„Esame įsipareigoję laikytis anksčiau deklaruoto vidutinio ir mažojo nuotolio raketų perkėlimo moratoriumo. Manome, kad NATO šalys taip pat turėtų tai apsvarstyti. Esame pasirengę imtis tolesnių žingsnių, todėl kviečiame apsvarstyti priemones. Pirmiausiai patikros mechanizmus, susijusius „Aegis Ashore“ sistemų su Mk-41 raketų paleidimo įrenginiais, kurie įkurdinti JAV ir NATO bazėse Europoje, o taip pat raketomis 9M729 Kaliningrade“, – taip dar pernai atviru laišku į NATO kreipėsi Rusijos lyderis Vladimiras Putinas ir sulaukė skeptiško atsako iš Aljanso.

NATO dar 2019-siais atmetė Kremliaus pažadus neperkelti savo naujos kartos raketų į Vakarus nuo Uralo kalnų, t. y. į europinę Rusijos dalį. Argumentai buvo paprasti: NATO vieningai sutarė, kad Rusija pažeidė vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF), kurią po ilgų derybų, siekdami sumažinti dvišalę įtampą 1987-siais pasirašė tuometiniai JAV ir SSRS lyderiai – Ronaldas Reaganas ir Michailas Gorbačiovas.

Ši sutartis uždraudė kurti, vystyti ir įkurdinti vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais, kurių šūvio nuotolis siekia 500 – 5,5 tūkst. km. Tokios raketos ypač mobilios, jų parengimo laikas šūviui buvo minimalus, o tai reiškė ir minimalų įspėjimo laiką ir tokiu būdu didino atsitiktinio arba netyčinio branduolinio karo riziką. Esamos raketos buvo sunaikintos, naujų kurti neleista.

"Iskander" sparnuotosios raketos paleidimas
Foto: Rusijos Gynybos ministerijos nuotr.

Tačiau mažiausiai nuo 2007-ųjų Rusija buvo įtarinėjama INF sutarties pažeidinėjimais, konkrečiai dėl raketos 9M729 ( SSC-8 pagal NATO klasifikaciją), o galiausiai 2019-siais JAV pasitraukė iš INF. Vėliau tai padarė ir Rusija – taip atrištos rankos vystyti nuo Šaltojo karo laikų nematytus pajėgumus, kuriais galima suduoti žaibišką smūgį priešininko strateginiams objektams ir arba išprovokuoti didelį karą, arba, jo baiminantis, priversti varžovus susitaikyti su pralaimėjimu.

Per šiuos kelis metus tiek Rusija, tiek JAV pademonstravo, kad abi šalys rengiasi būtent tokiems scenarijams ateityje – kuriamos naujos kartos balistinės ir sparnuotosios raketos, kurių panaudojimo erdve bei taikiniais pirmiausiai taptų Europa – čia esantys tiek NATO šalių, tiek pačios Rusijos pajėgumai. Paradoksalu, tačiau būtent Europos šalys, nors ir pritardamos JAV, liko pasyvios stebėtojos, o NATO kartojo: neatsakysime į Kremliaus veiksmus veidrodiniu principu, imsimės tik gynybinių pajėgumų vystymo, pavyzdžiui, priešraketinės gynybos.

Tačiau dabar jau neatmetama, kad į naują 5 metų gynybinių pajėgumų planavimo ciklą žengiantis Aljansas gali vystyti ir tokius pajėgumus, kurie užtikrintų efektyvesnį atgrasymą nuo galimų Maskvos provokacijų arba eskalacijos. Pastaroji irgi neatmetama, ypač vertinant formaliai pasibaigusias pratybas „Zapad 2021“, kuriose Rusija ir Baltarusija aiškiai demonstravo pasirengimą kariauti su lygiaverčiu varžovu, t. y. NATO.

O kaip gali atrodyti tokie Aljanso atgrasymo pajėgumai, lyginant su esamais kurie vis dar yra savotiškas tabu klausimas viešumoje?

