„Išėjęs į laisvę važiuočiau gyventi į Baltarusiją, kurioje turiu gyvenamąją vietą, be to, čia gyvenantis mano brolis yra atsiuntęs pažymą, kad mane priims gyventi“, – pareiškė šiuo metu Pravieniškių pataisos namuose kalintis V. Bogdanovičius (g. 1967 m.).
Jo ir Henriko Grachausko (g. 1962 m.) vadovaujama vadinamoji „Čigonų gauja“ kėlė tikrą siaubą 1995-1998 m. visoje Lietuvoje – nusižiūrėję Lietuvos vienkiemiuose gyvenančius vyresnio amžiaus žmones nusikaltėliai įsiverždavo į jų namus ir kankindami savo aukas reikalaudavo atiduoti santaupas.
„Gaujos nariai plėšikavo, grobė ginklus, prievartavo, žudė“, – buvo skelbiama to meto spaudoje. Itin pavojingus nusikaltėlius pareigūnams pavyko sulaikyti tik 1998 m., kai buvo tiriamas šaltakraujiškas senukų sutuoktinių nužudymas – žiauriai nukankinti pensininkai gyveno Radviliškio rajone, Liepkalnio kaime.
Už daugybę nusikaltimų griežčiausia bausme – įkalinimu iki gyvos galvos – Vilniaus apygardos teismas dar 2000 m. nuteisė V. Bogdanovičių ir H. Grachauską. Teisėjai konstatavo, kad V. Bogdanovičius nužudė šešis, o H. Grachauskas – keturis žmones. Prieš dvejus metus H. Grachauskas nuo lėtinės ligos mirė Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje.
Būtent šia įstatymo nuostata bando pasinaudoti daugybė griežčiausia bausme nuteistų nusikaltėlių. Prašymą pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę į terminuotą laisvės atėmimą pateikė ir V. Bogdanovičius, tačiau jau du kartus jam buvo priimti nepalankūs sprendimai – dviejų instancijų teismai nusprendė, kad kol kas negalima konstatuoti, jog bausmės tikslai jau pasiekti ir nuteistasis padarė išvadas dėl savo elgesio bei nėra pavojingas visuomenei.
Be to, teisėjai pažymėjo, kad šešis žmones nužudęs nusikaltėlis tik įsigaliojus baudžiamojo įstatymo pakeitimams, kai iki gyvos galvos įkalintiems nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė sušvelninti bausmę, ėmė gailėtis dėl įvykdytų šaltakraujiškų nusikaltimų.
Tuo metu V. Bogdanovičius aiškino, kad esą atgailauja dėl to, ką padarė, taip pat pareiškė, jog už grotų praleido pakankamai ilgą laiką, todėl jau artimiausiu metu esą galėtų būti paleistas į laisvę.
„Teismas nepagrįstai nurodė, kad aš nesigailiu dėl įvykdytų nusikaltimų, o gailėtis pradėjau tik nuo 2019 m., taip pat neteisingai konstatavo, jog nepalaikau ryšių su artimaisiais, – skųsdamas nepalankų sprendimą nurodė nuteistasis. – Noriu pabrėžti, kad gailiuosi dėl praeityje įvykdytų neteisėtų veiksmų, tiesiog pripažįstu kaltę ten, kur tikrai dalyvavau. Be to, tai, kad kaltę pripažinau iš dalies, nėra kliūtis mane vertinti neigiamai, nes teisė neliudyti prieš save man yra garantuojama Konstitucijoje. Šiuo metu dėl padarytų nusikalstamų veikų labai gailiuosi, suprantu, kad praeities pakeisti negaliu, todėl stengiuosi, jog daugiau tai mano gyvenime nepasikartotų.“
Kalinys taip pat nurodė, kad jo nusikalstamo elgesio riziką vertinę įkalinimo įstaigos psichologai savo išvadose esą nurodė „stereotipines ir šabloniškas išvadas“, nes blogai suprato jo išsireiškimus: „Psichologai yra jaunos kartos, nemoka rusų kalbos, todėl jie blogai supranta mano išsireiškimus, kadangi aš pats esu rusakalbis.“
V. Bogdanovičius aiškino, kad visą bausmės atlikimo laiką palaiko glaudžius ryšius su giminaičiais, kuriems dažnai skambina ir rašo laiškus, o išėjęs į laisvę iš Lietuvos išvyktų gyventi į Baltarusiją. Čia jam esą padėtų įsitvirtinti vienas giminaičių: „Atlikdamas bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime įgijau staliaus specialybę, todėl giminaitis man padėtų įsidarbinti.“
Bet su „Čigonų gaujos“ vieno lyderių pozicija nesutiko jo skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas – vien tai, kad V. Bogdanovičius už grotų praleido daugiau kaip 23 metus, nėra pakankamas pagrindas nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti terminuota laisvės atėmimo bausme.
