Raumeningi arba atvirkščiai – pilvoti, bet kresni vyrukai. Vieni jauni, kiti – vidutinio amžiaus. Vieni pasiruošę, nebylūs, prisidengę veidus kaukėmis ar net akiniais nuo saulės – budrūs, nuolat besitikrinantys telefonus. Kiti – pabrėžtinai agresyvūs ar jau sunkiai pastovintys ant kojų, tarpusavyje besikalbantys įvairiomis kalbomis, tik prie Seimo garažo aprimus čia susirinkusiai miniai vis pakurstantys ją šūkiais „Seimą lauk“.
Ir kai ėmė temti, jau pradėjus skirstytis didžiajai protesto miniai jie ėmėsi agresyvių veiksmų – svaidyti butelius, petardas, netgi mušti pareigūnus lazdomis, o jau visai sutemus pasipylė ir akmenų kruša iš priešais esančios automobilių stovėjimo aikštelės.
Kas yra šie asmenys ir kiek jų yra tarp 26 sulaikytųjų? Kol vyksta tyrimas ir analizuojama gausi medžiaga – filmavo ir fotografavo ne tik agresyviai nusiteikusių protesto dalyvių stumdomi žurnalistai, bet ir patys demonstracijos dalyviai, o ir policija. Tačiau vertinimų jau dabar netrūksta.
Nuo opozicijos lyderio S. Skvernelio iki valdančiųjų – ir Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, ir Krašto Apsaugos ministras Arvydas Anušauskas tarsi faktą pabrėžia, kad smurtas prie Seimo buvo „ „gerai organizuotas procesas“ arba hibridinė ataka.
Ir dabar jau, regis, niekas nebenori būti siejami su tos atakos dalyviais bei purtosi sąsajų su riaušių organizavimu ar net prisidėjimu – esą visą juodą darbą padarė provokatoriai. Vis drąsiau įvardijamas ir prieš 7 metus išgarsėjęs terminas – tituškos, t. y. samdyti provokatoriai, kurie tyčia mėgina išprovokuoti konfliktus, vadinami pagal pirmąjį pagautą tokį asmenį – Vadimą Tituško.
Gerai pažįstamas braižas
Kai 2013-2014 per Maidano įvykius gatvėse pasirodė tokie patys kresni, civiliais drabužiais vilkintys vyrukai, jie grupelėmis ėmė siautėti Kijeve ir kituose miestuose – tuometinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus „rėmėjai“ buvo samdyti provokatoriai, kurie ėmė daužyti protestuotojus ir slėpėsi už režimui lojalių pareigūnų nugarų.
Panašių vyrukų Lietuva matė ir per 1991-ųjų sausio įvykius, ypač sausio 8-ąją, kai įsiutusi minia taip pat bandė šturmuoti Aukščiausiosios tarybos, būsimojo Seimo pastatą, o aktyviausiai reiškėsi į parlamento vidų „Jedinstvo“ suvežtą „darbo liaudį“ stumiantys ir veiksmus koordinuojantys asmenys. Panašiai aktyviųjų riaušių kėlėjų grupelės pasirodė ir 2009-ųjų sausį prie Seimo.
„Galima pasakyti, kad valstybė ir jos institucijos tvarkosi ir tokiomis sąlygomis, kai į jas skrieja realūs lukašenkinių tituškų akmenys. Bet tituškų lyderiai per anksti laidojo mūsų valstybę ir šventė pergalę“, – apie antradienio provokatorius, nurodydamas jų galimą kilmę – Baltarusijos režimą rašė Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas. Bet yra ir kitų versijų.
„Tituškos yra vietiniai (nebūtinai iš Vilniaus, bet ir ne iš už sienos) tam tikroms akcijoms organizuoti smogikai. Kas jiems iš tiesų vadovauja – jau teisėsaugos reikalas nustatyti. Paprastai ir vadovauja vietiniai iš penktosios kolonos, o jau jiems vadovaujama iš užsienio“, – teigė apžvalgininkas Marius Laurinavičius.