Ar NATO branduolinio atgrasymo priemonės šiandien tebėra efektyvios, kai vien tariama Europos vienybė dažnai pasirodo tik deklaratyvi, o transatlantiniai santykiai patiria vieną išbandymą po kito? Pasirodo, kad už uždarų NATO durų daroma daugiau, nei sakoma viešai.

Vilniuje – kalbos ir apie branduolinį atgrasymą

Tradiciškai tokie klausimai keliami tiek NATO viršūnių susitikimų išvakarėse, jų metu, dvišaliuose, daugiašaliuose formatuose bei jų užkulisiuose. O dar atviriau apie NATO keliamus saugumo iššūkius pirmiausiai iš Rusijos ir Kinijos kalbama įvairiuose dokumentuose ir renginiuose.

RAND ataskaita

Vienas tokių neseniai vyko Vilniuje, kur Kur Lietuvos Krašto apsaugos ministerija ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija surengė vieną svarbiausių metų renginių – tarptautinę Baltijos saugumo konferencijoje.

Šiemet skambiai pavadintoje „Vakarai ir ir nauja Didžiųjų galių varžymosi era“ aukšto lygio Lietuvos ir užsienio šalių karininkai, diplomatai ir akademikai ypatingą dėmesį skyrė Baltijos regiono šalių saugumui.

„Baltijos jūros regione didžiausią pavojų kelia Rusija, neprognozuojama Baltarusija ir auganti jos priklausomybė nuo Rusijos, vykdomos kibernetinės atakos ir naujas hibridinio karo elementas – nelegali migracija, – pažymėjo krašto apsaugos viceministras Margiris Abukevičius, kalbėdamas apie regioninio ir globalaus saugumo problemas. – Regionui grėsme tampa ir Kinija visų pirma dėl technologinės priklausomybės ir kibernetinių išpuolių. Kinijos ir Rusijos kaip grėsmių saugumui vaidmuo iš regioninės sferos persikelia ir į globalią. Abiejų valstybių polinkis kištis į kitų valstybių vidaus reikalus bei kibernetinės atakos kelia pavojų pasauliniu lygiu.“

Tokie įvardijimai – nieko stebėtino, ypač kai skamba iš lietuvių lūpų: NATO prie to priprato, susitaikė ir apie grėsmes kalba panašiai. Vis dėlto nesutariama ką su tuo daryti toliau – kaip nuo kalbų, nuo grėsmių įvardijimo pereiti prie efektyvesnių veiksmų.

Tad neatsitiktinai viena iš trijų pagrindinių temų apėmė NATO vykstančius pokyčius, pirmiausia – naujos strateginės koncepcijos formavimą, besikeičiančią NATO pajėgų struktūrą ir NATO saugumo ir gynybos pozicijos įgyvendinimą Europoje.

Tai viena retesnių progų Lietuvoje išgirsti ne tik tokius saugumo ir gynybos politikos sunkiasvorius, kaip buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais gen. ltn. H. R. McMasteris, bet ir leistis į atviras diskusijas su dalyviais ant pakylos ir užkulisiuose.

Tiesa, renginys vyko vadovaujantis „Chatham House“ taisykle, kuri reiškia, kad susirinkusieji gali laisvai naudoti susitikime pateiktą informaciją, tačiau negali atskleisti kalbėtojo tapatybės. Juk susitarimo tikslas – paskatinti atviras diskusijas kontroversiškomis temomis.

Tad kai apie tokias jautrias temas, kaip Aljanso branduolinis atgrasymas kalba aukštas pareigas užimantys užsienio valstybių, organizacijų, pavyzdžiui, NATO pareigūnai, reikalavimas buvo aiškus: jokių pavardžių, pareigybių minėjimo pokalbių su žurnalistais metu, išskyrus sutartus pašnekovus bei temas. „Delfi“ tokių susitarimų neturėjo, tačiau vadovaujantis „Chatham House“ taisykle pavyko pakalbinti vieną šaltinį, kurio žinios apie Aljanse verdančias diskusijas yra ypač vertinamos. O pokalbio detalės rodo, kad minėta taisyklė pabrėžiamai neatsitiktinai.

