Kai pranešėte apie savo naują gyvenimo pradžią, tikėjotės, kad visuomenėje kils tiek daug klausimų?

Aišku, kad tikėjausi. Yra iliustracija su bėgiojančiu žmogumi: kai tu išbėgi į savo distanciją, žinai, kad bus sunku, bet galiausiai būna sunkiau. Žinojau, kad bus tokių dalykų, kai apsisprendžiau eiti į politiką. Vis dėlto tai yra mero pozicija. Daug čia tų razborkių, nuskriaustų žmonių aplinkui, kurie buvo įpratę prie vieno veikimo būdo. Tokių žmonių yra daug ir versle, ir toje pačioje architektūroje.

Ir politikoje?

Ir politikoje. Bet politikoje paprastesnė dalis. Čia, aišku, yra oponentai, partneriai, partnerių oponentai. Bet kai versle būna... Tai natūralu, žinojau, kad bus tų dalykų. Kai paskelbiau apie savo santykius, žinojau, kad bus. Natūralu.

Dėl ko visuomenėje kilo tie klausimai?

Žinojau, kad bus sunku, bet nežinojau, kad tiek. Laisvoje visuomenėje žiniasklaidos priedermė žiūrėti, kad vieši asmenys neperžengtų viešų interesų konfliktų ribos, nepainiotų dalykų. Tas labai svarbu, bet labai svarbu žinoti, kas apie ką. Nes čia yra ir asmeninė linija, ir darbinė linija. Man atrodo abiejose linijose buvo peržengta kai kur. Tas buvo labai nesmagu. Juo labiau, kad ne apie mane eina kalba, bet apie artimus žmones. Man to buvo per daug.

O dėl ko? Man atrodo, kad yra visko. Ir natūralaus intereso. Įdomu žinoti, ar tikrai viskas gerai, ar laiku deklaravo, ar ko nors nenuslėpė, ar kas nors nesusiję. Natūralu, kad reikia atsakymų. Kita dalis - žmonės mėgsta muilo operas žiūrėti, kurių aš nežiūriu. Tai didžiajai daliai turbūt ir dėl to įdomu. Kitai daliai įdomu, nes gal čia politinis oponentas, galbūt ką nors surasim, galbūt pavyks.

Yra nuskriaustųjų dalis. Yra taip, kad miesto architektūrinis – urbanistinis veidas keičiamas ne šiaip sau. Ta kartelė keliama aukštyn. (...) Bet ko neleidžiam daryti. Vieša paslaptis, kad ateinam ir sakom: reikia tuos medžius išsaugoti, jeigu nepavyksta, perkelti į kitą vietą. Tada mūsų klausia: o kodėl? O kur tai parašyta?

Arba čia yra dvibučių pastatų kontekstas, čia negalima statyti penkiaaukščio namo, apsimetant, kad čia dvibutis pastatas. Čia dirbantys žmonės sulaukia realių grasinimų. Tau žodžiu pasako, o paskui dar per kažkur realiai pareina. Čia yra labai rimta. (...) Visas tas kompleksas labai skirtingų interesų ir sukėlė susidomėjimą, kuris tam tikra prasme natūralus, galėčiau sakyti.

Pastoviai sakote, kad miestui architektūriniai konkursai yra labai reikalingi. Tačiau yra konkretus pavyzdys - Ceikinių gatvė 2. Čia savivaldybė leido be konkurso tęsti projektavimo darbus, nors buvo jau įsigaliojęs Architektūros įstatymas, kuris numato architektūros konkurso reikalingumą. (Red. past.: šiuo konkrečiu atveju vystytojas projektavimo įmonę pasirinko „DO Architects“, kurios viena iš savininkių yra mero naujoji partnerė G. T. Gylytė).

Su konkursais pradėjome daug dirbti. Prieš kelis metus nustatėm taisykles, kada kokius konkursus reikia skelbti Vilniaus mieste. Šį pavasarį dar paaukštinom kartelę. Architektų rūmai tą labai teigiamai įvertino. Kai kurie architektai sako, kad perlenkėm lazdą, nes per daug reikalaujam. (...)

