Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka ketvirtadienį kalbėjosi ilgiau nei keturias valandas, per kurias, pasak Rusijos prezidento atstovo Dmitrijaus Peskovo, „beveik nieko nevalgė, tik daug kalbėjosi“. Tada lyderiai surengė parodomąją spaudos konferenciją, kurioje aptakiai atsakinėjo į atrinktų lojalių žurnalistų klausimus. O po jų, anot A. Lukašenkos, kalbėjosi iki 2 valandos nakties.
Tokios pabrėžtinai ilgus pokalbius neva rodančios detalės, ko gero, geriausiai atspindi nuo 1999-ųjų formaliai egzistuojančios, tačiau į taip ir neaiškią formą turinčios Baltarusijos ir Rusijos sąjunginės valstybės būklę: ji tarsi yra, lyg ir susitariama dėl esminių detalių, gilesnės integracijos, tačiau galiausiai paaiškėja, kad į priekį pasistūmėta vėžlio greičiu.
Taip nutiko ir šį sykį: formaliai, anot A. Lukašenkos ir V. Putino, „pritarta 28-ioms integraciją didinančioms programoms“. Nei koks tų programų turinys, nei apskritai, kokios tos programos iki šiol viešai nėra aišku. Apsiribota tik skurdžiomis iškarpomis – esą pasiekta reikšminga pažanga dėl šalių ekonomikų integravimo, įskaitant bendrų energijos ir finansų rinkų sukūrimą.
Šie žingsniai sustiprins Baltarusiją, patiriančią Vakarų sankcijas dėl joje vykdomų politinių represijų po ginčijamų prezidento rinkimų ir keleivinio orlaivio priverstinio nutupdymo siekiant sulaikyti juo skridusį opozicijos žurnalistą. Be to, įgyvendinus šiuos planus sustiprės Maskvos pozicijos buferinėje šalyje tarp Rusijos ir NATO narių. Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka ketvirtadienį kalbėjosi ilgiau nei keturias valandas.
Po susitikimo jie paskelbė, kad „pritarta 28-ioms integraciją didinančioms programoms“. Nei koks tų programų turinys, nei apskritai, kokios tos programos iki šiol viešai nėra aišku. Pasak V. Putino, dokumentuose kalbama apie valiutų sistemų integraciją, netiesioginių mokesčių rinkimo principus ir kovą su terorizmu.
Numatyta sukurti bendrą naftos ir naftos produktų rinką, aptartas susitarimas dėl bendros elektros rinkos. Bet tai iš esmės buvo numatyta dar 1999-siais, o dabar vėl kalbama apie tą patį būsimuoju laiku. Numatyta kurti ir „bendrą gynybos ir saugumo erdvę išoriniame perimetre“, tačiau Rusijos ir Baltarusijos karinės pajėgos ar jų dalys jau senokai integruotos viena į kitą, pavyzdžiui, priešlėktuvinės gynybos sistema. O rusų kilmės generolai užima vadovaujančias pozicijas Baltarusijos ginkluotose pajėgose ir kitose saugumo struktūrose. Tad kas iš tikrųjų pasikeitė?
Vėl sutarė, kad susitars vėliau?
Jau penktadienį, praėjus dienai po susitikimo Minske abiejų šalių vyriausybių atstovai vėl prieš kameras sėdo derinti V. Putino ir A. Lukašenkos suderintų 28 programų punktų detalių. Kalbos prieš kameras, prieš prasidedant uždaram posėdžiui, kaip visada tokiais atvejais krypo į šoną – kalbėta apie ekonominę, o ne politinę integraciją, sudarant įspūdį, kad Baltarusija išlaikys savo suverenitetą sąjunginėje valstybėje.
Netrukus pasirodė ir V. Putino atstovo D. Peskovo pareiškimai, kurie vaizdžiai iliustravo, kaip gi atrodo „vieninga sąjunginė valstybė“: kol kas nekalbama apie vieningą valiutą, Krymo pripažinimo klausimas Rusijai nė nesvarstytas, jungtinis parlamentas – svarstytina idėja. Galbūt. Kažkada ateityje. Taigi, integracijos procesai, anot D. Peskovo, tęsis. Ir tam patvirtinti reikėjo jau 5-ojo šiemet A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimo. Vienas pagrindinių klausimų buvo dujų kaina.
