Migrantų stovykla iš arti

Varėnos rajone, Vydenių kaime, migrantų stovykloje gyvena 146 nelegalūs migrantai. Daugiausia – apie 100 – migrantų yra atvykę iš Kongo respublikos, taip pat pavyko sutikti migrantų iš Malio, Somalio, Kamerūno, Eritrėjos, Gambijos ir kitų Afrikos šalių. Dažniausiai jie tarpusavyje bendrauja prancūziškai, dalis su lietuvių pareigūnais ir tarnybų darbuotojais susikalba rusiškai arba angliškai.

Vydenių mokyklos koridoriuose – triukšmas ir betvarkė. Ant palangių – po pusryčių sukrautos tuščios maisto dėžutės, aplink zvimbia musės ir vapsvos. Tačiau, kaip pasakojo vietoje dirbantys pareigūnai, dabartinis vaizdas – visai kitoks nei prieš mėnesį, kai kanalizacija tyčia ar netyčia dažnai užsikimšdavo, o lauke ir viduje mėtėsi atliekos ir plastikiniai maišai. Dabar migrantai esą daug tvarkingesni ir geranoriški, su jais konfliktų pasitaiko retai.

Migrantai grupelėmis garsiai kalbėdamiesi sėdi ant palangių, stovi koridoriuje arba rūko prie išėjimo, kai kurie klasėse, kurios virtusios jų miegamaisiais, žaidžia šaškėmis. Tik viena kita moteris išlenda iš miegamųjų, nuo objektyvų besislėpdamos labiau nei vyrai ir veidus prisidengdamos gaubtuvais arba skaromis. O vyrai – daug drąsesni, kaip tik smalsiai nužiūrinėja žurnalistus ir laukia, kol prie jų prieis. Bėda, kad susikalbėti su jais sunku, – arba nenori ir už tai prašo paslaugų, arba nemoka rusų arba anglų kalbų.

„Mano mąstysena sutrikusi, visiškai neturiu nuotaikos, nes dabartinė situacija primena kalėjimą. Man tikrai šiuo metu nėra gerai, norėčiau padėti, bet negaliu“, – į prašymą atsakyti į keletą klausimų sureaguoja puikiai angliškai ir rusiškai kalbantis migrantas iš Kamerūno.

Vėliau jis tikrai pabandė mums padėti ir surasti kambario draugų, kurie galėtų pakalbėti prieš kameras, nors to paties likimo migrantų pats jaunuolis draugais nelaiko. Visgi jo pastangos įtikinti kitus gyventus nepadėjo.

Foto: DELFI / Robertas Narmontas

Delfi pavyko surasti vos kelis gerai angliškai kalbančius afrikiečius, kurie sutiko papasakoti savo istorijas.

O jos itin panašios – nors kalbinti migrantai kilę iš skirtingų šalių, visi jie bėgo, kaip tikina, nuo pavojaus gyvybei ir persekiojimo. Ramybės jie ieškojo Baltarusijoje, kur kurį laiką neva studijavo, tačiau ir čia jautėsi nesaugiai, todėl patraukė į Lietuvą ir atsidūrė Vydenių migrantų stovykloje.
Jie čia atvyko prieš pusantro mėnesio ir iki šiol nežino, kas laukia toliau.

Šiuo metu čia su jais dirba mobiliosios Migracijos departamento komandos, kurios išsamiai bando paaiškinti jų esamą padėtį ir galimybes savanoriškai grįžti į gimtąją šalį. Plačiau apie stovykloje dirbančių tarnybų, vertėjų ir pareigūnų įspūdžius galima paskaityti čia.

Negalėjo saugiai vaikščioti Baltarusijos gatvėse

Apie 30 metų sulaukęs Buga kilęs iš Gambijos, kur dirbo taksi vairuotoju ir šiek tiek IT srityje. Vyras turi anglų kalbos išsilavinimą, todėl puikiai kalba angliškai. Savo šalį, kaip pasakoja, paliko dėl savo orientacijos. Gyvendamas gimtinėje jis jautėsi nesaugus.