Pagal mažiausią kainą perkant dažniausiai baigiasi tuo, kad mokesčių mokėtojai permoka už labai blogą dalyką. Tokių atvejų buvo labai daug. Jeigu tu neapsisprendi, ko tau tiksliai reikia ir neatsirenki geriausios idėjos, geriausios komandos, tai tau priprojektuoja tokių dalykų, kad paskui būna nefunkcionalus ir per brangiai pastatytas daiktas. (...) Dėl to einam prie konkursų. Konkursas vyksta pagal mūsų aukščiausią atvirumo standartą. Kai kurie architektai sako, kad per daug atvirai, nes per brangu dalyvauti. Visada darom su Architektų rūmais. Iš savivaldybės komisijoje yra nesprendžianti dauguma, o mažuma. Kad nebūtų taip, jog iš savivaldybės susirenka ir kažką nusprendžia. Nė vienam Lietuvos mieste tokio standarto dėl konkursų nėra. Tą sako ir Architektų rūmai: mokykitės ir kiti iš Vilniaus.

Foto: DELFI / Andrius Ufartas

Gegužės mėnesį taryboje priėmėme sprendimą. Pats nemažai prie to prisidėjau, prisidėjo ir vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. Po to įsigilinau į tą atvejį, kur sakote. Visada yra klausimas: o kam reikia, kam nereikia. Ir koks yra pereinamasis periodas. Vienur yra tarsi tipiniai pastatai. Kai statom darželius, visada klausiam: kiekvienam atskiro konkurso reikia ar geriau tipinis? Dabar tokia lyg ir mintis vyrauja, kad gal ir nereikėtų kiekvienam atskiro, nors nustatėm, kad turi būti atskiri. Galbūt dar ir atgal grįžti reikės. Dar pažiūrėsim. Lygiai taip pat kokios nors parduotuvės, individualūs namai ir pan.

Kita dalis – visada yra procesas. Ypač privačiame projekte. Tu pradedi su kažkuo dirbti, vyksta šnekos, pasitarimai. Kartais ta nematoma dalis vyksta labai ilgai, ir staiga kurią nors dieną, kaip žemaičiai sako, pyst ir taisyklės pasikeičia. Tai klausimas, kokias procedūras jau praėjus mes traktuojam, kad čia būtų jau naujos taisyklės taikymas atgal, o kada tai yra galiojimas į priekį.

Aš pats, kaip teisės mokslų daktaras, tą temą esu labai detaliai nagrinėjęs. Iš šalies tik gali atrodyti, kad čia labai lengva, kad taikom nuo rytojaus. Bet praktiškai tai yra labai labai sudėtingi dalykai. Dėl to tarybos sprendime yra išlyga, kad ten, kur pradėta, galima ir netaikyti to konkurso. Jeigu neklystu, tokiu atveju prašoma eiti į Architektų rūmų regioninę architektų tarybą, kad būtų patvirtinta. Palikta galimybė, kad jeigu ne konkurso būdu, tada reikia architektų tarybos pritarimo. Kaip suprantu, čia toks atvejis ir buvo. Gerokai seniau buvo pradėta dirbti, tas projektas pradžioje buvo aktyviai vystytas, paskui ne taip aktyviai.

Tai gal reikėtų pakeisti Architektūros įstatymą ir numatyti išimtis, kurios galiotų visiems?

Aš nežinau. Esu kalbėjęs su kai kuriais buvusiais merais, kurie sakė, kad konkursai tiktai lūzeriams, reikia pasirinkti, su kuo nori dirbti. Man atrodo, kad konkursai leidžia generuoti geriausią idėją ir paskui su ja dirbti. (...)

Dėl Tolminkiemio gimnazijos. Ten buvo Vilniaus vystymo kompanijos paskelbtas projektavimo paslaugų pirkimas. Galiausiai buvo parengti sprendimai, bet jie nepraėjo savivaldybės filtro. Ir tada buvo paskelbta iš naujo, nors už ankstesnį jau buvo sumokėta. (Red. past.: atmetus pirmą pasiūlymą, vėliau viešųjų pirkimų konkursą laimėjo G. T. Gylytės įmonė „DO Architects“. Už architektūrinės idėjos projektinį pasiūlymą šiai įmonei sumokėta 713.900,00 Eur).

Aš gerai prisimenu Tolminkiemio gimnazijos atvejį. Ten nebuvo konkurso. Ten buvo pagal mažiausią kainą atrinkta kontora. Nieko nenoriu sakyti gerai ar blogai, bet ji atnešė rezultatą, tada vyriausias architektas ir kiti sako: blogai. Yra tokių atvejų, kur net ir po konkurso mes nežinom, ar tai yra geriausias variantas. Nes į konkursą ateina tas, kas ateina. (...).

