Užsienio reikalų ministerijoje (URM) antradienį vykusioje apdovanojimų ceremonijoje, skirtoje pagerbti misiją vykdžiusius Lietuvos diplomatus, ji sakė, kad žinią apie rugpjūčio 26-osios sprogimą Kabule misijos dalyviai išgirdo jau palikę Afganistaną, tarpiniame oro uoste.
„Pačios misijos metu, tomis dienomis, kai tenai buvome, vietos baimės jausmui nebuvo, buvo subalansuota dozė adrenalino, buvo jaudulio, įtampos, nerimo – pavyks misija ar nepavyks, bet bijoti neturėjome laiko. Tiesiog buvome susikaupę atlikti tai, ko nuvykome. Bet išvykus iš Afganistano tų rizikų suvokimas palietė“, – sakė Rytų kaimynystės politikos departamento trečiosios sekretorės pareigas einanti diplomatė.
Pasak ministerijos, J. Jakavonytė buvo vienintelė diplomatė, kartu su dešimčia kitų tarnybų atstovų padėjusi iš Afganistano evakuoti 2005–2013 metais su Lietuvos kariuomene dirbusius afganistaniečius vertėjus ir jų šeimos narius, taip pat Europos Sąjungos (ES) atstovybės Kabule ir Jungtinių Tautų pagalbos misijos Afganistane (UNAMA) darbuotojus ir jų šeimos narius.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis antradienį padėkas taip pat skyrė URM Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktoriui Audriui Brūzgai, Konsulinio departamento direktoriui Audriui Bendinskui, „Globalios Lietuvos“ departamento patarėjui Mantvydui Bekešiui, Lietuvos ambasadoriui Rusijoje Eitvydui Bajarūnui ir URM Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamento direktoriaus pavaduotojai Vilmai Dambrauskienei.
Šiems diplomatams padėka skirta už misijos planavimą, ryšių su partneriais mezgimą, logistinių ir teisinių, politinių bei praktinių klausimų, susijusių su evakuacijos misija, sprendimą.
Be pagalbos liko tūkstančiai
Dėkodama kartu misiją vykdžiusiems dešimčiai specialiųjų operacijų pajėgų karių, J. Jakavonytė sakė, kad tai buvo „profesionalai milžiniškomis geromis širdimis“.
„Misija pareikalavo ne tik drąsos, ne tik didelio pasirengimo, bet ir tos žmogiškos širdies, kūrybiškumo (...). Visi kartu buvome stiprūs“, – kalbėjo ji.
Anot jos, paskutines misijos valandas rugpjūčio 26-ąją lydėjo „dviprasmiški jausmai“ – tuo metu visi Lietuvos evakuojami afganistaniečiai jau buvo išvykę, o ji su kariais tiesiog skubėjo susirinkti paskutiniuosius daiktus ir „laiku įlipti į savo lėktuvą“.
„Buvo ir palengvėjimas, ir džiaugsmas, tuo pačiu užplūdo ir kiti jausmai, tas skaudus suvokimas, kad tenai paliekame realiai tūkstančius žmonių, kuriems reikalinga tarptautinės bendruomenės pagalba“, – sakė J. Jakavonytė.
Anot jos, sprogimas toje vietoje, kur dar prieš kelias valandas dirbo ir Lietuvos misijos dalyviai, leido suprasti, kokia buvo rizika.
Diplomatė pasakojo, kad jos darbas buvo skambinti vertėjams, informuoti, kur jų bus laukiama, registruoti atvykusiuosius, tikrinti jų dokumentus, sudaryti keleivių sąrašus, bendradarbiauti su kitų valstybių diplomatais derinant galimybes evakuoti žmones.