Ieškodamas ramybės pernai lapkritį atvyko į Baltarusiją ir pradėjo studijuoti. Tačiau po kurio laiko neva suprato, kad ir čia ramaus gyvenimo neras.

„Tuo metu buvo pandemija, visos ambasados uždarytos, ir Baltarusija buvo vienintelė šalis, į kurią galėjau atvykti su viza. Tai buvo vienintelė šalis be apribojimų dėl COVID-19. 2020 m. rudenį pradėjau studijuoti. Tik po kurio laiko supratau, kad ten nesaugu: negaliu išeiti pasivaikščioti, net būti namie nesaugu.

Keletą kartų buvau užpultas, niekas manęs nelaikė normaliu žmogumi, nes esu juodaodis. Mane vadino čiornyj čiornyj. Kai įlipi į autobusą, niekas šalia tavęs nenori prisėsti. Pareigūnai atvyksta į namus ir priekabiauja, net jei ir turiu reikiamus dokumentus, keletą kartų buvau sulaikytas dėl neaiškių priežasčių“, – savo istoriją pasakoja Buga.

„Baltarusija – politiškai nestabili. Ar gali šalis, kuri neapgina savo piliečių, apginti užsieniečius, tokius kaip aš ir kiti?“ – retoriškai klausia jis.

Sužinojęs apie galimybę pasprukti į Lietuvą, jaunas vyras nedvejojo. Tačiau per daug apie tai neišsiplečia, tik užsimena, kad kelionė į Lietuvą jam nieko nekainavo.

Foto: DELFI / Robertas Narmontas

Migrantai serga infekcinėmis ligomis

Gambijos pilietis pasidalijo savo įspūdžiais apie gyvenimą migrantų stovykloje ir parodė parazitų apkandžiotas rankas. Vienintelis dalykas, dėl kurio jis nesiskundžia, – maistas.

„Kalbu nuoširdžiai: čia gyventi – labai siaubinga. Suprantu, kad tai – geriausia, ką mums galėjo pasiūlyti, bet čia labai nehigieniška. Nueikite apsidairyti į mūsų kambarius – juose gyvena ir miega po 30 žmonių. Tai labai nehigieniška, visur galite matyti musių, žmonės čia pasigauna infekcijų. Aš taip pat kas savaitę pasigaunu infekciją – galite pasižiūrėti mano rankas, ant viso kūno matyti įkandimų žymės. Tada pradedame sirgti.

Vieną rytą pasijaučiau blogai, paprašiau gydytojo vaistų, bet vienos tabletės neužteko, nepraėjo. Paprašiau dar vienos, tačiau jos man nedavė. Pasakė, kad per dieną galime gauti tik vieną tabletę“, – apie savo pagrindinius rūpesčius pasakoja migrantas iš Gambijos.

Paklausus, ar dėl to migrantams dažnai ir kviečiama greitoji medicinos pagalba, pašnekovas tikina, kad niekas to jau nebedaro: „Jei kviestume, greitoji čia atvyktų per tris valandas, greitai niekas neatvažiuotų.“

Lietuvoje galėtų dirbti anglų kalbos mokytoju

Buga tikina norintis gyventi ir integruotis Lietuvoje, todėl užpildė prieglobsčio prašymą.

„Nežinau, ar patvirtins, nes visos taisyklės, kurias jie sakė, labai sudėtingos, nėra taip paprasta jas atitikti. Tai tik viliuosi, kad pavyks, ir laukiu, kas bus toliau, – nuogąstauja jis. – Norėčiau čia gyventi ir integruotis į visuomenę, padėti, kiek tik galiu. Galėčiau čia pramokti vietinės kalbos ir dirbti anglų kalbos mokytoju.“

Pasiteiravus, ar sutiktų savo noru palikti Lietuvą, jei jam pasiūlytų 300 ar 1000 eurų, vyras piktai atšauna, kad viskas jo gyvenime vyksta ne dėl pinigų, o dėl saugumo.

„Saugumas man daug svarbiau nei pinigai. Aš nesu čia tam, kad gaučiau pinigų ar bilietą namo. Jei tai būtų priežastis [pinigai – Delfi], Baltarusijoje jau būčiau vykęs namo. Tačiau man tai nėra tinkamas kelias“, – pažymi jis.

