Dar birželio mėnesį Prancūzijos ir JAV bei Jungtinės Karalystė bendradrbiavimas jūrinėje srityje atrodė šviesus: trijų šalių laivynų vadai sutarė dėl bendrų operacijų Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Šiaurės, Karibų jūrose, bei Indijos ir Ramiajame vandenynuose.
Istoriškai glaudus Prancūzijos ir JAV laivynų bendradarbiavimas turėjo būti pažymėtas rugsėjo viduryje suplanuotame iškilmingame renginyje Vašingtone, minint Česapyko jūrų mūšio 1781 m. metines – būtent šis mūšis padėjo amerikiečiams laimėti nepriklausomybės karą, kuriame Prancūzijos, ypač prancūzų laivyno vaidmuo buvo ypatingai svarbus.
Bet po to, kas nutiko rugsėjo 15-ąją, kai JAV, Jungtinės Karalystės ir Australijos lyderiai paskelbė apie AUKUS (angl. Australia, UK, US) paktą, kurio esmė yra atominių povandeninių laivų bei branduolinių technologijų pardavimas Australijai, prancūzai atšaukė savo dalyvavimą renginyje.
Pasipylė viena už kitą piktesnių reakcijų lavina.
„Tai tikrai dūris į nugarą. Užmezgėme pasitikėjimu grindžiamus ryšius su Australija ir šis pasitikėjimas buvo išduotas. Šiandien labai pykstu. Tokių dalykų sąjungininkai vieni kitiems nedaro. Šis staigus ir neprognozuotas sprendimas labai primena tai, ką darytų p. Trumpas“, – radijui „France Info“ sakė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas.
Kartu su gynybos ministre Florence Parly, J. Y. Le Drianas surašė pareiškimą, kuriame išliejo tiesiogiai į Vašingtoną nukreiptą įtūžį.
„JAV sprendimas, vedantis prie Europos, kaip sąjungininkės, ir Prancūzijos, kaip partnerės, atribojimo nuo reikšmingo bendradarbiavimo su Australija tuo metu, kai tenka susidurti su precedento neturinčiais iššūkiais Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, nesvarbu, ar šitaip būtų dėl mūsų vertybių, ar iš pagarbos teisės normomis pagrįstam daugiašališkumui, signalizuoja apie nuoseklumo stygių, kurio Prancūzija negali nepastebėti ir dėl kurio negali neapgailestauti“, – vėliau pareiškė Prancūzijos užsienio ir gynybos ministrai.
Pykčio eskalacija iš Paryžiaus bent jau artimiausiu metu, regis, nenuslops. Iš pradžių Prancūzija atšaukė savo gynybos ministrės Florence Parly susitikimą su britų kolega Benu Wallace‘u, o tada Prancūzija atšaukė savo ambasadorius JAV ir Australijoje.
Net jei ir tai tėra simbolinės, diplomatinės, bet vis dėlto retorinės Prancūzijos reakcijos, jos paradoksaliai gali tapti naudingos tai geopolitinei krypčiai, kurią jau kurį laiką pasirinkęs puoselėja šalies prezidentas Emmanuelis Macronas.
Jo nesyk išsakytos prieštaringos idėjos apie tai, kad nebegalima pasikliauti JAV, NATO, kad esą būtina kurti Europos strateginę autonomiją dabar kaip niekada taps aktualios, mat laikas tam parankus: E. Macronas siekia perrinkimo kitais metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose, o stipraus lyderio įvaizdis Prancūzijoje dera su antiamerikietiška korta, kaip prancūziškas vynas su sočia vakariene.
Dar daugiau, nuo kitų metų sausio Prancūzija perims pirmininkavimą Europos Sąjungai. E. Macronas, po to, kai iš Vokietijos kanclerės pareigų pasitrauks Angela Merkel, greičiausiai bus laikomas galingiausiu ES politiku.
Ketveri metai metai transatlantinių santykių erozijos, prie kurios prisidėjo Donaldas Trumpas ir šio JAV prezidento administracija Prancūzijos ir JAV santykius nubloškė į krizę, kokios abi šalys nematė nuo 2003-ųjų Irako karo. Bet ši krizė gali būti gilesnė ir turėti skaudesnių pasekmių.
