„Delfi TV“ laidoje „Pokalbis“ sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys papasakojo apie tai, kaip ministro postą jis įsivaizdavo prieš ateidamas į šias pareigas.

„Manau, kad visur, kur mūsų nėra, atrodo lengviau, – už tvoros žolė žalesnė. Natūralu, kad pažinimas tuomet kitoks. Nežinau, ar pandemijos metas man sudarė galimybę iki galo pažinti [šį postą], <...>, nes pandemija sutrukdė pabendrauti su žmonėmis“, – laidos pradžioje sako ministras.

Dulkys: krizės užklumpa tada, kai niekas nelaukia

Tiesa, A. Dulkys, prieš užimdamas pareigas, žinojo, kur eina ir kokia sudėtinga situacija yra Lietuvoje pandemijos akivaizdoje. Paklausus, ar tam iš viso įmanoma pasiruošti, ministras tikino, kad krizės užklumpa tada, kai niekas nelaukia.

„Aš manau, kad tikrai ne; be abejo, tarkime, kariai ruošiami karinei tarnybai ir panašiai, bet man atrodo, kad tikrosios krizės užklumpa tada, kai niekas nelaukia. Geriausias pavyzdys – pasiskaityti apie tuos žmones, kurie gyveno Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse; kaip ir visos tautos, žmonės tikėjo, kad niekada nebus karo. Net būdavo skiriami apdovanojimai ekonomistams, kurie savo mokslo įrodymais įtikindavo, kad karas apskritai neįmanomas šioje žemėje, nes ekonominiai ryšiai tiek mus apraizgę ir čia niekada nebus nieko, bet, deja, turėjome du žiauriausius pasaulinius karus, ir tai parodė, kad žmogus, jo vertybės kur kas sunkesnės“, – svarstė A. Dulkys.

Daiva Žeimytė-Bilienė, Arūnas Dulkys

Ministras sako, kad kai jam buvo pasiūlytos pareigos, pajuto pilietinės pareigos jausmą.

„Mes turime suprasti, kad visada bus situacijų, kai tu priimi sprendimą per kelias sekundes – eini arba neini. Ir niekada nebus taip, kad išloštum. Visąlaik bus tokių situacijų, kai „įsijungia“ pilietiškumo jausmas. Aš tiesiog buvau pagautas tokią akimirką, kai virė pilietinis požiūris, ir jeigu reikia, tai gerai, einu, kiek reikia, prisidėsiu. Tokia buvo nuotaika“, – pridūrė ministras.

Lyderių problemos

Prakalbus apie lyderystę, sveikatos apsaugos ministras tikino, jog šiuolaikiniai lyderiai turi visai kitokių problemų ir iššūkių nei ankstesnieji.

„Aš abejoju, ar koks nors kitas politikas būtų mane sugundęs ir suviliojęs ateiti į politiką, bet dabartinė premjerė – žmogus, kurios žodis šiuo atveju buvo lemiamas. O, kalbant apie lyderius, XXI amžiaus lyderiai keičiasi; tai, ko reikėjo Čerčiliui ar kitiems žmonėms prieš šimtą metų, visa tai keičiasi, o XXI amžiaus lyderystė yra visų pirma moralinė, nes dabar žmonės turi tobulinti ne tiek įrankius, kiek patį save. Ir XXI amžiaus lyderystė jau reikalauja iš vadovų holistinio požiūrio, kai sakoma, kad svarbiausia – žmogus. Kai sakoma, kad turi rūpėti žmogus, tai turi rūpėti ne tik tas, kuris yra šiandien šalia mūsų, bet ir tas būsimas. Tai reiškia, kad jeigu aš mąstau apie organizacijos vystymąsi, apie jos kelionę laiku, turiu galvoti, kad būtų gerai ne tik tuo metu dirbantiems žmonėms, bet kad norėtų dirbti ir tie būsimi žmonės. Labai sudėtinga ši vieta“, – laidoje sakė A. Dulkys.

Kalbant apie atsakomybę, pandemija, kaip pastebėta laidoje, atskleidė ne tik lyderių, bet ir visuomenės atsakomybės jausmą.