Foto: DELFI / Robertas Narmontas

Bėgo nuo politinio persekiojimo

Koridoriuje staiga nusidriekia ilga migrantų eilė. Visi jie laukia, kol bus apklausti čia dirbančių specialistų. Eilėje pastebiu aukštą vyruką, kuris įdėmiai stebi aplinką. Priėjus prie jo, jis pažada vėliau papasakoti savo istoriją. Tik ne prieš kamerą ir be tikrojo vardo.

„Nenoriu kalbėti į kamerą, nes jei jie [Kamerūno pareigūnai – Delfi] pamatys mane, mano mamai gali tapti nesaugu. Negalėjau jos kartu pasiimti, ji – per sena tokiai ilgai kelionei. Jei tik būtų buvusi galimybė, tą padaryčiau. Tačiau dabar nenoriu rizikuoti jos gyvybe“, – sako 29-erių žurnalistas iš Kamerūno.

Savo šalį jis paliko dėl įtemptos politinės situacijos ir persekiojimo.

„Po prezidento rinkimų 2018 m. aš palaikiau opoziciją. Paskui valdžia vėl buvo perrinkta ir pradėjo persekioti asmenis, susijusius su opozicija. Todėl man šalyje tapo nesaugu, buvau priverstas išvykti iš Kamerūno. Jei grįžčiau namo, galiu būti nužudytas. Internete galite paskaityti, kokia politinė situacija Kamerūne. Opozicionierius ir juos palaikančius laiko nusikaltėliais“, – pažymi jis.

Jaučiasi tarsi kalėjime

Paklausus, ar svarstytų galimybę rizikuoti ir grįžti namo, jei Lietuva jam pasiūlytų daugiau pinigų, pašnekovas atsako, kad jis čia – ne dėl pinigų.

„Pinigai man nerūpi. Kamerūne gerai gyvenau, turėjau darbą. Aš čia ieškau saugumo, ne pinigų. Turiu daug draugų kalėjime. Ką aš darysiu su šiais pinigais, jei gyvensiu kalėjime?“ – svarsto jis.

Žurnalistas skaičiuoja, kad Vydeniuose jis gyvena jau 6 savaites. Aplinką ir gyvenimo sąlygas apibūdina kaip kalėjimą.

„Labai sudėtingos sąlygos, tai – visiškas kalėjimas. Jūs negalite įsivaizduoti, kaip atrodo gyvenimas kalėjime, nes niekada neturėjote tokios patirties. Esame uždaryti vienoje vietoje, negali judėti aplink. Mus laiko čia kaip teroristus, nusikaltėlius. Kai atėjote čia, galėjote matyti apsauginius su dideliais ginklais, kalašnikovais, kad tik mus čia laikytų. Kaip galime jaustis, tai matydami?“ – pasakoja vyras.

Pasiteiravus, kuri Europos šalis buvo jo tikslas, pašnekovas tikina, kad bet kuri, svarbu, kad joje būtų saugu. Jo teigimu, jis mielai liktų ir susirastų darbą Lietuvoje.

Foto: DELFI / Robertas Narmontas

Kelionė iki Lietuvos atsiėjo 46 rublius

Migrantas iš Kamerūno plačiau papasakojo ir apie aplinkybes, kuriomis jis pateko į Baltarusiją, paskui – ir į Lietuvą.

„Pirmiausia atvykau į Baltarusijos miestą Mogiliovą vienus metus studijuoti rusų kalbos. Šiek tiek kalbu rusiškai, nes Baltarusijoje praleidau 5 mėnesius.
Tai buvo vienintelis pasirinkimas greitai išvykti iš Kamerūno. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad afrikietis studentas negali laisvai vaikščioti gatvėmis, yra daug diskriminacijos, rasizmo“, – dėsto jis.