Susitarimas dėl bendros dujų rinkos skelbiama, kad bus pasirašytas iki 2023 m. gruodžio 1 dienos.
Tačiau to, ko viešai siekė A. Lukašenka – tokios pačios kainos už dujas, kaip moka Rusija, t. y. ne 128.5 dolerių už tūkst. kubinių metrų dujų, o bent per pusę mažiau, taip ir nesuderėta.
Dar daugiau, kai abiejų šalių lyderių (A. Lukašenka yra neteisėtas Baltarusijos prezidentas užgrobęs valdžią. – Red. past) spaudos konferencijoje paklausė apie migrantus, kurie plūsta iš Baltarusijos į Lietuvą, Lenkiją ir Latviją, atsakymai irgi buvo iškalbingi.
Jei A. Lukašenka ėmė tradiciškai svaidytis kaltinimais Vakarams, kurie esą atsakingi už krizę pasienyje, tai V. Putinas labai aiškiai nubrėžė ribą, kalbėdamas apie sąjunginę valstybę. Migrantų krizė esą yra ne Rusijos, o Baltarusijos reikalas, o jei Vakarai nori spręsti šią problemą, tegu ir kalbasi su A. Lukašenka.
„Eikite kalbėtis su Baltarusijos valdžia, ko jūs su mumis kalbatės? Rusija čia niekuo dėta“, – šyptelėjo V. Putinas.
„Kolegos iš Vakarų ir kai kurių Europos šalių lyderiai ragina mane imtis bendrų veiksmų, motyvuodami Baltarusijos pasienyje su Lietuva ir Lenkija kilusia krize, ir prašo kažkaip paveikti. Atsakymas labai paprastas: tai mūsų neliečia, tai ne mūsų siena, tai Baltarusijos siena ir Lietuvos bei Lenkijos sienos“, – pridūrė jis. Kiti susitarimai turės būti įgyvendinti iki 2025 ar 2027 m.
Kitaip sakant, dramatiška dūmų uždanga, esą pasiektas reikšmingas proveržis rodo viena – jokia sąjungine valstybe, kokia numatyta 1999-ųjų susitarime kol kas nekvepia. Bet vaizduojama pažanga ir tam rengiamasi parinkus net simbolines datas.
Kremliui ypatinga data
Esą programas dabar svarstys premjerai ir jos būti priimtos jau spalio pabaigoje, o A. Lukašenka užsiminė apie konkrečią datą, kurią aptarė su V. Putinu – lapkričio 4-ąją.
Tai būtų ypač simbolinė data, mat Rusijoje lapkričio 4-ąją minima „Tautos vienybės diena“, pažymint rusų pergalę XVII a. pradžios kare prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybę.
Tuomet, kai suirute Rusijoje pasinaudojusios lenkų ir lietuvių pajėgos buvo užėmusios Maskvą, rusai sugebėjo atsikovoti savo sostinę ir 1612-ųjų lapkritį Kremliuje užspiesta lenkų ir lietuvių kariuomenės įgula turėjo pasiduoti. Rusijoje ši pergalė švenčiama nuo 2005-ųjų, taip mėginant sumenkinti lapkričio 7-ąją minimos 1917-ųjų spalio „revoliucijos“ datą.
Ir nors Rusijoje netrūko kritikų, kurie lapkričio 4-osios šventę vadino nesusipratimu – keistai parinkta data, turint omeny, kad lenkų ir lietuvių įgula pasidavė būtent lapkričio 7-ąją, pati pompastiška šventė bent iš dalies Rusijoje prigijo – tai yra nedarbo diena, kai rengiami įvairūs „pergalės prieš okupantus“ pasirodymai. Dabar ši data gali tapti ne tik Rusijos tautos vienybės, bet ir susijungimo su Baltarusija diena. Tegu ir formalaus, iki galo neišspręsto susijungimo.
Bendri jėgos struktūrų veiksmai
Vis dėlto toks V. Putino ir A. Lukašenkos susitikimo „pasiekimas“ tai nereiškia, kad kai kurie reikšmingi integracijos procesai nepasistūmėjo į priekį. Pavyzdžiui, neatsitiktinai, kalbant apie „bendros gynybos ir saugumo erdvės“ kūrimą kaip pavyzdys pasitelktos prasidėjusios pratybos „Zapad“.