„Matyt, priekaištavimas būtų iš tų akmenų serijos – kas nepadarė klaidų, meskite į mane akmenį. Man atrodo, kad priekaištų vieni kitiems galime surasti daugybę, bet turime ir už ką padėkoti. Beveik pusė žmonių jau prisidėjo kurdami viešąsias gėrybes ir pasiskiepijo, jie supranta atsakomybę; čia būtent yra esmė – daugeliui žmonių reikia skiepytis ne tik dėl savęs, nes daugelis gali persirgti ir nieko neatsitiks, bet jei galvojame apie šalia esantį žmogų, tai ir yra tikroji atsakomybė“, – laidoje sakė A. Dulkys.

Dulkys: tam tikra prasme ir pandemija yra geras pavyzdys

Politikas netgi pridūrė, kad tam tikra prasme pandemija yra geras pavyzdys, parodantis, kaip mes galime susidoroti su krize.

„Kai yra krizė, kai reikia kiekvienam prisidėti, bus neteisinga, jei kiekvienas galvosime „dėl manęs tai nieko nenutiks“. Kiekvieno indėlis labai svarbus. Manau, kad tam tikra prasme ir gerai ta pandemija, nes mes pažinsime patys save, kai bus kitų krizių. Mes juk galvojame apie save geriau, o dabar galime pamatyti savo fotografiją, kokie esame, – kaip greitai pavyksta arba nepavyksta ką nors padaryti. Kaip sakoma, nėra nieko blogo, kas neišeitų į gera. Tai geras praktinis pavyzdys, kaip mums pavyksta susitarti.“

Anot pašnekovo, vis dar sunkiai sekasi suprasti, kad kolektyvines krizes reikia spręsti visiems, o ne laukti, kol tas problemas išspręs kas nors kitas.

„Reikia nueiti tam tikrą kelionę. Kalbėjome apie karus, – ilgesnis taikos metas užsimiršta, tas pats yra biržų makleriams – praeina kažkiek metų ir vėl turime nesusipratimą, biržų krizes. Žmogus neracionalus, visą laiką yra pagunda galvoti: „Gal aš neprisidėsiu, bet problemą reikia išspręsti, tai gal šitai padarys kiti, o aš vėliau tuo pasinaudosiu.“

„Kartais galvojama, kad gal kaimynas pasiskiepys ir viskas bus gerai, bet čia jau yra didelė kaina, nes žaidžiame žmonių gyvybėmis, ir tai visiškai nejuokinga“, – pridūrė A. Dulkys.

Reikia pokyčių sistemoje

Paklausus apie skiepus ir kodėl žmonės vangiai skiepijasi, politikas svarstė, kad atsakingi ir valdžioje esantys žmonės, tačiau sisteminiams pokyčiams reikia nemažai laiko.

„Man atrodo, problema ta, kad politikoje, įvairiuose postuose yra daug vadovų, kurie bijo prarasti valdžią, darbo vietą, ir nejučia įsitraukia į tam tikrus žaidimus, interesų derinimus, tada tai, ko reikia valstybei, pradeda derinti prie baimės prarasti tai, ką jie turi. Esu sakęs ir anksčiau, kad tikrai nebijau nieko prarasti, žinau, kad kartu tai yra stiprybė, kai visi aplinkiniai žino, jog tu nebijai, ir tai labai svarbu. Šitai padeda priimti sprendimus, bet juos priimti, kai visa sistema labai sudėtinga, kai reikia tam tikro nuoseklumo, sunku, nes ir šiuo metu srityje, kurioje esu aš su komanda, vienu metu reikia spręsti pandemijos valdymo klausimą ir kartu reikia pokyčių sistemoje, nes su kai kuriais dalykais mes nesusitvarkome, mat sistema yra be pokyčių ir ji nesusitvarko.

Bet tada sistema tarsi atsako, kad pokyčiai per pandemija yra negerai, reformos gąsdina, ir išeina tokia savotiška aklavietė, o reikalavimas iš vadžios yra iš karto ir nedelsiant. Tai per greitas noras, nes sisteminiams pokyčiams reikia laiko, taip pat reikia suprasti, kad kai kuriems dalykams bus pasakyta „ne“, bet tai pasakyti sunku. Taigi čia yra esmė – baimė prarasti savo postą“, – sako politikas.

Įsišaknijęs mobingas ir patyčios

Paklausus, ar šiame poste pasitaikė nemalonių įvykių, ministras sakė, jog labiausiai jį stebina įsišaknijęs mobingas.

