„Buvau pakankamai naivus ir galvojau, kad vyksta tam tikras politinis lenktyniavimas, kas gi imsis atsakomybės spręsti šitą klausimą, bet aš dabar matau, atvirai kalbant, tuščią lauką, lyderių nėra. Ir tai mane liūdina, be to, kai ką sako apie mūsų politinį elitą. O tie lyderiai, kurie galbūt norėtų, jie nėra tose pozicijose“, – laidoje „Delfi tema“ kalbėjo A. Ažubalis.
Pasak parlamentaro, paprastai tokioje situacijoje vienas žmogus prisiima atsakomybę, rizikuoja savo politine karjera ir bando daryti kažką. Ir jam kiti suteikia tam tikrų įgaliojimų.
„Mes dabar matome visiškai kitokį vaizdą. Atsakomybę bandoma permesti vienai ar kitai institucijai, arba mes matome kai kuriuos mūsų ministrus, kurie yra nepajėgūs šioje situacijoje adekvačiai jos vertinti ir spręsti“, – sakė A. Ažubalis, priklausantis Seimo Užsienio reikalų komitetui.
Seimo narys neįvardijo konkrečių ministrų, tačiau, pasak jo, tas yra akivaizdu.
„Visi mes tą žinome ir matome. Manau, kad ir Vyriausybės vadovė, ir pozicija turi tiesiog atsisveikinti su tais žmonėmis ir paskirti kitus. Tai nėra nieko tragiško“, – teigė A. Ažubalis.
Kritikos sulaukė ir Nausėda
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas iš Laisvės frakcijos V. T. Raskevičius dėstė, kad valdant migrantų krizę valstybės politikai turėtų dirbti savo darbą.
„Šiame kontekste pasigendu lyderystės iš mūsų valstybės vadovo. Iš pradžių valstybės vadovas šioje temoje dalyvavo kritikuodamas Seime priimtas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas. Nuskambėjo tokia sparnuota frazė, kad Seimas išmetė žmogaus teises į šiukšliadėžę.
Tos pataisos buvo aptarinėjamos prezidentūroje. Aišku, į pasitarimą Žmogaus teisių komiteto pirmininkas pakviestas nebuvo. Tada prezidentas kurį laiką buvo tiesiog pradingęs, šioje diskusijoje nedalyvavo.
Dabar jis sugrįžta, ir sugrįžta tokiais įdomiais formatais – važiuoja neanonsuoto vizito į Dieveniškes kalbėtis su gyventojais dėl iš esmės migrantų apgyvendinimo ir valstybės intereso patenkinimo šiuo atveju“, – kalbėjo V. T. Raskevičius.
Parlamentaras norėtų, kad valstybės vadovas, kaip subjektas, įgyvendinantis Lietuvos valstybės užsienio politiką, taip pat ginkluotųjų pajėgų vadas, šiose srityse ir veiktų aktyviausiai.
„Labai pasigendu tam tikros lyderystės kalbantis su kilmės šalių vadovais, lyderiais, taip pat telkiant ES partnerių paramą <…>. Labai tikiuosi, kad bus mažiau blaškymosi tiek žmogaus teisių, tiek nacionalinio saugumo srityse, ir valstybės politikai dirbs tą darbą, kuris jiems ir priklauso pagal mūsų šalies Konstituciją“, – sakė V. T. Raskevičius.
Sprendimą siųsti atgal migrantus vertina nevienodai
Sprendimą siųsti atgal Lietuvos link judančius migrantus parlamentarai įvertino nevienodai entuziastingai. A. Ažubalis minėjo, kad tokį sprendimą Seime siūlė dar prieš tris savaites.
„Atsitiko, kaip atsitiko, tačiau dabar jau šita praktika taikoma, ir aš ją sveikinu kaip pirmą realų šitos Vyriausybės žingsnį stabdant nelegalius migrantus, kurie yra rekrutuoti Lukašenkos režimo ir yra jo kareivukai“, – sakė parlamentaras.
T. V. Raskevičius teigė, kad tokiais metodais mes vaikščiojame plonu ledu.
„Pagal tarptautinės teisės normas žmogaus teisių, migracijos srityse, kalbant apie migrantų priėmimą į valstybę, taikomi du pagrindiniai principai. Tai yra kolektyvinio išsiuntimo draudimas. Tai reiškia, kad negalima žmonių išsiųsti, neatsižvelgiant į jų individualias aplinkybes. Antras yra vadinamasis negrąžinimo principas. Tai reiškia, kad migrantai arba prieglobsčio prašytojai negali būti siunčiami į tas tranzito arba kilmės valstybes, kuriose gali grėsti grėsmė jų saugumui arba gyvybei“, – aiškino jis.
Pasak parlamentaro, Lietuva turi turėti mintyje šiuos du principus, vykdydama tokią praktiką.