B-1B ir Lenkijos naikintuvai
Foto: Lenkijos KOP nuotr.

„Dabartiniai NATO branduolinio atgrasymo pajėgumai yra efektyvūs. Tai rodo per pastaruosius kelerius metus vykdytos simuliacijos ir pratybos, užtikrinant tų pajėgų bei paramos elementų išsklaidymą, apsaugą ir išgyvenamumą krizės eskalacijos sąlygomis.

Jei šiandien reikėtų įvykdyti branduolinę misiją, taikiniai būtų sunaikinti su dabartiniais pajėgumais ir turint aiškų Rusijos integruotos priešlėktuvinės gynybos galimybes – jokių abejonių: tai yra pasitikėjimas, o ne per didelis pasitikėjimas“, – teigė šaltinis.

Toks atviras, kad ir neoficialus tiek grėsmės šaltinio, tiek priemonių, kaip tą grėsmę atgrasyti, o, juodžiausio eskalacijos scenarijaus atveju – praktiškai įveikti įvardijimas gali pasirodyti beprecedentis, sensacingas, bet toks nėra. Saugumo ir gynybos bendruomenei tai nėra jokia šokiruojanti naujiena ar juo labiau bauginimas – tiesiog 2021-ųjų realybė.

Tikėtina, kad Vakarų šalyse savo vertinimų sulauks tiek išsami „Zapad“ analizė, tiek naujos Rusijos ginkluotės sistemos, kurios intensyviai bandomos pastaraisiais metais. Hipergarsinės raketos „Cirkon“, „Avangard“, sparnuotosios „Burevestnik“ ar iš oro paleidžiamos balistinės „Kinžal“ – tai tik naujausia Kremliaus arsenalo dalis.

Cirkon bandymas
Foto: Youtube stop kadras

Net jei kol kas tai tėra parodomosios, propagandinėmis priemonėmis sumaniai transliuojamos, varžovus bauginti turinčios, bet dar tik bandomos priemonės, kurių Rusija turi nedaug, šuolis yra akivaizdus. O pats Rusijos siūlymas neperkelti raketų 9M729 į Vakarus nuo Uralo nebeteko prasmės – raketų sistema sukurta, ją galima lėktuvais per trumpą laiką perkelti iš tolimiausio Rusijos kampelio kad ir į Kaliningrado sritį.

Būtent todėl tai yra viena priežasčių, kodėl NATO šaltai sutiko pernykštį V. Putino pasiūlymą – INF sutartį sulaužiusi ir pasitikėjimą galutinai praradusi Rusija ne tik neįtikino savo tariamu skaidrumu, pateiktomis sąlygomis, bet ir leido Aljansui išsamiau įvertinti Kremliaus galimybes.

NATO bomba ir keista strateginė ramybė

Atkreipus dėmesį į tai, kad jau kelerius metus pratybose intensyviai vertinamos būtent NATO branduolinio atgrasymo priemonės, būtų nesunku suvesti

„Kalbama ne tik apie SSC-8, bet ir apie kitas sistemas, paleidžiamas iš jūros arba oro – „Cirkon“, „Kinžal“ ir t.t.. visos jos yra mobilios, jų parengimo šūviui laikas yra trumpas, jos gali pasiekti NATO teritoriją, nekalbant apie apie mažojo nuotolio raketas, kurios dengia dalį Aljanso valstybių.

Taigi, tai reiškia, kad NATO turi stiprinti savo pajėgumus – pirmiausiai integruotą priešraketinę ir priešlėktuvinę gynybą, radarų, palydovų sistemas, bet taip pat ir NATO branduolinį atgrasymą, efektyvių strategijų turėjimą, kaip šis atgrasymas suveiktų efektyviai krizės eskalacijos scenarijaus atveju. Kalbama ne tik apie pajėgumus, bet gerokai plačiau“, – teigė šaltinis.