„Su artimaisiais pasitarėme, nors buvo mažai duota laiko pasitarti. Labai didžiuojuosi savo vaikais: mano dukros gerai suprato, mes žinojome, kokios čia yra žaidimo taisyklės, ir jos tai priima kaip žaidimą; <...> aš nebijau nieko prarasti, suprantu, kad per vieną kadenciją negali visko pakeisti, bet kas nors turi mėginti dėti pamatus. Vaikai supranta, kad dabar bus visko, mano šeima yra pilietiška, aš ja didžiuojuosi.

Mano šeima supranta žaidimo taisykles, ir aš tai suprantu, bet nereiškia, kad joms pritariu. Man keista, kad Lietuvoje kai kurie politikai leidžia būti to paties mobingo ar patyčių simboliais; mes klausiame, <...> iš kur institucijose, mokyklose tiek patyčių, tai pasižiūrėkime, kaip kai kurie politikai veda savo posėdžius, kaip jie patys elgiasi per tuos susitikimus, kaip jie pasitinka dalyvius, ką ir kokiomis frazėmis palydi. Tikrai nenuostabu, iš kur organizacijose yra patyčių ir mobingo, jeigu tau kartoja ir kartoja. Turiu mintyje, kad su tuo reikia kovoti intelektualiai, bet ne taip primityviai žeminti“, – sako politikas.

Arūnas Dulkys

Anot jo, liūdna, kai politikai pasitelkia mobingą valdžioje, o paskui, netekę posto, visa tai naudoja organizacijose, į kurias pereina.

„Kalbant apie savo darbą, dažnai nesuformuluojama jokia konkreti pastaba, tarkim, dėl teisės akto, bet apeliuojama į tave ir netgi sakomos tokios frazės kaip „jis yra nedrąsus“, „jis bijo pažeisti viešųjų pirkimų įstatymą“, „žiūrėkite, jis bijo ateiti, jis slapstosi“. Realybėje visi žino, kaip tai veikia, bet toks pavyzdys. Čia yra šaknys, taip gimsta mobingas. Kai tie žmonės bus nebe politikai, o kokių nors organizacijų vadovai, vadinasi, jie tą patį naudos ir ten“, – sako politikas.

Prabilo apie ateitį ir pirmų mėnesių gėdą

Laidos pabaigoje ministro paklausta, ar jis turėtų ambicijų po kadencijos likti valdžioje. Politikas tikino, kad nelabai numano, kaip toliau susiklostys jo karjera.

„Geras klausimas. Aš vis neišmokstu nutylėti to, ko nereikėtų sakyti. Pripažįstu, kad tą akimirką, kai mane pakvietė, visiškai negalvojau apie šituos dalykus. Man tai buvo analogiška kaip „ateik, padėk, nes vanduo kažkur užliejo“. Aš taip mačiau situaciją, o dabar pažiūrėkime (nieko nenoriu įžeisti) – yra daug patarėjų iš pirmosios kovido bangos. Pirmosios kovido bangos problemų mastas, skaičiai panašūs į dabartinius, pikas panašus, o mes dabar galvojame, kad pandemija yra atslūgusi. Kas tuomet dėjosi... Aš į tai buvau susikoncentravęs.

Galvojau: gerai, kažkas mato, kad reikalingas esi komandai. Geras jausmas, kai esi reikalingas, ir aš atėjau prisidėti, negalvojau apie ateitį. Antra pamoka – pirmais mėnesiais ne viename interviu esu sakęs, kad, žinokite, aš ne politikas. Dabar suprantu, kokias nesąmones kalbėjau, juk viskas, mielasis, ministro postas ir yra politika. Man tokia gėda, kad pirmais mėnesiais tokių keistenybių jaučiuosi prikalbėjęs, nes tuo metu ir asmeniniame gyvenime visokių aplinkybių buvo, visai kita nuotaika. Taigi dabar atsakymo neturiu [dėl valdžios siekimo ateityje, aut. past.]“, – sako politikas.

„Kur mane nuves tas gyvenimas, nežinau. Turiu sau formulę, kad kiekvieną darbo dieną pradedu kaip paskutinę“, – laidos pabaigoje svarstė A. Dulkys.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1533)