Pykčio šaknys – po vandeniu
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų keista, kad tokią besitęsiančią dramą sukėlė kad ir stambus, bet vis dėlto neįvykęs ginkluotės sandoris. Be abejo – ne bet kokios: povandeniniai laivai yra viena brangiausių ginkluotės sistemų pasaulyje, ypač naujos kartos. Vienas povandeninis laivas kainuoja nuo kelių šimtų milijonų eurų iki kelių mlrd., bet dar prisideda išlaikymo, remonto, infrastruktūros, įgulos paruošimo, ginklų ir kitos išlaidos.
Tad ir suma, žinoma, didelė – skirtingais vertinimais Prancūzijos ir Australijos susitarimas dėl povandeninių laivų statybos, technologijų perdavimo, darbo vietų sukūrimo siekė nuo 31 iki 50 mlrd. eurų. Tradiciškai Australija turėjo laivus statyti pas save, o tiesiogiai Prancūzijos bendrovei „Naval Group“ būtų tekę 8 mlrd. eurų.
2016-siais formaliai pasirašyta sutartis tarp Paryžiaus ir Kanberos numatė, kad Australija iki 2025-ųjų įsigys 12 naujos kartos „Barracuda“ klasės povandeninių laivų. Paradoksalu, kad originaliai Prancūzija šiuos atakos povandeninius laivus pradėjo statyti kaip atominius, tačiau eksportui pasiūlė dyzelinius variantus – tokie yra pigesni, tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, išjungus variklius, gali būti tylesni, nei atominių reaktorių varomi „Barracuda“.
Tačiau projektas įstrigo, buvo nesyk atidėliojamas ir Australija leido suprasti, kad net ir gali būti atšauktas. Nedaug kas iki šio rugsėjo tikėjo, kad toli pasistūmėjus sandoris žlugs. Prieš kelerius metus Australijos admirolai aršiai gynė „Barracuda“ klasės povandeninius laivus, kai sulaukė politikų priekaištų bei klausimų. Pavyzdžiui, kontradmirolas Gregas Sammutas viename klausyme sunkiai tvardėsi atsakinėdamas senatorei Pauline Hanson, kodėl australų pasirinkimas yra teisingas.
Australija, vis dėlto turi milžinišką pakrantės ruožą bei interesų aplinkinėse jūrose, pačiame Ramiajame vandenyne ir ne tik, o povandeniniai laivai yra viena geriausių atgrasymo priemonių jūrinei valstybei: jie sunkiai aptinkami priešininkų, gali suduoti pirmąjį arba atsakomąjį smūgį, vykdyti žvalgybines, infiltravimo operacijas. Tad pats povandeninių laivų poreikis niekada nebuvo didysis klausimas. Tokiu gali būti laikoma esminė klausimų grandinė: kas, už kiek, kada ir kokius laivus gali pastatyti?
Tad viskas pasikeitė šiemet, kai JAV prezidentas Joe Bidenas, JK premjeras Borisas Johnsonas ir Australijos premjeras Scottas Morrisonas netikėtai paskelbė apie AUKUS paktą: trys šalys kurs ir statys naujos kartos atominius povandeninius laivus, tikėtina, paremtus JAV gaminamos „Virginia“ klasės atominiais povandeniniais laivais.
Kitaip, nei „Barracuda“, kurių kol kas pagaminta vos viena, „Virginia“ klasės povandeniniai laivai jau tarnauja JAV Laivyne – 34 iš planuotų 66 laivų patruliuoja jūrose. AUKUS numato naujos kartos – SSN(X) povandeninių laivų bei jų komponentų gamybą ir vystymą.
Taigi, iš esmės tai nėra joks naujas karinis aljansas. AUKUS yra ne apie karinius-politinius įsipareigojimus gynybos politikos srityje, o apie dalijamasi technologijomis, vienodos ar panašios įrangos, ginkluotės naudojimą, procedūrų suvienodinimą, logistiką, tiekimo ir atsarginių dalių linijas, karinės infrastruktūros sukūrimą.
Australijoje taip pat bus reikšmingai plečiama ne tik amerikiečių karinė infrastruktūra – galima tikėtis ir daugiau JAV karo laivų, bombonešių pasirodymo, bendradarbiavimo palydovų bei bepiločių sistemų kūrime.
