Visa tai bus padaryta nepaisant visuomenėje besikaupiančio nepasitenkinimo valdžia ir socialinės įtampos, tarptautinės bendruomenės grasinimų nepripažinti totalios cenzūros ir valdiškos kontrolės sąlygomis vykusių „rinkimų“, opozicijos mėginimų žūtbūt torpeduoti valdžios kandidatus. Galima sakyti, netgi būtent dėl to, nes režimui svarbu parodyti, jog jam visa tai – nė motais.
Tačiau tai – ir gairė, rodanti, kad režimas toliau juda į vis gilesnę konfrontaciją su Vakarais ir rengiasi ne tik ekonominiam ar politiniam karui. Vis garsiau skamba perspėjimai, jog Maskva gali pradėti naują agresijos prieš Ukrainą etapą – tik šįkart visu mastu ir atvirą karinę invaziją, kuri kartu pradėtų neregėto masto konfrontaciją ir su Vakarais. Kiek pagrįstos šios prognozės? Kokius naujus raidos etapus bei raudonąsias linijas dar peržengs Rusijos režimas?
Kas buvo neįprasta?
„Deutsche Welle“ apžvalgininkas Konstantinas Egertas „Delfi TV“ laidoje „Iš esmės“ papasakojo, kas prieš šiuos rinkimus vyko kiek kitaip nei įprastai.
„Na, kokybiškai nauju galima pavadinti patį kontekstą, tiksliau, visa tai, kas vyko iki paties balsavimo. Pirmiausia, tai visiškas totalus žiniasklaidos, viešosios erdvės išvalymas – pašalintos net tokios žiniasklaidos priemonės, kurias Kremlius pakentė, kurioms leido veikti ir kurios netgi buvo jam lojalios. Buvo prispaustos net tokios, kaip, pavyzdžiui, televizijos kanalas „Dožd“, kuriame aš kadaise dirbau ir kuris, kaip ir daugelis, buvo paskelbtas užsienio agentu. Dėl to daugybė žiniasklaidos priemonių ir kanalų buvo priversti užsidaryti arba išvykti į kitas šalis. Taip pat labai stiprus Rusijoje pasilikusių pilietinės visuomenės veikėjų spaudimas, jų persekiojimas, kalinimas, sėkmingas išstūmimas, išvijimas į užsienį.
Pasakyčiau, kad Putino režimas ėmė uždarinėti net tam tikrus kanalus, skleidusius nepasitenkinimą, tam tikras struktūras, kurios ir konstravo demokratiškumo fasadą. Štai šių veiksmų mastas ir yra pats pastebimiausias. Na, o apie tai, kaip buvo falsifikuojami rinkimai, nieko iš esmės naujo. Tos „karuselės“, biuletenių į urnas mėtymas, balsuotojų papirkinėjimas, stebėtojų blokavimas – visa tai mes matėme ne vieną kartą.
Prisimename 2011 metų rinkimus, kurie irgi buvo labai sąlyginiai ir sukėlė protestų Maskvoje bei Sankt Peterburge, – „mūsų nerimo žiemą“. Taigi, viena vertus, visa tai jau seniai žinoma. Žinome, kaip dirba Kremlius. Jis visiškai kontroliuoja ir balsavimo apylinkes, ir policiją, kurios iš tų apylinkių yra dešimtimis ir tiesiog fiziškai matė nepriklausomus stebėtojus. Ir, žinoma, tai totalinė teismų kontrolė“, – laidoje sako pašnekovas.
Anot jo, bet kokiu atveju dabar režimui – kritinis metas, ir būtent tam dabar ruošiamasi.
„Šių rinkimų negalima analizuoti atsiejant nuo to, kam Kremlius, visa Putino administracija ir jos atstovai rengiasi po kelerių metų. Tai jau prasidėjusi 2024 metų pasirengimo dalis. Juk tada baigiasi eilinė Putino kadencija ir jis spręs, pasilikti ar ne. Mano nuomone, jis pasiliks dar venai kadencijai, o sprendžiama bus tik tai, kaip tai pateikti. Tačiau bet kokiu atveju dabar režimui – kritinis metas, ir būtent tam dabar ruošiamasi“, – sako apžvalgininkas.
Babčenka: totalinis rusų opozicijos idiotizmas – šįkart tai buvo kažkas unikalaus ir stulbinamo
Žurnalistas Arkadijus Babčenka laidoje taip pat pasidalijo tuo, kas šiuose rinkimuose buvo naujo.
„Man kokybiškai naujas buvo totalinis rusų opozicijos idiotizmas. Šįkart tai buvo kažkas unikalaus ir stulbinamo. Su Konstantinu aš sutikčiau dėl to, kad tai dar tikrai ne diktatūra, tačiau kaip tik ir buvo posūkis į ją. Mano požiūriu, tai buvo kažkoks naujas etapas, ir šiuo metu reichas ėmė galutinai konsoliduotis. „Vis dar ne reichas“ ėmė virsti tikru reichu. Liaudis ir partija iš tiesų susivienijo, Putinas ir liaudis susiliejo. Na, ne liaudis ar tauta, nes jų nėra, bet Rusijos gyventojai. Taigi paaiškėjo, kad jeigu jie dėl ko nors nesutaria, tai tik dėl stiliaus smulkmenų. Dėl viso kito – pirmiausia, strateginio vektoriaus, – jie sutaria ir jis galutinai pasirinktas.