NATO branduolinis atgrasymas yra paremtas specialiai parengtais bei sertifikuotais orlaiviais bei įgulomis, kurie gali panaudoti JAV branduolines bombas B-61. Naujausia, 12-oji šių bombų modifikacija artimiausiais metais turėtų pasiekti bazes Europoje, kur kelis dešimtmečius saugomi šie mirtini ginklai. Pagal NATO branduolinės programos susitarimą, tokias bombas karo atveju galėtų panaudoti ne tik amerikiečių orlaiviai, bet, su JAV prezidento leidimu, ir Nyderlandų, Vokietijos, Belgijos, Italijos bei teoriškai Turkijos specialiai parengti naikintuvai bei įgulos.

F-35 su branduoline bomba B-61
Foto: JAV Karinių oro pajėgų nuotr.

Dar kelios šalys, tarp jų Lenkijoje jau kelerius metus dalyvauja pratybose, kuriose mokomasi remti ir saugoti branduolinę misiją vykdyti, t. y. bombardavimą B-61 besitreniruojančius orlaivius. Ši sudėtinga ir įslaptinta procedūra, suprantama, būtų įgyvendinama tik kraštutiniu atveju, t. y., pavyzdžiui, jeigu prieš vieną ar kelias NATO valstybes būtų panaudotas branduolinis ginklas.

Bet net jei tai ir yra sunkiai įsivaizduojamas scenarijus – kas norėtų pradėti tokį konfliktą prieš branduolinius ginklus turintį Aljansą, B-61 bei minėti orlaiviai veikia kaip atgrasymo priemonė: priešininkas žino, kad pradėjęs tokį konfliktą sulauktų atsako.

Vis dėlto ne vienerius metus Aljansas stebina kitkuo: tuo metu, kai Rusija vysto didelio šūvio nuotolio pajėgumus, t. y. balistines ir sparnuotąsias raketas, kurias iš saugaus atstumo, pavyzdžiui, iš Rusijos teritorijos gali paleisti rusų orlaiviai, laivai ar sausumos sistemos, NATO branduolinis atgrasymas yra nepajudinamas – turime bombą ir viskas.

Bet tai reiškia, kad bombą iki taikinio turi pristatyti ir numesti pilotuojamas orlaivis (bepiločiai branduolinėms misijoms nėra sertifikuoti), o tai kelia grėsmę pilotų gyvybėms ir pačios misijos efektyvumui – Rusijos integruota priešraketinė ir priešlėktuvinė gynyba sparčiai vystoma toliau – nuo S-400 iki naujausių S-500 priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos priemonių patikimumu galima abejoti, bet vargu ar kas norėtų savo kailiu išbandyti jų efektyvumą.

Tačiau NATO vyrauja požiūris, kad būtent turimi Aljanso branduolinio atgrasymo pajėgumai, t. y. B-61 ir juos gabenti priskirti orlaiviai yra efektyvūs, kilus poreikiui gali pralaužti Rusijos priešlėktuvinę gynybą ir įvykdyti misiją. Toks užtikrintumas bei pasitikėjimas savo jėgomis gali atrodyti ne tik stebėtinas, bet kartu ir iškalbingas.

Šiaip sau net ir siunčiant strateginę žinutę varžovams, t. y. Rusijai, niekas tokiais pareiškimais nesišvaistytų, nors tai, beje, priešingai daro pati Rusija, kasmet skelbianti apie „analogų pasaulyje neturinčią ginkluotę, kuri gali įveikti bet kokias gynybos priemones“ arba atvirkščiai – „sustabdyti bet kokius orlaivius, sparnuotąsias raketas ir kitas grėsmes“.

Karibų krizės ir Lukašenkos veiksniai

Dar iškalbingiau už pasitikėjimą turimomis NATO branduolinio atgrasymo priemonėmis yra tai, kad Aljanse įvyko savotiškas psichologinis lūžis: dabar jau svarstoma ne vien apie gynybą, bet ir apie veidrodines arba asimetrines atsako priemones, jei reiktų atsakyti į Rusijos tyčinę eskalaciją, kurstant įtampą ar, blogiausiu atveju, realią ataką.