Kuo pagrįsti purkštavimai?
Prancūzijos pasipiktinimą, žinoma, galima suprasti: ekspertai pabrėžia, kad kaip ir Afganistano atveju, taip ir dabar JAV pasirinko vienašališkai spręsti reikalų su sąjungininkais, jų laiku neinformuodama.
„Ar Paryžius pernelyg jautriai reaguoja? ne. Nes tai ne apie nubrozdintą prancūzų ego ar apie atšauktą sandorį. Tai apie pasitikėjimą tarp tariamai seniausių sąjungininkų.
AUKUS kūrimas vyko mėnesius, JAV jame aktyviai dalyvavo ir slėpė planus nuo prancūzų, nors pastarieji jau kelis mėnesius kėlė klausimus Bideno administracijai dėl povandeninių laivų sandorio su Australija. Birželį JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas Paryžiuje susitiko su Le Drian'u ir E. Macronu ir ramino prancūzus, o galiausiai apie naują sandorį jie sužinojo iš žiniasklaidos“, – tikino buvęs prancūzų diplomatas, o dabar Strateginių ir tarptautinių centro ekspertas Pierre'as Morcosas.
Jo manymu, taip atrodo pakirstas pasitikėjimas – vienašališkas ir brutalus, o vienintelis diplomatinis būdas parodyti nepasitenkinimą yra aiškūs pykčio signalai. Tai dar ne diplomatinių santykių nutraukimas, bet prancūzų posakis apie kerštą – patiekalą, kuris pateikiamas šaltas dar gali išsipildyti.
Pavyzdžiui, vienas kandidatų Prancūzijos prezidento rinkimuose Xavieras Bertrandas jau paragino sušaukti neeilinį NATO posėdį, kuriame, jei iš JAV nebus sulaukta deramų atsakymų, „iškelti Prancūzijos pasitraukimo iš NATO integruotų struktūrų klausimą“. Prancūzija tokį žingsnį jau buvo žengusi 1966-siaisi ir grįžo į NATO karinių sprendimų priėmimo struktūras tik 2009-siais.
Kinijai atgrasyti – amerikiečių ginklai
Tai, kad Prancūzija neteko riebaus kąsnio dėl atšaukto sandorio, nėra pirmas kartas: Prancūzija dar 9-jame dešimtmetyje pralaimėjo tuomet Australijos skelbtame povandeninių laivų statymo konkurse prancūziški laivai buvo eliminuoti vieni pirmųjų – pasirinkti Vokietijos gamintojų sukurtų ir jais paremtų „Type 209“ „Collins“ klasės povandeniniai laivai, kurie tarnauja iki šiol bei, eilinį sykį juos modernizavus tarnaus iki 2030-ųjų.
Tuo metu Australija turi priežasčių didinti tiek savo gynybos biudžetą, tiek remtis svarbiausiais sąjungininkais savo regione – pirmiausiai JAV: kaip rodo Stokholmo Tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenys, Australija per praėjusį dešimtmetį buvo ketvirta ginklų importuotoja pasaulyje, įsigijusi ginklų, įrangos ir technikos 13,6 mlrd. dolerių – iš jų 9 mlrd. iš JAV, kai iš Prancūzijos – vos 565 mln.
Australija sparčiau ginkluojasi motyvuodama augančia Kinijos galia – Kinija yra ir didžiausia Australijos prekybos partnerė, bet kartu ir varžovė regione su savomis ambicijomis. Stiprinamas Kinijos laivynas, ypač povandeninių laivų plėtra australams kelia nerimą dėl prekybos kelių bei komunikacijų linijų saugumo.
Lankydamasi Pietryčių Azijoje, JAV viceprezidentė Kamala Harris apkaltino Pekiną „veiksmais, keliančiais grėsmę taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai“, ypač Pietų Kinijos jūroje, kur pastaraisiais metais dažnai kildavo Kinijos teritorinių ginčų su kaimynėmis.
