„Delfi“ pašnekovo teigimu, kitose šalyse valdžia kalba apie galimybes tiems, kurie pasiskiepijo, o ne bausmes tiems, kurie nepasiskiepijo. „O mes, atvirkščiai – kalbame apie tai, jog bausime tuos, kurie nepasiskiepijo. Visa mūsų retorika – iš komunistinio pasaulio: bausime tuos degradus, kurie neina su mums ir nepaklūsta pažangos reikalavimams.
Galėtume ir mes, kaip prancūzai ir vokiečiai, kalbėti apie atsiveriančias galimybes pasiskiepijusiems žmonėms. Bet mes pasirinkome mačistinę retoriką. Merginos mūsų valdžioje mėgsta kietos moters įvaizdį, – svarsto Kuolys. – Mūsų vyriausybė dažniausiai renkasi galios diskursą: „Mes jums parodysime!“
Istorikas stebisi: ar vyriausybė nutuokia, ką teks daryti su ta visuomenės dalimi, kuri dabar paskelbta padugnėmis ir degradais? „Ar tuos žmones izoliuos arba išsiųs į priverstinę emigraciją? Kursime perauklėjimo stovyklas?“ – klausia jis.
Kuolys sutinka su tuo, kad demokratija be politinio konflikto – sunkiai įsivaizduojama, bet, jo nuomone, dabartiniai konfliktai Lietuvoje kuriami dirbtinai. Politikos technologai, jo žodžiais, patarinėja politikams kurti tokius dirbtinius konfliktus, kad atkreiptų į save visuomenės dėmesį, o apie ilgalaikį respublikos projektą tokiais atvejais negalvojama.
Nerimą istorikui kelia ir pastangos marginalizuoti kitaminčius, tildyti visuomenės mažumą ir kone kaip sovietmečiu tikėti partijos ir vyriausybės teisumu.
„Kam reikia nuolat pabrėžti hibridinį karą ir veikimą prieš valstybę? Kad ir kas nutiktų – tuoj kalbama apie veikimą prieš valstybę. Jei žmogus turi kitą nuomonę, jis jau veikia prieš valstybę. Patys įvarome save į kampą. O ką darysime, jei situacija aštrės ir iš tikrųjų prasidės rimtas hibridinis karas?“ – klausia Kuolys.
Jį stebina ir valdžios kalbėjimas su savais piliečiais, ir valdžios pritarėjų nepagarba kitaminčiams:
„Mūsų ministrai kalba apie „galutinį sprendimą“. Kaip naciai. Man atrodo, kad tai nėra padorus santykis su savo valstybės piliečiais. Galima nesutikti su jų pozicija, bet juk jie turi savo argumentus ir gyvenimo logiką.
Kodėl su visuomene reikėjo komunikuoti tik per tam tikrą žiniasklaidą, kuri jau tampa Vyriausybės sienlaikraščiu? Čia matau didelę problemą. Ir žmonės jaučia, kad jie nėra traktuojami pagarbiai, – kaip kitą nuomonę turintys piliečiai. Jie traktuojami kaip vaikai, kuriuos privers mąstyti tinamai.
Štai filosofas Alvydas Jokubaitis papriekaištavo Vyriausybei dėl dialogo stygiaus ir iškart gavo Rimvydo Valatkos antausį – esą filosofai Lietuvoje turėtų užsičiaupti. Jie galintys abejoti Dievo buvimu ar būties prasmingumu, bet neturi teisės abejoti partijos ir Vyriausybės sprendimų teisingumu.“
„Delfi“ pašnekovas atkreipia dėmesį į tai, kad būtent dabartinės Vyriausybės atstovai visai neseniai pabrėžė mažumos teisių svarbą ir būtinybę girdėti mažumos nuomonę. Dabar viskas apsivertė, ir bumerangas apsisuko:
„Kaip tik ši Vyriausybė ypač daug kalbėjo apie mažumos teises. Kaip tik jos politikai aiškino mums, kad demokratija yra ne daugumos diktatas, o mažumų teisės. Dabar tas bumerangas apsisuka.“