Ne staigmena, kad apie Kremliaus įtakos operacijas ir vadinamąsias aktyviąsias priemones rašantis nepriklausomas ekspertas „vadovavime iš užsienio“ įžvelgė būtent Kremliaus ranką. Kas tai įrodo?
„Publika, kuri organizavo, mobilizacijos lygis (nuo paleckių iki gibonų), organizuotas riaušių pobūdis (provokatoriai įaudrintoje minioje, išankstinis pasirengimas su sprogmenimis), Kremliaus dezinformacinė kampanija nuo vakar ryto (tarsi būtų „nuspėję“ riaušes, ne šiaip protestus), „sutapimas“, kad tuo pačiu metu riaušės ir Rūdininkuose ir prie Seimo. Braižas tiesiog pažįstamas“, – tikino M. Laurinavičius. Bet vėlgi, ar tokias prielaidas galima laikyti įrodymu, juo labiau, kad „vadovavimo iš užsienio“ elementas kol kas nėra niekaip įrodytas, nepaisant politikų pasisakymų.
Kas ir kaip kratosi atsakomybės?
Dar daugiau, net jei atsakomybę dėl kilusio chaoso jau permetama tikriesiems ar idėjiniams paties protesto organizatoriams, lyderiams ar įkvėpėjams, viena yra numanyti, būti užtikrintam, o visai kas kita – įrodyti tokias sąsajas. O jų minėtieji lyderiai ar įkvėpėjai purtosi.
Pavyzdžiui, protestuotojų minioje, o vėliau ir riaušių metu nuolat besisukiojęs, vienas sąmokslo teorijų kūrėjų, antiskiepininkų lyderių, milijoninėse aferose liūdnai pagarsėjusių, savo biografijoje jau turintis 3 teistumus veikėjų Antanas Kandrotas pravarde „Celofanas“ lyg niekur nieko toliau kūrė sąmokslo teoriją, esą provokatoriai buvo susiję su policijos pareigūnais.
„Dvi organizuotos grupelės – penki vienoje ir keturi kitoje – prisirinko akmenų ir išsiskirstė. Vienas civiliais drabužiais pareguliavo eismą, bendravo su pareigūnais.
Tada ta grupė susirinko akmenis ir finalas – kai nueina žurnalistai ir pareigūnai, pradėjo skirsti akmenys, sutapimas? Įdomus“, – kaip įprastai dramatišku tonu pasakojo vienas etatinių protestuotojų „Šeimų marše“, prieš skiepus ir migrantus.
Dėl protestuotojų kurstymo ir privedimo prie riaušių tiek opozicijos lyderis S. Skvernelis, tiek Seimo pirmininkė jau įvardijo kai kuriuos parlamentarus. Tarp jų – dar vienas „priverstinio skiepijimo“ priešininkas, parlamentaras Mindaugas Puidokas buvo vadinamas vienu idėjinių protesto lyderių. Jis taip pat gynėsi atsakomybės už tai, kas nutiko vakare.
„Tikiu, kad Lietuva teisinė demokratinė valstybė, kad taikūs protestai yra bazinė demokratinės valstybės savybė. Sureagavau savo feisbuke kviesdamas žmones taikiems protestams.
Žmonės turi teisę skanduoti „Seimą lauk“ – tame nėra jokio smurto. Jie prašė paleisti Seimą“, – teigė M. Puidokas, tikinęs, kad būtent tokį reikalavimą, kuris buvo įteiktas ir prezidentui, jis esą taip ir suprato – įstatymų numatyta tvarka prezidentas gali paleisti Seimą.
M. Puidokas „Delfi“ tikino, kad riba buvo peržengta jau tada, „kai ant scenos pasirodė tokie veikėjai kaip Lobovas, Paleckis“, o protestas galutinai pavirto į riaušes, kurias sukėlė „provokatoriai“.
