Statistikos departamento duomenimis, rugpjūčio pradžioje neteisėtų migrantų srautai buvo pasiekę piką – per vieną parą buvo sulaikyti 287 žmonės, dar keli prasprūdo ir buvo sulaikyti vėliau.
Nepaisant liepos 9-ąją prasidėjusių koncertinos tiesimo darbų pasienyje su Baltarusija, vaizdelis atrodė niūrus: iki metų pabaigos Lietuva galėjo tikėtis iki keliolikos tūkstančių migrantų – daugiausiai irakiečių, kuriuos pagal savo sukurtą gabenimo schemą į Baltarusiją pakvietė šios šalies režimas.
Ir nors galiausiai Irako avialinijų skrydžiai į Baltarusiją buvo sustabdyti, neslėpta, kad šalių, iš kur į ES norėtų patekti nuo karo, bado ar kitų nelaimių, o neretai tiesiog geresnio gyvenimo ieškantys žmonės netrūks.
Baltarusijos ir Rusijos režimų ruporai pasimėgaudami svarstė naujus maršrutus – iš Libijos, Sirijos ir Afganistano. Iš ten esą pabėgėlių tikrai nepritrūks, o ir Baltarusijos avialinijoms „Belavia“, kurioms dėl sankcijų uždrausta skraidyti į ES erdvę, atsiras darbo gabenant tūkstančius migrantų.
Tačiau kol kas tai neįvyko: jau kelias savaites iš Lietuvos pasienio su Baltarusija neateina beveik jokių žinių apie neteisėtų migrantų sienos kirtimą. Ne todėl, kad Lietuvos žurnalistų į pasienį neįleidžianti VRM valdo informaciją, ne todėl, kad nutiesta keliasdešimt kilometrų koncertinos, ne tik todėl, kad pasienyje VSAT pareigūnams talkina Lietuvos kariuomenė, šauliai, „Frontex“ pareigūnai, ne tik todėl, kad migrantai apgrežiami atgal, o dalis jų srautų pastarosiomis savaitėmis buvo nukreipti iš Baltarusijos į Latviją ir Lenkiją.
Pats Baltarusijos režimas turi galimybių paleisti į savo šalį atskraidintus tūkstančius žmonių per kitas, mažiau ar iš viso nenaudotas vietoves 679 km ilgio pasienyje su Lietuva – viso jo saugojimas pasieniečių, karių pajėgomis, techninėmis priemonėmis bent artimiausiu metu yra fiziškai neįmanomas. Bet to A. Lukašenka nedaro. Kodėl?
Galima tikėtis naujų provokacijų
„Tikėtis, kad Lukašenkos provokacijos baigėsi, man regis, naivu. Dalis migrantų srautų sutikę kliūtį ieško kitų krypčių, tai normalu. Esu įsitikinęs, kad nei dabartinės priemonės, nei (jei tokia bus) pastatyta siena nėra panacėja“, – įspėjo Baltarusijos situaciją daug metų nagrinėjantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas Vytis Jurkonis.
Jo manymu, žiūrint į anksčiau naudotų priemonių arsenalą – nuo šantažo Astravo AE saugumu ar karinių pratybų „Zapad“ iki iššaukiančios retorikos ir provokacijų prieš įvairių ES valstybių vadovus, Lietuva to dar gali sulaukti dar daugiau.
„Atrodo, kad nei dezinformacija, nei pagaliai į ratus konkrečioms Europos įmonėms, nei netgi lokalaus pobūdžio išpuolių (pažeidžiama oro erdvė / siena, „netyčia“ įvažiuojantys karinio pobūdžio kroviniai) atrodo daugiau kaip kasdienybė nei nuostabą keliantys reiškiniai“, – teigė V. Jurkonis.
„Užtenka pažiūrėti į Baltarusijos valstybinę televiziją ir galima numanyti, jog jie šiuo metu mano „raškantys“ savo veiklos vaisius. Jų propagandos mašinai reikia istorijų – negali juk jie diena iš dienos rodyti tik bulves kasantį Lukašenką ar kalbinti šuos pačius 5 veikėjus.
Malūnas sukasi, ypač kai gali badyti pirštais kaimynus, kurie neva yra kalti dėl 2020 m. vasaros Baltarusijoje. Neabejoju, kad rugsėjo 10 d. protesto epizodai irgi bus gardus kąsnelis“, – apie galimas naujas provokacijas prabilo ekspertas.
Apsiskaičiavo, atsitraukė, bet smogs vėl?
Tuo metu pati migrantų srautų pauzė gali būti tiek strateginė gudrybė, tiek aplinkybių sąlyga. Bet Marius Laurinavičius turi kitą versiją. Anot nepriklausomo analitiko, padvejojusios, bet galiausiai griežtai sureagavusios ir ES paramos sulaukusios Lietuvos reakcija stabdyti migrantų srautus režimą privertė stabtelėti ir dėl kitos priežasties.
M. Laurinavičiaus įsitikinimu, visai migrantų gabenimo operacijai vadovauja ne A. Lukašenka, o Kremlius, kuris ir sugalvojo, suplanavo tokią schemą.
„Mano vertinimu, ta pauzė ir yra netiesioginis įrodymas ar rodiklis, kad ne Baltarusija sugalvojo šią ataką, jie iš esmės patys turi problemą su migrantais, bet nieko nedaro. Nes rusai nenori eskaluoti – jiems tos eskalacijos nereikia.
Jie apsiskaičiavo, nesitikėjo tegu ir lėtai, bet jau beprasidedančios ES sienų apsaugos politikos peržiūros. Taip, ji dar neįvyko, bet ji prasideda, yra galimybė, kad ES pradės finansuot net tvorą.