Čia geriausiai galėtų pakomentuoti pati bendruomenė. Ten buvo daug įsitraukimo. Iš pradžių buvo diskusija, ar tai bažnytinė – katalikiška, ar savivaldybės mokykla. Pats inicijavau, kad būtų padaryta žmonių apklausa. Aš asmeniškai, ko gero, būčiau už katalikišką mokyklą. 90 proc. Pilaitės gyventojų ir miestiečių pasisakė už savivaldybės mokyklą.

Jeigu atkeliavo projektas, ir jis yra blogas, funkciškai netinkamas, eksploataciškai netinkamas, nėra jokios idėjos, tai nėra įkvepianti, gera mokykla, savivaldybė neturėjo kitos išeities. Buvo iš naujo paskelbtas konkursas. Aš nesekiau konkurso detalių ir tikrai nežinau. Ką komentaro Architektų rūmų prezidentas Lukas Rekevičius, kad konkurse dalyvavo labai stiprios architektų kontoros, konkurencija buvo labai didžiulė, buvo išrinktas darbas, kuris bent jau kol kas bendruomenę tikrai tenkina. Linkiu sėkmės įgyvendinti.

Minėjote L. Rekevičių. Jei neklystu, jis kartu su Jumis ėjo į Vilniaus miesto tarybą. Ir jis visuomet Jus viešai palaiko. Gal šitą ryšį reikėtų paminėti? (Red. past.: Delfi užfiksavo kelis atvejus, kai šis architektas projektavo kartu su „DO Architects“).

Aš nežinau, ar visada (palaiko – red. past). Tas ryšys yra viešas. Aš laikausi principo, kad norint kažką komentuoti, nesinori žmonių siųsti į tą google funkciją. (...) Mes nieko nebandom nuslėpti. Kas privalo būti, ir netgi daugiau kas privalo būti, yra atvira, vieša. (...).

Čia turbūt ne tas atvejis, kai Advokatų tarybos pirmininko pašnekėjimas sukėlė furorą. Aš nenoriu kažkokiais autoritetais dangstytis. (...) Aš linkėčiau, kad profesinės ir visos kitos asociacijos aiškiau ir drąsiau pasakytų savo žodį. Man atrodo, tai yra labai svarbu. Nes kai pradedama remtis (ir žiniasklaidoje) anoniminiais komentuotojais, čia ne jūsų portale, kitur buvo... Pakalbinamas Architektų rūmų prezidentas, bet jo pozicija neįdedama, nes netinka. Tada pakalbinamas kažkoks anonimas ir jo pozicija įdedama, nes tinka. Tai nesolidu.

Ar tiesa, kad viešojoje erdvėje kilus skandalui, paprašėte projektuotojų, jog jie viešai palaikytų savivaldybę, G. T. Gylytę?

Tokiais dalykais aš neužsiiminėju.

O iš Jūsų komandos gal kažkas?

Neužsiiminėjam tokiais dalykais. Tikrai džiaugiuosi kiekvienu balsu, kuris yra pasakytas mano palaikymui. Bet kad sakyti: kažką palaikykit, o jeigu ne, tai kažkas... Netikiu, kad taip kažkas darytų.

Pereinant prie kitos temos, gal galite pasakyti, kaip yra Vilniuje, kad dokumentuose įvardytas viešbučio ar svečių namų paskirties statinys realybėje virsta daugiabučiu?

Labai aktuali tema. 2016 ar 2017 metais pats tą temą iškėliau. Kalbėjom su vyriausiuoju architektu. Ateina statyti ir mes pagal išplanavimą aiškiai matome, kad bus butai, o vadinama viešbučiu. Ką daryti? Jokių įrankių neturim. Mano įrankis buvo toks. Sakiau: padarom viešumą. Įvardijam, kaip yra, ir neišduodam leidimo. Tuo metu tai buvo 27 tokie objektai, kai pasakėm, kad nėra leidimų ir nebus. O jeigu leidimai buvo išduoti, tiesiog pasakėm, kad tai yra apsimestiniai viešbučiai. Labai greitai suveikė rinkos dalykai. Bankai pradėjo kreivai žiūrėti į vystytojų kreditavimą, kreiviau žiūrėti į pirkėjų kreditavimą.

Po to padarėm, kad jeigu negyvenamosios paskirties pastate įsigyji turtą, jam netaikoma nekilnojamojo turto mokesčio lengvata, kuri būdavo taikoma. Gyvenamosios patalpos liko išimtos iš nekilnojamojo turto mokesčio, o negyvenamosios - ne. Jeigu neklystu, prieš 2 metus tai padarėm. Tuos dalykus padarėm iki galo.

