„Štai neseniai buvo atvykę du Austrijos ministrai. Sutarėme, kad kursime aljansą ministrų, kurie pasisako už pokyčius migracijos sistemoje. <…> Puikiai suprantame, kad ES teisės sistema neatitinka tų realijų, kuriomis vykdoma hibridinė ataka“, – „Delfi“ pasakoja Bilotaitė.

Jos teigimu, Lietuvoje viešėję du Austrijos ministrai, išreiškę paramą Lietuvai ir užsiminę apie aljansą, sakė, jog „turime ne modulinius namelius finansuoti iš europinių pinigų, o sieną, kad žmonės neteisėtai čia nepatektų, ir mums po to nereikėtų modulinių namelių“.

Paklausta, kurios šalys sudarytų ES migracijos politiką pasiryžusių keisti šalių aljansą, Bilotaitė iš pradžių įvardija Austriją, Estiją, Latviją ir Lenkiją, bet paskui prasitaria apie dar vieną Lietuvos sąjungininkę:

„Iš tikrųjų bendravome ir su Vengrijos ministru. <…> Akivaizdu, kad tai – ne tik Lietuvos, bet visos ES problema. Šiuo atveju tas solidarumas – labai svarbus. Tą solidarumą šalys narės tikrai demonstruoja. Mes – ne vieni.“

Atkreipus pašnekovės dėmesį, jog Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis yra aštriai kritikavęs Vengrijos vadovybės vykdomą politiką, Bilotaitė šios situacijos nekomentavo: „Apie užsienio politikos kryptis ir klausimus reikėtų kalbėtis su užsienio reikalų ministru.“

Paprašyta patikslinti, ar, kitaip nei kai kurie jos partijos elito bendražygiai, ji neturi vertybinių pastabų Vengrijai ir Lenkijai, ministrė reagavo itin lakoniškai: „Aš tikrai sulaukiu šių dviejų valstybių palaikymo.“

Prasidėjus neteisėtų migrantų antplūdžiui, buvo matyti šiokio tokio sutrikimo požymių. Tai truko visą liepos mėnesį – iki tada, kai pradėta migrantus apgręžti. Kodėl buvo tas sutrikimo periodas? Juk pernai ir anksčiau būta tiek įvairių mokymų, stalo pratybų, dalyvaujant ir VRM atstovams.

Manau, kad mes nuo pat pradžių veikėme laibai aiškiai – turėdami labai aiškias kryptis. Viena kryptis buvo sienos apsauga, kita – apgyvendinimas, trečia – migracijos procesai. Tikrai nuosekliai dirbome ir rezultatai buvo matyti, nors galbūt ir ne iš karto. Matyt, neįmanoma tų rezultatų iš karto pasiekti.

Teisingai pastebėjote – būta mokymų, pratybų. Bet mums reikėjo viską padaryti labai greitai. Labai nenorėčiau grįžti į praeitį ir ieškoti priežasčių. Nes dabar mano, kaip vidaus reikalų ministrės, pagrindinis tikslas – suvaldyti šitą situaciją. Dabar tikrai nėra laiko kapstytis ieškant visų tų priežasčių. Dabar reikia susitelkimo.

Tai, kas vyksta, nėra koks nors nedidelis iššūkis mūsų valstybei: kyla labai rimta grėsmė. Nebegali būti politinių žaidimų, įvairių „patinka“ ir „nepatinka“: čia – mūsų valstybės ateitis. Visų institucijų ir politikų vienybė – labai svarbi.

Suprantu, kad ši tema – jautri, poliarizuojanti. Kai kas galbūt tiesiog naudojasi proga. Daug lengviau kritikuoti, kalbėti, nei realiai daryti. Turiu pasakyti, kad kartu su komanda padarėme daug per labai trumpą laiką.

