„Ekonomika auga, vidutinės algos auga, todėl ir minimalų atlyginimą tenka reguliuoti. Kadangi MMA dažniausiai gauna žmonės, kurie paprastai neturi kvalifikacijos, jie nedaro spaudimo darbdaviui, kad jų darbo užmokestis būtų didinamas. Būtent todėl yra reikalingas valstybės įsikišimas ir gerai, kad tai yra daroma“, – „LNK“ televizijai teigė R. Lazutka.
Nors darbdavių atstovai nelabai pritaria tokiam MMA didinimui, ekonomisto nuomone, verslai didelio skirtumo nepajaustų, kadangi šalyje yra nemažas šešėlinės ekonomikos mastas.
„Galima grubiai sakyti, kad MMA turėtų sudaryti apie 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio, tačiau reikia turėti omeny ir tai, kad Lietuvoje vidutinė alga yra kiek sumažinta dėl vyraujančio nemažo šešėlio. Žmonės gauna papildomas pajamas iš įmonių: automobiliai, taip pat atlygis, mokamas vokeliuose. Tai, manau, kad netgi jeigu minimali alga viršytų 50 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai nebūtų kažkokio didelio spaudimo darbdaviams, įmonėms ir t.t.“, – nuomone dalijasi ekonomistas.
Pasak R. Lazutkos, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad darbo našumas Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, yra didesnis, o darbo užmokestis – vienas mažiausių. Dar mažesnius atlyginimus gyventojai gauna tik Rumunijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje.
„Reikia turėti atskaitos tašką, nuo kurio galime vertinti darbo užmokesčio ir darbo našumo augimą. Buvo ilgokas laikas po 2008 metų krizės, kai atlyginimai praktiškai neaugo, bet darbo našumas didėjo. Dabar yra atvirkščiai, tačiau vis tiek darbo našumas Lietuvoje yra santykinai didesnis lyginant su kitomis šalimis, o atlyginimas – mažesnis. Pagal darbo užmokestį kartu su mokesčiais Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių yra ketvirta nuo galo: darbo kaina pigesnė ir darbo kaštai mažesni yra tik Rumunijoj, Bulgarijoj ir Vengrijoj. Todėl verslininkai net negalėtų skųstis, kad Lietuvoj darbas jiems yra pernelyg brangus“, – teigia profesorius.
R. Lazutka taip pat neigia dažnai girdimą nuomonę, kad gyventi provincijoje yra pigiau nei didmiestyje. Ekonomistas didelio skirtumo neįžvelgia ir teigia, kad nuo gyvenamosios vietos MMA priklausyti tikrai neturėtų.
„Aš nepalaikyčiau tos idėjos, kad gyvenimas mieste yra brangesnis. Vyrauja tokia nuomonė, nes provincijoje gyvenantys žmonės gali atsinešti malkų iš daržinės ar įsipilti vandens iš šulinio, o mieste tokių galimybių nėra ir tenka mokėti už visas paslaugas. Bet reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad mieste ir gyvenimo kokybė yra kitokia. Taip, gyventojai pinigų mieste išleidžia daugiau, bet tie pinigai išleidžiami ne veltui – už juos gaunamos paslaugos. O šiaip tam, kad būtų užtikrinta panaši gyvenimo kokybė ir mieste, ir kaime, tai tos išlaidos būtų panašios“, – „LNK“ žiniose sakė ekonomistas.