Putinas prie žemėlapio
Foto: RG

Tai svarbu dėl kelių priežasčių, mat jei pastaroji reali ataka yra menkai tikėtina, tai eskalacijos scenarijus, kurio metu Rusija ne šiaip žvangina ginklais, bet ir nusprendžia išmėginti NATO ryžtą, vienybę dabar kaip niekada realus.

Tai, kad net ir pasibaigus D. Trumpo 4 metų kadencijai naujoji JAV administracija toliau leidžia svyruoti pasitikėjimu Vašingtonu – nuo chaotiškos ir su sąjungininkais iki galo nesuderintos evakuacijos iš Kabulo iki JAV, Australijos ir Jungtinės Karalystės pakto įsigyjant povandeninius laivus ir taip suduodant smūgį seniausiai JAV sąjungininkei – Prancūzijai, Maskvai gali atrodyti puiki proga gilinti pleištus, gal net pamėginti skaldyti NATO iš vidaus.

Net jei JAV prezidentas Joe Bidenas ir jo administracija formaliai vienu svarbiausiu savo užsienio ir saugumo politikos tikslu įvardijo pasitikėjimo Amerika sugrąžinimą, sąjungininkų svarbą bei ištikimybę NATO principams, o ypač garsiam 5-jam straipsniui, kol kas ne tokiais pažadais, o darbais amerikiečiai toliau sėkmingai kursto dvejones ir nepasitenkinimą ypač Europoje.

Tad kai į „nuoširdų, atvirą ir skaidrumą, tarpusavio pasitikėjimą užtikrinti“ turintį V. Putino pasiūlymą NATO nesureagavo teigiamai, Rusijai tai gali būti pats tinkamiausias laikas imtis tradicinės eskalacijos žaidimų.

O ir „į Vakarus nuo Uralo“ yra pakankamai abstraktu – Rusija gali savo žemyninėje dalyje, pavyzdžiui, daugiausiai investicijų sulaukiančioje Vakarų karinėje apygardoje arba Kaliningrade įkurdinti iš sausumos paleidžiamas SSC-8 arba „Kalibr“, kurių šūvio nuotolis aprėptų visą Europą.

Bet lygiai taip pat Rusija gali eskaluoti pagal jau matytą Karibų krizės scenarijų ir netgi formaliai kratytis atsakomybės. Pavyzdžiui, priešlėktuvinės gynybos, mokymo centrų įkurdinimas nuo Kremliaus dabar jau visiškai priklausančioje Baltarusijoje gali būti tik pradžia.

Aliaksandras Lukašenka jau kurį laiką svaidosi karingais pareiškimais, nesyk yra kalbėjęs apie galimą karą su NATO. Tai gali būti tik eilinė retorika, skirta bauginimui.

A. Lukašenka su automatu
Foto: AP-Scanpix

Bet A. Lukašenka jau ėmėsi neprognozuotų veiksmų. Migrantų krizė, kurią sukėlė režimas tėra vienas netikėtų veiksnių, bet nebūtinai paskutinis. Vis gilesnė rusų ir baltarusių pajėgų integracija, bendros karinės pratybos bei keisti jų scenarijai, o ir rusiškos ginkluotės pirkimas ar įsileidimas verčia svarstyti visai tikėtinas versijas – kiek toli pasiryžęs eiti režimas Baltarusijoje?

Jei čia atsirastų SSC-8 sistemos, kurios formaliai būtų perduotos į Baltarusijos karinį pavaldumą, kas, sąjunginėje Baltarusijos ir Rusijos valstybėje reikštų tą patį, ką reiškia ir rusų raketų atsiradimas užsienio teritorijoje, motyvuojant „NATO grėsme“, kas tada? Kitaip, nei ES, Aljansas nėra linkęs apsiriboti smerkiančiais ar gilaus susirūpinimo išvagotais pareiškimais.

