Jis prisiminė savo pažįstamos rašytojos pastebėjimą, kad migrantų krizės akivaizdoje nei Bažnyčia, nei valstybė nesugebėjo pažadinti žmoniškumo.
„Labai gražiai pastebėjo, labai tiksliai pastebėjo, labai žiauriai pastebėjo. Jeigu žmoniškumas yra pažadintas, tada viskas yra išsprendžiama, visi sunkumai išsprendžiami. Pokario metais gi buvo baisiau visgi – kažkaip išsisprendė tas, nepaisant visų susipriešinimų, stribų, kraujo, sunkumų, išblaškytų šeimų, tų pačių pabėgėlių. Bet buvo kažkokio žmogiškumo ir jis dingo“, – kalbėjo dvasininkas.
Jis pozityviai vertino tai, kad prasidėjus įvykiams pasienyje su Baltarusija arkivyskupas Gintaras Grušas pasakė, jog nelegalūs migrantai yra mūsų broliai ir seserys, tačiau apgailestavo, kad Bažnyčia nenuėjo toliau ir tos temos nebevystė.
„Aš ir per pamokslą esu sakęs: aš jums pasakysiu, kaip laimėti hibridinį karą su Baltarusija – laikyti juos (migrantus – „Delfi“) broliais ir seserimis. Aš laukiau vieno vienintelio oficialaus žodžio iš Bažnyčios, iš politikų, kad kas nors pasakytų, kad jie yra žmonės, jie nėra einanti kariuomenė. Net jeigu būtų kariuomenė, tai su belaisviais žmogiškai elgiamasi. Ten vaikai“, – sakė J. Sasnauskas.
Doveika: į tikinčius žmones žiūrima kaip į savotišką naštą
Tuo metu kunigas Ričardas Doveika teigia visuomenėje apskritai pastebintis nepagarbų požiūrį į kertinius valstybės pamatus.
„Buvau keliose mokyklose. Mokslo ir žinių dieną niekas negieda himno. Mes paspaudžiame mygtuką, paleidžiame įrašą ir skambant įrašui niekas nenurimsta, niekas neatsistoja, nesitraukia rankų iš kišenės, niekas neprideda rankos prie širdies. Mūsų požiūris į valstybės himną – koks? Daryti asmenukes, nes vaikas laiko kardelį? Tegu jisai skamba, o aš kramtau kramtomą [gumą] arba žaidžiu su mobiliu“, – kalbėjo kunigas.
„Apleidome savo širdį, nes per daug įsikibome į turėjimo dalykus ir daug kas pavirto tiesiog sutvarkytais reikalais. Kai politikas pasako, kad, jeigu jums valdžia nepatinka, jūs po ketverių metų išsirinkite kitą, tai man tada kyla klausimas, ar tai yra dar vienas ketverių metų projektas? Reiškia, tie žmonės po ketverių metų nenori būti valstybės valdyme? Jeigu šiandien užimdamas ministro poziciją tai pasakyti, tai nežinau tada, kaip kuriami dialogo tiltai, pasitikėjimas, kaip atrasti širdį“, – sakė R. Doveika.
Anot kunigo, nėra geresnio laiko atidengti krikščionybę ir paliudyti savo tikėjimą nei šis krizinis laikotarpis, tačiau R. Doveika apgailestauja, kad daugelis į tikinčius žiūri su panieka.
„Mes esame eliminuoti, mes esame nereikalingi. Mes – atsilikę. Mes kalbame maldas, meldžiamės už Lietuvą. Daugelis į tikinčius žmones žiūri, kad tikintis tik senas, tikintis – neišsilavinęs, savotiška našta ant valstybės drabužio. Toks yra požiūris. Ir sunku pripažinti, kad bažnyčios pilnos jaunimo, pilnos vaikų.
Dabar vėl pradėjome katekizacijos metus, šimtai tūkstančiai vaikų vėl mokysis maldų, mokysis mylėti kraštą, mokysis melstis už savo kraštą, mokysis gerbti senelius, turės socialines programas, eis, lankys žmones, reiškia Bažnyčios kvėpavimas tame žmogiškume ir tautos kasdienybėje yra, nežiūrint, kad tai yra eliminuota iš viešosios erdvės.
Pavasarį, kai buvo sudarinėjamos prioritetinės [skiepijimo] grupės, buvo pabandyta paprašyti, gal būtų galima būtų šalia medikų, socialinių darbuotojų įrašyti dvasininkus – mes lankome kovidinius žmones, lankome senelius namuose, nešame nuo parapijos paramą. Ir tie žmonės, kurie dirbo komisijose, kurios patvirtindavo prioritetinius sąrašus, pasakė: šitos grupės mes niekada nepraleisime. Ir dar buvo su tokiais epitetais palydėta…“ – prisiminė R. Doveika.