Kur dabar yra diskusijos, tai yra subtilus momentas. Lengva pasakyti, kad čia viešbutis, čia gyvenamasis būstas, bet kai kur žmonės nori nuomoti ilgalaikei arba trumpalaikei nuomai patalpas, kurios yra panašios į būstus. (...) Mes turim tokių atvejų, kai pasako, kad čia mūsų verslas bus, mes nuomosim, bet 100 metų į priekį mes garantijos negalim duoti. Gali paimti ir išparduoti kažkada butais. Tai mes taikome vienintelį dalyką, kad visiškai atitiktų gyventojų interesus. Viešbučių ir gyvenamųjų patalpų reglamentavimas skiriasi. Butams reikia daugiau žaliųjų erdvių, daugiau parkavimo aikštelių, daugiau žaidimų aikštelių, daugiau erdvės, insoliacijos. Galiu garantuoti, kad nuo 2017 metų, jeigu Vilniuje atsiranda viešbučio paskirties patalpos, kurias galbūt paskui kažkas pardavinėja kaip butus, jeigu yra įtarimas, kad tai panašu į butus, aplinkiniai reikalavimai – žalumo, užstatymo tankio, parkavimo – yra kaip butuose. Kitaip tariant, neatmestinas variantas, kad galbūt kažkas būtų pakeitęs paskirtį ir statęs butus, ir būtų pastatęs lygiai tą patį. Bet šiuo atveju mes neleidžiam aukoti žaliųjų erdvių, parkavimo. Neleidžiame apeiti to reguliavimo. Yra tokių atvejų, kur mes negalime patikrinti verslo planų.

Gal reikėtų pakeisti įstatymą, jeigu yra dviprasmybė?

Įstatymus reikėtų keisti, bet kitoje vietoje. Pas mus yra labai blogi įstatymai su paskirčių taikymu. Mes bendrajame plane turime labai aiškų matymą, kad miestas turi būti mišraus naudojimo. Gyvybingas Naujamiesčio tipo miestas. Kaip Berlyne, nors pas mus geriau nei Berlyne gali būti. Judri gatvė, pirmame aukšte kažkokios kavinės ar odontologija, ofisiukas, aukščiau gyvena žmonės. Mišriai naudojasi ir iš to yra didelis privalumas. Tuo tarpu paskirties reglamentavimas senesnių pastatų yra toks, kad pastatas XIX amžiaus viduryje pastatytas kaip gyvenamasis, tada XX amžiaus pradžioje paverstas ofisu, dabar žmonės nori vėl paversti gyvenamuoju. Daug neprasmingų apribojimų, prieštaraujančių normalumui.

Mes labiau linkstam, kad reikia keisti ir labiau žiūrėti į turinį, o ne į formą. Kas atsitinka, kai žiūrima į formą... Labai geras pavyzdys, nors ir labai skaudus, prie Perkūnkiemio iškirstas beržynas. (...). Ten yra žemės ūkio paskirties žemė. Nieko statyti neleidžiame, todėl užaugo beržynas. Valstybinių institucijų supratimas yra toks, kad medžiai, užaugę žemės ūkio paskirties žemėje, yra apleista žemės ūkio paskirties žemė, už kurią yra skiriamos baudos. Lietuvoje yra daug žmonių, susirinkusių baudas už tai, kad užaugo pušys arba beržai, ir jie buvo priversti kirsti. Šiuo atveju nežinau, ar jie gavo baudą.

Čia absurdiška situacija. Gal vėlgi reikia keisti įstatymą?

Aišku, reikia.

Jūsų partija dabar Seimo daugumoje. Viskas turėtų būti paprasčiau.

Daugumoje – ne daugumoje. Aš tokių atvejų galėčiau įvardyti daugiau. Būtų labai malonu, jeigu aplinkos ministrą pakalbintumėt ir paklaustumėt, kada jis inicijuos tuos pakeitimus. Su paskirtimi, su daugybe kitų dalykų, statybos techniniais reglamentais, insoliacijomis yra tikrai absurdiškų situacijų.

Lietuva yra labiausiai apribojanti šalis dėl medinės architektūros reikalavimų. Tą sakiau ir vidaus reikalų ministrei. Tai panašu į ugniagesių mafijos reikaliukus, kurie neleidžia dalykų, kurie visur kitur yra leidžiami. Absurdiška situacija, kai negali vieno aukšto medinio darželio pastatyti.