„Manau, pamatytume ilgojo šūvio nuotolio pajėgumus – konvencinėmis, t. y. nebranduolinėmis galvutėmis ginkluotas sparnuotąsias, hipergarsines raketų sistemas, bombonešius NATO teritorijoje, pavyzdžiui, Lenkijoje, Baltijos jūros regione, kas turėtų strateginį poveikį Rusijai“, – netikėtai pareiškė „Delfi“ šaltinis. O tai jau yra rimta eskalacija, galinti prilygti

Logika paprasta: Europoje įkurdinami pajėgumai, kuriais galima kelti grėsmę Rusijos strateginiams objektams, tarp jų ir Maskvai, bet pirmiausiai – Rusijos integruotai priešlėktuvinei gynybai, kurią galima palaužti būtent taikliais smūgiais iš didelio atstumo. Vėlgi – tai yra tiek apie patį operacinį pajėgumą, t. y. realias galimybes panaudoti tokias priemones karo atveju, tiek ir apie atgrasymą: Rusija žinotų, kad jos eskalacija turės pasekmių.

Tad net jei dabartinės NATO branduolinio atgrasymo priemonės yra laikomos efektyviomis, neatmetama, kad ateityje, maždaug po dešimtmečio bus pereinama prie naujų sistemų. Kol kas tai esą tebėra diskusijų klausimas, bet šios diskusijos jau įgavo pagreitį ruošiant naują NATO strategiją bei planuojant ateities pajėgumus – per artimiausius kelerius metus galima tikėtis proveržio.

Vokiečiams nebus kur trauktis?

Žinoma, neatmetama, kad tiek Rusija priešintųsi tokiems NATO veiksmams perkelti strategines, kad ir nekovnenciniais užtaisais ginkluotas sistemas arčiau savo sienų, tiek, tikėtina, kai kurios Aljanso šalys, pavyzdžiui, Vokietija.

Kol kas dar sunku prognozuoti artėjančių parlamento rinkimų baigtį Vokietijoje ir kas formuos šios šalies vyriausybę, tačiau nepaisant viešų patikinimų, kad JAV yra strateginė Vokietijos partnerė ir saugumo garantas, antiamerikietiškos nuotaikos būsimoje Vokietijos valdančiojoje koalicijoje vargu ar bus mažesnės, nei yra dabar. Priešingai, tikėtina, kad tokios nuotaikos tik stiprės, ypač, jeigu JAV įgyvendins savo tikslu dėl atgrasymo priemonių stiprinimo Europoje.

Paskutinį kartą, kai JAV Vokietijoje XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje perkėlė savo sparnuotąsias raketas „Tomahawk“ bei balistines „Pershing II“, šalyje kilo masiniai protestai – vokiečiai blokavo JAV bazes, rinkosi įvairiausias protesto formas, dalį kurių inspiravo ir infiltrtuoti KGB agentai. Ar tai nenutiks ir šįkart?

GLCM paleidimas
Foto: Wikimedia Commons

„Gali būti, kad Vokietija verčiau turės pro sukąstus dantis priims tokius pajėgumus, nenorėdama, kad jie atsidurtų Lenkijoje – NATO nėra linkusi tęsti eskalacijos ciklo, bet Kremlius tai įvertintų kaip didelę eskalaciją prie savo sienų. Kita vertus vokiečiai verčiau sutiktų su konvencinių pajėgumų perkėlimu pas save, nei turėti branduolinius ginklus“, – šyptelėjo „Delfi“ šaltinis.

Tokia užuomina apie Vokietijoje saugomas amerikiečių branduolines bombas B-61 nėra atsitiktinė – jau keliolika metų Vokietijoje netyla ir atvirkščiai – vis didesnį pagreitį įgauna kalbos, kad amerikiečiai išsigabentų savo branduolines bombas.

Tokios kalbos ypač suaktyvėja prieš rinkimus, o ir Kremliui jos ypač malonios. Bet šį kartą, regis, net ir J. Bideno administracija, kuri neslepia tikslų mažinti branduolinį arsenalą, galėtų aukoti B-61 Vokietijoje ar net Europoje mainais į konvencinių pajėgumų stiprinimą.