Jeigu daliai Rusijos gyventojų Putinas ir jo režimas nepatinka, tai ne dėl to, kad jis ten koks diktatorius ir atima iš jų teises bei laisves. Kaip tik priešingai – jis nepakankamai diktatorius. Jeigu tikėsime visais tai exit polais, balsavusiųjų apklausomis, laimi komunistai. O aš dar prieš dešimt metų rašiau, kad jeigu Rusijoje bus laisvi rinkimai, juos laimės arba Žirinovskis, arba komunistai. Tai ir vyksta. Jeigu bus laisvi rinkimai, be abejo, laimės komunistai. Taigi per trisdešimt metų Rusija buvo išklydusi iš savo istorinio vieškelio, mėgino žaisti kažkokią demokratiją, bet dabar ratas apsisuko ir šalis vėl paniro ten, kur visada ir buvo, – į vergovę, žudynes, komunizmą, totalitarizmą ir karus. Štai šiame fone mane labiausiai ir stebina absoliutus Rusijos opozicijos infantilizmas“, – svarsto žurnalistas.
K. Egerto teigimu, didelių prielaidų pokyčiams Rusijoje įvykti kol kas nematyti.
„Žiūrint iš istorinės perspektyvos, Rusijoje gali įvykti bet kas. Tačiau jeigu žvelgsime iš artimiausios perspektyvos ir kalbėsime apie einamąją politiką, aš sutinku su tuo, kad jokių esminių pokyčių nebus. Man labai patiko šį rytą girdėti totalinį sutriuškinimą patyrusios partijos „Jobloko“ rinkimų štabo vadovo Jefimovo, puikiai besigaudančio regioninėje politikoje, pareiškimus. Jis pasakė: tik minimalus žmonių skaičius šiandieninėje Rusijoje pasiryžę kaip nors ginti savo pilietines teises.
Visi kiti arba susitaikė, arba aktyviai bei pasyviai palaiko valdžią. Kalbant apie komunistus, galima prisiminti nesenas vienintelės nepriklausomos apklausų bendrovės „Levada“ centras, paskelbto užsienio agentu, apklausas. Tas centras sako vieną labai įdomų dalyką. Viena vertus, du trečdaliai Rusijos žmonių nori ne tiek permainų, kiek to, kad pagerėtų jų gyvenimo sąlygos: turėtų daugiau pinigų, būtų geresnės socialinės sąlygos, garantijos ir panašiai. 49 procentai apklaustųjų nori, kad jų šalyje būtų sovietinė sistema. Jie siekia oligarchų išbuožinimo, nori, kad būtų atimta ir padalinta, nori, kad valstybė viską „teisingai“ paskirstytų. Jeigu jų paklausi, ar jie nori Gulago, ar poros karų, aišku, atsakys, kad ne“, – sako pašnekovas.
Kas laukia toliau?
Anot jo, nėra aišku, ko imsis Kremlius, tačiau neatmetama ir tai, kad žmonėms gali būti mokama daugiau išmokų, bandant pagerinti savo įvaizdį šalyje.
„Juk šalyje, kuri eksportuoja naftą, dujas, auksą, ginklus, visuomet bus kažkiek pinigų. Bet, žinoma, bus problemų Putinui palaikyti savo, kaip populiaraus ir mylimo liaudies vado, įvaizdį. Šie „rinkimai“ buvo ir apie tai. Štai ir įdomu, kokias dainas jie užtrauks, artėjant 2024 metams, kaip Vladimiras Vladimirovičius užsinorės dar šešerius metus pasėdėti Kremliuje“, – sako apžvalgininkas.
Žurnalisto Babčenkos paklausus, kur gali nuvesti toks, žurnalisto žodžiais, besikristalizuojantis reichas, tikino, kad viskas eina link imperijos byrėjimo.
„O kur jis gali daugiau nuvesti nei prie karo? Taip pat – į trečią imperijos byrėjimo seriją. Juk mes dabar gyvename imperijų byrėjimo epochoje. Romos imperija byrėjo keturis šimtus metų, Rusijos imperija byra šimtą metų. Pirmoji serija buvo 1917 metais, antroji – 1991 metais, Putinas dabar vėl nori surinkti žemes, bet juk tai nebeįmanoma. Epochos pasibaigė, imperijų era baigėsi. Todėl ir bus trečioji serija. Aš visiškai sutinku su Konstantinu dėl to, kad pinigų ten dar yra, naftos, dujų kaina kyla, štai šoktelėjo iki tūkstančio dolerių, kas neregėta istorijoje. Taigi pinigų ten yra, ir ta šalis kažkaip egzistuos. Bet ką mums, kaimynams, daryti, kad nebūtų to judėjimo link karo? Nieko. Nieko nebeįmanoma padaryti. Padėtis nusistovėjo. Bus taip, kaip bus.
Mums pirmiausia turėtų būti visiškai nusispjauti į tai, kas ten bus pas juos, Rusijos viduje, kokią strategiją Putinas pasirinks 2024 metais, ar pas jį ten bus stačiatikiškos revoliucijos sargų korpusas, ar jis pradės žaisti kažkokią demokratiją, sodins jis ar šaudys oligarchus, ar ne, – visų, kurie aplinkui, tai jau neturėtų nė kiek jaudinti.
Turi jaudinti tuos, kurie liko ten, viduje. O mus jaudina tik viena – karas. Kai manęs klausia, kodėl manau, kad bus karas, aš kiekvieną kartą labai nustembu ir klausiu: o kodėl jūs manote, kad nebus? Karas bus. Vienareikšmiškai. Klausimas – kur? Yra Karabachas ir horizonte kylanti nauja turkiška žvaigždė su Erdoganu priešakyje, kuris proto ir diktatūros dar ir Putiną galėtų pamokyti. Bet pats pirmasis ir akivaizdus būsimų karinių veiksmų teatras – Ukraina. Yra Baltarusija ir jos naujasis anšliusas“, – sako žurnalistas.
„Juk tokie režimai be karų niekuomet ir niekur neapsiėjo. Tai ir šiam karas bus būtinas“, – pridūrė jis.
