Visai kitaip įsivaizdavo savo ateitį: galvojau, kad mane užmuš, jei nepaklusiu

„Suprantu, kad susigadinau savo gyvenimą, nes visai kitaip įsivaizdavau savo ateitį, bet visą laiką žinojau, jeigu nepaklusiu, vėl mane sumuš ar net užmuš“, – šiandien sako neseniai pilnametystės sulaukęs mažeikiškis, kurį prokurorai pripažino nukentėjusiuoju prekybos žmonėmis byloje. Tai – išskirtinis atvejis, nes šis vaikinas ilgą laiką savo gimtajame mieste platino narkotines ir psichotropines medžiagas.

Bet tai darė ne savo noru, o už parduotus kvaišalus negaudavo jokio atlygio: „Stengiausi kuo greičiau juos parduoti ir atiduoti pinigus, kad tik mane paliktų ramybėje.“

Tačiau Vidmanto (vardas pakeistas – Delfi.lt) ramybėje nepaliko – tuo metu dar nepilnametis vėl ir vėl buvo verčiamas parduoti vis didesnius kvaišalų kiekius.

„Aš labai bijojau, nes Mažeikiuose visi Mantui paklusdavo, be to, jis ne kartą mane buvo sumušęs, mačiau, kaip skriausdavo benamius, kuriuos greičiausiai ketino išvežti į vergovę užsienyje“, – taip apie anksčiau šešis kartus teistą savo skriaudiką Mantą Gaudiešių (g. 1997 m.) kalbėjo daugiavaikėje šeimoje gyvenęs Vidmantas.

Į užsienį ketino išvykti ir pats Vidmantas, tačiau nesuspėjo – buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Ir tik po ilgo tyrimo nusikalstamas veikas tyrę prokurorai nutarė narkotikus platinusiam vaikinui nutraukti baudžiamąją bylą, o jo statusą iš įtariamojo pakeisti į nukentėjusiojo. Nes taip ir buvo – psichologinio ir fizinio smurto sulaukęs jaunuolis buvo prievarta išnaudojamas kvaišalų platinimui.

Bet apie tai niekas nežinojo – net Vidmanto tėvai, o pats jaunuolis taip ir nedrįso kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus.

„Galvojau, kad daugiau nebeištversiu, todėl ketinau parduoti narkotikus, pasiimti pinigus ir pabėgti į užsienį – jis manęs daugiau nebūtų pamatęs“, – apie savo planus kalbėjo į prekeivio žmonėmis pinkles patekęs jaunuolis.

Pareigūnas: vaikas buvo išsigandęs

Vidmanto istorija kaip reikiant sujaudino net ir visko mačiusius policijos pareigūnus – vienas Telšių policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus kriminalistų, su vaikiškos išvaizdos jaunuoliu ne kartą bendravęs po šio sulaikymo, prisipažino, kad, nors ir ne iš karto, bet jis sutiko papasakoti, kokį pragarą buvo patyręs.

„Kai su juo bendravau, jis buvo ką tik sulaukęs pilnametystės, iš tikrųjų vaikinukas buvo labai išsigandęs, – sakė policijos pareigūnas. – Nors akivaizdžiai matėsi, kad jis bijojo kalbėti apie M. Gaudiešių, bet vis tiek pasakė tiesą.“

Sėkmingą narkotikų platintojų operaciją Telšių policijos pareigūnai Mažeikiuose surengė gavę informacijos iš savo kolegų, kai buvo prašoma pagalbos nustatant asmenį, pravarde Pūcha, kuris buvo įtariamas narkotikų platinimu. Tyrimą mažeikiškiai buvo pradėję sulaukę pagalbos šauksmo iš Bendruomenės pagalbos vaikams centro – dvi penkiolikmetės prisipažino, kad jau kurį laiką vartojo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o jas per pažįstamą vaikiną joms būtent ir parūpino vaikinas, pravarde Pūcha.

Pradėję aiškintis narkotikų platintojų kelius pareigūnai netrukus sužinojo, kad už kvaišalų platinimą Mažeikiuose yra atsakingas anksčiau dėl jų laikymo, taip pat dėl smurto ir viešosios tvarkos sutrikdymo teistas mažeikiškis M. Gaudiešius. Tačiau pats vyras narkotikų nepardavinėjo – turėjo keletą platintojų, kurie paklusniai vykdė jo nurodymus. Vienas jų ir buvo Vidmantas, kurį pareigūnai sulaikė iš karto po to, kai jis kvaišalus pardavė vienam savo „klientų“.

