„Ukrainiečiams Vakarų parama kainavo 13 tūkst. gyvybių. Jie išpirko tą paramą savo gyvybėmis. O Baltarusija, jaučiu, jau atiduota. Bet nenoriu pranašauti – nežinau, kaip bus toliau”, – teigia „Delfi“ pašnekovas.
Ažubalis kritikuoja pasenusį ir neadekvatų, jo nuomone, pabėgėlių kausimo Europos Sąjungoje teisinį reguliavimą.
„Perdėm legalistinis požiūris siaurina valstybių narių nacionalines galias. Kažkada vienas Konstitucinio Teismo vadovas man yra pasakęs: „Ateis laikas, kai ES reikalus spręs Strasbūras”. Matome, kad iš dalies tai ir vyksta. Sprendimai kartais priimami prasilenkiant su realybe ir gyvenimiška praktika.
Štai turime Ženevos konvenciją – praėjusio amžiaus penkiasdešimt pirmų metų. Ar per tą laiką pasaulyje kas nors pasikeitė? Aišku, kad pasikeitė. Pakito konfliktų pobūdis. Pabėgėliai bėga ne tik nuo bado ir maro – atsirado ekonominių migrantų. Situacija keičiasi, o sustabarėjusi teisinė sistema pabėgėlių klausimu suriša valstybėms narėms rankas”, – svarsto politikas.
Jis atkreipia dėmesį, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Užsienio reikalų komitetai pasiūlė Vyriausybei inicijuoti ES tarybose teisės aktų pakeitimus, kurie leistų veikti vadovaujantis sveiku protu tokiose situacijose, kuri šią vasarą susiklostė Lietuvos pasienyje su Baltarusija.
„Tikiuosi, kad dabar nuskambėjo tas skambutis, kuris pažadins ne tik Lietuvą. Bet čia mes susilauksime nemenko pasipriešinimo. Pažvelkime į nelegalią migraciją Viduržemio jūroje. Ar bent vienas kapitonas buvo nuteistas už nelegalų gabenimą? Ne. Politikai tiesiog bijo.
Dabar yra kaip niekad palankus momentas Lietuvai kartu su Višegrado ir Skandinavijos valstybėmis ieškoti tam tikrų koalicijų ir bandyti prieglobsčio ir migracijos politiką padaryti adekvačią. Bet kas įvyksta? Ir toliau diskutuojama sena vaga: apie privalomus pasidalinimus ir privalomą solidarumą”, – kalba Ažubalis.