Migrantas suskaičiavo, kiek jam atsiėjo kelionė iki Lietuvos pasienio: „Iš Mogiliavo traukiniu atvykau iki Gardino, miesto šalia Lietuvos pasienio. Sumokėjau 11 rublių, t. y. apie 5 dolerius. Iš ten iki pasienio atvykau su taksi, kelionė kainavo 25 rublius – apie 10 dolerių. Taksi neatvežė prie pat sienos, sustojo maždaug 200 metrų nuo jos ir mane išleido. Kai atvykau prie sienos, tolumoje mačiau daug pareigūnų, tačiau jie manęs nepastebėjo.“

Nepilnametis neturi galimybės susisiekti su šeima

16-metis Almanas kilęs iš Eritrėjos. Jis labai gerai kalba angliškai, tačiau draugų šioje stovykloje dar nesurado, mat mažai kas bendrauja šia kalba. Jis taip pat kurį laiką – apie 3 mėnesius – gyveno Baltarusijoje, tačiau vėliau nusprendė bėgti į kaimyninę šalį.

„Noriu būti saugus. Pirmiausia noriu išsaugoti gyvybę, nes dabar mano šalyje, Tigrėjaus regione, vyksta karas. Jie nori, kad būčiau karys ir kaučiausi. O aš noriu taikos ir gero išsilavinimo, nieko daugiau. Mano gimtinė man nedavė nieko – nei taikos, nei išsilavinimo. Tai ką man daryti?“ – graudžiai prieš kamerą kalbėjo jaunuolis.

Jis negali susisiekti su savo šeimos nariais, nes neturi nei SIM kortelės, nei telefono: „Aš nežinau, kur jie ir ką daro, nes mūsų šalyje nėra interneto. Aš meldžiuosi, kad jiems būtų viskas gerai. Noriu, kad mano tėvai būtų su manimi.“

Paklausus, ko jis tikisi Lietuvoje, Almanas viliasi, kad jo prieglobsčio prašymas bus patvirtintas ir jis galės legaliai gyventi Lietuvoje.

„Aš laukiu, kol Lietuva mus priims ir nieko daugiau, noriu tik ramaus, saugaus gyvenimo ir išsilavinimo. Užpildžiau prieglobsčio prašymą, bet iki šiol apie tai su niekuo nekalbėjau, vis dar laukiu interviu. Dabar manęs tik klausia, kokiu tikslu čia atvykau, dar paėmė mano piršto antspaudus“, – pasakoja nepilnametis migrantas.

Foto: DELFI / Robertas Narmontas

Nori saugiai gyventi Lietuvoje

Dėl Lietuvos finansinės paramos grįžti namo jo atsakymas buvo toks pat kaip ir kitų – jam pinigų nereikia.

„Man reikia tik ramybės. Tai – du skirtingi dalykai. Jei turėčiau 300 eurų, ką su jais daryčiau savo šalyje? Aš ten tiesiog neišgyvenčiau. Man geriau skurdžiai ir sužlugdytam gyventi čia, bet bent turiu ramybę. Gal jie [Lietuvos tarnybos – Delfi] nuspręs išsiųsti mane atgal namo, aš to nenoriu. Jau geriau mane nužudytų čia, nes jei grįšiu atgal, mane ten nužudys“, – tikino jaunuolis.

Apie gyvenimo sąlygas jis kalba kukliau: „Negaliu sakyti, kad čia gerai ar blogai. Man čia – geriau nei mano šalyje. Aplinka ir sąlygos labai painios, kartais labai geros, o kartais – labai blogos. Vakar jaučiausi prastai, susirgau. Pakalbėjau su gydytoju, jis man paaiškino, kad kažkas yra mano skrandyje, todėl turiu vykti į ligoninę. Kaip suprantu, tai nėra labai skubus atvejis, todėl vis dar laukiu gydymo, nes situacija čia – labai bloga, negali nei gerai miegoti, nei valgyti. Visi mes jau praradome viltį, visi tik ir laukia, kas nutiks toliau.“

Kaip žurnalistams antradienį Vydeniuose pripažino Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė, kol kas dėl riboto specialistų skaičiaus tarnyba spėjo išnagrinėti vos per 200 prieglobsčio prašymų. Nebuvo nė vieno migranto, kuriam būtų pagrindo suteikti prieglobstį. Anot jos, tikimasi per ateinančius tris mėnesius išnagrinėti didžiąją dalį visų migrantų prieglobsčio prašymų.