Sasnauskas: turiu pripažinti, kad šiandien ta pusė, kuri toliau nuo Bažnyčios, kartais turi daugiau pagarbos žmogui
Kalbėdamas apie migrantų krizę, kunigas J. Sasnauskas priminė kad ir popiežius Pranciškus sakė, jog reikia baigti skirstymą į „mes“ ir „jie“, „aš“ ir „kitas“.
„Tas labai sunkiai daroma, bet tą turime daryti. Aš nežinau, kas atsitiko, ir man keista, kai rodo tuos pagyvenusius žmones ar Medininkuose ar kur kitur, Kybartuose, pasienio zonoje. Jie patys daug kas yra atvažiavę iš kitur, Medininkuose yra iš tos pačios Baltarusijos atvažiavusių žmonių tarybiniais laikais. Kaip jie neužjaučia, kad čia yra irgi tokie kaip jie. Pilna Biblija priminimų, kad jūs buvote patys ateiviai Egipte ir būkite jautrūs“, – sakė kunigas.
R. Doveikos teigimu, kiekviena visuomenė gali rasti problemų sprendimus, kai nustojama vienas kitą žeminti, klijuoti etiketes, kovoti su tais, kurie turi kritinį mąstymą ir nori dialogo ir pradės kalbėtis.
„Baimė nugalima laisve. o ko laisvei reikia – tikėjimo ir meilės. Optimizmas mus nuvilia, ką ir popiežius Pranciškus sako, – optimizmas gali dažnai nuvilti. Mes irgi turėjome optimizmo – užteks vienos dozės, dabar reikia antros, palaikomosios, gal reikės dar ketvirtos ir penktos, bet viltis niekada neapleidžia žmogaus ir neišduoda. Tai baimę nugalėti tiesiog reikia apsispręsti, kad aš toks koks esu, tuo ką turiu, kuo gyvenu kasdienybėje šiandien galiu tapti dovana tau.
Tiesiog reikia apsispręsti, kad tas žmogus yra lygiai toks pats kaip aš, kad yra vertas pagarbos ir meilės, kad tas žmogus irgi yra įkaitas tam tikrų pasaulio reikalų ir kad tą žmogų reikia lygiai taip pat mylėti, kaip aš noriu, kad aš būčiau mylimas. Kai šituos dalykus susigrąžinsime, atrasime, atgaivinsime, kai bus kuriama pilietinė visuomenė ne per teisių deklaraciją, bet per pasitikėjimą praktikoje, Stambulas, partnerystės, visi kiti dalykai, skiepai jie natūraliai išsispręs.
Pagarbos visuomenėje yra kalbamasi, nėra rėkiama, nėra apsivardžiuojama. Jeigu šiandien žmogus, kuris naudojasi visais skiepais, bet turi klausimų dėl vieno skiepo, yra viešai išvadinamas antivakseriu, tai yra didžiausias spjūvis į veidą. Aš nesu antivakseris, jei aš turiu klausimų dėl šito skiepo“, – aiškino kunigas.
Pasak jo, pirmiausia reikia atsigręžti į pagarbą. „Per pirmąjį karantiną tie, kurie laikėsi raidiškai ir buvo lojalūs valstybės piliečiai ir aš pats nėjau Kūčių valgyti, nors gyvenu keli šimtai metrų nuo brolio šeimos, kaip kunigas stovėjau prieš altorių ir maldavau žmonių nejudėti per savivaldybes, išsisaugojome, lankėme ligonius, perėjome į nuotolinį religinį gyvenimą. Kokia valstybės padėka už tai? Galimybių pasas, galiojantis 48 valandas? Ačiū“, – kalbėjo R. Doveika.
Tuo metu kunigas J. Sasnauskas pastebėjo, kad vilties teikia jaunoji karta, nors ji dažnai ir yra atitolusi nuo Bažnyčios.
„Jaunoji karta padarys savo, jinai jau daro. Aš turiu tą pripažinti, kad šiandien kartais netgi ta pusė, kuri gana liberali, sakytum, laisvamaniška, nes toliau nuo Bažnyčios, jinai kartais turi daugiau pagarbos žmogui ir artimo meilės negu mes su savo taisyklėmis ir visa kita. Čia yra faktas. Man tai kelia ir džiaugsmą ir viltį, kad viskas keisis“, – „Delfi TV“ laidoje „Pokalbis su Daiva Žeimyte-Biliene“ sakė J. Sasnauskas.