„Jie subėgo iš skirtingų pusių, pradėjo mėtyti butelius, buvo pasiruošę – jie didieji kaltininkai, jie minią nuvedė netinkama linkme“, – atsakomybės kratėsi politikas, kuris nesutiko ir su Seimo pirmininkės jam mestais kaltinimais dėl atsakomybės..
„Seimo pirmininkė užima aukštas atsakingas pareigas, nesiremdama jokiais faktais kaltina kitą Seimo narį tuo, ko jis nepadarė, – apie save trečiuoju asmeniu kalbėjo M. Puidokas ir tikino visą dieną raginęs žmones protestuoti tik taikiai, vengti konfliktų, netgi pridavęs pareigūnams vieną agresyvesnį asmenį. – Aš kviečiau į taikų protestą nuo 9 iki 17 valandos. Ta dalis baigėsi taikiai.
Nežinojau, kad bus įpainioti provokatoriai, keis minios psichologiją, sukels riaušes – nebuvo tokių duomenų, kad viskas gali pakrypti blogai. Nežinau kokios apsvaigimo būsenos jie buvo, bet tie provokatoriai net manęs neatpažino, pradėjo dominuoti“.
Tiesa, paklaustas ar nesigaili savo vaidmens prisidedant prie renginio, kuriame nuo pat pradžių buvo kurstoma neapykanta, stumdomi žurnalistai, jis pripažino, kad gailisi, o „iš organizatorių ir valdančiųjų pusės buvo padaryta klaidų“ – vieni radikalai, kaip Andrius Lobovas provokavo, o valdantieji nesikalbėjo su protestuotojais.
M. Puidokas taip pat kaltę dėl „išorės jėgų“, kurios galėjo veikti minėtųjų provokatorių gretose, buvo linkęs versti „priešiškoms valstybėms“.
„Matome, kurios dvi valstybės šiandien aktyviai kovoja su Lietuva pasienyje siųsdamos nelegalius migrantus – Baltarusija negalėtų tai daryti be Rusijos paramos“, – teigė M. Puidokas, pabrėžęs, kad į Seimą su jo bei dar kelių parlamentarų pravesti protestuotojai „elgėsi korektiškai, kultūringai, lydimi patarėjos, bendravo su VAD atstovais, vykdė nurodymus“. Tačiau ar jų neatsiras tarp sulaikytųjų ir įtariamųjų už riaušių sukėlimą M. Puidokas negalėjo garantuoti.
„Riaušių metu nebuvau ten ir negaliu pasakyti, tai tyrimas parodys“, – tikino parlamentaras, dėl kurstymo atsakingųjų pasiūlęs ieškoti tarp protesto organizatorių.
Įtarimų yra, įrodymų – ne
Išties, tyrimai dėl riaušių organizavimo dar tik prasidėjo, bet klausimų jau netrūksta – ne tik dėl iš pradžių santūraus policijos elgesio bei menkesnio dalyvavimo iki prasidedant riaušėms.
A. Bilotaitė dar liepą kilusius neramumus prie migrantų įkurdinimo stovyklų jau siejo su provokacijomis bei antivalstybine veikla ir kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. Tačiau iš VSD greitai sulaukta neigiamo vertinimo.
„Valstybės saugumo departamentas kol kas nefiksuoja antivalstybinių organizacijų ar antivalstybinių ginkluotų grupių veiklos, kaip tai aptariama Baudžiamajame kodekse, taip pat ir sąmoningo kurios nors užsienio valstybės užduočių vykdymo prieš Lietuvos interesus“, – tuomet teigta VSD komentare.
