai kirsti sieną, buvo sulaikyti jau Lietuvos teritorijoje, pasiprašė čia prieglobsčio, tad prasidėjo įprastinės procedūros.
Priešakinėse linijose
Paskui prasidėjo didysis antplūdis, atėjo liepos mėnuo, kai iš viso į šalį kasdien ateidavo daugiau nei 100 migrantų. Iš viso Lietuvą pavyko pasiekti 4 tūkst. atvykėlių.
„Pilni kampai visoje užkardoje žmonių buvo“, – prisiminė pareigūnas.
Užkardoje teko statyti palapinių miestelį, o kurį laiką migrantai gaudavo tik sauso maisto davinius, visus juos aprūpinti karštais patiekalais pavyko tik vėliau.
„Pasieniečiams tai buvo darbo krūvis. Lenkiu galvą ir prieš tuos, kurie padėjo su migrantais dirbti, kurie prisidėjo prie suvaldymo: Krašto apsaugos pajėgoms, šauliams, „Frontex“ ir policijos pareigūnams“, – pridūrė R. Bučelis.
Pasieniečiai bandydavo atgrasyti žmones prie sienos, atstatę krūtines jiems liepdavo apsisukti ir grįžti į Baltarusiją. Tačiau tuos, kuriems pavykdavo patekti į Lietuvą, tekdavo priimti.
Kadangi Švenčionių pasienio užkardos ruože siena stebima kameromis, pažeidėjai būdavo sulaikomi operatyviai. Jei kam ir pavykdavo prasmukti, dažniausiai toli nenusigaudavo. Čia padėdavo ir vietiniai gyventojai – pamatę įtartinus asmenis, iškart apie tai informuodavo pasieniečius.
Būta ir kuriozų, pavyzdžiui, sulaukus pranešimo apie stotelėje autobuso laukusius tamsaus gymio asmenis, pareigūnams iš pradžių nepavyko jų sučiupti. Paieškoms vykdyti buvo mestos pareigūnų pajėgos, asmenys galiausiai buvo rasti, bet pasirodė, kad tai – visai ne migrantai, o romų tautybės lietuviai.
Labai svarbus ginklas kovoje buvo ir kinologai su šunimis. Švenčionių pasienio užkardoje galime susipažinti su dar tik besimokančiais keturkojais pareigūnais. Užtrunka dvejus metus, kol jie gali pradėti tarnybą. 5 šuniukai ruošiasi užduočiai – prieš kelias valandas jiems palikti pėdsakai, kuriuos turės užuosti.
„Mes laukėme, ar rado pėdsakus, ar seka. Kas naktį daugiau ras juos? Retas sulaikymas buvo be tarnybinio šuns, nebent iškart, kai pačiumpame ar važiuodami surandame. Bet jei kirto sieną, o paskui nuo jos atsitraukė, tai tarnybiniai šunys – labai efektyvi tarnybinė priemonė ieškant pažeidėjų“, – sako pasienietis. Jis priduria, kad migrantai nelabai ir slepia savo pėdsakus, priešingai nei kontrabandininkai, kurie bando maskuotis įvairiomis dujomis.
Būtinas sprendimas
Pasieniečiai nespekuliuoja, kaip viskas būtų pakrypę ir atrodytų šiandien, jei ne rugpjūčio 2 dieną priimtas Vidaus reikalų ministrės sprendimas apgręžti migrantus.
Šiuo sprendimu pasieniečiams buvo atrištos rankos – jie galėjo ne tik stabdyti pažeidėjus prie sienos, tačiau ir jau Lietuvoje įkliuvusius užsieniečius palydėti atgal, iš kur atėjo pasiūlius jiems pasiprašyti prieglobsčio Europoje legaliais būdais – ambasadoje arba pasienio postuose.
Migrantų apgręžimas – audras kelianti tema, tai gali būti laikoma tarptautinės teisės, kuri nurodo priimti prieglobsčio prašytojus, pažeidimu.
Tačiau tokio sprendimo krizės akivaizdoje buvo priversta imtis jau ne viena Europos šalis, anksčiau tą padarė Vengrija, Graikija ar Ispanija. Šį žingsnį teko žengti ir Lietuvai, o jos pavyzdžiu iškart pasekė lenkai bei estai.
„Galvoju, gaila tų žmonių, bet Lietuva juk per maža visą planetą išgelbėti“, – savo nuomone apie šį sprendimą pasidalija vienas pasienietis.
R. Bučelis, paklaustas apie jausmus apgręžiant migrantus, atsakė, kad turi vykdyti pareigą, o priimtas sprendimas buvo būtinas.
