Prie statybine tvora aptvertos mokyklos stovi du Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. Čia mus pasitinka ir Vydenių seniūnė Genė Ramaškienė. Ji pasakoja, kad migrantai gyvena ramiai ir didelių problemų nekelia.

„Jie nori laisvės, jie nori patys nueiti į parduotuvę, jie nori telefonų nusipirkti, jie nori šlepečių, striukių. Rūbų atveža patys gyventojai, „Caritas“, paramą gavome „Humanoje“, kitą savaitę atveš. Na jiems darosi šalta. Dar sako, kad mažas maisto davinys. Yra kam nepatinka šitas maistas, yra kas nepripratęs prie jo, bet didelių problemų dėl to nebuvo“, – migrantų skundus vardina G. Ramaškienė.

Foto: DELFI / Robertas Narmontas

Vienintelis rimtesnis incidentas įvyko liepos pradžioje, kai tik į mokyklą buvo atvežti naujieji gyventojai. 4 iš jų paspruko prašliaužę po tvora. Kiek vėliau visa ketveriukė sučiupta jau Lenkijoje.

Migrantai apgyvendinti visai šalia vydeniškių, kitoje gatvės pusėje nuo mokyklos stovi dviaukščiai daugiabučiai namai. Vietiniai, sužinoję, kad į jų kaimą bus atvežami atvykėliai, iš pradžių kiek priešinosi, tačiau dabar problemų nebemato.

„Po truputį pasipriešinimas aprimo. Dauguma supranta situaciją Lietuvoje, stengiasi prisidėti prie viso šito. Jie dabar patys atneša higienos priemonių, kremų, losjonų merginoms, tikrai gaunam iš vietinių gyventojų drabužių. Tuo parodo, kad jie nėra priešiškai nusiteikę“, – pasakojo seniūnė.

Migrantai Vydeniuose
Foto: Vytenis Miškinis

Gyvenimas stovykloje verda

Pašnekovė vardina šalis, iš kurių čia apgyvendinti migrantai – tai vien Afrikos valstybės: daugiausiai Kongo, tačiau yra keletas žmonių iš Etiopijos, Somalio ar Eritrėjos.

„Yra porelių, draugauja, gyvenimas verda, jaunimas pas mus. Trys teigiami nėštumo testai“, – užsimena G. Ramaškienė, tačiau neturėjo atsakymo į klausimą, ar romanai užgimė jau pačioje mokykloje.

Nuo mokyklos stogo mums mojuoja keli gyventojai, tačiau puola slėptis pamatę į juos nukreiptą fotoaparato objektyvą – dauguma kažkodėl nenori fotografuotis.

Prie įėjimo į mokyklą susigūžę su striukėmis sėdi keturi žmonės, trys vaikinai ir mergina. Angliškai jie nekalba, tik prancūziškai, tačiau ir bendrauti nelabai nori. Atvykėliai nepratę prie tokių orų, nors dar rugpjūčio pabaiga, lynoja ir vėsu lyg rudenį.

Mokyklos viduje stovi ir šnekučiuojasi kelios grupelės žmonių, kai kurie sėdi ir bendrauja su artimaisiais telefonu. Norintys turi galimybę nusipirkti SIM korteles ir naudotis internetu. Beveik visi tuo pasinaudoja.

Migrantai Vydeniuose
Foto: Vytenis Miškinis

Spruko, kai tik atsivėrė siena

Praėjus koridorių įeinu į mokyklos sporto salę, jos gale sėdi du vyrai ir mergina, kurie iškart gana piktai paliepia jų nefotografuoti. Kitas vaikinas mėto kamuolį į krepšį, o pasisveikinus pradeda kalbėtis sklandžia anglų kalba.

„Maždaug 2 mėnesius jau esu Lietuvoje, pirmiausia mus nuvežė į pasienio užkardą, o po to iškart atvežė čia“, – pasakoja jis.

Gastonu prisistatęs 23-ejų metų jaunuolis gimė Konge, vėliau persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką, kur baigė mokyklą. Po to išvyko studijuoti į Baltarusiją. Ten praleido 9 mėnesius universitete mokydamasis rusų kalbos.

Daug skaitantis ir naujienas sekantis jaunuolis sakė, kad internete sužinojo apie Baltarusijoje vykstančius protestus, vėliau pamatė straipsnį apie įvestas sankcijas, o po to išgirdo ir apie atvertą kelią į Lietuvą.

„Kai išgirdome, kad siena su Lietuva atidaryta, mes pasinaudojome galimybe. Nebuvo taip, kad Lukašenka liepė mums keliauti, – sakė jis. – Bet dauguma studentų Baltarusijoje neturėjo darbo, negalėjome savimi pasirūpinti, todėl norėjome persikelti į valstybę, kur būtų lengviau. Tik ryžtingiausi priėmė sprendimą eiti per sieną. Studentų iš Afrikos vis dar yra Baltarusijoje, tik pakankamai drąsūs žmonės pasinaudojo galimybe ir nusprendė per miškus keliauti į Lietuvą.“

Su grupele likimo draugų Gastonas be problemų kirto sieną visai šalia kontrolės punkto. Iškart po to jie pasidavė mūsų šalies pasieniečiams.