Į policijos komisariatą atvežtas Vidmantas iš karto prisipažino, kad kvaišalus platinti buvo priverstas, tai darė keletą mėnesių. Jaunuolis neslėpė, kad iki to laiko tik iš matymo pažinojo savo kaimyną M. Gaudiešių, kuris vieną dieną pasikvietė pasikalbėti – pokalbio metu be jokių užuolankų tiesiai šviesiai pasakė, kad šis galės užsidirbti pinigų, nes privalės platinti narkotikus.

Nieko bendro su kriminaliniu pasauliu neturėjusiam nepilnamečiui toks nurodymas buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus: „Nežinau, kodėl jis mane pasirinko, gal todėl, kad pažinojau kitą kaimyną, kuris, kiek žinau, vertėsi narkotikų platinimu.“

„Aš atsisakiau prekiauti, bet M. Gaudiešius ėmė man grasinti, – pareigūnams pasakojo Vidmantas. – Kitą dieną, kai jis vėl mane sutiko, dar kartą pakartojo, kad turėsiu pardavinėti narkotikus, ėmė man grasinti, o paskui – spyrė man į pilvą. Tada dar kartą atsisakiau, bet gavau dar vieną smūgį į pilvą. Ir taip keletą kartų. Labai išsigandau, todėl sutikau platinti narkotikus – nenorėjau daugiau patirti smurto.“

„Turi draugų, pažįstamų, tai jiems ir platink“

Vaikinas sakė, kad netrukus M. Gaudiešius jam padavė 50 paketų, kuriuose buvo po gramą „žolės“ bei 50 vienetų rudos ir rausvos spalvos tablečių.

„Jis pasakė, kad turiu savaitę, po kurios privalėsiu atiduoti pinigus“, – mažeikiškio teigimu, M. Gaudišius nurodė, jog už vieną gramą „žolės“ jis privalės atiduoti 9 eurus, o už tabletę – 6 Eur.

Kur parduoti kvaišalus, Vidmantas nežinojo, bet čia pat sulaukė M. Gaudiešiaus patarimo: „Turi draugų, pažįstamų, tai jiems ir platink.“

Apie tai, kad turi kvaišalų, tuo metu dar 17-metis užsimindavo savo draugams, o šie – kitiems, taip ir išsiplėtė „klientų“ ratas. Su jais, kaip ir su M. Gaudiešiumi, Vidmantas dažniausiai bendraudavo naudodamasis telefono programėle „Wickr Me“.

„M. Gaudiešius man buvo liepęs atsisiųsti šią programėlę, sakė, kad per ją sunkiau atsekti, nes atmintyje nelieka žinučių, kai tik uždarai programėlę“, – pasakojimą tęsė Vidmantas.

Kad jis prekiauja narkotikais, žinia tarp jo bendraamžių pasklido akimirksniu, todėl Vidmantas net greičiau nei reikalavo M. Gaudiešius parduodavo narkotines ir psichotropines medžiagas. Tačiau, kaip pats sakė, iš to beveik nieko neužsidirbo – jeigu pasilikdavo, tai tik keletą eurų.

„Parduodavau juos pigiau nei kiti, nes norėjau greičiau parduoti ir M. Gaudiešiui atiduoti pinigus“, – sakė Vidmantas.

„Niekaip sau negalėjau atsakyti, kodėl aš tai darau“

Per kelis mėnesius jis M. Gaudiešiui buvo perdavęs apie 10 tūkst. Eur, o narkotikų iš jo gavo apie 15 kartų.

„Buvau įbaugintas, todėl ir platinau narkotikus, o visus gautus pinigus jam ir atiduodavau, – kalbėjo jaunuolis. – Mačiau, kaip jis guminėmis lazdomis mušdavo benamius, o paskui juos nuprausdavo – greičiausiai norėjo juos išvežti į užsienį, o gal juos taip pat ketino įtraukti į šią neteisėtą veiklą. Kartą M. Gaudiešius, kai mano akyse sumušė benamius, sakė, kad ir man taip bus, jeigu jam nepaklusiu.“

Bet nors ir vykdė vyresnio vyro nurodymus, Vidmantas suprato, kad daro nusikaltimą ir ne kartą M. Gaudiešiui užsimindavo, jog daugiau kvaišalais neprekiaus.