Į klausimus apie tai, kodėl tam tikri sprendimai atsirado būtent tokiu, o ne kitu metu, manau, yra atsakymai. Antai pirmas klausimas – sienos apsauga, fizinio barjero statymas. Sprendimo statyti fizinį barjerą – sieną – nebuvo. VRM inicijavo atskirą įstatymą, kad sienai būtų suteiktas valstybinės reikšmės statusas. Dabar jau priimtas sprendimas, kad siena bus statoma, finansuojama, nepaisant to, ar ES mums duos pinigų. Tikiu, kad per metus laiko padarysime tai, ko nepadarėme per trisdešimt metų.

Kitas dalykas – neteisėtų migrantų neįleidimas. Jūs tikriausiai gerai žinote ES poziciją dėl šių procesų, teisines nuostatas, ir suprantate, kad tuos sprendimus reikėjo priimti labai atsakingai. Aš, kaip ministrė, prisiėmiau asmeninę atsakomybę ir padariau tai tik po to, kai paskambinau ES komisarei ir pasikviečiau ją į Lietuvą. Po to pokalbio – tą patį vakarą – buvo pasirašytas šis operacijų vadovo sprendimas.

Puikiai suprantame, kad ES teisės sistema neatitinka tų realijų, kuriomis vykdoma hibridinė ataka, o neteisėta migracija naudojama kaip įrankis prieš konkrečias šalis.

Tai gal tuos 4 tūkst. neteisėtų migrantų mes tam ir įsileidome, kad ES pamatytų problemos mastą ir pobūdį?

Mes turime pasakyti, kad ES teisė šiandien, deja, yra tokia. Mes suprantame, kad būna tiesiog migracijos krizė, vykstanti kitose Europos šalyse, ir būna hibridinė ataka, kai neteisėti migrantai naudojami kaip įrankis. Valstybės narės turi turėti teisę reaguoti greitai ir rūpintis savo nacionaliniu saugumu.

Beje, mūsų pavyzdžiu stabdant neteisėtus migrantus vėliau sekė lenkai ir latviai. Mūsų pareigūnai, ministerijos darbuotojai juos konsultavo, vyko jiems patarti.

Jūs kreipėtės į prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydama kelti klausimą Europos Vadovų Taryboje (EVT) dėl migraciją reguliuojančių ES teisės aktų. Koks rezultatas?

Šiuo metu matau vieną dalyką: visos mūsų institucijos, vadovai sutaria, jog europinę migracijos reguliavimo sistemą reikia keisti. Visi turime dirbti ir dirbame ta linkme. Aš, kaip vidaus reikalų ministrė, dirbu per mūsų komisarę. Taip pat dirbame su ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrų taryba. Nuolat keliame tą klausimą.

Mums pavyko: sulaukėme palaikymo. Štai neseniai buvo atvykę du Austrijos ministrai. Sutarėme, kad kursime aljansą ministrų, kurie pasisako už pokyčius migracijos sistemoje.

Kitas dalykas – fizinio barjero finansavimo klausimas. Tikriausiai žinote, kad ilgą laiką europiniu lygiu būta skepsio dėl fizinio barjero statybos. Tokie dalykai nebūdavo finansuojami. Nebuvo net palaikoma idėja, jog tai – efektyvi priemonė. Mes kėlėme šį klausimą įvairiais formatais, ir pagaliau buvo suprasta, kad ši priemonė – būtina.

Dabar jau visi sako – „taip, suprantame, reikia statyti sieną“. Kitas etapas – finansavimo klausimas. Lietuvoje viešėję austrai, su kuriais kuriame aljansą ir kurie išreiškė paramą Lietuvai, sakė, kad turime ne modulinius namelius finansuoti iš europinių pinigų, o sieną – kad žmonės neteisėtai čia nepatektų, ir mums po to nereikėtų modulinių namelių.

Dabar yra sprendimas skirti Lietuvai 37 mln. eurų. Bet tie pinigai bus naudojami pasekmėms, o mums reikia turėti fizinį barjerą tam, kad vėliau tokių pasekmių nebūtų.

Pasekmėms – nelegalų apgyvendinimui, išlaikymui, ir t. t.?