„Visa tarptautinė teisė kalba apie tai, kad negali būti ribojama arba panaikinama žmonių galimybė pasiprašyti politinio prieglobsčio. Šiuo metu ta išimtis padaryta. Žmonės, nors ir išsiunčiami atgal, gali grįžti per oficialius sienos kirtimo punktus ir prieglobsčio prašymą pateikti.
Kitas pagirtinas aspektas dėl priimtų operacijų vadovės sprendimų yra tas, kad, vykdant išsiuntimo atgal praktikas, atsižvelgiama į asmenų pažeidžiamumą. Po šios nakties statistikos mes girdėjome, kad 35 žmonės vis dėlto buvo įleisti, jiems leista kirsti sieną, ir būtent tai yra pažeidžiamų grupių atstovai“, – dėstė V. T. Raskevičius.
Siūlo išsigryninti, kas už ką atsakingi
TS-LKD narys A. Ažubalis laikosi šios krizės sampratos, kad prioritetas turi būti mūsų valstybės valstybės piliečiai.
„Lietuvos nacionalinio saugumo samprata apima pirmiausia individualų saugumo užtikrinimą kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui. Mes ir turime eiti būtent iš šito taško, kiek vienas arba kitas atvejis gali pažeisti Lietuvos piliečių saugumą“, – sakė jis.
Kitas laidos dalyvis V. T. Raskevičius pažymėjo, kad žmonės, kurie ketina kirsti Lietuvos Respublikos sieną arba ją kerta neteisėtai, kelia nacionalinio saugumo klausimą. Tie žmonės, kurie jau yra kirtę Lietuvos Respublikos sieną ir yra mūsų teritorijoje, pasak jo, yra žmogaus teisių klausimas.
„Tarp politikų vykstančioje diskusijoje kol kas pasigendu atskyrimo kas ir už kokią sritį yra atsakingas. Tikriausiai pati geriausia strategija šitoje vietoje būtų, kad kiekvienas politikas arba valstybės pareigūnas dirbtų savo darbą.
Aš, kaip Žmogaus teisių komiteto (pirmininkas), rūpinuosi tų žmonių žmogaus teisių principų užtikrinimu ir įgyvendinimu. Vidaus reikalų ministrė, operacijų vadovė, rūpinasi nacionalinio saugumo klausimais“, – teigė V. T. Raskevičius.
Jis mato, kad politikai sutrikę, kas ir už kokią sritį yra atsakingas.
„Matau šiek tiek sutrikimo ypač tarp opozicijos atstovų ir šiek tiek mūsų valstybės vadovo, kuris atsakingas už užsienio politikos įgyvendinimą, pozicija šioje situacijoje yra šiek tiek keista. Blaškomasi ir tarp žmogaus teisių užtikrinimo, ir tarp nacionalinio saugumo interesų.
Mano pagrindinis prašymas, kurį norėčiau adresuoti visiems šiame krizės suvaldymo procese dalyvaujantiems asmenims, – reikėtų aiškiai išgryninti, kokiu šios krizės aspektu mes dirbame ir turime geriausių kompetencijų“, – sakė V. T. Raskevičius.
Skirtingai supranta, kas yra tie migrantai
Parlamentarai nevienodai interpretuoja, kas yra tie migrantai, kurie pasiekia Lietuvos teritoriją. Pasak A. Ažubalio, dauguma atvejų tai yra Baltarusijos režimo rekrutuoti asmenys.
„Didelė dalis jų yra apmokyti, žino, ką kalbėti per apklausas, aštuoniasdešimt procentų neturi dokumentų <…>. Legendas mes žinome – jos banalios, pasikartojančios, <…> jie sutinka su tokiu vaidmeniu. Tai yra rekrutai, tai yra hibridinio karo dalyviai.
Kalbėti apie tai, kad jie – eiliniai prieglobsčio prašytojai, yra mažų mažiausia nesąžininga. Todėl mes ir turime su jais elgtis kaip su Lukašenkos hibridinio karo kareivėliais“, – sakė jis.
Kartu parlamentaras patikslino neturįs karo pabėgėlių, jazidžių iš Sirijos.
„Jie turi būti priimami, globojami“, – sakė A. Ažubalis.
Laisvės frakcijai priklausantis V. T. Raskevičius nesutinka, kad tie žmonės yra hibridinio karo dalyviai.
„Pirmiausia, jie yra nukentėję nuo prekybos žmonėmis schemų <…>. Mes į tuos žmones taip ir turime reaguoti, jie nėra kombatantai, jie yra žmonės, kuriais naudojamasi“, – sakė jis.
Kartu jis pabrėžė, kad situaciją, kuri šiuo metu vyksta, stebi ne tik mūsų partneriai Vakaruose, bet ir mūsų geopolitiniai oponentai Rytuose.