„Jis vėl man grasindavo, kad mane sumuš, be to, tris kartus ir buvo sumušęs, kai pasakiau, jog daugiau nepardavinėsiu; smurtą patirdavau ir tuomet, kai jam iš karto neatsakydavau į žinutes telefonu, – prisipažino jaunuolis. – Be to, jis sakydavo, kad Mažeikiai yra mažas miestas, o jis gerai žino, kur gyvena mano artimieji, todėl ramybės neturėsiu. Visą laiką jaučiausi labai blogai – niekaip sau negalėjau atsakyti, kodėl aš tai darau, kodėl man to reikia, supratau, kad griaunu savo jauną gyvenimą.“

Vidmantas suvokė, kad tai toliau tęstis nebegali – nors buvo minčių kreiptis į policijos pareigūnus, tačiau vaikinas bijojo, jog jo pasakojimu niekas nepatikės, o įrodymų, kad yra verčiamas prekiauti, neturėjo: „Negalėjau padaryti žinučių, kurias man rašė M. Gaudiešius, kopijų – jeigu programėlėje „Wickr Me“ būčiau padaręs ekrano kopiją, jis iš karto būtų tai pamatęs.“

Vaikinas neslėpė, kad prekybą kvaišalais ketino nutraukti vos tik sulaukęs 18 metų.

„Šeimai buvau pasakęs, kad išvažiuosiu į užsienį, bet tėvams nesakiau, kuo užsiimu – juk aš platinau narkotikus, – sakė Vidmantas. – Planavau išvykti balandžio gale, bet mane sulaikė policija. Galvojau, kad parduosiu narkotikus, o gautus pinigus skirsiu savo kelionei. Bet, aišku, apie tai M. Gaudiešiui nieko nesakiau, o jis ir neįtarė.“

„Jeigu ne M. Gaudiešius, tikrai nebūčiau platinęs narkotinių medžiagų – apie tai net nebūčiau pagalvojęs, ne taip įsivaizdavau savo ateitį“, – sakė jis.

Surado drąsos pažvelgti į akis

O kai ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai Vidmantą paleido į laisvę, o M. Gaudiešių suėmė ir uždarė į tardymo izoliatorių, vaikinas netrukus sulaukė grasinimų – M. Gaudiešiaus draugai be jokių užuominų tiesiai šviesiai rėžė į akis, kad šis turės didelių problemų, jeigu policijoje nepakeis savo parodymų. Bet tuomet jau 18 metų sulaukęs Vidmantas nepalūžo ir tvirtai laikėsi savo parodymų, duotų tiek policijos tyrėjams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pažvelgti į akis savo skriaudikui jis jau nebijojo ir teisme, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla.

„Dabar jo jau nebijau“, – sakė tvirto užnugario policijoje sulaukęs vaikinas. Jį visą laiką taip pat palaikė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) socialiniai darbuotojai – jie vaikinui teikė ne tik psichologinę pagalbą, bet ir parūpino advokatą, kuris baudžiamojoje byloje gynė jo teises.

Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn dėl prekybos žmonėmis ir neteisėto narkotikų laikymo ir platinimo patrauktas M. Gaudiešius nei policijoje, nei teisme nebandė neigti kaltės – o ką neigsi, kai patyrę kriminalistai surinko daugybę neginčijamų įrodymų, taip pat surado ir įkalčių bei pinigų, kurie buvo gauti už prekybą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

Jis negalėjo paaiškinti, kodėl Vidmantą pasirinko narkotikų platintoju – gal todėl, kad jis gyveno kaimynystėje, buvo jaunas ir paklusnus jaunuolis.

„Pripažįstu, kad versdamas jį platinti narkotikus grasinau ir naudojau fizinį smurtą, bet juk jis galėjo man pasipriešinti ir kreiptis į policiją ar kažką daryti, nes nebuvo laikomas prirakintas ir turėjo visas galimybes“, – aiškino M. Gaudiešius.

Vis dėlto, vyras gailėjosi tokio savo poelgio – sakė, kad kartais baimindavosi, kad Vidmantas gali jį išduoti policijai: „Suprantu, kad blogai pasielgiau, bet tada apie tai negalvojau.“

Per daug lengvi pinigai

Vyras taip pat pripažino, kad narkotikus Mažeikiuose platino ne tik Vidmantas, bet ir kitas šio kaimynas – keturis kartus teistas Artūras Paulauskas (g. 1998 m.). Tądien, kai policijos pareigūnai vyrus sulaikė, M. Gaudiešius šiam buvo perdavęs krepšį, kuriame buvo beveik 50 psichotropinių tablečių ir 100 folijos paketėlių su „žole“.

Per apklausą A. Paulauskas prisipažino, kad iš M. Gaudiešiaus gautais narkotikais prekiavo maždaug dvi savaites, per šį laikotarpį jam buvo perdavęs apie 600 Eur, o tądien, kai buvo sulaikytas, esą M. Gaudiešiui nurodė, jog daugiau kvaišalais nebeprekiaus, bet šis paprašė iki vakaro pasaugoti krepšį, kurį tą pačią dieną kratos metu ir surado policijos pareigūnai.