Politikams ir apžvalgininkams vis aktyviau klausiant, ką veikia Lietuvos žvalgyba, jei jau esą akivaizdu, kad antivalstybiniai elementai pagal matytą braižą kursto riaušes ir kodėl žvalgybininkai neužsiima prevenciniais veiksmais, galimai neinformuoja sprendimų priėmėjų apie tikrąją padėtį, VSD galiausiai išplatino komentarą. Jis tarsi ir skiriasi nuo pirmojo savo tonu, tačiau ne turiniu.
„Po antradienio vakarą ir naktį vykusių riaušių prie Seimo rūmų yra pagrindo vertinti, kad antivyriausybiniai protestai virsta valstybę destabilizuojančiais veiksmais“, – pripažįstama VSD komentare, kurį išplatino Strateginės komunikacijos skyrius. Esą puolimas prieš parlamentą ir parlamentarus, taip pat ir viešąją tvarką palaikančius pareigūnus, apsiginklavus lazdomis ir akmenimis, įgauna antivalstybinės veiklos bruožų. O „tokiais veiksmais yra peržengiama riba tarp teisės į taikius protestus ir atsakomybės už smurtinius išpuolius“.
Tačiau kartu pažymima, kad „šiuo metu VSD renka ir tikrina papildomą informaciją apie protesto Vilniuje ir neramumų neteisėtų migrantų sulaikymo vietoje aplinkybes, galimą šių įvykių koordinavimą, sąsajas tarp asmenų, dalyvaujančių pastarojo meto protestuose, nepriklausomai nuo jų vietos ir turinio“. Be to, visa informacija teikiama sprendimų priėmėjams. Bet tada – esminis sakinys.
„VSD kol kas nėra fiksavęs įrodymais pagrindžiamo užsienio šalių veikimo pastarojo meto protestuose, tačiau juose aktyviai dalyvauja už antivalstybinę veiklą nuteisti ir antilietuviškos retorikos nevengiantys asmenys bei atkartojami Lietuvai priešiški Rusijos ir Baltarusijos naratyvai.
Įgarsinti protestuose Lietuvoje, jie vėl tiražuojami minėtų šalių žiniasklaidoje“, – teigiama komentare. Kitaip sakant, pasak M. Laurinavičiaus, tai kol kas yra esminė kliūtis.
„Mano supratimu, VSD tiesiog padarė komunikacinę klaidą neigdama tai, ką veikiausiai įžvelgia ar net renka įrodymus, bet kol kas įrodyti negali.
Jei jie būtų pasakę, kad tą antivalstybinę veiklą įžvelgia, iš jų būtų tą pačią akimirką pareikalauta pateikti įrodymus, kurių dabar pateikti jie tiesiog negali. Kartais net dėl vykdomų, bet dar nepabaigtų tyrimų. Čia geriausias pavyzdys – Paleckio istorija. Mums visiems jau prieš 10 metų turbūt buvo aišku, kas jis per paukštis, bet teismas tai įrodė tik dabar. Bet komunikacinė klaida tikrai padaryta – kai negali patvirtinti, nebūtina neigti, galima komentuoti visai kitaip“, – pažymėjo M. Laurinavičius.
Tad visi įrodymai, kas vis dėlto yra tie tituškos, kas už jų stovi gali paaiškėti dar labai negreitai arba netgi nepaaiškėti – po ilgų ir nebūtinai rezultatyvių tyrimų, renkant įrodymus.
Jų, neabejotinai trokš jau apie „neatsitiktinumus“ prisikalbėję politikai – galima laukti ne tik abipusių politinių kaltinimų, bet ir raginimų, ir spaudimo, gal netgi prezidento išstojimo. Iš kelių šimtų riaušininkų kol kas sulaikyta tik kelios dešimtys ir net jei neatmetama, kad sulaikytųjų ratas plėsis. Bet tai užtruks. O per tą laiką dar gali nutikti ne viena panaši, valstybę įkaitinanti krizė, kurias sukelti vieną po kitos Lietuvoje pastaruoju jau tapo įprasta.