Pats J. Bidenas neatsitiktinai pabrėžė, kad užtikrinus Australijai sąlygas pasistatyti atominių povandeninių laivų ši šalis turės „moderniausias galimybes, o jų mums reikia norint manevruoti ir gintis nuo sparčiai besiplėtojančių grėsmių“. O šios grėsmės regione australams, kaip ir amerikiečiams reiškia vieną – Kiniją.
Tradiciškai ekspertai sutaria, kad dyzeliniai povandeniniai laivai, tokie, kaip „Barracuda“ yra labiau tinkami pakrančių apsaugai, skirti patruliavimui sėklesniuose vandenyse – jie tylūs, tačiau išbūti pasislėpę po vandeniu gali tiek, kiek leidžia dyzelinių generatorių įkraunamos baterijos, t. y. ribotą laiką. Tuo metu atominiai povandeniniai laivai teoriškai po vandeniu gali išbūti neribotą laiką, jie yra galingesni, jų veikimo nuotolis yra didesnis.
Australija, JAV ir JK jau dabar yra vadinamojo 5 akių klubo narės, kurios, kartu su Kanada bei Naujaja Zelandija keičiasi ypač jautria žvalgybine informacija, technologijomis, turi supaprastintas procedūras, kai kalbama apie karinius veiksmus. Tad nauji amerikietiški povandeniniai laivai kariniu požiūriu yra logiškas sprendimas, kaip ir branduolinių technologijų diegimas.
Australijos ir JAV gynybos bendradarbiavimas taip pat ypač glaudus: australų karinės oro pajėgos integruotos, naudoja amerikietiškus naikintuvus F-18 „Super Hornet“, F-35 ir gali veikti išvien su JAV Karinėmis Oro pajėgomis. Tokia pat integracija laivyne leistų amerikiečiams ir australams efektyviau veikti jūrose karinio konflikto metu – tokie patys laivai reiškia žinomas galimybes, bendras pratybas ir didesnę tikimybę sąlyginai nedidelėms Australijos gynyboms pajėgoms išgyventi didelio konflikto atveju.
Tiesa, tai nereiškia, kad Australija įsigis branduolinius ginklus – laivai esą bus ginkluoti tik konvencinėmis torpedomis bei „Tomahawk“ bei, tikėtina, ir kitomis naujos kartos sparnuotomis raketomis. O tokios gali būti ginkluotos ir branduoliniais užtaisais. Net ir konvenciniai užtaisai su tokiomis sparnuotomis raketomis reiškia kelių tūkst. km šūvio nuotolį, o tai yra strateginė ginkluotė.
Paryžius gali priversti pasirinkti visą ES
Prancūzija 2018-aisiais pirmoji iš visų ES narių priėmė strategiją dėl Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono, o tada skatino taip pasielgti ir Vokietiją bei visą likusią ES, naujausi įvykiai galėtų paskatinti permąstyti savo strategines pozicijas.
Tačiau liepą, nepaisant JAV prieštaravimų, A. Merkel ir E. Macronas kone ES vardu aptarė bendradarbiavimo su Kinija perspektyvas. Xi Jinpingas, o prieš tai Vladimiras Putinas – tokie Europos galingųjų šalių lyderių pokalbiai sukėlė nemažai klausimų apie tariamai vieningą ES poziciją bei ambicijas išlikti svarbiai pasualio galių žaidime.
Kokia turėtų būti ES strategija Kinijos ar Rusijos atžvilgiu kol kas, regis, tėra pavienių Bendrijos narių reikalas – pati ES tradiciškai paskendusi nesibaigiančiose diskusijose. Tai rodo ir ES reakcija į AUKUS paktą.
„ES nebuvo informuota apie šį projektą, apie šią iniciatyvą“, – pripažino Bendrijos užsienio politikos vadovo Josepo Borrellio atstovas Peteris Stano. Jis nurodė, kad Briuselis palaiko kontaktus su virtine partnerių, siekdamas „daugiau sužinoti“ apie šį aljansą, ir pabrėžė, jog būtina įvertinti tokio projekto pasekmes.
Turėsime aptarti tai ES viduje, su valstybėmis narėmis, siekiant įvertinti tokio pareiškimo [apie aljanso sukūrimą] pasekmes“, – kalbėjo J. Borrellio atstovas.
