Kasmet skelbiamame Pasaulio taikos indekse Švedija patenka tarp 20 pačių taikiausių pasaulio valstybių. Šiemet ji užėmė 15-ą vietą (palyginimui – Lietuva buvo 37), tačiau panašu, kad dvidešimtuke Švedija ilgai neišsilaikys. Ne todėl, kad būtų nusiteikusi prieš taiką.
Nuo 2015-ųjų, kai buvo patvirtinta naujoji Švedijos Totalinės gynybos koncepcija ir numatytas gynybos išlaidų didinimas, jau atrodė, kad dėl savo saugumo po įvykių Ukrainoje sunerimę švedai per penkerius metus atkurs tą dalį karinės galios, kurią kadaise turėjo.
„Tai buvo krypties pasikeitimas, kai kalbame apie karinius pajėgumus. Per tuos metus pasiekėme tam tikrą pažangą, tačiau to neužtenka, nes finansavimas buvo nepakankamas“, – „Delfi“ pažymėjo Švedijos parlamento Gynybos komiteto pirmininkas Paulas Jonsonas.
2016-2020 metais Švedijos gynybai buvo planuojama skirti daugiau lėšų: vien 2017-siais – 45 mlrd. kronų (4,7 mlrd. eurų), kitais metais – milijardų kronų daugiau ir taip kasmet iki 50 mlrd. kronų (5,24 mlrd. eurų) 2020 metais. Bet ir to buvo negana.
Galiausiai pernai gruodį Švedijos parlamentas pritarė gerokai ambicingesniam 2021-2025 metų gynybos finansavimo planui: išlaidos gynybai turėjo augti 40 proc. arba iki 8,9 mlrd. eurų. Pačią kariuomenę ketinama plėsti įkuriant naujus arba atkuriant senus dalinius, karo meto pajėgas didinti nuo 60 tūkst. iki 90 tūkst. karių, papildomai įsigyti naujos ginkluotės, technikos ir įrangos. Visa tai daroma neatsitiktinai, ne pavieniui – derinant veiksmus su sąjungininkais ir artėjant prie NATO rėmėjų Švedijoje neslepiamo tikslo – narystės Aljanse. Bet kodėl švedai turėtų nerimauti?
Prabudimas, suvokimas, o kas toliau?
Ne vieną dešimtmetį tendencijos Švedijoje buvo aiškios: pasibaigus Šaltajam karui šalies kariuomenė nuo 250 tūkst. buvo sumažinta iki 22 tūkst. karių, o gynybos biudžetas sumenko nuo 2,3 proc. BVP iki vos 1,2 proc. 2013 metais.
Pirmuoju prabudimu tapo Rusijos strateginių bombonešių naktinis skrydis link Stokholmo tų metų kovo 29-ąją. Tik paskutinę minutę prie Švedijos oro erdvės priartėję bombonešiai apsisuko ir pasuko atgal, tačiau imituota sparnuotųjų raketų ataka privertė sunerimti švedų kariuomenę ir politikus. Pastarieji pabudo tik po Rusijos įvykdytos Krymo invazijos. Švedija ėmė suprasti, kad saugiai negali jaustis ir jie.
Viešuose Švedijos sprendimų priėmėjų dokumentuose ir pasisakymuose frazę „karinė agresija prieš Švediją šiuo metu yra menkai tikėtina“ pakeitė „neatmestina“. Vienintelis grėsmės šaltinis – taip pat aiškus: Rusija. 2018-siais Švedijoje netgi pasirodė nemenko populiarumo sulaukęs vaidybinis filmas „Den blomstertid nu kommer“, kurį platintojai užsienyje išvertė kaip „Neįsivaizduojama“. Būtent iki tol sunkiai tikėtinas Rusijos invazijos scenarijus tapo neatmestinu ir realybėje.
Istoriją gerai išmanantys švedai žino, ką reiškia nepasiruošimas karui su Rusija. Iki šiol klaidingai manoma, kad Švedija yra neutrali – nuo 1812-ųjų, kai pralaimėjusi karą Rusijai ir laikinai netekusi Gotlando salos ši šalis paskelbė neutralumo politiką, Švedija kariavo tik sykį.