„Iš pradžių mes bijojome, juk natūralu, išsigąsti, kai pamatai policiją. Bet jie elgėsi su mumis maloniai, davė apsaugines kaukes, nuvežė į užkardą. Ten praleidome keletą valandų ir tada mus nuvežė čia“, – sakė jis.

Pašalpų nenori

Pasak vaikino, dienos mokykloje atrodo vienodos, migrantai tik miega ir valgo. Tiesa, jie turi dėlionių, stalo žaidimų ir panašių užsiėmimų.

„Aš dar pasportuoju, pamėtau krepšinį. Bet jokių pramogų nėra, – kalbėjo jis, o paklaustas, ko norėtų, atsakė. – Galiu kalbėti tik už save. Aš norėčiau būti elektronikos inžinieriumi. Norėčiau studijuoti, gauti darbą ir dirbti pagal profesiją. Nieko daugiau nenoriu. Vienintelis dalykas, kurio čia visi nori – laisvės. Jie nori laisvai vaikščioti gatvėmis, išeiti į lauką ir daryti, tai, ką norime, o ne būti įkalinti narve kaip šunys.“

Jis akcentavo, kad nesitiki iš Lietuvos jokios pagalbos, tik nori, kad jam būtų suteiktas šansas realizuoti save.

„Mes neprašome nemokamų daiktų iš valdžios, mes norime patys dirbti, norime susirasti darbus ir save išlaikyti. Mums nereikia pašalpų. Mums svarbiausia mokytis ir gauti darbą, kad galėtume save išlaikyti. Mums nereikia jokios papildomos pagalbos“, – tikino jis.

Paklaustas, ar sulaukė pasiūlymo nemokamai keliauti namo ir dar gauti 300 eurų, Gastonas atsakė teigiamai, bet iškart pridūrė.

Migrantai Vydeniuose
Foto: Vytenis Miškinis

„Jie nesupranta, iš kur mes atvykome ir ką mes patyrėme, – aiškino jis. – Įsivaizduokit, duočiau jums 1000 dolerių ir sakyčiau, grįšk į šalį, kur tu kentėjai. Tu ten grįžti, pinigai baigiasi, o kas tada? Tu ten neturi šeimos, tu ten normaliai nepavalgai.“

Gastonas sako, kad namie labai pavojinga ir grįžti ten jis negali. Norėdamas tai įrodyti telefone jis randa nuotrauką, kur peiliu sužeista jo kakta – esą taip jis užpultas tėvynėje.

„Jūs siūlote grįžti į vietą, kur yra vien smurtas. Aš nesutikčiau ten grįžti už jokius pinigus. Mano ateitis yra svarbesnė už pinigus“, – rėžia jis.

Klausiamas apie maistą ir sąlygas čia, pašnekovas labai nesiskundžia. Porcijos mažokas, kartais miegoti tenka eiti alkanam. Nuolat atvažiuoja parduotuvė ant ratų, ten galima nusipirkti duonos, kitų produktų, taip pat cigarečių, kas tarp migrantų – deficitinė prekė.

„Aš suprantu, kad visa ši krizė atsitiko labai staiga ir Lietuvos valdžia nebuvo tam pasiruošusi“, – pridūrė jis.

Jaunuolio teigimu, visi migrantai sugyvena draugiškai, dauguma jų susikalba prancūziškai, o kažkokių konfliktų nekyla.

„Taip, mes turime lyderius, – paklaustas apie vidinę hierarchiją atskleidė jis. – Mes išsirinkome keletą atstovų, kurie turi kalbėti su žurnalistais ar tais, kas ateina perduoti mums informacijos.“

Tiesa, pats pašnekovas sako, kad tikrai nėra vienas iš atstovų, su manimi laisvai bendrauti tik įrašinėjant pokalbį į diktofoną, bet filmuotis nedrįstų.

Migrantai Vydeniuose
Foto: Vytenis Miškinis

Neįsivaizduoja, kaip dar yra gyvas

Atsisveikinęs su pašnekovu einu toliau, koridoriuje sutinku Jamalą. Laisvai angliškai kalbantis jaunuolis tikina, kad jam 16 metų. Tiesa, ar taip yra iš tiesų, neaišku. Nustatyti be dokumentų atvykusių migrantų tapatybes sudėtinga, tad jie gali meluoti esantys nepilnamečiai, kad iškart būtų priskiriami pažeidžiamoms grupėms ir sulauktų geresnių sąlygų.