Jų aktyviosios fazės pristatymo metu Baltarusijos generolas Olegas Voinovas pristatė naują pratybų žemėlapį. Jame – jau matyta pratybų legenda ir išgalvotos valstybės – „agresyviųjų Vakarų šalių koalicija, kurią sudaro Neris, Poliarinė respublika ir Pomorė bei šiauriečiai – Polesės respublika, Centrinė Federacija“.
Tai, kad Neris iš dalies atitinka Lietuvos teritoriją, Poliarinė respublika bei Pomorė – Lenkiją, o Polesė bei Centrinė Federacija – Baltarusijos ir Rusijos teritoriją jau nestebina. Tačiau žemėlapyje „Polesės“ teritorija vaizduojama ne tik dabartinė Baltarusija – jai priskiriamas Vilniaus Kraštas bei dalis rytinės Lenkijos su Bialostoku.
Pagal pratybų legendą „vakariečiai“ rengia provokacijas pasienyje, veržiasi pirmyn ir užima iki 150 km teritorijos, o tada sulaukia jungtinės Polesės bei Centrinės Federacijos karinės grupuotės kontrsmūgių – prie Bialostoko bei Gardino išsilaipina desantininkai, o Minsko plente ties Lietuvos ir Baltarusijos pasieniu dvejomis kryptimis, beveik pagal 1944-ųjų vasaros operacinius planus į Vakarus pajuda tankai ir apsupa Vilnių.
Visa tai, žinoma, tik pratybų legenda, tačiau jau kurį laiką kalbama apie dar didesnę Rusijos ir Baltarusijos karinę integraciją, naujų Rusijos mokymų centrų įkūrimą bei papildomos karinės grupuotės įvedimą į Baltarusiją.
Kitaip sakant, jei jau iki šiol Baltarusijos kryptis Lenkijoje ir Lietuvoje buvo vertinama, kaip potencialiai taip pat, tarsi čia stovėtų rusų kariai, tai dabartiniai susitarimai gali reikšti formalų rusų karių ar net pasieniečių pasirodymą pasienyje.
Bet glaudesnis bus ne tik karinis bendradarbiavimas. Neatsitiktinai pirmasis A. Lukašenkos susitikimas penktadienį, po vizito Maskvoje, įvyko su Rusijos tyrimų komiteto vadovu Aleksandru Bastrykinu. A. Lukašenka pažymėjo bendradarbiavimo svarbą ir netikėtai užsiminė apie migrantų krizės kontekstą – esą tai abiejų šalių tyrėjams teks spręsti kylančius iššūkius.
Kokie tai iššūkiai yra užsiminę tiek rusų, tiek baltarusių turėjai. Ir abu šie iššūkiai siejasi su Lietuva: Baltarusijos tyrėjai jau pradėjo tyrimą dėl tariamai lietuvių pasieniečių nužudyto migranto, o taip pat – kelis tyrimus dėl neva sumuštų ir į Baltarusiją išvarytų migrantų.
Tuo metu Rusijos tyrimu komitetas pernai Vilniaus apygardos teismo teisėjams Virginijai Pakalnytei-Tamošiūnaitei, Artūrui Šumskui ir Ainorai Kornelijai Macevičienei už akių pateikė kaltinimus dėl neva žinomai neteisėto nuosprendžio priėmimo Rusijos piliečiams.
Šie teisėjai 2019-ųjų kovą buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą ir dar daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Sausio 13-osios byloje.
Jei rusų tyrėjai imtųsi „spręsti“ Lietuvos pareigūnų tariamų nusikaltimų prieš migrantus ir Rusija skelbtų jų tarptautinę paiešką, arba atvirkščiai – jei Baltarusijos tyrėjai keltų bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, dirbusiems su Sausio 13-osios byla, tai jau būtų papildomas, net jei ir neteisėtas spaudimas Lietuvai.
Tai, kad Lietuvos pareigūnai turėtų elgtis atsakingai ir nevykti tiek į Rusiją, tiek į Baltarusiją, jau žinoma senokai. Tačiau formalus Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas gali sukelti papildomų rizikų Lietuvos pareigūnams arba jų šeimoms.
Užsienyje 
Orai
Horoskopai
Kalendorius
Receptai
Kryžiažodžiai
Fotogalerijos
Užsakomasis turinys
Valiutų kursai
Testai