Dar kartą Gotlando prarasti Švedija nenusiteikusi: ši strategiškai svarbi sala ne veltui vadinama nepaskandinamu lėktuvnešiu – tas, kas kontroliuoja Gotlandą, iš esmės gali kontroliuoti ir didžiąją dalį Baltijos jūros – tiek jūrų kelių, tiek oro erdvę aplinkui. Nuo 2017-ųjų Švedija oficialiai atkūrė Gotlando pulką – taip nominaliai vadinamas maždaug 350 karių turintis dalinys tėra smulkus šešėlis Gotlando gynybos pajėgų, kurios Šaltojo karo metais siekė apie 22 tūkst. karių.
Tačiau nuo to laiko Švedija palaipsniui stiprino savo gynybines pajėgas Gotlande, o rugpjūčio pabaigoje saloje jau esančias mechanizuotąją, pėstininkų ir tankų kuopas sustiprino papildomais šarvuočių daliniais.
Čia taip pat permesti papildomi priešlėktuvinės, priešlaivinės, prieštankinės gynybos pajėgumai, o svarbiausia – sustiprinta žvalgybos ir ryšių veikla, atidžiai stebint rusų veiksmus virš Baltijos jūros.
Į Rusijos pratybas negali nereaguoti
Čia reguliariai patruliuoja Švedijos žvalgybiniai orlaiviai „Korpen“, gaudantys signalus iš Kaliningrado srities, kur stiprinama karinė grupuotė rengiasi artėjančioms karinėms pratyboms „Zapad“. Būtent šios pratybos, kuriose Rusija oficialiai deklaravo per 200 tūkst. dalyvių, Švedijos parlamento gynybos komiteto pirmininko teigimu, yra bene daugiausiai nerimo keliančių veiksnių.
„Bendrai trys dalykai kelia nerimą: ypač maža riba tarp taikos ir karinės jėgos panaudojimo, agresyvūs veiksmai, ką mes jau matėme prieš Ukrainą ir Sakartvelą bei Rusijos karinių pajėgumų stiprinimas bei agresyvus elgesys Baltijos jūros regione. Ypač, kai kalbame apie „Zapad“ – tai svarbesnės pratybos, nei anksčiau kokybine prasme, nes tai jungtinės pratybos, kuriose naudojamos naujos technologijos ir ilgojo nuotolio pajėgumai“, – pažymėjo P. Jonsonas.
Jo teigimu, Rusija nėra skaidri, ypač kalbant apie „Zapad“: viena vertus deklaruojami pratybų dalyvių skaičiai viename poligone neviršija Vienos dokumentuose numatytų 12,800, tačiau tokių poligonų, kur Rusija ir Baltarusija rengia „Zapad“ šiemet yra keliolika, o tik į vieną pakviesti stebėtojai iš ESBO šalių. Įvertinti, kas dėsis kituose poligonuose esą nėra galimybių, nes jų Rusija nesudaro.
„Būtent todėl būtų neišmintinga nereaguoti. Turime suprasti, kad Rusija reikšmingai išvystė savo pajėgumus, juos naudoja neskaidriai ir tai mus neramina“, – teigė P. Jonsonas. Jis priminė pavasarį nerimo sukėlusius Kremliaus veiksmus, kai Rusija ėmė netikėtai telkti pajėgas prie sienos su Ukraina. Ir nors dalis karių vėliau pasitraukė, technika ir įrangos dalis liko pasienyje.
„Be to, kai vyksta didelės karinės pratybos, incidentų rizika taip pat yra didelė“, – pažymėjo parlamentaras.
Pilietinės gynybos pamokos
Tai, kad Švedija ruošiasi Gotlando saloje galimiems netikėtumams jau nestebina. Tačiau, kaip pažymėjo P. Jonsonas, Švedija taip pat pasistūmėjo į priekį stiprindama Totalinės gynybos koncepciją. Ji pirmiausiai paremta ne tik pačių karinių pajėgų stiprinimu, bet ir pilietinės gynybos principais. Tai reiškia, kad per pastaruosius 5 metus Švedija labai aiškiai susidėliojo planą, priskyrė už pilietinę gynybą atsakingus asmenis ir rengė nuolatines pratybas.