Jamalas pasakojo, kad gimė Eritrėjoje. Iš ten buvo priverstas sprukti, nes jei liktų namie, dabar tikriausiai būtų jau paimtas į armiją. Iš pradžių atsidūrė kaimyninėje Etiopijoje, dirbo atsitiktinius darbus, o vėliau, padedamas draugų, nusigavo į Baltarusiją.

Migrantai Vydeniuose
Foto: Vytenis Miškinis

„Baltarusijoje mačiau daugybę blogų dalykų, jie rasistai ir nemėgsta juodaodžių, jie nenori, kad mes ten pasiliktume. Todėl sprukome iš ten, kai sienos atsidarė“, – sakė jis.

Anot vaikino, jis nežino, kas jo laukia. Norėtų lankyti mokykla, bet kol kas tokių pasiūlymų nesulaukė. Pats savarankiškai su telefonu mokosi lietuvių kalbos.

„Kai kurie lietuviai su manimi susisiekia per socialinius tinklus, jie man padeda išmokti kalbą, pasakoja, ką patys daro ir ką galima daryti Lietuvoje. Noriu išmokti kalbą“, – sako jis.

Paklaustas, kokie jo ateities planai ir kur galiausiai tikisi atsidurti, Jamalas atsako – jam svarbiausia taika.

„Kai prisimenu visą savo gyvenimą, neįsivaizduoju, kaip vis dar esu gyvas. Noriu tik taikos, man daugiau niekas nerūpi. Jei Lietuvoje rasiu taiką, man nebereikia keliauti niekur kitur. Jei yra taika, ko dar daugiau reikia. Tada gali daryti viską“, – sako jis.

Pašnekovas praveda ir ekskursiją po mokyklą, aprodo klases, kurios paverstos miegamaisiais – jose telpa po 13 lovų.

Interjeras dar likęs iš mokyklos laikų, ant sienų kabo plakatai su istorinėmis asmenybėmis ar lietuvių kalbos sentencijos.

Mokyklinė lenta tapo rūbų džiovykla, rūbai čia sudžiauti ir visur kitur - ant langų, lovų, kėdžių.

Gyventojai rodo maistą, bandeles ir nesuvalgyta sriubą. „Nelabai skani“, – juokiasi migrantas.

Migrantai Vydeniuose
Foto: Vytenis Miškinis

Keliasdešimt žmonių gyvena buvusioje renginių salėje, čia kai kas miega, kai kas žaidžia stalo, žaidimus, kai kas tiesiog kalbasi, per kolonėlę groja muzika.

Parlamentaras įsivėlė į aštrų konfliktą

Kartu mokykloje svečiuojasi ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Jo tikslas čia – įtikinti migrantus savanoriškai grįžti namo. Parlamentaras aiškina, kad prieglobsčio jie vis tiek greičiausiai negaus, galiausiai bus deportuoti, o dar ir gali būti teisiami už neteisėtą sienos perėjimą.

„Jūs dėl to galite 2 metams atsidurti kalėjime“, – akcentuoja L. Kasčiūnas.

Migrantai Vydeniuose
Foto: Vytenis Miškinis

Tačiau jo pasiūlymai migrantų nevilioja, vienas sako, kad geriau metų metus sėdęs uždarytas šioje mokykloje nei grįš namo.

Eidamas per mokyklą ir dalindamas migrantams lapus prancūzų, anglų bei rusų kalbomis, kur užrašyta, kas jų laukia, Seimo narys galiausiai prieina ir renginių salę.

Kasčiūno dalinamas perspėjimas

Ten jo išklausęs atvykėlių būrys neapsidžiaugė tuo, ką išgirdo. Viskas peraugo į aštrų konfliktą, kai atvykėliai pakeltais balsais aiškino apie savo teises, o L. Kasčiūnas ne ką ramiau atsakinėjo, kad Lietuva neturi jokios pareigos priimti visos Afrikos.

Jis emocingai aiškina, kad kiekvieno migranto išlaikymas per dieną Lietuvai atsieina 50 eurų, o kol kas nė vienam nesuteiktas prieglobstis, todėl visiems būtų paprasčiausia, jei jie tiesiog grįžtų namo.

Iškart po aštraus apsižodžiavimo su užsieniečiais L. Kasčiūnas žurnalistams aiškino, kas jo akimis įvyko.

„Jie turi teisę prašyti prieglobsčio, bet po to, kai prašymas bus išnagrinėtas, tai reiškia, kad po to pasirinkimas jiems yra paprastas. Arba jie važiuoja namo, arba keliaus į teismą. O jie man kažką įrodinėja, kad aš negaliu ateiti ir jiems to pasakyti, – kalbėjo parlamentaras. – Matau, kad prasinešė ir Seimo kontrolieriaus atstovas, pridėjęs į galvas jiems visokiausių teisių ir laisvių. Jie mojuoja jo vizitine kortele, sakė, apskųs mane ombudsmenui. Tegul skundžia.“