„Tada nemaniau, kad tai yra nusikalstama veika, bet buvau nusprendęs prekybą nutraukti, nes tai buvo per daug lengvi pinigai ir man tai neatrodė naudinga“, – atsakomybę dėl kvaišalų platinimo pripažino A. Paulauskas, kuris ir buvo tas vyras, pravarde Pūcha, kurio ieškojo Mažeikių pareigūnai, tyrę bylą dėl kvaišalų prekybos dviem nepilnametėms.

Tyrimo metu pareigūnai išsiaiškino, kad A. Paulauskas narkotines medžiagas pardavė ne nepilnametėms, o šių gerokai vyresniam draugui, todėl baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas ir anksčiau neteistas mažeikiškis Aurelijus Venskus (g. 1999 m.). Jis neslėpė, kad kartą su nepilnametėmis norėjo įsigyti kvaišalų, bet neturėjo pinigų, todėl viena mergaičių lombarde užstatė savo mobiliojo ryšio telefoną, o už gautus pinigus iš A. Paulausko nusipirko ne tik „žolės“, bet ir ekstazio tablečių, kurias vadindavo saldainiais ir „šponkėmis“.

Pasak pareigūnų, būtent A. Paulauskas tyrimo metu nurodė, kad iš M. Gaudiešiaus gautais narkotikais prekiauja ne tik jis pats, bet ir nepilnametis Vidmantas. Taip pat jis nurodė ir daugiau asmenų, bet dėl jų kaltės nepavyko surinkti įrodymų.

„A. Paulauskas iš tikrųjų padėjo tyrimui“, – sakė sudėtingą tyrimą atlikę pareigūnai.

Už tai, kad platino narkotines ir psichotropines medžiagas bei jų platinimui išnaudojo nepilnametį, M. Gaudiešius teismo sprendimu buvo nuteistas 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Be to, jis nukentėjusiuoju pripažintam Vidmantui įpareigotas sumokėti 6 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas iš nuteistojo taip pat konfiskavo daugiau kaip 1,2 tūkst. Eur, kurie buvo rasti kratos metu – šie pinigai buvo gauti iš prekybos kvaišalais.

Už grotų teismas pasiuntė ir A. Paulauską – įkalinimo įstaigoje jis turės praleisti dvejus metus. Narkotikų nepilnametėms parūpinusiam A. Venskui skirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė – vyras įpareigotas naktimis būti namuose ir išdirbti 100 val. įstaigoje, kuri rūpinasi pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šioje byloje teismas taip pat nuteikė ir narkotikų iš Vidmanto savo reikmėms pirkusį penkis kartus teistą mažeikiškį Tomą Velikonskį (g. 1982 m.) – jam teks areštinėje praleisti 60 parų. Tiesa, šis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs.

Auka buvo nusižiūrėta neatsitiktinai

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro, kuris rūpinasi į narkotikų platinimą įtrauktu septyniolikmečiu Vidmanu, vadovė Kristina Mišinienė stebėjosi, kad Mažeikių pareigūnai ilgą laiką nepastebėjo prekybos kvaišalais, o tik viešai džiaugdavosi mieste mažėjančiu nusikalstamumu.

„Pagaliau narkoprekeivių veiksmai Mažeikių mieste įvardinti tuo, kuo jie seniai jau tapo – prekyba žmonėmis, – sakė K. Mišinienė. – Jaunutė auka iš daugiavaikės, apleidusios savo vaikus šeimos, nusižiūrėta buvo neatsitiktinai – paauglys buvo verčiamas pakuoti, platinti, slėpti psichotropines medžiagas, buvo nuolat mušamas ir terorizuojamas, jo akyse gaujos vadeiva susidorodavo ir su kitais.

Akivaizdu, jog socialiniai, kriminaliai pūliniai Mažeikių mieste pradeda trūkinėti – auka, išnaudotojai, narkotikų pirkėjai – visi sukasi šiame „ramiame“ miestelyje, kuriame, pasak vietinio policijos komisaro, nusikaltimų išaiškinamumas vis gerėja ir gerėja.

Šiaulių apygardos teisme buvo atskleistas epizodas ir apie vienus iš pirkėjų – vaikai iš miesto bendruomenės pagalbos centro.

Jeigu mieste auga grupė vaikų, jau priklausomų nuo narkotikų, jų auklėtojams tik bejėgiškai skėsčiojant rankomis – ar nereiktų paieškoti Mažeikiuose tokių švietimo sistemos, sveikatos apsaugos vadovų, kurie gebėtų gelbėti sergančius vaikus?

Ar kova su narkotikais šiame beveik 33 tūkst. gyventojų turinčiame mieste yra pralaimėta?

Nuteistos gaujos auka tvirtino, jog svajojo sulaukti pilnametystės ir „būčiau dingęs iš Lietuvos, kitaip ištrūkti iš jų negalėjau“.

Peršasi mintis, jog Mažeikiuose gera gyventi tik rajono politikams.“