Anot teisėjų kolegijai pirmininkavusios teisėjos Vitalijos Norkūnaitės, vien tik faktas, jog asmuo kali ilgą laiką, nesusilpnina valstybės pozityvios pareigos apsaugoti visuomenę.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad V. Bogdanovičius nuo 2021 m. balandžio bausmę atlieka Pravieniškių pataisos namuose pataisos namų režimu (anksčiau jis kalėjo kalėjimo režimo sąlygomis), nėra įtrauktas į nuteistųjų, linkusių pabėgti ar užpulti, taip pat asmenų, kurių priežiūra yra sustiprinta, sąrašus.
Nuteistojo asmens byloje nurodyta, kad V. Bogdanovičiui nėra svarbios neformalios nuteistųjų bendrijos subkultūros elgesio tradicijos ir taisyklės, su administracijos atstovais jis yra taktiškas, mandagus, komunikabilus.
„Kaip nurodyta nuteistojo charakteristikose, šiuo metu jis pripažįsta savo kaltę ir gailisi dėl padarytų nusikaltimų, palaiko socialinius ryšius su artimaisiais telefonu, laiškais, per trumpalaikius pasimatymus (su buvusia sutuoktine sūnaus auklėjimo klausimais; su sūnumi, kuris atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose, trumpalaikių pasimatymų metu; su retai jį aplankančiu broliu, gyvenančiu Baltarusijoje)“, – teismo teigimu, atlikdamas bausmę, nuteistasis stengėsi atlyginti nuosprendžiu priteistą žalą iš gaunamo kalėjime uždarbio (iš priteistų 1 847 Eur atlygino 1 112 Eur).
Pasak teisėjų, šios ir kitos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, ypač pastaruoju metu, stengiasi keisti savo elgesį teigiama linkme. Tačiau, pasak teisėjų, vis dar išskiriami trys neigiamai V. Bogdanovičiaus asmenybę apibūdinantys kriminogeniniai rizikos veiksniai – informacija apie teisės pažeidimus, lėšų tvarkymas ir pajamos, gyvenimo stilius ir draugai bei mąstymas ir elgesys.
„Šis teistumas V. Bogdanovičiui nėra pirmasis, praeityje jis jau buvo teistas, šiuo metu nuteistasis laisvės atėmimo bausmę atlieka už itin daug nusikalstamų veikų, taip pat ir už labai sunkius nusikaltimus – kvalifikuotus nužudymus (nužudyti 6 asmenys), kurie padaryti bendrininkų grupe lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu“, – teisėjų teigimu, tai neabejotinai atskleidžia ypatingai didelį tiek nuteistojo, tiek jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą visuomenei, taip pat netinkamą V. Bogdanovičiaus požiūrį į visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas.
„Socialinio tyrimo išvadoje nurodyta, jog nuteistasis tiek teisminio proceso metu, tiek ir jau atliekant paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę ilgą laiką savo kaltės dėl įvykdytų nusikalstamų veikų pilnai nepripažino ir, nors neneigė dalyvavęs nusikalstamų veikų padaryme, bet neigė, kad norėjo nužudyti ir žudė – 2004 m. nuteistojo charakteristikoje pažymėta, kad jis tik iš dalies pripažįsta savo kaltę, 2007 m. charakteristikoje – kad kaltę pripažįsta tik iš dalies, stengiasi pakeisti pokalbio temą, kai bandoma kalbėti apie jo padarytas nusikalstamas veikas, 2012 m. charakteristikoje – kad nuteistasis individualiuose pokalbiuose su psichologe dalyvauja vangiai, be didesnio susidomėjimo, kaltę pripažįsta tik iš dalies, 2018 m. charakteristikoje – kad nuteistasis kaltę pripažįsta iš dalies“, – pažymima teismo sprendime.
Pasak teisėjų, V. Bogdanovičiaus pozicija dėl visiško kaltės pripažinimo pasikeitė tik 2019 m. atsiradus galimybei kreiptis dėl laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
„V. Bogdanovičiaus mąstymas ir elgesys vis dar išskiriamas kaip kriminogeninis veiksnys, kad nuteistasis nedalyvauja psichokorekcijos užsiėmimuose, į psichologus nesikreipė ir nerodo iniciatyvos; kartoja tas pačias klaidas, neįvertina ankstesnio savo patyrimo, įvardija kai kurias problemines sritis, tačiau kaltina aplinkybes, kriminalinio pasaulio draugus, negebėjimą nutraukti neteisėtą veiklą“, – teismo nuomone, nėra pagrindo daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog nuteistojo atlikta laisvės atėmimo bausmė jo elgesio, požiūrio, mąstymo pokyčiams jau turėjo reikšmingą teigiamą įtaką, o nuteistojo pozityvūs pokyčiai yra pakankami manyti, jog laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeitus terminuoto laisvės atėmimo bausme, bausmės tikslai bus įgyvendinti.