Kaip ir Šaltojo karo laikais karo meto užduotims priskirti civiliai tarnautojai – nuo vyriausybės narių iki mažiausių savivaldybių civilių tarnautojų turi žinoti savo funkcijas, ką reikėtų daryti karo atveju.
Kitaip, nei Lietuvoje, tokios pratybos Švedijoje buvo vykdomos ne tik kabinetuose, formaliai uždedant varnelę ar tiesiog popieriuje, kai kilus rimtesnei krizei paaiškėja, kad vyriausybė bei savivaldybės net nesugeba susikalbėti, o realiai, simuliuojant dramatiškiausias situacijas.
„Didžiausia pažanga pasiekta su civilių tarnautojų priskyrimu, tai Švedijoje suprantama kaip pilietinė pareiga. Tam tikra pažanga yra saugių ryšių užtikrinimo srityje, bet, žinoma, dar reikia daug nuveikti“, – neslėpė P. Jonsonas.
Ačiū ES, bet mes žiūrime į NATO
Vienas jo neslepiamų tikslų yra Švedijos narystė NATO. Tačiau parlamentaras pripažino, kad ne vienerius metus skambančios kalbos „pritarimas narystei Aljanse Švedijoje auga, bet reikia daugiau diskusijų“ kol kas nepasikeitė.
„Kol kas narystės rėmėjų, priešininkų ir abejojančių yra po maždaug trečdalį. Ir nors NATO rėmėjų daugėja – prieš kelerius metus dvi partijos pakeitė poziciją į „už narystę Aljanse“, daugumos dar neturime. O kas nusvertų aš nesiryšiu spėlioti – turės nuspręsti dauguma“, – pažymėjo P. Jonsonas.
Kita vertus, Švedija turi vis mažiau manevro laisvės: šalis atmetė ES biurokratų iškeltą idėją, kad po chaotiškos evakuacijos iš Kabulo bendrijai reikėtų kurti greitojo reagavimo pajėgas – ir taip formaliai įkurtų ES kovinių grupių taip ir nesugebėjo panaudoti, o evakuoti savo piliečius kiekviena ES šalis siuntė nuosavus lėktuvus, rėmėsi sąjungininkais, bet ne Briuselyje „griežtus įspėjimus Talibanui“ laidžiusiais biurokratais.
Bet neutralumo atsisakiusi Švedija taip pat kasmet stiprina tiek bendradarbiavimą su NATO, tiek su svarbiausiomis ir aktyviausiomis jos šalimis dvišaliais ar kitais formatais. Pirmoji iš tokių šalių – JAV, kurių bombonešiai pastaraisiais metais nesyk skraidė virš Švedijos, o amerikiečių specialiosios pajėgos treniravosi su švedų rezervistais Gotlando saloje.
Neoficialiai kalbama, kad JAV specialiosios pajėgos, kaip ir Lietuvoje, taip ir Švedijoje nuolat laiko mažiausiai vieną komandą, pasiruošusią veikti krizės atveju. Daugiašaliu formatu Švedija aktyviai bendradarbiauja ir su Jungtine Karalyste, kuri yra Jungtinių ekspedicinių pajėgų (JEF) lyderė ir jau nesyk rengė pratybas būtent Baltijos jūroje. JEF aktyviai dalyvauja ir Lietuva. Galiausiai pats P. Jonsonas interviu aiškiai nubrėžė ribą, kurią ES peržengti dar būtų per anksti.
„ES bendradarbiavimas su NATO yra nemenka paspirtis, ypač per PESCO mobilumo projektą, tačiau kai kalbame apie kolektyvinę gynybą, tai turėtų būti patikėta NATO. Prireiks daug metų, kol pati Europa atsistos ant kojų ir pati galės rūpintis savo gynyba“, – pažymėjo P. Jonsonas.