O Rusijai to nereikia, nes migrantus ji naudojo kaip ginklą ir jei įvyktų ta normali migracijos politikos peržiūra, Kremlius prarastų tą ginklą. Tai jų įprasta taktika – kai pamato, kad apsiskaičiuoja, jie atsitraukia“, – įsitikinęs M. Laurinavičius.
M. Laurinavičiaus manymu, pati Baltarusija dabar jau negali labai eskaluoti situacijos, nes net ir ieškant naujų krypčių viskas galiausiai susiveda į kaštų ir naudos analizę, kuri nuo Kremliaus ir tarptautinių organizacijų kreditų priklausomai Baltarusijos ekonomikai ypač svarbi.
„Tos naujos kryptys irgi kainuoja. Baltarusija nepajėgi siųsti dešimt tūkstančių per dieną“, – tikino M. Laurinavičius. Tokia pato situacija, kai migrantai apgręžiami pasienyje ir keliauja atgal į Baltarusiją režimui nėra palanki, mat reikia juos gaudyti, naudoti riaušių malšinimo, kitus specialius dalinius, kuriuos reikia permesti į pasienį, o pastaruoju metu įstumti migrantus į ES teritoriją darosi vis sunkiau.
„Baltarusijos ir Rusijos strateginis tikslas Lietuvoje yra destabilizuoti padėtį, versti vyriausybę, bet jei prasidėjus migrantų atakoms vyriausybė griežtai reaguoja, tai visuomenės reakcija galiausiai gali būti tos vyriausybės palaikymas, o tai Minskui ir Maskvai nenaudinga“, – tikino ekspertas.
Tuo metu V. Jurkonio manymu, atmesti tokio scenarijaus, kad vėl pasipils šimtai, o gal net tūkstančiai migrantų iš Baltarusijos, į kurią jie bus atskraidinti koordinuojant Lietuvai pastaruoju metu gero nelinkinčių šalių – Rusijos arba netgi Kinijos, negalima.
„Todėl būtina sutvarkyti tiek pasienį, tiek ir migracijos politiką, jog tai veiktų kaip tiksliai veikiantis laikrodis atitinkant ir visas tarptautines normas. Priešingu atveju, tai gali tapti nuolatinių politinių bangų įkaitu. Juk plika akimi matyti, kaip tai kaimyninės valstybės bando išnaudoti ir per skaldyk ir valdyk politiką“, – pažymėjo ekspertas.
„Kremlius stebi, Kremlius žino – tą rodo ir informacinių atakų, lydinčių migrantų iššūkį koordinuotumas. Nemaža dalimi, tai yra ir bandymas nukreipti dėmesį nuo to, kas vyksta pačioje Baltarusijoje, bandymas „užimti“ Europą neva savo (o iš tikrųjų jų primestais) reikalais – Kremliaus vaidmens migrantų krizėje teorijai pritarė V. Jurkonis. Bet čia pat paragino nepamesti galvos ir nepamiršti esminės problemos – Baltarusijos režimo, o ne vien tik būti paralyžiuotais migrantų iššūkio, kas tėra tik režimo problemos pasekmė ar padarinys“.
Kremliaus įtaka tik augs
M. Laurinavičius taip pat neslėpė, kad migrantai – tėra vienas būdų skaldyti Lietuvos (o ir kitų kaimyninių ES šalių) visuomenes. Juo labiau, kad vidinių susiskaldymų Lietuvoje netrūksta ir be Kremliaus ar Minsko pagalbos. Bet galiausiai migrantų krizė yra ne apie Lietuvą – tai tiesiog parodė Lietuvos silpnąsias vietas.
Tradiciškai viskas Rusijai dažniausiai susiveda į tradicinį eskalacijos žaidimą: du žingsniai pirmyn ir vienas atgal. Jei imamasi netikėtų ir agresyvių veiksmų, galiausiai atsitraukiama, bet ne į pradinę poziciją, o į tam tikrą tašką – kompromisų su Maskva dažnai linkusi ieškoti ir Kremlių erzinti ar jo pabūgusi Europa neretai demonstruoja norą sutikti bent su dalimi Rusijos sąlygų.
O jei Baltarusija tampa visiškai priklausoma nuo Rusijos – tegu ir formaliai nepriklausoma, tai eskalacijos laipteliais palipėjęs A. Lukašenka po kurio laiko jau gali suvaidinti ne šiaip pauzę, bet ir atsitraukimo spektaklį. Pavyzdžiui, migrantų krizė baigsis ir tai jau gali tapti pagrindu nesvarstyti naujų sankcijų Baltarusijai ar net atšaukti esamas.
Tokiu būdu būtų visiškai pamiršta, nuo ko viskas prasidėjo – nuo A. Lukašenkos įsikibimo į valdžią, suklastotų rinkimų ir susidorojimo su protestuotojais. Bet jei, kaip tikina M. Laurinavičius, A. Lukašenkos ateitis yra Kremliaus rankose, tai žaidimas gali būti dar suktesnis: jau kurį laiką Kremliaus planuotu A. Lukašenkos valdžios perdavimu kitam asmeniui gali būti pasinaudota, tarsi įrodymu, kad Baltarusija suka permainų keliu.
Jame tikrai Baltarusijos opozicijai, suprantama, vietos nebūtų, tačiau formaliai demokratinis A. Lukašenkos pasitraukimo procesas sudarytų įspūdį, kad permainos įvyko. O tada ir sankcijų nereikia. Net jei Baltarusija liktų Rusijos kišenėje su Kremliaus įtaka bei visomis su tuo susijusiomis karinio saugumo aplinkybėmis.