Pasak teisėjų, V. Bogdanovičiaus siekis, pakeitus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, išeiti į laisvę negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų bei nukentėjusiųjų interesą, kad itin pavojingus nusikaltimus įvykdęs asmuo tinkamai atsakytų ir būtų izoliuotas nuo visuomenės iki gyvos galvos, jei pastarasis vis dar kelia pavojų visuomenei.
Pateikti naują prašymą dėl bausmės pakeitimo V. Bogdanovičius galės po metų. Šį prašymą privalo pasirašyti įkalinimo įstaigos vadovas.
Apie „Čigonų gaujos“ įvykdytus nusikaltimus, kurie 1995-1998 m. sukrėtė visą Lietuvą, tuo metu rašė visa šalies žiniasklaida, nuolat apie tai buvo rodoma informacinėse žinių laidose, o prieš dvejus metus buvo išleista knyga „Prakalbinto stalo istorija“. Ji skirta Radviliškio policijos daktiloskopijos eksperto Kazimiero Liepos atminimui. Būtent jo dėka policijos pareigūnams pavyko sulaikyti visoje šalyje daugybę metų siaubą sėjusios žudikų gaujos irštvą.
Šioje knygoje pasakojama, kad „Čigonų gaujos“ nusikaltėliai net trejus metus terorizavo vienkiemių gyventojus – krauju buvo nušlakstytos atokios sodybos Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Kauno, Klaipėdos apskrityse. Į vyresnio amžiaus žmonių namus dažniausiai vėlyvais vakarais ar net naktimis įsiveržę nusikaltėliai buvo atsargūs – „dirbo“ su pirštinėmis, stengėsi nepalikti jokių pėdsakų.
Skelbiama, kad pavojingi nusikaltėliai įvykdė apie dvidešimt plėšimų – savo aukų jie negailėdavo, prieš mirtį net juos kankindavo, reikalaudami atiduoti visas savo santaupas ir papuošalus.
Pirmasis gaujos įvykdytas nužudymas buvo užfiksuotas 1995 m. kovą Širvintų rajono Graužių kaime – įsiveržę į garbaus amžiaus sutuoktinių namus plėšikai reikalavo pinigų ir aukso, o kai jų negavo, šeimininkus itin žiauriai kankino: vyras nuo patirtų traumų mirė namuose, o jo žmonos gyvybė po poros savaičių užgeso ligoninėje.
Tų pačių metų lapkričio pabaigoje nusikaltėliai įsibrovė į Panevėžio rajono Paberžių kaime gyvenusios šeimos namus, kur surišo ir žiauriai kankino ne tik tris namuose buvusius suaugusiuosius, bet ir vos ketverių metukų mergaitę. Anot nukentėjusiųjų, sodybos šeimininką „Čigonų gaujos“ nariai talžė kirvio pentimi, o mažametę pjaustė peiliu. Laimei, per šį plėšimą visi nukentėjusieji išgyveno.
O 1997 m. kovo 25 d. dviguba žmogžudystė buvo įvykdyta Radviliškio rajono Liepkalnio kaime – į garbaus amžiaus sutuoktinių namus įsibrovę nusikaltėliai vėl reikalavo pinigų ir vertingų daiktų. Sodybos šeimininkai prieš mirtį patyrė dideles kančias – moteriai buvo subadyti rankų pirštai, apipjaustyti delnai, ant kaklo stipriai užveržta skarelė, nusikaltėliai į lovos galą it pagalį perlaužė kankinamos moters stuburą. Moteris greičiausiai mirė dar nusikaltėlių akyse, o jos sutuoktinio gyvybė po dviejų dienų užgeso ligoninėje.
Vėliau nusikaltėliai ėmė siautėti dar dažniau – daugelis jų aukų taip pat buvo smarkiai sumušti, kitiems buvo pjaustomi kūnai. O viename Kauno rajono vienkiemyje vienas gaujos narių net pasikėsino išžaginti vienos šeimos dukrą, bet to tiesiog nepajėgė. Vienam pensininkui pavyko išgyventi tik dėl to, kad jis banditų akyse apsimetė mirusiu.
Dalis „Čigonų gaujos“ aukų bandydavo priešintis nusikaltėliams, tačiau niekaip jų ir nepavykdavo sutramdyti – banditai būdavo stipresni ir jie buvo pasiruošę bet kam.