Amerikiečiai jau rengiasi

Ir tai nėra vien pasvarstymai ar teorija, mat būtent amerikiečiai, dar nepasibaigus NATO vidinėms diskusijoms Vokietijoje jau įkurdino būtent tokių pajėgumų užuomazgas.

Rugsėjo viduryje Vysbadene buvo aktyvuotas 2-asis amerikiečių kuriamų daugiasričių pajėgų (Multi-Domain Task Force, arba MDTF) dalinys.

Daugiasričių pajėgų schema
Foto: Department of the Army

Daugiasrites operacijas (angl. Multi Domain Operations) ne tik sausumoje, jūrose ar ore, bet ir informacinėje, kibernetinėje erdvėje, netgi kosmose JAV kaip koncepciją vysto ne vienerius metus.

Vienu metu vykstantys kariniai veiksmai turi būti koordinuojami, kontroliuojami procesai, o tai užtikrinančios ryšių technologijos leidžia žaibiškai keistis informacija tarp skirtingų pajėgų rūšių. Neseniai sukurtas ir į Vokietiją permestas apie 1200 karių turintys dalinys taip pat nėra lygioje vietoje atsiradęs kovinis vienetas.

Šio dalinio branduolys – 41-oji JAV artilerijos brigada, ypač strateginės ugnies batalionas, kuriame iš pradžių bus tik lauko artilerijos pabūklai, greičiausiai modernizuotos savaeigės haubicos „M109“ su pailgintais vamzdžiais bei padidintu šūvio nuotoliu, kuris siekia iki 70 km.

O jau po kelerių metų tikimasi, kad tokius strateginės ugnies batalionus pasieks dar du nauji, šiuo metu sparčiai vystomi pajėgumai. Pirmasis – iš salvinės ugnies raketinių sistemų HIMARS paleidžiama balistinė raketa „PrSM“.

PrSM bandymas
Foto: Lockheed Martin

Jos nominalus šūvio nuotolis siekia „daugiau nei 499 km“, realus – apie 800 km, tačiau spėjamas ir trokštamas – apie 1,5 tūkst. km. Tiek MLRS, tiek HIMARS sistemas turintis 41-oji JAV artilerijos brigada vos prieš kelerius metus buvo sugrąžinta į Europą su konkrečiu tikslu.

Pavyzdžiui, dar prieš aktyvavimą šio dalinio kariai dalyvavo pratybose Norvegijoje. Kaip pažymėjo MDTF pirmasis vadas, pulkininkas leitenantas Johnas Byromas, jo dalinio užduotis yra „su turimais pajėgumais išlaikyti pusiausvyrą užkertant kelią konfliktui ir, jei kils būtinybė, nugalėti didelio masto kovinėse operacijose“.

Nė nemėginama slėpti, kad po tokiomis diplomatinėmis mandagybėmis užkoduota kitkas: gebėjimai iš didelio nuotolio įveikti Rusijos turimus A2/AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) pajėgumus – priešlėktuvinės, priešlaivinės gynybos ir mažojo nuotolio balistinių raketų sistemas.

Ir jei vien „PrSM“ jau yra minėtas strateginis, nekonvencine kovine galvute ginkluotas pajėgumas, tai dar daugiau abejonių dėl eskalacijos Kremliui galėtų sukelti kita sistema – ir ilgojo nuotolio hipergarsinė raketa (LRHW).

LRHW paleidimas
Foto: Lockheed Martin

Šios hipergarsinės (skriejančios 5 ar daugiau kartų greičiau už garso greitį) raketos šūvio nuotolis skaičiuojamas „tūkstančiais kilometrų“ ir tebėra įslaptintas. Abi šios raketos šiemet testuojamos ir dalinius gali pasiekti jau 2023 metais. Iki tol NATO jau gali turėti parengusi planą kaip reaguoti į naujas Rusijos keliamas grėsmes, o priemonės bus ne teorinės, bet išbandytos Vokietijoje ir jų, laimei, gali iš viso neprireikti – jei tik Rusija nesugalvos eskaluoti padėties.