Taip, šitiems dalykams. Ir tai labai aiškiai suvokia, tarkime, Lietuvoje apsilankę Austrijos ministrai. Jau nekalbu apie Baltijos šalių ministrus. Dabar turime Lietuvos, Latvijos, Estijos formatą, prie kurio esame prijungę ir lenkus. Dirbame kaip vienas stiprus darinys, viena komanda, derindami savo veiksmus, kalbėdamiesi su europinėmis institucijomis.

Kalbate apie ES valstybių aljansą, pasirengusį keisti ES migracijos ir pireglobsčio politiką bei ją reguliuojančią teisinę sistemą. Kokios tai valstybės?

Pirmiausia galime kalbėti apie austrus. Iš Austrijos – visiškas palaikymas, supratimas. Sutarėme, kad pradedame bendrus darbus ir dirbsime kartu tam, kad suburtume tą aljansą. Yra mano minėtas Baltijos šalių formatas, Lenkija, kitos šalys. Nenorėčiau dabar minėti visų dalyvių, kol nesubursime viso ministrų formato, kuris galbūt susikurs kaip tik Vilniuje.

Ar planuojamame aljanse yra, tarkime, prancūzai, vokiečiai, italai, ispanai?

Vyksta procesas. Konkrečiai bus galime pasakyti tada, kai vyks susitikimas Vilniuje.

Patikslinsiu: aljansą sudarytų būtent teisingumo ir vidaus reikalų tarybos nariai – ministrai?

Jei ministras vyksta į tarybą, vadinasi, jis išreiškia savo valstybės poziciją. Tos pozicijos yra derinamos, joks ministras neimprovizuoja, nedžiazuoja.

Vadinasi, aljanso sudėtis atsispindės ir EVT?

Tai jau yra kitų institucijų darbas. Aš tikiu, kad jie tą darbą dirba. EVT tas klausimas bus keliamas – ir galbūt jau yra keliamas.

Prezidentas Gitanas Nausėda išgirdo jūsų kreipimąsi?

Tikiu, kad išgirdo, ir jie jau ėmėsi atitinkamų veiksmų. Girdžiu iš socialinės erdvės, kad apie tai kalbama. Apie tai, kad pokyčiai – reikalingi.

Jūsų pasirinkta viešo kreipimosi į valstybės vadovą forma buvo kritikuojama: juk galėjote veikti kitaip.

Galima kritikuoti, bet mano tikslas – kad mes turėtume rezultatą. Aš tikiu, kad mes jį turėsime.

Ir tikite, kad ES lygiu pavyks pakeisti tą ilgametį politinės ir teisinės minties sąstingį migracijos ir prieglobsčio klausimais?

Mano užsispyrimas toks, kad aš ryžtingai žengiu žingsnį po žingsnio. Tikrai padarysiu viską. Žengiant žingsnį po žingsnio galima turėti rezultatą. Galbūt šiandien atrodo, kad galima vertinti skeptiškai, bet tuos signalus, kuriuos aš matau ir girdžiu įvairiuose formatuose, vertinu kaip galimybę daryti pokyčius. Žinoma, nebus lengva, bet atkaklumas, užsispyrimas ir ėjimas viena kryptimi – raktas į sėkmę. Svarbu nenuleisti rankų.

Seimo kontrolieriaus įstaiga – ir jos vadovas, ir vienas atkaklus, užsispyręs darbuotojas eina visai kita kryptimi.

Kiekvienas, matyt, dirba savo darbą. Jų sritis – šita, ir jie tą darbą atlieka. Bet aš noriu pažymėti, kad dėmesys žmogaus teisių problemoms turėtų būti ne Lietuvoje, nes didžiausios problemos yra Baltarusijoje. Kalbėkime apie Baltarusijos žmones. Matome taip pat migrantus, kurie stumiami, su kuriais ten apskritai nesiskaitoma.

Mes tikrai laikomės įsipareigojimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves. Bet tarptautinės institucijos tikrai turėtų skirti deramą dėmesį ir tam, kas vyksta Baltarusijoje.