„Vienkiemių siaubūnai griežtai laikėsi atsargumo priemonių – visuomet veidus slėpdavo po kaukėmis, o ant rankų mūvėdavo pirštines, – rašoma knygoje „Prakalbinto stalo istorija“. – Čigonai veikdavo netikėtai, iš anksto turėdami informaciją apie vienkiemių gyventojus, juos žudydavo arba surišdavo, pasmerkdami senukus ilgam skausmui ir kankynėms. Jei nusikaltėlių gauja aukas palikdavo dar gyvas, jos būdavo surišamos tuo pačiu būdu – žmogaus kojas ir rankas banditai suraišiodavo už nugaros, o tarp jų dar perrišdavo virvę, kad auka negalėtų pajudėti ir išsilaisvinti. Toks aukų surišimo būdas kriminaliniame pasaulyje žinomas „kregždutės“ pavadinimu – tarsi šios gaujos vizitinė kortelė. „Kregždute“ surištas ir išsilaisvinti pats nepajėgiantis žmogus būdavo pasmerkiamas ilgam skausmui ir kankynėms, o kartais – ir lėtai mirčiai.“
Siekdami išaiškinti nusikaltėlius pareigūnai tada dirbo negailėdami jėgų – buvo tikrinama informacija apie asmenis, kurie galėjo būti susiję su įvykdytais sunkiais nusikaltimais. Po nužudymo Liepkalnio kaime, kai buvo nužudyti du senukai, Radviliškio policijos ekspertas K. Liepa jų išverstuose namuose užfiksavo vieno banditų paliktą rankos delno fragmento atspaudą.
Tuo metu Radviliškio kriminalinei policijai vadovavęs Gintautas Šarauskas (dabar jis – Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas, laikinai vadovaujantis Pravieniškių pataisos namams, čia dabar kali V. Bogdanovičius), kuris su buvusiu žurnalistu Sidu Aksomaičiu parašė knygą apie „Čigonų gaujos“ įvykdytus nusikaltimus, prisiminė, kad ekspertas K. Liepa nuo pat pradžių neabejojo, kad Liepkalnio kaimo sodyboje rastas delno fragmentas priklauso vienam žudikų – atitikmens jis ieškojo daugelio policijos komisariatų kartotekose.
Bet įtariamuosius netrukus nuspręsta paleisti, nes pritrūko įrodymų jų kaltei pagrįsti. Apie tai išgirdę Radviliškio kriminalistai atvyko į Panevėžio policijos komisariatą ir jau greit į laisvę turėjusius išeiti įtariamuosius sulaikė dar kartą – šįkart dėl Radviliškio rajone tiriamų nusikaltimų. O čia ir pasitvirtino, kad delno atspaudas sutampa su H. Grachausko delnu. Tiesa, šis ne iš karto prisipažino, kad įvykdė baisius nusikaltimus – palūžo, kai iš pareigūnų sužinojo, jog kiti gaujos nariai jau sutiko bendradarbiauti su kriminalistais.
„Įtariamasis čia pat ėmė rašyti nuoširdaus prisipažinimo žodžius ne tik apie dvigubą nužudymą Liepkalnio kaime, ir apie kitus gaujos nusikaltimus kituose šalies rajonuose, – prisiminė G. Šarauskas. – Nusikaltėlis išvardijo ir bendrininkus, kurie, kaip paaiškėjo, yra kartu su juo Panevėžyje sulaikyti čigonai. Iš tikrųjų pareigūnai gudravo – H. Grachauskas buvo pirmasis tarp sulaikytų gaujos narių, kurį pavyko prakalbinti.“
Anot jo, gaujos krachą nulėmė stalas, kuriame H. Grachauskas Liepkalnio kaime gyvenusių sutuoktinių namuose ieškojo pinigų ir padarė lemtingą klaidą – nusikaltėliui nepavyko nuo stalo nuimti viršaus, todėl jis nusiėmė pirštines ir jau plikomis rankomis atitraukė stalo viršaus dalis, ieškodamas slėptuvės. Joje suradęs 700 litų (apie 200 eurų) nusikaltėlis nebesugebėjo „profesionaliai“ užbaigti savo darbą – nuvalyti paliktus rankų pėdsakus.
Tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad „Čigonų gaujai“ informaciją apie pasiturinčius žmones, kurie vėliau tapo banditų aukomis, suteikdavo Šiauliuose gyvenusi romė, pravarde Mūra. Ji po nužudymo Liepkalnio kaime iš nusikaltėlių gavo apie 30 eurų „premiją“, o vėliau nuo teisėsaugos pasislėpė išvykusi į Rusiją. Pareigūnų žiniomis, moteris jau yra mirusi.
Neabejojama, kad pareigūnams pavyko nustatyti tikrai ne visus plėšikų gaujos parankinius – manoma, jog daugelis jų gyveno Baltarusijoje. Tyrimo metu kriminalistai net buvo nustatę vietą Lietuvos pasienyje, kur gaujos nariai nelegaliai iš Baltarusijos kirsdavo valstybės sieną ir, padedami Lietuvoje gyvenančių sėbrų, pradėdavo savo kruvinius išpuolius.
