Jo teigimu, Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo paskelbta Šiluvos deklaracija, dėl kurios pastarosiomis dienomis verda ginčai tarp šio dokumento kritikų ir gynėjų, nieko nauja nepasako ir tik pakartoja seniai žinomą Bažnyčios poziciją.
„Išreikšdama savo poziciją, Bažnyčia iš esmės pakartojo tai, kas seniai žinoma. Ir Vyskupų konferencija pakartojo tuos pačius dalykus, kuriuos turbūt teigia ir popiežius. Tad kodėl Šiluvos deklaracija turėtų būti laikoma kažin kokiu išskirtiniu užsiėmimu politika?“ – stebisi Saudargas.
Nors Naujajame Testamente absoliučiai nieko nesakoma svarbiausiais normatyviais politikos klausimais, ir todėl Kristaus mokymą dalis žinomų politikos teoretikų laiko apolitišku, „Delfi“ pašnekovas su tuo griežtai nesutinka:
„Nieko panašaus. Negaliu sutikti. Šis teiginys būtų tinkamas nebent dykumoje pasninkaujančiam žmogui. Jei gyvenate su kitais, tai gyvenate visuomenėje, valstybėje. Tai neatsiejama nuo žmogaus sielos sandaros, moralės: juk ji veikia ir kitus žmones.“
„Šiluvos deklaracija grindžiama suvokimu, kad gyvename krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje, kurios pagrindai – ir Biblija, ir Atėnų filosofija, ir Romos teisė. Remiantis Vakarų civilizacijos principais išdėstoma, kaip visuomenė gali būti darni, laisva ir dora.
Mes vis grįžtame prie šio klausimo, kai pasisako Bažnyčios atstovai. Juk jie tikrai turi teisę kalbėti ir apie visuomenės, valstybės gyvenimą, priimamus sprendimus. Nes visa tai – neatsiejama nuo žmogaus doros, sielovados.