Kokia miesto vizija dėl medžių? Dabar kyla daug diskusijų dėl kirtimų. Sakoma, kad per daug kertama, kad nesaugomi brandūs medžiai Vilniuje. Pasigirsta daug kaltinimų ir savivaldybės adresu ir Jums.

Tikrai nenoriu komentuoti atskirų nuomonių. Dažnai jos būna paremtos emocijomis ir nebūtinai faktais. Ryškiausia diskusija dėl Lukiškių aikštės trijų liepų. Pakankamai ar nepakankamai saugome. Faktas tas, kad mes tikrai daug pinigų įdėjome ir, duok Dieve, kad duotų rezultatą kažkokį. O realybė ta, kad kai buvo parengtas Lukiškių aikštės projektas, architektai apskritai siūlė šalinti tas liepas, nes jos buvo labai prastos būklės. Bet dar pavyko įtikinti, kad pažiūrim, o gal gyvens. Duok Dieve, kad bent kažkiek pavyktų išsaugoti.

Tų situacijų yra labai įvairių. Mūsų politika yra labai aiški, kad mes ir saugom tuos medžius. Vilnius yra vienintelis miestas, kad jeigu prašoma leidimo iškirsti medžius privačiame sklype, mes savo lygmeniu įtvirtinom, turi būti atsodinama ne tiek pat medžių, ne dvigubai daugiau, bet tiek, kiek yra kamieno skersmuo. Pasodinamų medžių skersmenų suma turi atitikti tą sumą. Tai turi būti pasodinama mūsų nurodytose vietose. Ne šiaip kur patogiau įkišti. Kai kur tenka išgremžti betoną ir taip rimtai pasodinti. Tiesą sakant, dėl to irgi labai daug kritikos ir strėlių susilaukiam iš vystytojų. Su visokeriopais grasinimais komisijose, kas čia bus, jeigu mes toliau tęsim tą politiką. Bet aišku, kad mes tą politiką tęsim.

Kitas aspektas – naujų medžių sodinimas. Tą labai intensyviai darome. Vien savivaldybės lėšomis pasodiname 20 kartų daugiau nei prieš kelis metus.

Labai svarbus ir sodinamų medžių skersmuo. Jeigu sodiname piršto skonio medžius, tai naudos mažai.

To paties skersmens sodiname – apie didelius medžius eina kalba, 5 cm storio. Aišku, kai kur yra ir mažesnių. Didesni mokesčių mokėtojams kainuoja gerokai daugiau. Aišku, atskiriam, kur yra reprezentacinės vietos, kur iš karto reikia šešėlio pėstiesiems. O palei greitkelį apsodinti nėra labai prasminga, galima ir mažesnius, kurie labai tankiai ir greitai sužels. (...) Čia yra ir senų saugojimas, ir naujų sodinimas, ir savaime išdygusių išsaugojimas. Šiemet ėmėmės savaime išdygusių medžių apsaugos. Kažkur apie 3000 šiame sezone bus naujų medžių, kurie išaugo savaime, mokesčių mokėtojams kainuos lygiai 0. Bet ten yra šimtaprocentinė prigijimo garantija.

Pakalbėkime apie Gulbinų kvartalo situaciją. Yra išnuomotas valstybinės žemės sklypas ir prokuratūra pradėjo ginti viešąjį interesą. Ji sako, kad reikėtų sumažinti išnuomoto sklypo plotą, nes išnuomota per daug. Tačiau savivaldybė didelio entuziazmo nerodo.

Čia yra labai sena istorija. Tikrai neturiu nuomonės ir nesu tiek įsigilinęs, kad galėčiau pasakyti, ar reikia mažinti. Čia yra ir privačios nuosavybės teisė, ir teisėti lūkesčiai, ir viešasis interesas. Žinau tik viena, kad Pavilnių ir Verkių regioninio parko reglamentavime daug bėdų iki šiol yra. Kalbant apie statybos leidimus, tiesą sakant, prieš 4 ar 5 metus su senąja vadove dėl to ir atsiveikinome, kad buvo labai pagrįstų įtarimų, jog netinkamai buvo dalinami leidimai. Po to laiko, jau 4-5 metai, kai yra nauja vadovė, neteko man girdėti tokių rūpesčių.