Dar vienas svarbus dalykas – hibridinė ataka prieš Lietuvą aprėpia ne tik neteisėtą migraciją, bet ir dezinformacijos sklaidą, kai bandoma apjuodinti Lietuvą, pavaizduoti ją neigiamame kontekste. Taip siekiama padaryti žalą mūsų šaliai. Šiuo atžvilgiu esu dėkinga mūsų žiniasklaidai, dirbančiai svarbų darbą ir padedančiai visuomenei suprasti, kas vyksta.

Ar mūsų (ir austrų) pastangas keisti ES migracijos ir prieglobsčio politiką remia Višegrado grupė?

Pasakysiu labai atvirai: man rūpi mūsų situacija, problemų sprendimai, ir kalbamės su visomis valstybėmis.

Ligšiolinė ES politika turbūt sulaukia ne tik austrų kritikos.

Iš tikrųjų bendravome ir su Vengrijos ministru. Dabar net negalėčiau išvardyti visų tų pokalbių, visų šalių. Dvišalių santykių patirtis tikrai buvo pozityvi, palaikanti Lietuvą.

Akivaizdu kad tai – ne tik Lietuvos, bet visos ES problema. Šiuo atveju tas solidarumas – labai svarbus. Tą solidarumą šalys narės tikrai demonstruoja. Mes – ne vieni.

Paminėjote Vengriją. Jos ankstesnė patirtis stabdant neteisėtą migraciją primena dabartinę Lietuvos patirtį. Ar santykių su mus remiančia Vengrija neapsunkins tai, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras yra aštriai kritikavęs šios valstybės valdžią ir jos vykdomą politiką? Ar neprarasime sąjungininkių, jei ir toliau skaitysime moralus Vengrijai, Lenkijai?

Apie užsienio politikos kryptis ir klausimus reikėtų kalbėtis su užsienio reikalų ministru. Mano pagrindinė užduotis – apsaugoti Lietuvos sieną. Tą turime padaryti ir tą darome. Kaip vidaus reikalų ministrė, darysiu tai visomis turimomis priemonėmis.

Kaip vidaus reikalų ministrė neturite vertybinių pastabų Vengrijai arba Lenkijai?

Aš tikrai sulaukiu iš jų palaikymo.

Ar Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos finansavimas yra pakankamas? Ar pareigūnams netrūksta būtiniausių techninių priemonių?

Akivaizdu, kad mums dabar reikia daug pajėgumų. Prie mūsų sienos dabar yra ne tik VSAT pareigūnai, bet ir kitos tarnybos. Visi įtraukti į šios krizės valdymą: VSAT, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai, Policijos departamentas, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. Pasitelkta kariuomenė, Šaulių sąjunga. Esame maksimaliai susitelkę.

Didelis iššūkis – pareigūnų nuovargis. Ypač pavargsta priešakinėse linijose budintys pareigūnai. Todėl, VRM pasiūlius, Vyriausybė priėmė sprendimą dėl priedų už tą sudėtingą darbą: 50, 30 ir 20 proc. – pagal įsitraukimo, dalyvavimo krizės valdyme lygį.

Mano šaltiniai teigia, kad VSAT labai trūksta kai kurių priemonių. Pareigūnai iš savo atlyginimų perkasi net prožektorius. Maža to, mūsų kariuomenė atsisako pasidalinti kai kuriomis turimomis techninėmis priemonėmis su VSAT ir siūlo pasieniečiams patiems „išsimušti“ finansavimą. Ar galite patvirtinti arba paneigti šią informaciją?

Mano, kaip vidaus reikalų ministrės, pozicija tokia: visos reikalingos priemonės bus suteiktos pagal galimybes. Ir mes tą darome. Per paskutinį vyriausybės posėdį buvo priimtas sprendimas dėl reikiamų papildomų priemonių. Apie tai, ko trūksta, nuolat kalbamės su VSAT. Suprantame, kad žmonės turi būti aprūpinti, motyvuoti, ir tai – mano prioritetas.