„Bet kokie žmogaus teisių pažeidimai, neproporcingi smurto atvejai, bus panaudojami prieš Lietuvos Respubliką kaip nedemokratišką ar principinių žmogaus teisių nesugebančią užtikrinti valstybę“, – kalbėjo V. T. Raskevičius.
Sprendimai dėl nepaprastosios padėties nėra labai tikėtini
TS-LKD narys A. Ažubalis svarstė, kad greičiausiai nepavyks išsiversti be nepaprastosios padėties režimo, tačiau užsiminė, kad greičiausiai artimiausiu metu prie to nebus prieita.
„Kiek suprantu, nuotaikos yra tokios, kad bus bandoma taisyti kai kuriuos teisės aktus, jog šita neįprasta situacija būtų palikta tokios būklės, tik mūsų kariškiams būtų suteikta papildomų įgaliojimų. Manau, kad tai yra pusinis sprendimas, vengiama pasakyti, kad Lietuvos situacija sudėtinga ir nepaprastoji padėtis būtina“, – sakė jis.
Kartu parlamentaras pažymėjo, kad šios padėties metu įsigaliojančios nuostatos turėtų būti naudojamos neperžengiant proto ribų. Jis pažymėjo, kad prie kiekvieno punktų yra pažymėti žodžiai „gali būti“, tai reiškia, kad nebūtinai tai būtų naudojama.
„Bet šiuo atveju tai žymiai palengvintų mūsų kariškių dalyvavimą bendroje valstybės sienos gynyboje“, – sakė A. Ažubalis.
Kitas laidos dalyvis pažymėjo, kad žmogaus teisių ribojimo prasme nepaprastoji padėtis įveda tam tikrą aiškumą.
„Yra aiškiai įvardijama, kokios konstitucinės Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų asmenų, priklausančių LR jurisdikcijai, teisės yra ribojamos, numatomas konkretus tų konstitucinių teisių ribojimo laikotarpis ir apie tai informuojamos tarptautinės institucijos.
Kita vertus, turime suvokti, kad skelbdami nepaprastąją padėtį žmogaus teises ir konstitucines garantijas apribojame ne tik migrantams ar prieglobsčio prašytojams, mes jas apribojame visiems LR piliečiams, gyvenantiems teritorijoje, kurioje paskelbta nepaprastoji padėtis.
Todėl manyčiau, kad nepaprastosios padėties gali prireikti, tik atsakant į klausimą, kada tas momentas, turi būti labai aiškiai diskutuojama ir pateikiami konkretūs vykdomosios valdžios ar operatyvinių institucijų paaiškinimai, kodėl, jų manymu, tai reikalinga“, – teigė V. T. Raskevičius.
Kelia klausimų karinių pajėgų pasitelkimas
Žmogaus teisių komiteto pirmininkui kelia klausimų karinių pajėgų pasitelkimas valdant ekstremaliąją situaciją.
„Kariuomenė pasitelkiama civilinių santykių kontekste, valdant kokią nors ekstremaliąją situaciją, o ne nepaprastąją padėtį. Ekstremaliosios padėties spektras labai platus, tai gali būti nuo Gedimino bokšto kalno slinkimo iki tiek pandeminės situacijos, tiek migrantų krizės valdymo. Jeigu kiekvienos tokios situacijos metu pasitelksime kariuomenę, ir ji galės dalyvauti esant tam tikriems civiliniams santykiams, kyla labai daug klausimų“, – sakė V. T. Raskevičius.
Seimo Užsienio reikalų komitete dirbantis A. Ažubalis užsiminė ir apie dar vieną galimybę – pasienio teritoriją paskelbti karine teritorija.
„Karinės teritorijos naudojimo statuto septinto straipsnio pirmas punktas ir devintas straipsnis numato galimybę panaudoti karinę jėgą taikos metu, saugant LR teritoriją, reaguojant į vietinio pobūdžio ginkluotus incidentus ir valstybės sienos pažeidimus, pagal savo pobūdį neprilygstančius agresijos aktams. Pasienio ruožas Vyriausybės nustatomas iki penkių kilometrų pločio į LR teritorijos gilumą <...>. Devintas straipsnis sako, kad sprendimą dėl karinės jėgos panaudojimo priima LR prezidentas“, – aiškino A. Ažubalis.
Pasak parlamentaro, tada jau šioje teritorijoje valstybės ir savivaldybių institucijos funkcijas atlieka koordinuotai su kariuomenės vadu arba jo įgaliotu asmeniu LR nustatyta tvarka.
„Manyčiau, tai būtų pats efektyviausias dalykas. Žinoma, kariuomenei čia būtų darbo, bet kitapus sienos visi suprastų labai aiškiai, kad nuo šiol per penkių kilometrų gilumą yra karinės operacijos laukas, ir čia atsakomybę prisiima ginkluotosios pajėgos, o tai – jau nebe juokas“, – sakė A. Ažubalis.