„Manau, toks sprendimas reikalingas, tikslingas ir laiku priimtas“, – sakė jis.
Pašnekovo teigimu, kokių nors ypatingų incidentų grąžinant migrantus neįvyko. Dauguma jų klusniai grįžta atgal į Baltarusiją.
Pačioje pradžioje pasitaikė 4 užsispyrę atvykėliai iš Šri Lankos, kurie grįžti atgal nepanoro ir atsisėdę Baltarusijos pusėje pralaukė 16 valandų, tačiau galiausiai pavargo, apsisuko ir išėjo.
Užkardos vadas tvirtino, kad buvo tik keli atvejai, kai grąžinti migrantai bandė ir vėl pakliūti atgal į Lietuvą. Visgi vadinamasis migrantų ping-pongas, kai žmonės stumdomi iš vienos šalies į kitą ir yra užstrigę niekieno žemėje tarp dviejų valstybių, čia nevyksta, tikina pasieniečiai. Visi žmonės tiesiog palydimi atgal į Baltarusiją.
Iš viso Švenčionių užkardos kontroliuojamoje teritorijoje grąžinta iki 90-ies atvykėlių. Bet daugiausia jų bandė eiti tik iš pradžių, vėliau srautas mažėjo, o dabar daugiau nei savaitę jokių bandymų kirsti sienos neužfiksuota išvis.
Darbas tęsiasi
Nors situacija dabar stabilizavosi, o iš užkardos jau greit į stovyklas bus išvežti paskutiniai čia užsilikę migrantai, pasieniečiai atsipalaiduoti negali.
Baltarusijoje vis dar yra likę atvykėlių, kiek jų – neaišku. Lenkijos spauda skelbia, kad laukiančių, kaip neteisėtai kirsti sieną, yra net iki dešimties tūkstančių.
Kur dėsis šie žmonės, niekas kol kas nežino, tačiau negalima atmesti varianto, kad jie bandys plūstelėti ir į Lietuvą, todėl pareigūnai tam pasiruošę.
R. Bučelis nuveža ir prie sienos, aprodo prižiūrimą teritoriją. Sėdame į prieš porą metų VSAT įsigytą visureigį „Toyota“, kuriam užkardos vadas negaili pagyrų. 80 tūkst. kilometrų miškais ir žvyrkeliais jau nuvažiavusi transporto priemonė vis dar laikosi puikiai – jokių remontų, be įprastinės priežiūros, daryti neprireikė.
Prie kelio matome „Frontex“ pareigūnų automobilį, jie stebi pravažiuojančius ir tikrina įtartinus automobilius.
„Ieškoma asmenų, galinčių gabenti neteisėtus migrantus. Ypač tikrinamos mašinos, užregistruotos užsienio valstybėse, mikroautobusai, automobiliai, kuriais galima gabenti didesnį žmonių kiekį. Kiek turėjome sulaikymų, paskutinis – iš Lenkijos atvykusio Ukrainos piliečio. Kituose pasienių užkardų ruožuose buvo sulaikyti Sakartvelo ir Baltarusijos piliečiai, gabenę nelegalius migrantus. Rodos, dar buvo sulaikyti tie patys irakiečiai, bet jau legaliai gyvenantys Suomijoje“, – pasakoja R. Bučelis.
Privažiavus prie sienos, vos žengiame link stulpelio su Lietuvos vėliava, sukaukia garsinė signalizacija. Mus stebi ir per vaizdo kameras.
Netrukus pasirodo sargyba – tądien prie pasieniečio ir kario prisijungęs kursantas, tik pradėjęs mokslus ir planuojantis tapti pareigūnu. Jaunuolių, norinčių tapti pasieniečiais, skaičius per šią krizę gerokai išaugo.
R. Bučelis pasidžiaugia, kad per krizę sulaukė pastiprinimo, dabar visi etatai užkardoje užimti, smarkiai padėjo ir į VSAT vado kvietimą atsiliepę bei iš pensijos į tarnybą sugrįžę pasieniečiai.
Visur pasienyje išdėstytos pajėgos, stovi ne tik pasieniečių, bet ir karių transportas, jie stebi teritoriją. Privažiavę vienoje vietoje pastebime ir mikroautobusą UAZ Baltarusijos pusėje. Kaimynų pajėgos taip pat stebi situaciją.
Užkardos vadas užsimena, kad Baltarusijos pusėje naktimis kartais paleidžiamos signalinės raketos ar pasigirsta šūvių, prieš kelias dienas nuaidėjo net ne vienas šūvis. Kokių tikslu šaudo baltarusiai, žino tik jie patys.