Ji pabrėžė, kad pasitikėjimą ir sklandų komandos darbą lėmė ir tai, jog misija buvo sudaryta iš žmonių, kurie jau buvo dirbę Afganistane – ji pati dirbo šalyje ilgiau nei dvejus metus ir sakė asmeniškai pažinojusi kai kuriuos evakuojamus vertėjus. Tiek komandos nariai, tiek vertėjai turėjo identifikacinius ženklus – trispalves arba užrašus LTU.
Dalis liko patyrę šeimų spaudimą
Diplomatė pasakojo, kad ne visiems evakuojamiesiems afganistaniečiams pavyko patekti į poro uostą iš pirmo karto, dalis jų, net ir pavykus po valandų laukimo ir Talibano patikrų patekti į oro uostą, persigalvojo ir liko šalyje.
„Buvo šeima, kuri buvo sustabdyta, kuri buvo gąsdinama, sudaužyti jų telefonai, Talibanas nufotografavo jų pasus, užfiksavo, kas jie tokie. Šeima buvo su mažamečiais vaikais, vaikams prireikė ir medikų pagalbos. Ta šeima po to įvykio atsitraukė, kitą dieną bandėme juos nuraminti ir informuoti, kad mes jų dar laukiame, tačiau šeima jau pati nusprendė neberizikuoti ir nebevykti pas mus, tiesiog turbūt išsigando“, – pasakojo J. Jakavonytė.
Dar viena šeima, anot jos, pateko į stovyklą, bet pernakvojęs Lietuvai talkinęs vertėjas su šeima nusprendė grįžti.
„Supratome, kad jie kažkokį spaudimą pajuto iš savo artimųjų, kad grįžtų. Tai buvo labai liūdnas ir jautrus momentas, šiek tiek bandėme atkalbėti, bet labai neskyrėme tam daug laiko, nes emocijoms ten jau nebuvo vietos – jei žmogus apsisprendė, mes tik palydėjome jį atgal prie vartų“, – tvirtino J. Jakavonytė.
Diplomatė taip pat pasakojo, kad komanda rado apleistas patalpas su nepagarbiai paliktomis ES valstybių vėliavomis – sandėlyje rasta Lietuvos trispalvė pargabenta į Lietuvą, ją misijos dalyviai perdavė premjerei Ingridai Šimonytei.
G. Landsbergis: turime Žaną d'Ark
Ministras G. Landsbergis, skirdamas apdovanojimą J. Jakavonytei „už ypatingą drąsą ir ypatingą pareigos jausmą“ pabrėžė, kad jos darbas parodė, jog diplomatai dirba ir priešakinėse fronto linijose.
„Tiesą sakant, kai pamatėme vaizdus iš Kabulo, lėktuvas iš Vilniaus, kuriame buvo kariai ir Justina, jau buvo pakilęs. Kai pamatėme, kas darosi Kabule, turiu pripažinti, man širdis nukrito į kulnus mėginant įsivaizduoti, į kokią mėsmalę išsiuntėme vieną mūsų žmonių, todėl nuolat palaikėme ryšį (...). Kolegoms pasakiau, kad mes, bent jau drąsos požiūriu, turime URM, o gal ir visos Lietuvos Žaną d'Ark“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Per dešimt dienų trukusią misiją į Lietuvą pargabenta daugiau nei 170 šalies kariams talkinusių afganistaniečių vertėjų su šeimos nariais, bėgančių nuo Afganistano kontrolę perėmusio Talibano.
Jie laikinai apgyvendinti Raseinių rajono savivaldybėje. Afganistaniečių poreikiams Vyriausybė numatė skirti 600 tūkst. eurų.
Lietuvos kariai Afganistane tarnavo beveik 20 metų – 2002–2021 metais.
JAV nusprendus pasitraukti iš Afganistano ir išvedant paskutinius karius iš šios valstybės, jos kontrolę rugpjūčio viduryje perėmė Talibanas, užėmęs sostinę Kabulą. NATO pajėgoms talkinę afganistaniečiai teigė, kad jų gyvybėms gresia pavojus, dėl to juos stengtasi evakuoti iš šalies.