Tokie ES, kaip vis dažniau nereikšmingumo įvaizdžiu spinduliuojančios organizacijos ir beviltiško jos Užsienio politikos vadovo J. Borrellio veiksmai ypač liūdnai pasimatė Afganistano krizės metu, kai apie evakuaciją neinformuotas Briuselis vieną po kito kepė „gilaus susirūpinimo dėl žmogaus teisių padėties“ pareiškimus, bei įspėjimus Talibanui, grasinant sankcijomis, jei nesilaikys pažadų“.
Dar keistesni ir kai kurių ES narių jau skeptiškai priimti Briuselio norai kurti greitojo reagavimo pajėgas, kaip sprendimą krizėms spręsti, nors 2007 m. įkurtų ES kovinių grupių dar niekas niekur nesugebėjo panaudoti.
Tačiau E. Macronas dar gali sulaukti savo momento: jei jam pavyks užsitikrinti pergalę prezidento rinkimuose, susikaupęs europiečių pyktis dėl JAV vienašališkumo, dūrių į nugarą bei didesnio amerikiečių dėmesio Indijos ir Ramiojo vandenynų regionuose, kur ES interesai yra labiau migloti, padriki, nei koncentruoti, gali išmušti Prancūzijos keršto valanda.
Paryžiuje gimusios Europos strateginės autonomijos idėjos teoriškai reiškia stipresnę Bendriją, greitesnius ir efektyvesnius sprendimų priėmimo procesus. Be to, teoriškai nereikėtų kliautis JAV parama – tai priimtina ir amerikiečiams.
Tačiau dėl pačios ES struktūros, pastarųjų dešimtmečių patirčių, kai ES nesugeba priimti greitų, svarbių ir strateginių sprendimų gynybos srityje, o tik kepa geriausiu atveju kompromisinius, o, kaip rodo ES kovinių grupių likimas – tik stalčiuose tobulus sprendimus, kuriems trūksta ir pinigų, ir valios, ir paramos iš visų ES narių, tikėtis, kad sutarimo būdu šį kartą pavyks išjudinti ES būtų naivu.
O ten, kur neveikia susitarimas, įprastai suveikia geopolitinis svoris bei griežtenis žodis – abu juos Prancūzija turi. Kaip ir nuoskaudų. Todėl jau artimiausiais metais galima tikėtis vienu Europos lyderių save įsivaizduojančio, didelių ambicijų turinčio ir nuo JAV nukentėjusia besijaučiančios Prancūzijos prezidento E. Macrono radikalesnių sprendimų. Kol kas jis didžiausio pasipriešinimo sulaukė iš Vokietijos, kurioje baigiasi A. Merkel era.
Bet galiausiai Paryžius gali savo sąjungininkų Europoje tam tikrų strateginių sprendimų atveju pareikalauti rinktis: Prancūzija arba JAV. Europos strateginė autonomija ir visos su tuo susijusios sąlygos arba galite likti su „nepatikimais amerikiečiais“. Partnerius galios paržybose Prancūzija istoriškai yra keitusi ne kartą ir ne du.
Ta pati Prancūzija, kuri kaltina JAV dėl povandeninių laivų nutraukto sandorio galėtų prisiminti skandalingą desantinių laivų „Mistral“ pardavimą Rusijai po šios karo su Sakartvelu.
2010-siais prasidėjęs beveik mlrd. eurų vertės sandoris buvo nutrauktas tik dėl ES sankcijų Rusijai po šios invazijos Kryme 2015-siais. Prancūzija laivus galiausiai už panašią sumą pardavė Egiptui, prieš tai sumokėjusi netesybų sumą Rusijai.
Tad nepaisant visos retorikos, skandalo dėl povandeninių laivų glaistymo bei kalbų apie transatlantinę partnerystę, jos bei ištikimų sąjungininkų svarbą, vis labiau akivaizdu, kad Vašingtonas žiūrės į Europą su neslepiama abejone.
O amerikiečių apgauti prancūzai dabar gali pasinaudoti momentu ir telkti aplink save tuos, kurie taip pat mato amerikiečių dvejones ir patys tokių turi dėl JAV patikimumo. Išlikti abejose nesutariančių „seniausių sąjungininkų“ stovyklose gali būti itin sudėtinga. O galiausiai ir neįmanoma, tad teks rinktis.