Čia yra kita tema, kokia architektūrinė kokybė turėtų būti. Mes turime ten modernios architektūros pastatų, kurie vieniems tinka, kitiems netinka. Ir turime labai senamadiškos, vos ne silikatinių skaldytų plytų architektūros, kuri kai kam tinka, kai kam netinka. Man šiek tiek apmaudu, kad dalis mūsų kraštovaizdžio saugotojų 90-ųjų stiliaus silikatinių plytų architektūrai sako, kad čia gerai, o modernią, garsių architektų pastatytai architektūrai sako, kad nelabai gerai. Mes turime ir labai garsių asmenų ten gyvenančių. (...) Ir prezidento namas ten yra modernios architektūros. Man atrodo, kad jis labai geras. Tegul jis ten būna.

O dėl Gulbinų yra atskiras klausimas, kas ir kaip ten gali apsitverti.

Foto: DELFI / Andrius Ufartas

Kiek man yra žinoma, savivaldybės administracijos direktorė yra sudariusi komisiją, kad būtų ištirti viešojoje erdvėje paskelbti faktai (apie „DO Architects“ sėkmę Vilniuje - red. past.). Kaip suprantu, komisijoje bus savivaldybės darbuotojai?

Esu puikiai informuotas apie tą situaciją. Kaip ir sakiau, ir žiniasklaidai, ir politikams kyla klausimų. Natūralu, kad turi būti viskas sudėliota skaidriai, aiškiai – taip, kad niekam tų klausimų nebūtų. Ta komisija sudaryta iš atsakingų savivaldybės pareigūnų, kurie atsakingi už atskiras sritis – viešųjų pirkimų, architektūros ir kt. Iš tų žmonių, kuriems negalėtų būti metamas įtarimas, kurie nėra tiesiogiai su manimi susiję. Kad būtų objektyvumas, pakviesti ir visų frakcijų atstovai. Iš visų frakcijų po atstovą.

Opozicija sako, kad jei komisijoje yra savivaldybės darbuotojų, jie yra mero pavaldiniai, ir išvados bus neobjektyvios.

Aš negaliu pasakyti, ar jie (opozicija – red. past.) dalyvaus, bet kad jie yra pakviesti, tai tikrai. Aš pats mačiau tą kvietimą, kadangi esu tarybos narys. Aš tikiuosi, kad visi dalyvaus ir visa informacija bus. Ar aš esu tiek naivus, kad manyčiau, jog opoziciją įtikins, kad ji sakys: turėjom klausimų, bet dabar viskas aišku. Aš manau, kad taip nebus. Tikrai žinau, kad dalykų, kurie būtų neetiški, arba būtų arti to, nėra ir negali būti.

Vilniaus savivaldybės vyr. architektas Mindaugas Pakalnis dirba ne tik savivaldybėje, bet ir jai pavaldžioje įstaigoje „Susisiekimo paslaugos“. Kaip jis spėja suktis dviejose pozicijose ir kokios yra jo pajamos?

Nežinau, kokios pajamos, nes nenaršau po viešų ir privačių interesų deklaracijas. Tik prašymas būtų: jeigu rašote ką nors, tai pažiūrėkite tas deklaracijas. Ten dažniausiai būna viskas teisingai surašyta.

Valstybės tarnautojų atlyginimas yra nacionalinio saugumo reikalas. Iš tikrųjų yra didelis iššūkis prisitraukti darbuotojus, nes rinkoje jie gali gauti gerokai didesnį atlyginimą. Čia reikia motyvuoti prasme, įkvėpimu, galimybėmis reikštis, realizuoti savo idėjas. Tą visai sėkmingai, beje, ir darome. Kaip darbdavys džiaugiuosi, kad pavyksta prisitraukti visai gerų specialistų. Bent jau mano politika, ir tarybos politika, - reikia leisti žmonėms, jeigu tai netrukdo darbui, dirbti papildomą darbą. (...).

Kalbant apie M. Pakalnį, jis yra itin darbštus žmogus. Pusę dvyliktos iš jo laiškus gaunu. Sunku įsivaizduoti, kaip jis suspėja, bet suspėja kažkaip. Darbo ir širdies atiduoda labai daug. M. Pakalnio atėjimas buvo postūmis į priekį, darant geresnius darbus Vilniui. Jeigu kas atsimena, koks anksčiau buvo vyriausiasis architektas ir kokius standartus aukštyn kėlė arba nekėlė, ir kaip čia viskas vyko, tai kažkaip buvo liūdnesnis vaizdas. Tai dabar yra su kuo ir apie ką diskutuoti apie tai, kaip miesto architektūrinę ir urbanistinę kokybę kelti. Per tą laiką ir pats nemažai išmokau, ir Mindaugas nemažai išmoko.